Rodos, įprasta diena. Lipau į tą patį autobusą, kėliausi tą pačią valandą, kaip ir visada. Tačiau tiesa buvo kiek kitokia - šiandiena beveik visiškai neturėjo rutinos ir šiaip, daug kas draugų (ir mano) elgsenoje buvo kiek kitoniškiau.
Kaip jau minėjau, rytas buvo lygiai toks pat, kaip ir visada - kėliausi šeštą, ruošiausi, ėjau į autobusą, važiavau juo. Tik atėjus į mokyklą viskas pradėjo dardėti kitu keliu.
Vietoj skambučio, raginančio palikti savo spinteles ramybėje ir eiti į klases, pamatėme autobusą. Auklėtoja per instruktažą (ar kokį ten velnią) buvo minėjusi, kad į autobusą reikia lipti, kai jis sustoja, o je į vis dar važiuojančią trasporto priemonę, tačiau šio punkto niekas neklausė... Daug kam kelionė prasidėjo nusivylimu - teko sėdėti per arti mokytojų, nes mūsų klasiokai ir septintokai užgriozdino savo užpakaliais visą galą. Mūsų šaika, jei tik ją taip galima pavadini, atsisėdom priekyje (kaip sakoma: duokim durniams kelią (šio atvejų galą)).
Autobusas iš savo vietos pajudėjo 8:10. Pirma stotelė - kažkokia pilis Latvijoje. Keliavom su gide (toliau apie ją bus kiek plačiau), kuri gal pusę kelio šnekėjo apie kažkokias kainas ir pyragus. Supratau vieną - visai ne į ekskursijos temą, tad net nesivarginau klausytis. Nuviažiavome kaip įprasta nuvažiuoti: visi su ausinukais ausyse ir savo kuprinių/rankinių/kitų vietų, skirtų daiktams susidėti turiniu. TIK. Visi darė asmenukes, ir AŠ lindau į kadrą. AŠ, AŠ, MARTIS, RUGIS, ŽIEMKENTIS ar dar bala žino kas selfinaus. Ir visai nieko tos nuotraukos, kai daugiau jų.
Atvykę prie tos pilies, pusė ekskursantų patraukė į parduotuvėlę (Veikalą). Vos išlipus iš autobuso Rušpis sakė: "Man ta gidė kažkokia pagerianti atrodo". Kurį laiką kvėpavom grynu (o pavyzdžiui gidė - nikotino ar kokio ten šlamšto kupinu) oru. Vėliau nusprendėm ir mes į parduotuvę eiti. Mums bežingsniuojant, sutikom įvairių klasių bernus, nešinus alaus ir sidro skarbonkėmis.
Ko ir reikėjo tikėtis, auklėtoja sužinojo ir, berods, 12 indų su alkoholiu atėmė. Kaip vėliau paaiškėjo - gidė nupirko. Kiek girdėjau, iš 8c atėmė devynias skardines, o iš vieno klasioko (pašiukšlino mūsų vardą...) atėmė 3. Septintokai lyg ir nepirko.
Po visų apsipirkinėjimų kaimo larduotuvėlėje patraukėme link pilies. Nieko nepamačiau, kas būtų kitaip nei kitose pilyse. Nebent tai, kad mūsų rusų mokytoja bevertėjaudama vietoj "viduramžiai" sako "viduržiemiai".
Paskui mūsų laukė galbūt smagiausia dalis - Saldus miestas, kuriame yra saldainių "Karvutė" fabrikas. Pažiūrėjom, kaip gaminama, paskanavom tų saldainių, kurie buvo tokie tąsūs ir dar šilti... Dar dabar pamenu tą skonį (logiška, juk prieš kelias minutes vieną "Karvutę" suvalgiau). Vėliau rodė filmą apie tų saldainių gamybą ir ėjom apsispirkti. Visų krepšiuose - vien "Karvutės", irisai ir marmeladiniai saldainiai.
Su draugais išsiaiškinom štai ką: va, kodėl visos darbuotojos tokios stambios. Karvelėm atsispirti neįmanoma, turbūt. Vyrai buvo ant barzdų užsidėję tuos raiščius, tai draugė nusorendė, jog tam, kad koks saldainis tyčia netyčia į burną nepatektų.
Paskui aplankėm kažkokios pilies griūvėsius, kur lipos itin siaurais laiptais. Aš vos pralindau - "Karvutės" daro savo.
Paskutinė stotelė, kuri laukė mūsų - Tervetės parkas (miškas). Esu ten buvusi, bet neprieštaravau eiti... Visi kaip pamišę bėgo pas nykštukus (ne, ne tuos medinius, kurių pilna parke, o tuos, kurie gyvena kažkieno šventovėje - tuolete). Kol visi pridirbs ten, teko laukti. Klasiokė matė, kaip draugė įmaukė degtinės - Rupšio spėjimas pasitvirtino. Gal kiek kvaila buvo važiuoti į Tervetę tik porai valandų, mat jai visai apeiti neužtenka ir dienos. Aplankėm tik pačius pagrindinius dalykus, ir tai - nevisus.
Ekskursantų rojus buvo laipynės. Pulkais, kas dribdami (kaip aš), kas itin vikriai (kaip Rupšis) bandinėjo įveikti ruožą. Pabaigus vieną ratą, kartojom dar. Kai kas ir trečią kartą apsisuko. Vis girdėjosi replikos: "Kaip mažiukas jaučiuosi" "Prilygstu penkiamečiui". YOLO.
Buvo labirintas - du kartus pro kur įėjau, pro ten ir išėjau.
O paskui klaidžiojom. Porą kartų mūsų mieloji, kiek įkaušusi gidė nevisai tą kelią parodė, tačiau visą laiką mano ir poros klasiokių tikslas buvo kur nors atisėsti. Žodžiu, eini tam, kad sėdėtum.
O tada kelionė namo. Gal pati smagiausia dalis, kai galas tyli, o visas priekis dainuoja Starošaitės ar panašaus luomo žmonių dainas (o jei nemoka dainų, bent kas dešimtą žodį). Žaidėm "pamarskomų" iš sprigtų ir dviejų pirštų trinktelėjimo per ranką, arba šiaip juokėmės. Daug daug juokėmės.
Ir man tokia mintis buvo: o mums ir be svaiginimosi gali būti linksma, ir be sėdėjimo gale... Svarbu noras ir linksmų plaučių kompanija!
(Kas skaitys iš keliavusių ir prisimins dar kažką - brūkštelkit komentaruose :>)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą