Beieškant atsakymų

   Tiesą pasakius, jaučiuosi pametusi dalelę savęs. Taip, neberašau. Beveik. Kodėl beveik? Nes jei rašau, tai ištrinu. O tai beveik nesiskaito. Kas dėl to kaltas? Mokykla su savo beprotiškais krūviais? Mano amžinas draugas Nuovargis? Triukšmo trūkumas, dėl kurio nebesugebu įsiklausyti į sielos kuždesį? Kas trugdo man rašyti, o negana to, dar ir groti? Nebepriliečiu šaltų medinių pianino klavišų, kuriuos gebėdavau sušildyti. Nebeįtraukiu oro į akordeono dumples - nebent per pamokas. O tai irgi nesiskaito. Visiškai baigiu save pamesti. Baigiu atšalti nuo to, ką beprotiškai mylėjau. Ką dar pamesiu ir pamiršiu? Tiesa. Knygos. Jų irgi nebėra kada skaityti. Nebežiūriu filmų. Nebejudu į priekį per serialo serijas. Nebeinu iki miško, kuris visada būdavo klijais mano skilusiai sielai. Visiškai nebedarau to, ką myliu. Nebežinau ir šio žodžio prasmės.

   Kartais pamąstau (kątik suvokiau, kad, Dieve mano, aš taip pat beveik nebeklaidžioju minčių takais), kad dėl visko kalta nuovargis, tingulys, laiko trūkumas, o dėl viso to - mokykla. Bet paskui, galbūt pavarčiusi senus įrašus pagalvoju, jog dabar tiesiog toks metas. Nebeužduodu sau retorinių klausimų, į kuriuos vis tiek kažkada bandysiu atsakyti. Nebesmalsauju ,,kodėl" ir "kaip".  Dabar toks metas, kai aš ieškau atsakymų. Dairausi atsakymų į tai, ko visad savęs klausiau. Tai darau net žinodama, jog atsakymai į retorinius klausimus dažniausiai neegzistuoja - juk tokiems sakiniams su klaustuku gale dažniausiai nereikia atsakymų. Mano gyvenime uždominavo sprendimų paieškos. Tiesiog. Manau, visada turi būti toks laiko tarpsnis, tačiau... Jis vargina. Daug lengviau mąstyti ir nieko nedaryti apart galvojimo kur geriau mąstyti. Dieve, kokia  painiava. Kaip ir visas gyvenimas.

Kai rasiu atsakymus, būtinai juos užrašysiu. Rašysiu ir tada, jei pavargsiu. Mano žodžiai skambės netgi tada, kai nusibos ieškoti atsakymų ir aš vėl uždavinėsiu klausimus. O dabar tylėsiu. Ir veiksiu.