SAUSIS

Tokio tipo įrašus nusprendžiau daryti dėl vienintelės priežasties - pačiai tiesiog neapsakomai smagu metų gale paskaityti, kokie buvo praėję metai. Įprastai dažniausiai rašyti norisi, kai liūdna, nors iš tiesų gyvenimas nėra toks blogas. Be to, dar smagiau grįžti prie tokių įrašų pralėkus keliems metams. Ne, aš čia nerodysiu pirkinių. Ne, nesidalinsiu krūva nuotraukų iš savo gyvenimo. Aš tiesiog rašysiu ir šįkart - absoliučiai sau (sori not sori).

BENDRAI

Tiesą pasakius, 2016-uosius pradėjau... energingai. Lėkiau, visur dalyvavau, o rezultatai iš tiesų netikėtai džiugino. Tačiau mėnesio gale perdegiau, nepaklausiau savęs, kai derėjo sustoti ir šnai - guliu savo pačios silpnumo prikaustyta prie lovos ir nepajėgiu nieko rimto daryti. Tačiau nepaisant to, sausį drąsiai vertinu 9 iš 10.

3 BŪDVARDŽIAI, APIBŪDINANTYS SAUSĮ

Energingas, stebinantis, džiaugsmingas.

LAIMĖJIMAI IR PRALAIMĖJIMAI

Kandangi mūsų visų gyvenimai tėra kalnai ir kalvos, tai ir kiekviename mėnesyje nuosmūkių ir pakylimų apstu.

Laimėjimai:
☆ Dalyvavau rajoninėje biologijos olimpiadoje. 1 vieta.
☆ Bandžiau laimę rajoninėje lietuvių kalbos olimpiadoje. 1 vieta.
☆ Sužinojau, kad su ta pačia lietuvių olimpiada vyksiu į respublikinį turą.
☆ Save išbandinėjau ir rajoninėje chemijos olimpiadoje. Kad ir kaip keista, vėl - 1 vieta (nors, tiesą pasakius, atsispyriau vos pusantro taško).
☆ Su pakilusia temperatūra dalyvavau matematikos olimpiadoje. Ir vėl pirma vieta, tik šį kartą ja dalinuosi su drauge.
☆ Sėkmę bandžiau atrankiniame ture į Č. Kudabos geografų konkursą. Gerai, ten tai jau tikrai ėjau ant durniaus, nes geografija nei patinka, nei ypatingai sekasi. Tačiau buvo gan įdomu pasižiūrėti, kiek (ne)moku.
☆ Koncertavau su šokiu kolektyvu. Kaip pirmam kartui, gan sėkmingai.
☆ Turėjau daugiau pažymių už visus klasiokus, nors viso labo rašiau tik du atsiskaitymus. Vidurkis šiuo atveju tikrai labai labai labai džiugina.
☆ Skyriau laiko sau, bet, turbūt, nepakankamai.

Pralaimėjimai:
☆ Beveik nė trupučio nepasistūmėjau su muzikos mokykla.
☆ Praleidau labai daug pamokų ir dar tokių, kurių man, na, geriau tiesiog nepraleisti (dabar teks rašyti kontrolinius buvus vos dviejose temose).
☆ Persitempiau, pasigavau virusiuką ir mėnesį užbaigiu savo minkštoje lovytėje.
☆ Per ligą sugriuvo visi planai, o tie planai, aišku, rišosi su nebaigtais, praleistais ir šiaip būtinais darbais.

Laimėjimų, kaip akivaizdu, sausį buvo tikrai daugiau, nei pralaimėjimų, tad mėnesį galiu vadinti tikrai sėkmingu ir būtent tokiu, kokių siekiu ir visų metų. Tikiuosi, kad ir toliau neblogai seksis, o juk gera pradžia - pusė darbo, ar ne?

PAMOKOS

Kaip jau minėjau, praleidau tikrai daug pamokų, kas man visai ne į naudą... Mano atmintis girdimoji ir daugiausia įsimenu to, ką girdėjau pamokų metu. Paskui kažką išmokti gan sudėtinga... O negana to, dar ir daugiausia praleidau ,,mėgstamiausių" pamokų - istorijos ir geografijos (kad tikyboje šiemet dar nė nebuvau, neminėsiu).

Vidurkis geras, naują pusmetį pradedu tikrai gerai.

MUZIKOS MOKYKLA

Čia jau kebliau. Per olimpiadų virtines labai mažai laiko skyriau grojimui, tiesą pasakius - visiškai apleidau akordeoną, o prie pianino paskutinį kartą liečiausi tik per žiemos atostogas... Turėsiu kaip nors atsigriebti, bet savaime kyla klausimas - kaip? Kaip nors teks. Visad  sugebėdavau viską laiku padaryti, sugebėsiu ir dabar.

ŠOKIAI

Praeitą savaitę pirmą kartą koncertavau su tautiniais šokiais. Visai sėkmingai, tik kai aš susimaunu, tai būtinai stovėdama arčiausiai scenos krašto, kai žiūrovai geriausiai mato. Nieko, pasitaisysim. Tiesa, šokau jau visai sirgdama, turbūt tai buvo galutinis taškas, kad dabar pati save tiesiog prie lovos prikaustau, bet džiaugiuosi nepavedusi kolektyvo. Nors būtų buvę ką pastatyti į mano vietą, bet vis tiek... Aš nebūčiau aš, jei neveikčiau iki galo. Nors vėliau ir tenka gailėtis...

MATEMATIKOS BŪRELIS

Ups. Šiemet dar nebuvau nė karto. Tai mokytojaus nėra, tai olimpiada, tai šokiai atkeliami. Labai jau laikas nekoks to būrelio... Arba kitų aplinkybių.

LAISVALAIKIS

Jo maža, bet užteko. Bent jau man taip atrodo, nors aplinkiniams - priešingai.

Knyga:
Ruta Sepetys ,,Tarp pilkų debesų".
Nuostabi knyga. Keistai lengva, tačiau įtraukianti. Pasakojama penkiolikmetės lietuvės lūpomis, apie tremtį ir visus jausmus būnant Sibire. Tikrai sužavėjo ir rekomenduoju kiekvienam!

Filmas:
,,Kuždesių sala"
Nerealus filmas. Nors vietomis buvo nuobodokas, tačiau pabaiga tikrai nustebino. Filmo žanras - psichologinis, tačiau jame galima įžvelgti ir detektyvo detalių. Beje, pagrindinį vaidmenį tobulai įkūni Leonardo di Caprio.

Muzika:

BASTILLE - ,,Died in your arms"
Gera gera gera gera gera. Labai užkabina, neišlenda iš galvos. Tiesa, daug kam atrodo, kad tinka esant liūdnesnei nuotaikai, tačiau man kažkaip taip neatrodo.

CITATA:

,,Nėra negarbingos profesijos, yra tik žmonės ne savo vietoje".
Pasakė ją karys, vedęs paskaitą mokykloje. Pavardės nepamenu.

Toks buvo mano sausis. Pilnas visko, turbūt taip trumpai jį apibūdinčiau. O koks buvo taviškis?

Kas, jeigu..?

Jau skaičiau daugybę tokių įrašų interneto jūroje. Turbūt jau daugeliui įgriso tokie klausimai-atsakymai, arba visai priešingai - netgi labai patinka ir tik ieško, kur dar rasti bent vieną tokio tipo įrašą. Pirmojo tipo žmonėms vis tiek siūlau paskaityti, nu, nes jei jau čia atėjote, tai turbūt nelabai turite ką veikti arba atidėliojate kokius matematikos namų darbus, o antrojo tipo žmonėms tikiuosi, kad įtiks mano atsakymai.

Jei nuoširdžiai tariant, kiek keista ne lieti savo mintis, o bandyti įtilpti į kažkokius rėmus. Seniai bespraudžiau save į mažą erdvę.

Beje, už pažymėjimą dėkoju Emilijai su nežemiška siela, o pati toliau grandinę palieku atvirą. Tarkim, kad šis tinklaraštis - jūra, į kurią sutekėjo visos upės. O norinčios į šią grandinę prisijungti, visada gali tai padaryti ir be užtaginimo, tiesa?

Kas, jeigu: tau niekada nereikėtų miegoti... BET: mirtum 20 metų per anksti?
Prieš savaitę turbūt būčiau net nemąstydama sušukusi: ,,Sutinku!", nes tada dar buvau pakankamai kupina energijos, ryžto iš savęs išspausti maksimumą ir paprasčiausiai man keliolikos valandų veiklumo nepakako. Tačiau perdegiau, ir dabar suprantu, kad miegas tebuvo vienintelis paros laikas, kai ilsėdavausi. Todėl šiandien sakau ne ne ne ir ne, nes nemiegant, turbūt, jei kūnas ir neišsektų, tai proto atžvilgiu paprasčiausiai nudurnėčiau. Geriau pasilieku savo dvidešimt metų, jei tik tiek man dar skirta.

Kas, jeigu: visur pasaulyje būtų taika... BET: dingtų internetas apskritai kaip dalykas?
Jeigu kažkokiu būdu būčiau garantuota, kad TIKRAI visur bus taika, TIKRAI niekas nieko nežudys ir visi bus malonūs, tai sutikčiau nė nedvejodama. Tačiau jei kas nors man realybėje tai pasiūlytų, turbūt nusišaipyčiau ir tik pasakyčiau: ,,Įrodyk." Paprasčiausiai nepatikėčiau, kad tai įmanoma. Todėl nesutikčiau su pasiūlymų, nes manyčiau, kad kažkas nori mane apvogti. Bet dabar, besivartydama minkštoje lovoje, sutinku.

Kas, jeigu: turėtum magišką kilimą... BET: niekada negalėtum nuo jo nulipti?
Oj ne. Ne. Ne. Ne. Ant žemės jaučiuosi nestabiliai, apie orą net nekalbu. Be to, negalėčiau šokti ir šiaip nepatogu. Ne ne ne.

Kas, jeigu: turėtum magišką spausdintuvą, kuris spausdina tikrus pinigus... BET: turėtum visą likusį gyvenimą nešioti kiltą be kelnaičių?
Tikrai ne. Pirmiausia, su kiltu, ir juolab be kelnaičių, būtų labai šalta, be to, gėda. O ir beribiai pinigai kažin ar suteiktų daug laimės. Nebebūtų tikslo dirbti, mokytis. Viskas taptų vien pramogos... Per mažai intrigos ir neįdomu. Taigi tikrai nesutinku nešioti kilto ir spausdinti pinigų krūvas.

Kas, jeigu: turėtum pakelį traškučių, kuriame niekada nesibaigia traškučiai... BET: tavęs niekada niekas neįsimylėtų? 
Ir vėl ne. Kas keičia traškučius į meilę? Jau negana to, kad čipsai - nesveika, storina ir šiaip ten vienas brudas, o dar meilės atsisakyti? Nu jau ne! Ir kas tokį sandėrį išdrįso sugalvoti?

Kas, jeigu: mokėtum 3 pasirinktas užsienio kalbas... BET: pamirštum savo gimtąją kalbą?
Hm. Sutikčiau. Nors man ir lietuvių kalba beprotiškai graži, skambi ir be viso to - dar saugotina, bet iškeisčiau ją į anglų, rusų ir ispanų. O mokėdama tris kitas kalbas, galėčiau mokytis lietuvių. Būtų šioks toks nuotykis, tiesa?

Kas, jeigu: saulė šviestų tada, kai esi geros nuotaikos... BET: lytų lietus, kai tau liūdna?
Na, jei aš galėčiau savo nuotaika valdyti orus, ūkininkai apsidžiaugtų, o kitiems irgi nemaišytų. Nesu iš tų, kurie dažnai liūdėtų, bet vakarais kartais užeina, tai kviečiams palaistyti lietaus pakaktų. O ir šiaip, sužinoję žmonės turbūt būtų geri labai man, nes juk valdyčiau orus! Bet nepaisant visų šių nekliūčių, atsisakau. Jausčiausi kalta, jei savo liūdnumu sugadinčiau kam nors iškylą ar šiaip kokią kelionę...

Kas, jeigu: darbas apie kurį svajoji yra tavo... BET: atlyginimą gauni šokolado plytelėmis?
Nu ne. Tikrai ne. Šokoladą mėgstu (cha. Mėgstu - per švelniai pasakyta), bet saldumynais nei mokesčių nesumokėsi, nei namo nenusipirksi... Ir net nepavalgysi. O vat už uždirbtus pinigus galima viską įsigyti, jei tik uždirbi pakankamai, ir galbūt dar šokoladui lieka. Tad tikrai atsisakau.

Mes - tik atomai

Kartais man patinka valgyti, pavydžiui, mėgstamus spagečius su sūriu ir galvoti, kiek atomų yra viename kąsnyje. Man patinka mąstyti, kad sūris sudėliotas iš vienokių kaladėlių, o makaronai - iš kitokių. Gyvuojant tokiom mintim pasaulis tarsi išsiplečia, nes tų molekulių (jau nekalbant apie atomus) gausybė nebesutelpa mano galvoje, o tik veržiasi per kraštus ir sudėlioja visą keistą, tačiau beprotiškai nuostabų pasaulį.

Kartais pagalvoju, kad ir aš tesu daugybės atomų lipdinys. Iš tiesų, užplaukus tokioms mintims, kad visos dalelės tik vargsta, vienijasi ir dauginasi vien tik dėl manęs, imu jaustis neapsakomai dėkinga atomams. Ir kalta, nes niekaip negaliu jiem atsidėkoti... Juk tik jų egzistavimo dėka esu ir aš, penkiolikinė mergaitė su daugybe trūkumų. Bet juk atomai ir taip stengiasi, galbūt jiems tiesiog nebepavyksta padaryti visko idealiai, todėl būtų nemandagu ant savęs bambėti...

O ir pamąsčiusi apie atomus, nedrįstu dejuoti, koks žiaurus kartais būna pasaulis. Juk pasaulis - tik milijardai atomų, tokių mažučių, kad būtų tiesiog barbariška kaltinti juos dėl netinkamai atlikto darbo. Bet visuomenė linkusi elgtis priešingai... ant mažesnių ir bejėgių visada drįsta bambėti, mat jie nepakovos už save. Tačiau čia ir krenta žmonių savigarba - juk taip nemandagu blogai apkalbėti menkesnius!

Kiek daug susideda iš atomų. Kiek daug jiems tenka ištverti. Kiek jų daug. Kokie jie maži. Kiek mažai mūsų. Kokie mes dideli.

Apie nieką

Jei kartais užklydai į mano tinklaraštį, nenustebk, kad čia visai nevykusi vasara. Iš tikrųjų, čia viskas keisis, o dabar tiesiog aš pamąsčiau apie vasarą ir pasiryžau išmokti naudotis photoshop programa. Kam? Kad gebėčiau pati pasikeisti dizainą, greičiau (kai jau išmoksiu) sutvarkyčiau schemas ir iliustracijas darant NMA namų darbus ir daug kitų. O jei kalbant, dėl ko mąsčiau apie vasarą, tai aš tiesiog nežmoniškai pavargusi. Mintys šviesios, gyvenimas juodas. Keistas derinys, tiesa?

Šiaip aš neturėjau išsaugoti nebaigto dizaino, bet netyčia nuspaudžiau knopkę ,,taikyti tiklaraščiui". Ir tada visai tyčia atėjo močiutė ir įsakė padėti kompiuterį, nes jau per ilgai buvau prie jo su skaudančia galva. Kadangi mano močiutė karingesnė net už mane, net nebandžiau ginčytis.

Baigsiu gal po savaitės, gal po dviejų. Žinot, ne visada lengva gyventi kaime, lįst į visokias peklas, kurias begali (olimpiados, konkursai, būreliai) ir dar stengtis išmokti kažką. Tokiu atveju tenka kažką paaukoti... nors ir būna gaila.

Jaučiuos kaip kiaušinis, iš kurio išpylė visą turinį. Paliko tik kevalą ir lašelį baltymo, kuris turi jėgų laukti vasaros.

Mediniai laimėjimai ir pralaimėjimai

Pamąstyk apie medį. Taip, apie medį. Galbūt patį gražiausią ir didingiausią, kokį tik teko matyti, o galbūt apie mieliausią tik tau. Rudenį šis medis lėtai, lyg nenorėdamas numeta lapus, prarasdamas beveik viską, ką turėjo. Kartais visi medžio lapai dingsta tarsi pernakt ir būtent tada, kai praūžia siautulinga ir skaudi vėtra. Tačiau nepaisant žiemą užsitęsusios pilkumos, medis vėl atsiaugina lapus, kasmet vis tankesnius, didesnius... Ir  visas šis užburtas ratas tęsiasi metų metus, vėl ir vėl iš naujo. Tačiau medis lapus praranda ne šiaip sau. Taip jau yra, kad tai jam padeda vėliau išgyventi, nors ir tuo metu negalės pasigaminti sau maisto. Sakoma, nieko nebūna be priežasties.

O dabar pagalvok, kad tas medis (didingas ir gražus!) tėra tavo gyvenimas. Taip, taip, gyvenimas. Ateina laikas, kai prarandame, atrodo viską. Po to seka pilkuma, nežinia ir keistas tamsos, alsuojančios tau už nugaros, jausmas. Bet tada privalai iš paskutinių jėgų sukurti naują, didingesnį ir gražesnį rytojų, kad netektų vėl prarasti. Tačiau ir vėl prarandi. Ir vėl augini naują. Užburtas praradimų ir laimėjimų ratas tęsiasi ir tęsiasi vėl ir vėl. Tačiau prarandi, kažką aukoji ne šiaip sau. Taip jau pasaulio surėdyta, kad prarandame tam, kad galėtumėm augti ir tobulėti, siekti daugiau ir daugiau. Juk sakoma, kad nieko nebūna be priežasties.

Aišku, praradimo ir aukos jausmas siaubingas. Bet tada pagalvok apie laimėjimo euforiją. Verta, tiesa?

Žvaigždės, artimos sielos ir palangė

Maža mergaitė trumpučiais šviesiais plaukais, vilkinti rausvus taškuotus naktinius marškinius, sėdėjo ant kiek per daug dulkėtos palangės ir žiūrėjo į tūksannčiais žvaigždžių nusėtą dangų. Trumpaplaukė bandė suskaičiuoti tuos spindinčius žyburėlius, telpančius į lango ribą, mat neseniai išmoko skaičiuoti iki šimto. Tačiau to padaryti jai niekaip nrpavyko... tik pakreipdavo galvą, švyst - dar viena žvaigždė išnirsta. Mergytė susipainiodavo, kurią žvaigždelę jau  priskaičiavo, o kurios - ne, tad vėl tekdavo pradėti iš naujo. Mažylė skaičiavo ir skaičiavo, kol galų gale jos mintis apsėdo ne skaičiai, o miegas, ir ji grįžo į lovą - ten, kur ji ir turėjo būti.

Praėjo keleri metai. Mergaitės plaukai jau siekė pečius, o ne maskatavo į visas puses vos uždengdami ausis. Ji vėl sėdėjo ant tos pačios palangės ir žiūrėjo į nakties šviesas - žvaigždes. Šį kartą mergaitė nesistengė suskaičiuoti šių nuostabių dangaus grožybių, ji tiesiog žiūrėjo. Stebėjo, kaip viena po kitos jos sumirksi, tarsi dangus kas sekundę mirktelėtų į jį žiūrinčiai mergaitei. Turbūt tai leido nesijausti vienai, bet iš dalies tas vaizdas ir žlugdė... Gerai tai, kad dangus vienas, - visai kaip ir mergaitė. Bet užtat žvaigždžių... jų milijonai. Jos turi viena kitą, o jų stebėtoja šiuo metu neturi nieko. Tik save, dangų, palangę ir šaltą kaip skaniausi ledai stiklą, kuris mergaitę skyrė nuo nakties pasaulio.

Pralėkė dar keleri metai. Mergaitės (o gal jau derėtų sakyti merginos?) plaukai jau siekė nugaros vidurį, o pati ji vėl sėdėjo ant palangės. Mergina žiūrėjo į žvaigždes ir nors žinojo, kad jos tėra didžiuliai dujų kamuoliai, jai patiko tiesiog manyti, jog žvaigdės - dangaus akutės, dangaus ir mergaitės bendravimo būdas. Staiga mąstytoją vėl užgožė liūdesio šešėlis, ji vaikė jį gerais prisiminimais. Bandė juos suskaičiuoti... Vienas. Du. Aštuoni. Devyniolika. Dvidešimt. O, jau ji minėjo šitą? Devyniolika. Ar aštuoniolika? Eilinį kartą mergina susipainiojo. Gražių prisiminimų tiek, kiek turbūt žvaigždžių danguje... Tiek daug, kad jų niekad nepavyksta suskaičiuoti. O tai reiškia... kad mergina niekada nebuvo viena. Tokius gražius jausmus, įsiterpusius gilyn į mergaitės širdį, gali sukurti tik daugybė žmonių. O šitokią galybę jaumų... tik tūkstančiai bendraminčių, kambariokų, draugų, giminaičių ir praeivių.

Mes nielada nebūname vieni. Galbūt tas, kas mus palaikytų, nėra šalia, bet juk ir žvaigždės neblykčioja šalia. Jas skiria milijonai kilometrų, tačiau iš šalies jos niekada neatrodo vienos, nes tokių kaip jos - dar bent devynios galybės. Kaip ir mūsų. Paprasčiausiai mes nežinome, kaip toli ar arti yra mums artima siela.

Kengūriukų užvaldyta

Šiandien mano galva tiesiog plyšta nuo minčių ir jausmų. Mintys, tos spalvingos mintys kaip maži kengūriukai šokinėja po mano galvos australiją nešiodami viską, kas papuola. Ir, savaime suprantama, siaubingai viską sujaukdami... Mano akys nebesugeba aprėpti tiek, kiek liepia įžvegti protas, o jausmai veliasi palikdami ant širdies tik mazgų pilną siūlų gniužulą.

Žiūrėjau į žiemišką saulėlydį, kuris debesis ir namų sienas nutvieskė auksu, o sniegą privertė blizgėti taip, kad akys imdavo raibti ilgiau pažiūrėjus į blizgučiais nusėtą žemę. Tada pagalvojau, kad mes per daug praleidžiame. Esame lyg upė, tekanti tik pirmyn, siekianti vien tik platesnių vandenų... ir, deja, nepastebinti kratuose verdančio nuostabaus gyvenimo. Gal mes, kaip ir ta upė, priimame tik pasaulio atspindžius, neįžiūrėdami jo tikrojo grožio?

Naršiau veidaknygėje, ir su kiekvienu pasisakymu mano šypsena vis labiau niaukėsi. Keista, kaip visiškai nepažįstamo žmogaus ir, juolab, aktoriaus mirtis gali atnešti nemažą kiekį liūdesio. Atrodo, kad jis išsinešė dalelę mano vaikystės pasakų, kurios nuspalvino mano pasaulį kitokiom, gal šiek tiek magiškom spalvom... Gal net ryškiau, nei visi saulėlydžiai kartu sudėjus.

Mintis ir jausmus skandinau darbu. Visai kaip Sinas iš ,,Bado žaidynių", kuris sakė, jog ,,Aš savo jausmus išreiškiu darbu. Taip niekas nenukenčia, tik aš pats". Taigi, daug mokiausi ir dar daugiau kartojau jau išmoktus dalykus. Šiaip sau, dėl savo malonumo. Patikėkit, yra viena mokytis, kai esi verčiamas, ir visai kas kita, kai imiesi to, ko nori, tiek, kiek nori, ir tada, kai nori. Šiandien sau leidau paskanauti tikrojo mokslo, kuris pakelia nuotaiką, o ne ją smugdo. Visiškai kitoks jausmas.

Ir dar grojau. Taip, kad mano sielos stygos virpėtų kartu su mano senojo ,,Ríga" pianino stygomis. Leidau viską užmiršti, paskęsti ten, iš kur niekas manęs neištrauks. Begrodama pro langą mačiau kaimo vandentekio bokštą, kuris, turbūt, vienintelis nesikeičia. Metų metus groju, metų metus matau tą patį bokštą. Jis jau liko kaip stabilumo simbolis. Juk kažkas privalo išlikti toks, koks buvo ir seniau, ar ne?

O dabar laikas nustumti kengūriukus lauk ir leisti nebūčiai užvaldyti mano galvą... Kažin, per kiek laiko man tai pavyks padaryti?