Jei būčiau augalas...

... būčiau mėta.

Taip, ta pati, kuri beprotiškai skaniai kvepia. Ta, kurią kartais sunku pamatyti, bet paragavus ar pauosčius lengvai atpažinsi. Būčiau ta mėta, kuri vasarą auga po mano langais, močiutės vaistažolių kampelyje.

O ir mirčiau dėl kilnaus tikslo. Žinočiau, kad kažkam galbūt būsiu vienintelė paguoda liūdną vakarą, galbūt galėsiu sušildyti ir apsvaiginti kažkieno sielą. Nes, po velnių, mėta per daug skaniai kvepia.

Ir jūs nežinot, kaip nervai nelaiko, kai tau nebeleidžia gerti mėtų arbatos. Močiutė veršiu praminė: "Pliumpi tu tą arbatą kai veršis. Litrą ant karto išgėrei, dar mat nori". O aš tikrai jos labai noriu. Labai.

Duokit man mėtų ir būsiu jūsų draugė...

Gyvenimo lopinėlis + gimtadienis

Per technologijų pamokas teko klijuoti krepinio popieriaus gabalėlius ant širdžių, padarytų iš šieno. Nuobodus darbas, prisipažinsiu. Bent jau laiko apmąstymams buvo...

Visas dvi pamokas buvau aukščiau nei mano kūnas. Manoji siela sukosi ten, tarp snaigių, kai tuo tarpu manosios rankos mirkė skiautę į lipalą. Akys matė šokančius ir dainuojančius bendraklasius, ausys girdėjo skambančią muziką, tačiau protas tai suvokė kaip aidą. Viskas atrodė taip laikina, taip... Taip netikra. O seniau mokėjau būti čia ir dabar, o ne ten, aukštai.

Kai draugai dainavo "Use use use use use use your imagination" arba plyšavo "Tu bučiavai, sakei mane kad myli", mano galvoje teskambėjo dvi eilutės iš Sauliaus Mykolaičio dainos: "Stygos danguj, stygos danguj, mūza delne".

Ir visa tai tebuvo tik manojo gyvenimo lopinėlis, visai kaip ta skiautė širdies - tik viena iš tūkstančio kitų.

O dabar klijuoju dar vieną savo gyvenimo lopinėlį. Dabar jau aš plyšauju: "Use your imagination", valgau šokoladą ir taip švenčiu absoliučiai sėkmingą pusmečio pabaigą. Pagaliau kuriam laikui bus ramiau - vieną iš tikslų aš vėl pasiekiau. Didžiuojuos savim. Ta proga vėl siurbčioju braškinį "Miau".

Beje, ką tik supratau, kad jau metai, kaip su pasauliu dalinuosi savo apmąstymais. Daug kas pasikeitė nuo pirmojo įrašo, oj, daug kas..

Dramblys ir saldumynai

Jaučiuosi kaip dramblys, kurį ką tik pervažiavo lengvasis automobilis.

Esmė ir yra tame, kad dramblį pervažiuoti sudėtinga. Taigi, jo niekas nesuvažinėjo, tad ir aš kaip tas dramblys - visiškai sveika.

Tik jaučiuosi gerokai pritrėkšta. Visai kaip tas ilganosis storulis.

Gurgšnoju saldų saldų "Miau" jogurtą su braškėmis. Baigiu suvalgyti pusę kilogramo "Miglė" saldainių. Stalčiuje - trys šokoladai. Ilga naktis nusimato, mat aš velniškai noriu kažko skanaus.

Sako, kad kai organizmas "prašo" saldaus, jam reikia energijos. Logiška. Saldumynuose daug angliavandenių, o pastarieji - staigus energijos šaltinis.

Viskas logiška. Išsekimas, skanumynų geidimas. Viskas suderinama. Bet... laimė? Prie ko ji?

Prie saldumynų, turbūt.

Taigi esu pervažiuotas, laimingas dramblys su bananų keke straublyje.

Juk taip?

Miško namukas

Į mažą miško namuką kažkas pasibeldė. Šeimininkas atidarė duris ir jau tą pačią sekundę gailėjosi, jog tai padarė. Namuose įsivyravo netvarka, baimė ir dar kažkoks keistas, nepaaiškinamas jausmas. Viskas vyko kitaip, nei seniau. Mažas miško namukas virto bjauria raganos landyne. Ir tik per nepažįstamą, mišku atklydusią būtybę.

Kitą dieną namelin pasiprašė kitas nepažįstamasis. Šeimininkas vėl įsileido vidun, net jei nežinojo, kas ta būtybė. Tačiau šį kartą namelio šeimininkas nepasigailėjo - pasirodžius antrajam, pirmojo paklydėlio valdžia sumažėjo, o namuose įsiviešpatavo ramybė, akimirkomis vis dar slegiama pirmojo pakeleivio.

Porą dienų niekas nesikeitė. Miško namelis stovėjo kaip stovėjęs, o jo viduje pakaitomis karaliavo tos dvi nežinomos būtybės.

Vieną rytą į namelio duris vėl kažkas pasibeldė. Šeimininkas ilgai negalvojęs atidarė, tačiau atėjus nakčiai suprato, jog trijų pakeleivių jis priglausti negali. Vis dėlto - tai miško namukas, ne toks jau didelis. Prasidėjo kova. Pykosi pirmoji būtybė su trečiąja, o antroji, būdama ramaus būdo, sėdėjo kamputyje. Dieną naktį kovėsi nepažįstamieji, jų kovai galo nesimatė. Šeimininkui, tiesą pasakius, nepatiko pirmasis atklydėlis, tad kaskart, kai trečioji būtybė pirmavo, šeimininkas šyptelėdavo. Tai truko, rodos, visą amžinybę, o ta kova tebesitęsia ir šiandien.

Pirmasis pakeleivis - skausmas.
Antrasis - vienatvė.
Trečiasis - veiksmas ir nuotykiai.
Namukas - tai aš.

O kažkas man pažadėjo. Bet vietoj pažado ištesėjimo, matyt, į namuką atsiuntė skausmą. Atsiuntė ir nepagalvojo, kad medinis namelis galbūt turi jausmus. Et, nepagalvojo...

Beribė jūra

Problemos į mano sielą vis plaukė ir plaukė, sudarydamos bekraštę jūrą. Tas sūrus vanduo užliejo didesnę mano dalį, nei derėtų. Viskas pasikeitė. Viskas.
Galbūt tai nebūtų taip blogai, jei mokėčiau plaukti. Tačiau šito daryti per savo keturiolika su puse metų aš, deje, neišmokau. O vertėjo.

Ir dabar mano galvoje teskamba auklėtojos ištarti žodžiai: "Sako, žmogus nesikeičia. Nė velnio - gyvenimas pakeičia". Kada nors aš šią citatą užrašysiu ant savo laivelio burių, o su tuo laiveliu kadanors aš išplauksiu iš šios beribės jūros. Kadanors.

Man bloga

Guliu visa išbalusi. Man bloga. Rodos, tuoj apsivemsiu. Išvemsiu visą savo gyvenimą.

Man visko jau per daug. Aš nebegaliu. Tiesiog nebegaliu visko nešti ant savo gležnų pečių. Kas, kad jie treniruoti. Pasirodo, nepakankamai.

Viskas, dėl ko nerimavau prieš porą dienų, dabar jau atrodo nesvarbu, per menka. Ant mano sprando užlipo daug didesnės problemos, kurios man gerokai per sunkios. Aš jau nekalbu apie tai, su kuo ilgai gyvenau ir nežinojau. Kalbu apie naują, baisų ir protu nesivokiamą dalyką. Bijau, kad visa tai turės per daug įtakos mano gyvenimui. Bijau, kad viskas apsisuks 180° kampu, o ne 90°, kaip buvo pasisukę iki šiandienos.

Bet viltis nedingsta. Ta mažytė ugnelė, sakanti, kad viskas bus gerai, manyje dar rusena. Nors ir kaip mėgstu frazę "Viltis - durnių motina, o teleloto - tėvas", stengiuosi apie tai negalvoti. Viliuosi, kad tos mažytės žarijos pakaks užsidegti didžiuliam laimės laužui...

Dabar kaip niekad turiu būti stipri. Dabar turiu atlikti trijų asmenų vaidmenis, kas, logiškai mąstant, yra neįmanoma. Bet aš pajėgsiu. Klupsiu, stosiuos, eisiu, vėl pulsiu žemėn, tačiau vėl kelsiuos ir keliausiu. Aš privalau išlipti iš šios pelkės. Mes privalom. Ir žinau, kad pavyks, net jei viskas nebebus taip, kaip buvo anksčiau.

Ir ne, tai nėra eilinė paaugliška bėda. Kartais, kai labiausiai nenori, tenka viena koja stovėti suaugusių pasauly. Ne todėl, jog nori, o todėl, kad privalai. Privalai apsaugoti artimus nuo baisiausio, privalai ginti save ir už save menkesnį. Privalai kovoti už būvį.

P.S. Už dizainą vėl dėkoju Dovilei. Nežinau, kaip Jums, bet man jis labai labai patinka. Tikiuosi, ir mano galvoje atsiras toks ryškus spindulėlis. Tikiuosi, kitiems aš būsiu tas akiniuotas spindulėlis. Tikiuosi.

Dar labiau įsiutusi

Užvakar vakare sesė atėjo pas mane kambarin ir pradėjo verkti. "Mokykloj kažkokie bernai rodė į mane ir sakė, kad aš ta, kur nuotraukoj kaip burbuliuks atrodau. Bet ką man daryt, kad aš išeinu taip ant nuotraukų?". Šitie žodžiai man įstrigo ilgam. Mano sesuo net springdama verkia dėl kažkokios kalės, priklausomos nuo snapčiato? Šito pakelti negalėjau.

Paguodžiau, ji nurimo. Tikėjausi, kad pamirš. Bet kur tau. Vakar ji vėl baisiausiai liūdna kalbėjo su manim apie tas nuotraukas ir burbuliuką. Vargšelė, ji net nežino apie tą jos atvaizdo paviešinimą...

Bet tada supratau, kad šito taip nepaliksiu. Pasakiau sau ir aplinkiniams, kad po matematikos duosiu pliūchą tai kekšei.

Niekas manim netikėjo, bet aš kaip tariau, taip padariau.

"Žinai ką, per kažkokią padlą mano sesuo daugiau neverks. *pliūcha*. O čia tam, kad prisimintum. Žinok sesei skauda šimtą kartų daugiau, nei tau dabar. Man vienodai, kad tu nežinojai, jog ji mano sesė. Taip viešai tyčiotis iš bet kokio, juolab antroko, negalima. Tu tik taip savo žemą lygį parodei". Pasakiau taip ar kažkaip panašiai.

Ne viena aš ją koliojau. Kitos klasiokės irgi sakė "Gerai? Kas tau čia gerai? Nieko gero čia nematau!", "Tau gal penki metai, kad taip elgies?" ir taip toliau.

Kas svarbiausia, mokyklos primadoną viešai pažeminom. Tiesiai prie socialinės durų, aplink būnant mažiausiai penkiolikai žmonių.

Sako, smurtauti negalima. Bet jai to reikėjo. Ir nė trupučio nesigsiliu, kad taip padariau.

Nė trupučio.