Nuoširdžiausi sveikinimai! (Šįkart jie tikrai nuoširdūs, nemeluoju)

Jaučiu, kaip 2015-ieji jau kvėpuoja man į nugarą. Jaučiu, kaip jie tuojau perlips man per galvą, užgrobs visą mano menką asmenybę ir atims pačius gražiausius prisiminimus. Viliuosi, kad viską, kas priverčia širdį suvirpėti, pavyks išsaugoti ryškų ir niekad neblėstantį. Nenoriu, kad šie, 2014-ieji metai, baigtųsi. Tiesiog nenoriu, nes šiemet turėjau viską, ko gali norėti mano menka siela - draugų, nuotykių, nuovargio ir poilsio, prisiminimų, juoko ir naujų, dar neatrastų potyrių. Nesvarbu, kad visa tai su manim buvo ne visada. Svarbu, kad išvis buvo. Už tai galiu būti dėkinga. Ir esu.

Nerašysiu šiemet jokių tikslų, kaip nerašiau ir seniau. Lai viskas rutuliojasi savaime. Lai visos svajonės rieda tolyn, tačiau palikdamos žymę, jog jų buvo siekta. Visai kaip riedėti paleistas siūlų kamuoliukas.

Tikslų sau raštu neišsikelsiu, tačiau likėjimų (kitiems ir sau) prirašysiu. Net jei tai neturės jokios įtakos svajonių išsipildymams. Nors... Kas žino.

Taigi Tau, Tavo draugui, Tavo artimam ir kitam, apie šį tekstą nieko nežinančiam, noriu palinkėti:

◆ Ryžto, ištvermės ir kantrybės.
Lai Tavo nenumaldomas noras kažkuo tikėti niekad nesibaigia. Lai neišsenkančios jėgos užpildo Tave būtent tada, kai labiausiai reikia. Ir lai kantrybė su Tavim būna visada, nes kartais gero tenka netrumpai palaukti.

◆ Drąsos kasdien pasakyti "Šiandien geriausia diena gyvenime!".
Net jei tądien nesijauti visiškai laimingas. Net jei Tavo naujas kelnes purvu apdrabstė pravažiuojantis automobilis ir net jei iš nuovargio tiesiog norisi griūti kur nors po artimiausiu krūmu. Kartais saldus melas geriau už karčią tiesą, net jei tiesa būna per daug akivaizdi. Kartais geriau "užsikuoduoti" save teigiamais žodžiais ir mesti laukan visą negatyvą.

◆ Nebijoti būti vaikiškam.
Vaikams viskas daug paprasčiau. Jiems nereikia didelių problemų, todėl visos bėdos atrodo menkesnės. Jiems, kad pasiektų laimę, reikia tikrai nedaug, todėl jie yra laimingiausi sutvėrimai žemėje. O kas svarbiausia - vaikams nereikia daug, kad suprastų, jog yra mylimi. Nebijok suvaikėti, pamatysi, šypsotis ir gyventi bus daug lengviau.

◆ Nesibaiminti rizikos.
Jokiu gyvu ne visur ir ne visada, tačiau dažniausiai. Nebijok nusvilti, išgyti ir vėl bandyti, nes tik tada jausi, jog gyveni. Tik tada suprasi, jog verta pačiam būti Rizika, kairėje turėti pasisekimą, o dešinėje - praradimą. Nebijok eiti plonu lynu ir žiūrėti, kurion pusėn krisi - kairėn ar dešinėn, nes tik tada suprasi, kad verta.

◆ Paprasto nuoširdumo.
Jo šiuolaikiniame gyvenime labai trūksta, o kalti ne kas kitas, tik mes patys. Pradėk nuo savęs: ar esi pakankamai nuoširdus, sakydamas naujametinius linkėjimus? Ar visada artimiems žmonėms sakai tik tiesą? Ar visada ir atrodai, ir esi laimingas? Jei Tu būsi nuošidus, jau busi viena dalele sumažinęs nenuoširdžiųjų skaičių! O jei ne Tu vienas taip, o daugelis aplinkinių?

◆ Ramybės, kai triukšmas aplinkui.
Nemeluokim - net didžiausiems aktyvistams reikia atgaivos sielai ir protui. Tad lai ramybė pasiekia giliausias Tavo organizmo kertes - ypač, kai to labai reikia. Lai ji leidžia pailsėti Tavo kraujui, kad po to vėl galėtum būti Rizika, kad galėtum toliau svyruoti tai kairėn, tai dešinėn, kad galėtum toliau ieškoti kažko seniai pamesto.

◆ Talento iš galybės raktų išsirinkti tą vienintelį.
Sugebėk tarp milijardo spynų atrasti savąją ir tarp begalybės raktų atrasti sau tinkantį. Lai ta spyna būna Tavo laimė, o raktas - kelias į ją. Lai šio rakto ieškojimas bus ilgas ir varginantis, tačiau patikėk - laimės skonis atpirks viską.

Lai šie, jau po kojomis besipainiojantys 2015-ieji metai būna geresni nei visi buvę kartu sudėjus. Padaryk taip, kad metų pabaigoje eilinį kartą galėtum šaukti: "Šitie metai buvo geriausi mano gyvenime!"

Laimingų, sėkmingų ir užsispyrusių 2015-ujų!

Atsakykit man į klausimą

Jau kelintą pusvalandį ieškau atsakymo į tris klausimus. Gerai, hiperbolizuoju. Į vieną klausimą neatsakau gal tik dvidešimt minučių, bet jis jau man neduoda ramybės. Kaip ir kiti du, vietą galvoje užsitarnavę jau gerokai seniau. Na taip, maždaug prieš dvi valandas. Na, gal tris. Nesvarbu.

Pirmasis dalykas, kuris mane neramina, tai nelygybė šiame virtualiame gyvenime. Kodėl rimti ir dėmesio verti tinklaraščiai sulaukia tiek mažai peržiūrų, komentarų, o kažkokios naftos reklamos gražius žodelius skaičiuoja dešimtimis, o peržiūrėjimus - stambiais tūkstančiais? Kodėl skambūs tekstai, nepaprasti pasakojimai ir pakeriančios eilės lieka nepastebėti, o kažkokio statybinio betono aprašymas sulaukia tokių saldžių pagyrų, kaip "Šaunuolė! Nepaprastai rašai ir fotografuoji! Nesustok kurti, turi talentą!". Nežinau, man galva neišneša. Jei jau talentas parašyti parduotuvės pavadinimą ir prekės kainą, tai gal tada ir aš nežmogiškai talentinga?
Kodėl taip yra? Kodėl merginos (o gal ir vaikinai), rašantys "Šita bliuskė lebai graži. Pirkau Sepaloi, kaina penkesdešimt litų ir penkioliką centų" yra taip liaupsinami, o kažkas TIKRAI nuostabaus tiesiog perskaitoma (arba ne) ir paliekama?
(Gerai, susirūpinau ne savo bėda, tačiau vis tiek neramina.)

Antras klausimas labai aiškus, tačiau aiškaus atsakymo neturi: Kodėl nesijaučiu laiminga, net jei ir išgyvenau tikrai smagią dieną? Kas aš per žmogus, jei manęs visai nedžiugina net didžiulė ledų su vaisiais porcija? Kas aš tokia per viena, jei net mano numylėtoji ledo arena laimės nepridėjo?
Gal nuovargis prislopino visą laimę?
Gal boulingo kamuolys kartu nusirideno visą manąjį laimės hormoną?
O gal... Gal šiandienoje pasigedau nuoširdumo?

Trečiasis klausimas, kuris man neduoda ramybės, taip pat pakankamai aiškus (arba ne): Kas aš per padaras, jei sugebu valandai (turbūt) užmigus, susapnuoti sapną, kuriame miršta mama ir aš nenuvažiuoju į stovyklą, o pabundu apsiverkusi? Ir ne dėl kažko kito, o dėl to, jog nenuvažiavau stovyklon? (Iš kur žinau, neklauskit). Kas aš per beširdė, jei verkiu ne mamos, o savo vasaros, kas, kad per sapną?
Keistas aš sutvėrimas.

Bet tenka pripažinti, labiausiai galvą sukioju dėl tos tinklaraštininkų nelygybės. Gal kas atsakys man į tą klausimą ir padės ramiai užmigti?

Kas aš?

Šįvakar skaičiau daug tinklaraščių. "Dieve, kokia aš bloga", pagalvojau. "Lendu į kitų galvas". Net jei ne tiesiogine prasme.

Skaičiau ir stebėjausi kitų iškalbingumu, žodyno turtingumu ir apskritai talentu dėstyti mintis. Dauguma rašančių (čia nekalbu apie naftos reklamas dirbančius) tiesiog gimę šiam reikalui. Trečdalis savo ateitį suriš su specialybę, kurioje reikės daug rašyti. Pavyzdžiui, žurnalistika. Jų gyvenimas panašiai suplanuotas.

Kaip ir daugelio kitų.

Daug bendraamžių jau įsivaizduoja save vienoje ar kitoje vietoje. Jie daugmaž žino, ką norės dirbti visą likusį gyvenimą.

O aš?

Kas būsiu aš?

Nesu talentinga rašytoja. Tinklaraštį rašau tik savo mintims išlieti ir... Ir todėl, nes man tai patinka. Nesu labai iškalbinga. Nevartoju daugybės metaforų ar šiaip įmantrių žodžių. Rašymas man tik hobis.

Lygiai taip pat, kad ir grojimas.

Skambinimas fortepijonu ar akordeono tampynas - didelė manojo gyvenimo dalis. Grojant jaučiuosi lyg būčiau kitam pasauly, lyg mane suptų neaprėpiami ir neišsemiami vandenynai. Grojant liekame dviese - aš ir mano muzika. Tačiau kad ir koks nuostabus jausmas tai būtų, neįsivaizduoju savęs kokia fortepijono mokytoja ar šiaip garsia pianiste (o, čia tai pasakiau. Lyg man talento tam pakaktų). Vėlgi - grojimas liks tik hobis.

Tai kas aš būsiu? Ką aš sugebu?

Tarkim, man patinka bendrauti su žmonėmis. Patinka kažkam padėti, turiu gerą atmintį. Galėčiau dirbti darbą, kuriam reikia daug žinių - žinau, išmokčiau.

Tačiau... Kas iš to? Tai niekuo neparodo. Kas aš būsiu? Pedagogė? Medikė? Verslininkė? Valytoja? O gal tiesiog nusivylusi namų šeimininkė?

Kas aš, po velnių?

Į kurią pusę man sukti savo galvą ar bent ranką?

Vis dar tikiuos, kad per ateinančius du metus nušvis protas ir bent dešimtos klasės pabaigoje maždaug žinosiu, kuo būsiu.

Bet viltis durnių motina, ar ne?

Ką gi. Eilinį kartą pradėjau kojomis, o baigiau galva. Kokia aš pastovi asmenybė.

Dabar viskas gerai. Pakankamai gerai. Kol ant pečių Ramybė, o rankose Svajonė ir Viltis, turi būti gerai. Privalo.

Jaučiu, kad ateinantys metai bus kitokie. Tiesiog jaučiu. Ir bijau. Jei šie buvo patys geriausi per visą mano gyvenimą, tai kokie bus sekantys? Blogiausi? Ne, jie nebus tokie. Tas statusas jau užimtas. Geresni už 2014? Naivu tuom tikėti. Geresnių metų sunku rasti. O kas, jei..? Ne, jie tokie nebus. O gal?
Visiškai susipainiojau. Nuojauta kužda, kad kažkas bus kitaip. Bet... Kas? Kas gali pasikeisti? Gal žmonės, esantys aplink mane? Gal mano požiūris į gyvenimą? O gal... Gal tiesiog pati aš neatpažįstamai pasikeisiu?
Tiek to. Bus matyt. Tačiau... Permainų nenoriu. Bent jau ne dabar.

Ramybė vėl apgaubė mane. Ir miegas. Dabar jau tikrai gerai. Geriausias momentas per visą šiandieną.

Prieš ir Po

Prieš.

Sniegu padabintoje pamiškėje skamba mažos mergaitės juokas. Tyras, kupinas laimės ir pasakų tikėjimo. Mergaitė, visa aptūtuluota storais rūbais, sėdi rogėse. Gan jaunatviškas senelis bėga iš visų jėgų ir tempia roges. Močiutė velkasi iš paskos, juokiasi, kai senelis nebepabėga. Jos rankose - nemažas maišelis morkų. Tai - siurprizas kiškiams, kad per Kūčias ir jie būtų laimingi.
Pagaliau visi trys atsiduria miške. Senelis kažkur dingsta, o močiutė su anūke slenka miško gilumon. Mergaitė pagriebia morkas ir padeda į ten stovinčias ėdžias. Keletą paberia ant žemės, jei kartais atsirastų neužaugų, kurie nepasiekia ėdžiose esančių gardumynų. Viską gražiai sudėjusios, mergaitė su močiute apsisuka ir keliauja atgal, link kelio.
Saulėje kažkas sublizga. Nedidukas maišelis kabo ant šakos, o jame... Saldainiai! Močiutė šypteli: "Turbūt kiškiai tau paliko". Laimingoji mergaitė pagriebia maišelį, įsėda į roges ir vėl visas karavanas keliauja: netikėtai atsiradęs senelis - priekyje, mergaitė - rogėse, močiutė - užnugary.

Pavakary, mergaitei spalvinant knygeles, į kiemą įvažiuoja tėčio sunkvežimis. Jo priekaboje - didžiulė, dar mišku kvepianti eglė. Tėtis su seneliu įvelka į namus tą milžinę, būsimą Kalėdų eglutę. Pastato ją prieškambary - tam, kad visi kuo dažniau ją matytų. O medis iš ties nemenkas - sieka lubas, net pritrumpinti reikia.
Vakare visi kartoja seną tradiciją - kartu puošia eglę. Na, ne visi. Močiutė su seneliu tik žiūri, o tėtis, mama ir mergaitė viską dabina. Nuo pat lubų iki pat grindų - kambarys taip žiba, kad net lempų įjungti nereikia.

Kitą dieną - Kūčios. Jos mergaitei nelabai patinka, mat visi tokie ramūs, o ir žuvį valgyti reikia... Bet vienas dalykas tikrai smagus. Tai - šiaudo traukimas. Pavalgę visi traukia iš po staltiesės po šiaudą ir lygina. Mergaitei kliūna trumpiausias, seneliui - ilgiausias. Jis tik šyptėli, prideda pirštą prie lūpos ir susikeičia su anūke šiaudais. Tąvakar tai nieko nereiškė.

O vat Kalėdos mergaitei išties patinka. Daugybė giminių, net ir nelabai malonių. Štai, kita močiutė jau grįžo iš Londono - oi, kiek saldainių privežė! Kitas senelis nėra pats maloniausias - vis nori nosį pavogti ar ir taip trumpus plaukus nukirpti. Podė vis šypsosi savo krikštadukrai, o va podinas tik ir nori įžnybti. Mergaitei greit pabosta suaugusių pliurpalai, tad jai leidžiama pasikviesti draugų. Oj, tada prasideda tikras smagumas! Visi susineša naujus žaislus, išbando naujus papuošalus, rengia dar nematytas lėles... Tačiau ateina vakaras, vaikai išeina. Vėl tenka kęsti suaugėlius, bet tai daug įdomiau, nei kambary sėdėti.
Staiga tėtis pakyla nuo stalo ir prisėda prie pianino. Pradeda groti visiems žinomas melodijas, giminaičiai dainuoja - kas sopranu, kas tenoru. Visiems nutilus, tėtis pakviečia šalia savo dukrą mergaitė pradeda dainuoti: "Laukiu dovanų, kaip senelis kailinių, kaip močiutė akinių, kaip šunelis kumpio...". Tėtis pritaria pianinu ir tyliu savo vyrišku balsu. Baigus dainuoti, visi ploja. Mergaitei kiek gėda, bet tai... Nesvarbu.

O kur dar Naujieji metai! Fejervaerkai, tėvų draugai su vaikais, daug dainų ir šokių! O svarbiausia - nereikia anksti eiti miegoti!

Po.

Jokio sniego. Jokių rogių. Net mažajai sesei.
Maža, už sesę vos didesnė dirbtinė eglė. Kam reikia tikros, kam reikia didelės?
Maistas ir televizorius. Na, kažkiek sesers naujų daigtų išbandymas.
Jokių giminių. Jokių dainų ar skambaus juoko.
Ir po visų Kūčių. Ir po visų Kalėdų.
Bijau kažką daryti taip, kaip seniau. Nenoriu matyti artimųjų ilgesingų akių. Ne kiek nenoriu, kiek negaliu.



Nežinau, kodėl geriausias prisimenu tas Kalėdas, aprašytas ir įvardintas kaip "Prieš". Buvau tikrai maža, keista, kad šitiek pamenu. Bet pamenu. Ir nenoriu pamiršti. Net jei tai ir nebuvo paskutinės Kalėdos, kurias galiu vadinti Kalėdomis...

Gyvenimo muzika

http://youtu.be/I2HU4ve99kI

Visko reikia, visko ir būna. Juokas, ašaros, gėda, pyktis ir laimė - tai didžiuliai jausmai, telpantys į mažytę gyvenimo sąvoką. Be gėdos nepajausi pasididžiavimo, be liūdesio neregėsi juoko, o be sunkumų - laimės. Išėmus vieną, neteksim kito. Netekus kito, pasigesim ir trečio... Gyvenimas - tai muzika, atliekama legato. Tas nenutrūkstamas garsas vis tęsiasi ir tęsiasi, keisdamas savo dinamiką. Ir taip iki pat paskutinio akordo nutylimo, iki pat sielos atsisveikinimo su instrumentu.

Radau savo vietą

Pagaliau radau savo vietą. Žinot, kas mane labiausiai užkabino? Tas paprastumas. Neįsivaizdinimas, kas "Tu man nelygis". Jokio dėmesio kreipimo į išvaizdą. Akordeonistai - nuoširdūs žmonės. Bent jau mano mieste. Kas neįlenda į šiuos standartus, tiesiog metą visą šį reikalą. Nes... Paprasčiausiai, daugumai nelygis net paimti į rankas šį instrumentą. O su juo groti - jau visiškas nusižeminimas. Bet ne visiem.

Kažin, kodėl, nepaisant išvaizdos, šie muzikantai dažnai sulaukia "čia tai pavarėt" replikos?

Gerai, akordeono skambesys nėra gražiausias. Su juo sunku pagroti kūrinį, kurį visi apibūdintų "vouv, koks gražus", ko nepasakysi apie fortepijoną. Tačiau... Čia mano vieta. Muzika, nuoširdumas ir beveik jokios reikšmės išvaizdoje.