Kartais norisi išnykti. Ne, nemirti, tiesiog išnykti nuo žemės paviršiaus. Prarasti egzistavimą ir pasislėpti kur nors, kaip pasislepia šokoladas mano skrandyje. Arba sutikčiau būti kaip pienės pūkas. Norėčiau tiesiog būti tokia lengva ir nuskristi nepalikus nė pėdsako, išnykti iš aplinkinių akių. Pradėti gyvenimą iš naujo. Visai nuo nulio. Atgimti iš naujo. Susikurti save tokią, kokia esu. Nebenešioti tos nugludintos kaukės, neslėpti savo ydų, klaidų ir dėl to nekompleksuoti. Norėčiau, kad visi tokie būtų. Jokio melo. Jokios apgalės. Tiesiog žmogus, nuoširdumas ir juokas. Tiesiog.
Užsisakykite:
Rašyti komentarus (Atom)
321
320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...
-
Tiesą pasakius, jaučiuosi pametusi dalelę savęs. Taip, neberašau. Beveik. Kodėl beveik? Nes jei rašau, tai ištrinu. O tai beveik nesiskai...
-
Iš karto nuoširdžiai atsiprašau šių dalykų mylėtojų, nu bet per daug neapykantos susikaupė, kad bambėčiau tik savo draugų facebook'o lan...
-
Nerašiau daugiau nei pusę mėnesio. Jei gerai suskaičiavau, aštuoniolika parų. Kaip man - siaubingas laiko tarpas. Tačiau... Nedrįstu kaltint...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą