Ir lieka tik atminimas

   Kartais susimąstau, ar tai, ką prisimenu, yra tikra. Ar to neišsigalvoju. Ar tai, ką, rodos, matau pakankamai ryškiai, nebuvo tik sapnas. Nes juk sapnai linkę susipainioti su realybe. Kartais bijau. Kad jie paliks mane. Išnyks kaip rūkas saulės spinduliuose. Tiesiog dings.

Tai, kas buvo svarbu seniau. Ir dabar.

   Tiesą sakant, šias mintis, eilėraštį ar tiesiog pabirusius žodžius (čia jau kaip kam pasirodys) pradėjau rašyti beveik prieš tris mėnesius. Tada kvėpavau neapsakomos baimės oru - baimės to, ką uždirbau. Tačiau oras nebūtų oras, jei susidėtų tik iš vieno elemento. Tarp baimės buvo įsimaišiusi neapsakoma laimė - dar nepatirta, tikra ir nesuvaidinta. Nors prieš tris mėnesius mano galvoje siautėjo visiška sumaištis (tą galima pastebėti kiek nesirišančiuose (o gal kaip tik - labai artimuose) stulpeliuose), šiandien papildžiau šias eilutes ramybe. Ir jau būtuoju laiku. Dažniausiai. Tiesa, žadėjau šitų minčių neviešinti - per daug keistos jos man atrodė. Ir tebeatrodo, jei nuoširdžiai kalbant. Bet tuo pačiu nenoriu, kad tie stulpeliai, atspindintys kažkada buvusį tokį keistą mano vidinį pasaulį, pūtų tarp juodraščių ir nebaigtų minčių. Nors ar gali mintys kada nors būti visiškai baigtos?

Ką su žmogum padaro ligoninė

   Pasaulis linkęs mus nustebinti. Kasdien jis parodo kažką naujo, kažką, ką turime išmokti, išjausti (o ne tik pajausti), kažką, kuo turime pasidžiaugti. O jei to nepadarome... Vargšui pasauliui tenka priminti, kad jis visada gali nustebinti ne tik gerąja puse. Taip nutiko ir man.