Bejausmis vilties žudytojas

Nežinau, ar aš viena taip galvoju, bet eutanazijos įteisinimas - visiškas apsurdas. Bent tris kartus baisiau už gėjų santuokas ir kitus velnio neštus bei pamestus daiktus. Bent tūkstantį kartų tragiškiau už graikų mitų skaitymą ir bent dešimt kartu siaubingiau už tiesiog mirimą.

Nežinau, kas šiandieninių žmonių galvoje, bet čia rimtai yra kažkas siaubingo. Kam žudyti paskutinę, kad ir mažytę viltį, kuri kad ir užslopintai, bet vis tiek rusena? Net apsurdiškiausi ligoniai turi tą menką ugnelę. Mano senelis, sirgdamas vėžiu vakare dar sakė: "Gal dar kas pasikeis...", o naktį mirė. Žmogus, kuriam gyventi buvo likę mažiau nei penkios valandos, dar tikėjo, kad jam pagerės! O eutanazija - tikiu, atimtų iš visų tą viltį. Tai taptų tiesiog įprasta mirimo priežastimi. Kas, kad medikai ištirtų ir konstatuotų mirtį - bet visi klysta, ir visada yra galimybė, kad kažkas nutiks, kad kažkas išras vaistą ar kad tiesiog organizmas sustiprės...

O kaip savižudžiai? Ar netaptų tai dar lengvesne prielaida mirti? Kuris gyventi nebenorintis neatsisakytų užmigti ir nebeatsibusti - be jokio skausmo, be jausmų? Atsirastų ir tų "vaistų žudikų" kontrobanda, jie būtų kad ir nelegaliai, bet perduodami kitam... tačiau ar mirti norinčiam asmeniui nepraeis noras amžinai ilsėtis? Gal tai tikrai tik laikina? Gal ir tas pats mirtinas ligonis, gavęs žinią, kad mirs, tam tikram laikui palūžo? Gal tiesiog tai trumpas šokas, kuris praslinks po mėnesio, o gal ir po metų (bet praslinks!)?

O gal tas ligonis, kuris nebeprakalba - gal jo širdis ir akys nori matyti artimuosius, o šie nuspręs, kad jam kaput? Kas supaisys, ką iš tikrųjų jaučia, iš šalies žiūrint, nebeprotaujantis asmuo?

Ar rimtai verta įteisinti vilties žudymą ir gyvenimo laiko trumpinimą? Ar verta sunaikinti paskurinę kibirkštį ir dar kažkam užkrauti tai padaryti? Juk medikai skirti gydyti ir saugoti žmonių gyvenimus, o ne juos nutraukti!

Kam? Kam visa ta žmogžudystė? Kiekvienas asmuo turi teisę prieš užmerkdamas akis pajausti paskutinę šilumą ir išvysti tiek pasaulio, kiek jam buvo skirta matyti, o ne tiesiog mirti ligoninės palatoj, aplink stovint budeliams ir už tave nusprendusiems "artimiesiems"...

---------------------

Nenoriu rašyt antro įrašo per dieną, tęsiu čia. Nors visai ne į temą.

-------

Kodėl. Kodėl liūdesys toks stiprus, arba kodėl aš tokia bejėgė? Kodėl jis taip tyliai prieina ir smogia iš pasalų... tu suklumpi, jis tave suriša ir tu nieko nebegali padaryti. Tiesiog ramiai ir kantriai lauki ir klausai tylios liūdesio melodijos... Lauki, kol jis pavargs tau dainuoti ir išeis, palikęs tave sušištą... Tada bandysi išsilaisvinti, o ryte dar prisiminsi tą tylią melodiją, skambačią tau prie pat ausų būgnelių. Tačiau laikui bėgant tą melodiją pamiršti, ir aplanko kitas tavo širdies grobėjas - ir vėl būni sukaustyta, ir vėl tenka klausyti liūdesio skambesio, gal kitokio, skaudesnio ar silpnesnio, bet liūdesio...

Kartais lauki, kol atskris koks džiaugsmo angelas ir ištrauks iš liūdesio hipnozės, bet tokių stiprių laimės angelų, kaip liūdesiai yra maža, tad dažniausiai belieka laukti...