Jūra, sukurta lietaus

Eilinį kartą važiavau autobusu namo, klausiausi muzikos ir žiūrėjau pro langą. Ausyse ir širdyje skambėjo besikeičianti melodija, o akys ir protas regėjo už lango besimainantį peizažą. Viskas buvo taip įprasta ir gera, jog aš vėl nenorėjau išlipti iš autobuso. Turbūt galėčiau dienų dienas taip važiuoti - žiūrint pro nevisai švarų langą ir turint ausinukus ausyse.

Vėl galvojau. Apie tai, kas vyko ir vyksta. Kas atsitiks, kas ne. Mąsčiau apie gyvenimą - praeitą, esantį ir atšuoliuojantį. Viską bandžiau sudėlioti lyg dėlionę, turinčią tūkstantį detalių... ir galiu pasidžiaugti, jog ketvirtadalį tikrai pavyko sulipinti.

Supratau, jog niekas nevyksta be prasmės. Niekada blogi dalykai neatsitinka šiaip sau, visada būna priežastis ir atpildas, kurio kartais tiesiog nepastebime. Pavyzdžiui, jei penktoje klasėje būčiau važiavusi keliom dienom į Lenkiją, galbūt niekad nebūčiau atradusi Balsių stovyklos. Jei nebūčiau atšalusi nuo kelių asmenų, galbūt dabar aš būčiau visai kitas asmuo. O jei aš nebūčiau pasirinkusi būti teisinga, kad ir mažiau laiminga, nelikčiau panaši į save. Apgaudinėčiau pasaulį ir visą gyvenimą. Tiesiog nepadariusi to ar ano, aš nebūčiau aš.

Man bemąstant ir besiždiaugiant visiškai niekais, nejučiom liūdesys dingo. Mano kūną užvaldė ramybė, kuri įsiubuoja lyg nesibaigianti jūros mūša. Ta jūra gali pakilti aukščiau, link laimės, bet niekada neišdžiūna iki skausmo. Taip ir turi būti. Gal tai lietus prikrapijo visą neaprėpiamą vandenyną manyje?

"Let the rain wash away all the pain of yesterday..."

P.S. Šįvakar vėl tvirtai žinau, kuo noriu būti. Tik kaži ar ilgai ši mūrinė žinojimo siena nesugrius?