Gatvės šokiai ir profesijos

Į mūsų mokyklą atvažiavo gatvės šokių mokykla. Gerai, ne mokykla, o tik vienas vyrukas iš šokių klubo "Extreme" (ar kažkokio panašaus). Daugiau nei valandą mus mokė gatvinių žingsnelių, sakė protingų minčių, galų gale - pats šoko. Nepasigailėjau, kad nuėjau ir išbuvau iki galo, nors šokti tiesiog nekenčiu. Esu visiškas medis, kuris gali nebent pasiūbuoti savo viršūnėmis. Bet šį kartą aš rimtai šokau, ar na, bent užpakalį judinau tai tikrai.

Protingos mintys, pasakytos vadovo (atsiprašau, neatkartosiu tiksliai):
"Šokant turit atsipalaiduoti, negalvoti, kaip atrodot ar ką kiti pamanys. Kam nepatinka, kaip šokat, tegul išeina. Jie turi išeiti, ne jūs."
"Šokant neužtenka girdėti muzikos, ją reikia pajausti. Jei jūs ir muzika būsite du atskiri dalykai, nieko nepavyks. Reikia muzika perteikti judesį, arba atvirkščiai."
"Jei jūs dirbsite tai, ką mėgstate, atrodysite irgi taip pat gerai." (Vadovui 32 metai, atrodo daugiausiai 24-erių)

Na, išgirdus gatvės šokėjo žodžius, kuriuos įrėminau paskutinėje citatoje, ėmiau galvoti apie save. Kas man patiktų? Kas tiktų? Kaip nesuklysti renkantis specialybę?

Grįžusi namo ėmiau daryti krūvą profesijos pasirinkimo testų. Visi rodė beveik identišką rezultatą (nors testai tikrai skirtingi) ir tai mane kiek nudžiugino. Bet... lyg ir nieko naujo nesužinojau. Prie ko linko mano širdis, prie to ir testai privedė. Tikiu, kad iki studijų dar nemažai laiko, bet taip, aš jau mąstau apie profesiją. Ir jei rinktų rytoj rinktis studijas, stovėčiau kryžkelėje tarp trijų dalykų. Vieną, kuris man mažiau patinka, atmetus, lika du. Ką gi. Kairė ar dešinė, kairė ar dešinė...

Bet prieš užmiegant stengiuosi nebegalvoti apie kažką rimto, ir tiesiog įsilieju į muziką. Šįvakar aš tyliai niūniuoju:
"Užsimerk, paklausyk,
Kas daugiau pasakys,
Šitaip plaka širdis,
Šitaip baigias naktis.
Ta šalis už kalnų
Jos seniai neturiu
Septyniolika jų,
Mano saulės dienų"
(Už klaidas neatsakau, žodžių gerai nemoku)

Ir man toks klausimas iškilo: o Tu jau matai save kaip kokios profesijos atstovą?

Laimės variacijos

http://youtu.be/AJtDXIazrMo

Visą dieną manyje teskamba viena daina. Galbūt todėl, kad melodija "užkabina", o žodžiai - nesudėtingi. Galbūt todėl, kad ji turi kažkokią sąsają su mano gyvenimų, o galbūt todėl, kad daina visiškai niekuo nesusiijusi su manimi... Nesvarbu, esmė tame, kad "Išjungti" ar "Nutildyti" mygtukas manyje sugedo, todėl visu garsu niūniuoju "Love me like you do, lo-lo-love me like you do"... Niūniuoju, nors ir nesu didelė tokių "mergaitiškų" dainų gerbėja.

Autobuse gadinau savo klausą visu garsu klausydamasi tos dainos. Užsisvajojusi lyg tikrą pavasarį žiūrėjau pro autobuso langą ir mąsčiau, ką turiu padaryti, kad pasiekčiau savo laimę. To, ko man trūksta, turbūt niekada nebeatgausiu, tad telieka tą tuščią ertmę užpildyti kažkuo kitu... Mintyse prikūriau galybę variacijų, kuriomis kreivinėsiu laimės link, o šiandien vakare eilutę, o gal net dvi, išmokau skambinti.

Nutariau, kad mano širdis bus laimingesnė, jei priversiu nusišypsoti kitą. Taigi griebiau popieriaus lapą ir pradėjau rašyti valentino dienos sveikinimus, mat mokykloje veikia "paštas" Valentino dienai. Vieniems prirašiau ilgiausius laiškus, mat turėjau ko pasakyti, kitiems - trumpučius, bet ne ką prastesnius (tikiuosi). Tekstas taip pat buvo įvairus - nuo "Lai Tavo meilė būna ne vien batonas ir sūris" iki pačių nuoširdžiausių eilučių. Nežinau, kaip pati reaguočiau gavusi tokias blevyzgas, tačiau jas rašant nuotaika pakilo bent penkiais procentais.

Tačiau šiandien laiminga esu ne vien dėl to. Kai pasiėmiau naują lapelį, prisiminiau septintokę, kurinuo manęs gavo pliūchą. Prisiminiau ir mintį "Atleisti. Atsiprašyti". Nieko nelaukdama pradėjau rašyti. Rašiau, kad lai meilės būna pilna jos širdis. Rašiau, kad lai laimė ją paskandina. Sakiau, kad atsiprašau. Prašiau, kad suprastų, jog matyti verkiantį artimą nėra lengva. Rašiau, kad tikiu, jog ji lygiai taip pat kovotų už sau brangų žmogų, nesvarbu, koks jis bebūtų - storas ar plonas, elitinis ar kabantis žemiau nulio. Kai parašiau, tiesą pasakius, lengviau atsikvėpiau. Ne, aš ir dabar nesigailiu, kad vožtelėjau tai septintokei, tačiau jokio pykčio nebejaučiu. Ji irgi žmogus, ir... Ir aš lengva ranka atleidau. Rašiau tikrai nuoširdžiai ir dabar tebus jos problema, kaip ji priims atsiprašymą. Ar atleis ji man, ar ne - jog rūpestis. Bent jau aš būsiu rami ir, tiesą pasakius, daug laimingesnė.

Mano taktika veikia. Sugrojus naują variacijos dalį mano širdis šokteli aukščiau, nesvarbu, koks rūpestis slegia mane tą minutę. Ir tai bus nauja pradžia - naujo sąsiuvinio, kuriamę iliustruosiu po vieną naują išmoktą eilutę ir naujos mano laimės. Laimės, kuri iki pat manosios mirties neturės pabaigos. Ji bus nenutrūkstama legato melodija, kuri nutils tik sielai atsisveikinus su instrumentu.

Prisiminimas apie pečių

Šiandien eidama kaimo gatvėmis prisiminiau vieną dieną.

Eilinė darbo diena. Aš - mažutė pradinukė. Atsargiai dedu žingsnius, nes visos gatvės lyg mostelėjus burtų lazdele pasidengė lygiu ledu. Negana to, ant to ledo tyvuliavo giliausios balos. Porą kartų kritau, nes trintis išties buvo per maža.
Kai pagaliau pasiekiau mokyklą, buvau šlapia. Kojos, kelnės... Pradinukei tai - nė motais. Bet mokytoja mane ir dar vieną tokią pat nevėkšlą pasodino prie pečiaus (kaimo mokykloje buvo tokios iš molio drėbtos krosnys, kiekvienoje klasėje po vieną, mat centrinio šildymo dar nebuvo). Ten leido spręsti matematikos uždavinius. O, kokia laimė buvo sėdėti pamokoje įrėmus kojas į karštutėlį pečių! Ne suole, ne kur kitur, o prie krosnies! Ir dar per matematiką!

Pati stebiuosi, kad prisiminiau tokį nereikšmingą įvykį. Gal mano atmintyje šis prisiminimas atgijo todėl, kad šiandien gatvės buvo aptrauktos tokiu pat ledu ir balomis? Gal... Bet prisiminusi tą sėdėjimą mokykloje prie pečiaus, supratau, kad daug ko pasiilgau. Draugų, keistenybių, mažų vargų... Visko.

Prisiminiau, kad daugelį veidų nemačiau jau gal keturis metus. Gyvename tame pačiame kaime, kuriame - gal vos 200 gyventojų, tačiau nuo ketvirtos klasės išleistuvių nebesusitikome... Ne, aš nebijau, kad daugiau su jais ir nebesusitiksiu. Bijau, kad apie dabartinius draugus kažkada galvosiu lygiai taip pat, kaip dabar galvoju apie senuosius. Bijau, kad tas, kuriam galiu atverti nemažą kiekį širdies, kažkada bus tik prisiminimas. Naivu tikėti, kad taip nebus. Bet... Sunku manyti, kad tai įvyks.

Stebiuosi, kiek nedaug šiandien reiškia žodis. Pasakei - po mėnesio išnyko visai. Štai kodėl savuosius sakinius vis dažniau paslepiu tarp pianino stygų... Galbūt ištrauksiu kada juos iš ten. Dabar tegul pabūna ir pamiega...

Mano penktadienis

Dangumi plaukė auksiniai debesys. Jie lėkė taip greitai, kad, rodos, norėjo per valandą apiplaukti pasaulį. Saulė droviai žvelgė pro žaliaskarių eglių šakas, o vėjas iš visos širdies bučiavo praeivių sielas. Tą vasario šeštosios popietę aš pajutau pagaliau artėjantį pavasarį - taip išsiilgtą ir nepaprastai gyvą.

Sėdėjau stotelėje, iki autobuso - daugiau nei valanda. Piniginėje vos dvidešimt euro centų, o eiti nebuvo kur. Tad beliko laukti ir bendrauti su tuo ne itin meiliu vėju. Jau po penkių minučių tiesiog sėdėti nusibodo, tad vėl bandžiau prijungti ausinukus prie telefono. Įprastai kledariukas neklausydavo manųjų prašymų, tačiau tą popietę pati Šventoji Dvasia padėjo, tad aš galėjau nieko netrugdoma klausytis muzikos.

Ausų būgneliai vos nesprogo nuo garsaus virpėjimo, mano siela skambėjo kartu su akordais, o lūpos dainavo begarsius žodžius. Manosios akys žvelgė aukštyn, į dangų. Juo vis dar plaukė saulės nušviesti debesys. Nežinau, ar buvo kas tą popietę gero, bet mano širdis džiaugėsi dėl nepaaiškinamų priežasčių.

Kuo daugiau laiko praėjo, tuo oras vis labiau vėso. O gal tik aš nuo vėjo glomonių sušalau? Kaip ten bebūtų, dangus tikrai niaukėsi. Auksinę žydrynę užgožė vis tirštesni debesys - pilki, niūrūs. Nebeliko saulės, neliko ir auksuolių. Viskas pasidarė pilka, visai kaip įprasta.

Mano sielai dainuojant "Nothing really matters", pilkoje sumaištyje pasirodė mažos snaigutės. Jos krito iš visų pasaulio pusių, sukosi neturėdamos šokio žingsnelių. Rodos, tos snaigės buvo maištautojos - krito ne tam, kad žemę papuošti, o tiesiog tam, kad kristi... Jos neturėjo tikslo, jos tiesiog šoko - kiekviena savaip ir ypatingai.

Pasibaigus dainai, pasibaigė ir baltųjų draugių maištas. Stotelę užpildė vaikų juokas ir veiksmas. Tiesiog negalėjau nesišypsoti į juos žiūrėdama. Kaži, ar kiti galėjo?

Autobusas vėlavo dešimčia minučių, tačiau atpirko šią nuodėmę - atvyko pats geriausias. Aš vėl atsisėdau į "atvirkščią" sėdynę ir tyliai dainavau:

"I'm coming home, I'm coming home,
Tell the world I'm coming home,
Let the rain wash away
All the pain of yesterday.
I know my kingdom awaits
Ant they've forgiven my mistakes,
I'm coming home, I'm coming home,
Tell the world I'm coming..."
(Gali būti klaidų, rašiau dainos žodžius "iš galvos").

Na, o kol visas Joniškio miestelis šėlsta "Junior night" diskotekoje, aš drybsau savo lovoje ir laukiu, kol parsisiųs filmas. Nebeturiu jėgų kažkur eiti, o juolab - visaip kratytis. Turbūt su tokiu energijos kiekiu nebūčiau ėjusi diskotekon, net jei man patiktų šokti... Tad apie savo dabartines aplinkybes net nekalbu.

Taip pralėkė ir taip užsibaigs manasis penktadienis. O Tavo?

Eisiu miegot devintą

Ryte pabudau kaip niekad žvali. Kai viską susitvarkiau, iki įprastinio išėjimo laiko buvo likę dar dešimt minučių, tad atsisėdau pabaksnoti savo išmanųjį kledariuką. Sėdžiu, laukiu ramiausiai. Galų gale atėjo mama sakydama: "O tai į mokyklą nebevažiuosi?". Pasirodo, mano išmanusis tėra kledariukas, net nesugeba su funkcija "Naudoti tinklo nurodytą laiką" tinkamai valandų parodyti - atsilieka visomis dešimt minučių. Staigiai išlėkiau iš namų, mat autobusas jau stovėjo ir, rodos, manęs ir telaukė. Tačiau nuo namų durų nespėjus padėti antro žingsnio dribau. Ant užpakalio. Net nesijuokdama atsistojau ir nulėkiau toliau. Į autobusą spėjau.

Jei nesijuokiau persišliojusi, tai siaubingas juokas apėmė įlipus autobusan. Vos nepradėjau kvatotis kaip iš "Juoko testo", tačiau prisiminiau, kad sėdžiu viešoje vietoje. Gaila, kad tada nebuvo man vienodai. Būtų visiems buvę linksma. Po galais, vis vien savimi didžiuojuosi. Net jei ir neišpildžiau svajonės "Nors vieną žiemą nepaslysti", bent jau artėju link šio tikslo. Jei įprastai karve ant ledo būdavau jau gruodį, tai dabar ištempiau iki pat vasario. Verta man garsiai paploti, tikrai.

Vėl įvardinčiau dieną kaip gerą, jei ne mėšlas namuose. Greičiau viskas baigtųsi... Nes jau užkniso iki gyvo sielos kaulo.

Ir vat specialiai nueisiu miegoti 21:10. Ne todėl, kad neturiu ko veikti, bet todėl, nes man patinka daryti kitaip nei kiti daro. Vat šiaip sau. Iš principo.

Atskiros pastraipos apie šiandien

Šįryt pilnatis buvo orandžinė. Tik kol supratau, kad ten ne pagaliau degantis gatvės žibintas, o mėnulis - jau ir autobusas atvažiavo. O kai privažiavę artimiausią kaimą pasisukom riedėti kiton pasaulio kryptin, to orandžinio grožio visai nebemačiau. Gaila, man jis patiko. Net labai.

Galėčiau dieną įvardinti kaip pakenčiamą, netgi gerą, bet ne, vis kažkas sugadina visą gėrį. Tad vėl šiandieną vėl įvardinu kaip "tas pats mėšlas".

Daug galvojau apie laimę. Gal dėl to, kad pas mane jos net su žiburiu nerasi (apie žiburio nebuvimą net nekalbu), o gal tiesiog šio mąstymo kaltininkas buvo šiandien rašytas rašinys "Kaip pasiekti laimę?". Visaip laužiau savo galvą, kol pastaroji visai nulūžo. O su nulūžusia galva nieko nebeišmąstysiu, tad priėjau tokią išvadą: mano laimei trūksta per daug.

Su ta mintim nuėjau svaigintis muzika. Grojau geras dvi valandas, tik vis keisdama instrumentus (pianinas, akordeonas, nervai. Pianinas, nervai, pianinas, akordeonas, pianinas, pianinas, nervai). Viską išliejau, ką turėjau. Pyktį, liūdesį, baimę, juoką. Viską. Tada prisiminiau, kad egzistuoja paprasta mokykla, ne vien muzikos.

Nu ką, ignoravus fizikos namų darbus liko anglų. Ir sėdėjau kartodama visą skyrių. Nežinau, kiek mokiaus, o kiek apie gyvenimo prasmę galvojau, bet kad sėdėjau knygą atsivertus, tai tikrai. Iš šiaip pamąstymų galiu pasakyti, jog išvados nekeičiu. Logiška, juk niekas nepasikeitė. Nebent tai, jog mano galva antrą kartą perlūžo.

Vakarą užbaigiu ketvirtu puslitriu mėtų arbatos (stiklainiuose arbatą plikau, nes kaskart vis dviejuose puodeliuose tą daryti neapsimoka). Gal visai nieko, kai pagalvoji. Bent jau tada, kai nemini pačio didžiausio pastarųjų savaičių mėšlo.

Bėdos, svajonės ir viltis

- Bet aš prašau tavęs.
- Nu ir, - burbtelėjau.
- Kas "nu ir"?
- Tavęs irgi daug ko prašė, - nežiūrėdama į akis pasakiau.
- Nei vienas nesam tobulas.
- Nu nesam.
- Tik tu mano klaidų nekartok, - pasakė ir užtrenkė duris.

Nežinau, ko laukti. Net neįsivaizduoju, kas bus toliau. Viskas taip painu ir nenuspėjama... Čia net Naglis Šulija negali nuprognozuoti. Kas vyks, tas vyks staigiai ir nelauktai. Arba lauktai, tik netikėtai. Kol kas stengiuosi negalvoti apie ateitį. Bet kartais tai per daug sunku... Ypač manosiomis aplinkybėmis.

Dabar tiesiog beprotiškai laukiu šiltesnių dienų. Meluosiu, jei sakysiu "vasaros". Aš ir pavasario pasiilgau, tų spalvų, to garsų gaudesio, to gyvenimo... Pasiilgau viso to, kas žiemai užmigo. Nebetveriu kailyje, kaip laukiu, kai grįžus iš mokyklos galėsiu tėkšti viską šalin ir iki pat vakaro važinėtis riedučiais. Laukiu nesulaukiu, kai galėsiu nepasitikti saulės, tačiau privalėsiu ją palydėti. Pasiilgau to kvapo. Laisvės, visko užmiršimo ir laimės kvapo. Pasiilgau spalvų. Pasiilgau gyvenimo.

Noriu ištrūkti iš problemų. Man reikia švelnaus vėjo, galinčio jas išpūsti iš galvos. Reikia ir veiksmo, kuris užimtų mano širdį. Ir beprotiškai reikia saulės, galinčios sušildyti mano sielą. O dabar aš nei vieno iš šių neturiu. Nebent vėją, bet kiek perdėtą.

Vis dar delne laikau mažytę žariją, kuri dar neįsiplieskė į laužą. Palaikau tą vilties žariją mėtų arbata ir muzika. Gaila, kad ta muzika tik mano išgauta, o ne gyvenimo...