Valdytojai

Jau kelias sekundes ieškau raidžių, gebančių įvaizdinti mano mintis. Jau kelias minutes nerandu žodžių, apibūdinančių mano savijautą. Jau kelias valandas bandau sudėlioti mintis į mažus, galvoje telpančius stalčiukus. Jau kelias dienas gatvėje ir už jos ribų ieškau pamestos galvos. Jau kelis mėnesius bijau ateities. Jau kelis metus aš formuoju save, bandau atrasti savo tikrąjį aš. Jau visą savo gyvenimą tupiu tame beprotiškame jovale - pasaulyje.

Viskas buvo taip neseniai, jei skaičiuosime pasaulio laiku. Visi įvykiai taip toli nuo manęs, jei matuosime laiką taip, kaip jį matuoju aš. Seniau aš valdydavau laiką - visur spėdavau, daug nuveikdavau ir pamatydavau, o vakare pavargusi, bet laiminga griūdavau į lovą. Seniau aš išsunkdavau iš laiko viską, kas tik įmanoma. Dabar laikas valdo mane. Aš nieko neveikiu, tupiu krante ir tiek, bet vis tiek nežmoniškai pavargstu. Dabar laikas iš manęs išsiurbia viską, kas tik įmanoma.

Nenoriu būti ta laikui pavaldi marionetė, kuri it negyvėlis per zombių apokalipsę kartu su srautu mato tik vieną tikslą. Ne apie tokį plaukimą pasroviui aš kalbėdavau... Man reikia rasti upę, plukdančią link laimės. Kaip praeitą gegužę. Arba bent jau spalį. Daugybė potyrių, dar daugiau nuovargio ir visas bidonas laimės. O dabar... Slėgis. Namie, lauke, mokykloje ir savyje. Viskas, net aš pati save slegiu.

Tik tyli, kiek nerangi melodija iš po mano pirštų kažkaip sumažina tą spaudimą. Bet jos nepakanka... Daugiau saulės, daugiau laimės aplink ir mažiau laiko. Taip taip, mažiau laiko. Kartais tu per mažas tam valdytojui, tiesiog nebepanaudoji jo. O kai laiko mažai, išmoksti jį vertinti, saugoti ir mylėti.

Nenoriu būti sena bobute, tik bumbančia apie blogą šiandieną ir gerą praeitį. Tačiau nenoriu būti ir zombiu, ėdančiu kitų laimės šypsenas. Ir aš jau žinau, ką daryti.

Pasimokykim iš vaikų

Žinot, nuoširdžiai pavydžiu mažučiams vaikams. Gavo žaisliuką - juokiasi. Pakuteno kažkas pilvą - juokiasi. Apsisuko ratu ir nukrito - juokiasi. Kažkas pasakė: "Kur tu? Va tu!" - vėl juokiasi. Jiems nėra blogo, nėra skaudaus. Širdelę suspaudžia nebent tai, kad kažkas neįleido į kambarį arba neleido valgyti pirštų. Na, nuliūdina dar ir tai, kad miegoti reikia eiti. O toliau? Toliau tokie vaikai amžinai laimingi, kol būna vaikais. Veiduose amžinai guli išsidrėbusi plačiašakė šypsenėlė, o rankelės lyg paukščiuko sparnai mosuoja visomis kryptimis.

Pabūkit pusdienį su tokiu vaiku, pozityvo pasikrausit savaitei. Pabūkit du pusdienius iš eilės - ateinančią savaitę niekas neišdrįs naikinti jūsų laimingo veido mimikos. Vienintelis minusas yra tas, kad pats nebejauti, kaip perdėtai suvaikėji. Galvoje vien vėjai ir spalvotas pasaulis su dar margesne ateitimi. Tačiau tai nesumenkina naudos, kurią gauni - laimės skonio ir gebėjimo užsimerti, būnant prieš blogio šešėlį. O kartais tas talentas tikrai praverčia.

Turėjau tokius du pusdienius ir aš. Gaudžiau, juokinau ir kutenau vos metukų berniuką, kuris buvo identiškas ant mano trešnės tupinčiam žvirbliui. Gavau pliūchą, nes minutę nekreipiau į jį dėmesio. Žinot, po tokių kelių valandų juokiausi kaip nesveika. Sėdėjom su drauge nebevažiuojančiame automobilyje, valgėm čipsus, gėrėm kolą... ir beprotiškai juokėmės. Taip nesijuokiau jau, matyt, nuo geografijos konkurso, vykusio prieš mėnesį. Taip gera buvo viską, oj viską pamiršti! Namo grįžau su skaudančia, bet laiminga galva. Užsimerkiau, nemačiau blogo... Ir štai, aš turėjau dieną, kurios niekas nė per plauką nesugadino.

Ir ką gali padaryti vos metukų berniukas, į tave besikreipuantis "ė"...

Užsimerk

Būna dienų, kai visas pasaulis slysta iš po kojų. Būna, kai Tavo širdy atsiranda didžiulė skylė, leidžianti visoms negandoms įlįsti į kurią nors Tavo kertelę. Būna, kai dėl naujienų sūkurio apsisuka galva ir nebesiorentuoji, kur šiaurė, o kur rytai. Visiems būna, visiems ir bus. Gyvenimas - pats didžiausias kipšas. Jis pasuka viską į tą pusę, kurion mažiausiai žiūri, o ir darbuotis pradeda tada, kai mažiausiai tikiesi. Su tuo Tu privalai susitaikyti. To nepakeisim - nei aš, nei Tu, nei mes kartu. Reikia tiesiog susitaikyti, jog Gyvenimas - žiaurus. Žmonės irgi.

Kai Tau bloga, kai nieko nesupranti - užsimerk. Įsijunk dainą, kuri į Tavo sielą sugeba įnešti ramybę arba kuri primena tik šiltus šiltus prisiminimus, atsisėsk nakty prie (ne)atviro lango ir užmerk akis. Įsivaizduok daugybę žvaigždžių, mirksinčių tau. Įsivaizduok, kaip jos pasikeisdamos šviečia tik Tau, kad visos jos trokšta matyti Tavo lengvą, bet nuoširdžią šypsenėlę. Tada užmerktomis akimis regėk didelę ir ryškią krentančią žvaigždę. Nesistenk ilgai galvoti, tiesiog įsivaizduok tą žvaigždę ir sušnabždėk norą, pirmąjį šovusį galvon. Atsimerk. Išjunk muziką ir grįžk į realybę. Sunku? Turbūt. Iš pradžių. Daryk taip kiekvieną naktį, kai bus bloga. Nesistenk suprasti, kas, kaip ir kodėl. Naktis savaime viską išspręs. Reikia tik laiko. Naktis, muzika, laikas ir viltis - geriausi vaistai. Tereikia palaukti, kol jie pasieks sielos gelmes ir suveiks.

Didžiausia problema yra ta, kad mes bijome būti įskaudinti. Bėgame nuo to kuo toliau, o pavargę vis viena pasiduodame skausmui. Jėgų, kad ištverti, nebėra, o patirties - taip pat. Nebėkime nuo Gyvenimo. Jis per greitas, arba mes per lėti. Tausokim jėgas tai trumpalaikei laimei, dėl kurios taip stengiamės. Ji labiau varta mūsų energijos, nei skausmas.

Susitaikyk, kad Gyvenimas - žiaurus. Žmonės irgi.

Kopimas

https://youtu.be/fJHKXVZRW_I

Įsivaizduokite kalnų grandinę. Kalva po kalvos, kurios, rodos, niekad nesibaigs. Vieni kalnai tiesiog šauna į padanges, o kiti tokie žemi, kad galime matyti kiaurai. Kalvos taip ir liktų plikais akmenimis, bet jas puošia daugybė gamtos sukurtų grožybių. Čia kalnų upelis tyliai pasakoja savo istoriją, čia paukščių pulkai klegiodami karpo padanges. Štai čia neįžvelgiama praraja, kuri kviečia apžiūrėti dugną, o va ten - miškelis, tyliai ošiantis vienumoje. Viskas taip gražu, taip stebuklinga, atrodo, dėl svaigulio griūk negyvas. Garsai susipina su vaizdais, o tu tenori suktis ratu, skirsti viršum debesų ir pamatyti, kas yra už sekančios kalvos. Pasaka, tiesa?

O dabar pagalvok. Ta minėtoji kalnų grandinė - tai tavo gyvenimas. Tu vis kopi į stačias kalvas tam, kad pamatytum nuostabią panoramą iš viršaus. Tu kopi tam, kad būtum aukščiau visko, kad rastum ir pamatytum tai, ką užstoja šis kalnas. Brendi per upes, rimty klausaisi medžių pasakojamų legendų... Galų gale pasieki kalvos viršūnę. Viskas - laimė, nuostaba ir džiaugsmas apsuka galvą, tu paslysti ir krenti žemyn. Akimirką skrendi kaip paukštis, tačiau sekančią sekundę jau leidiesi talžomas vėjo gūsių. Tu krenti, krenti... Galų gale teškiesi į žemę. Viskas, kas iš tavęs lieka - bala visokių liekanų. Atsisėdi, ilsiesi ir ieškai savo pamestų detalių. Tada renki save kaip dėlionę, o atgimęs vėl kopi sekančiu kalnu - tam, kad pasiektum laimės saulę, tam, kad pamatytum naujoves, laukiančias tavęs kitoje kalno papėdėje. Taip ir eini per kalnus-gyvenimą. Kyli, lauki, džiaugiesi, krenti, atgimsti ir vėl kyli bei lauki. Sakai, kam tu kyli, jei gražu ir kalno pakrašty? O ar nenusibostų gyventi taip pat, matyti identiškus veidus, neregėti naujo ir galbūt įdomesnio? Sakai, kodėl pasitreniravus nepasilikti viršūnėje? O ar lengva būtų gyventi nesibaigiančiame nuovargyje, nes tave nuolad kedena skaudūs laimės vėjai? Sakai, kam kristi, jei galima nulipti nuo kalno? O ar mes negyvename tik dėl tų retų laisvės akimirkų, kai galime skrosti dangų ir neliūdint palikti senas nuoskaudas kitoje kalvos viršūnėje?

Niekada nenustok eiti. Niekada nežinai, kas už sekančios kalvos slypi. Gal tai laimė, kurios užteks perlipti trim kalnams? O gal ten vilties kibirkštėlė, galinti įžiebti tavy nuolat liepsnojančią ugnį? Eik. Pamatyk. Pavark, tačiau pailsėjęs vėl kopk. Nes tas kopimas - tavo gyvenimas, kad ir koks status jis būtų. Tu vertas to viršūnės svaigulio, tu vertas to laisvės skrydžio - nesvarbu, kas laukia po to. Tu privalai pamatyti viską, neapeinant nei vieno kalno. Tau pavyks perkopti visus, net pačius stačiausius kalnus. Aš tuo tikiu. Mes tuo tikime.

Mazgotė ir kreipimasis į Aistę

Visą vakarą ieškau apibūdinimo savo būsenai. Pavargusi? Nevisai. Išsekusi? Turbūt. Laiminga? Gal. Nusivylusi? Gal. Nerūpestinga? Taip. Perdėtai stresuojanti? Vėlgi - taip! Tai kokia aš? Manau, tiksliausias apibūdinimas - bomžpakis. Žinot tuos pakelius su sriubytėm, pagamintom iš neaiškios kilmės produktų? Tai va, matyt, esu pirmos rūšies bomžpakis. Sausas, trupintis, savotiškai reaikalingas ir savotiškai bereikšmis. Gyvesnis tik kažkuo užpylus ir dar pakenčiamai skanus. Tik nesupraskit klaidingai - mano gyvenimas nėra valgomas, verčiau tiesiog pakenčiamas. Nors gal ir paragavus niekas nenumirtų...

Gerai, nebemeluosiu. Bomžpakis - per švelniai pasakyta. Esu tikrų tikriausia mazgotė, išsunkta ir numesta į kampą.  Jėgų manyje nulis (na, gal pusantro procento sukrapštyčiau), o nuotaikos... Skystos. Bėga ir nubėga, jei jau atplaukė. Nu ir gerai. Negaudysiu, nes plaukti nemoku.

Dabar tiesiog nesvietiškai laukiu atostogų. Reikia man trijų parų miego, dviejų dienų išsilakstymo ir dar poros vakarų ramybės. Ar daug prašau? Taip, turbūt. Nes tų nelemtų laisvadienių reikia sulaukti, o iki tol... Numirsiu. Tiesiog, mirsiu ir tiek. Prikelkit mane šių metų kovo 27 dieną, apie šeštą vakaro. Liksiu skolinga.

Dar tik pirmadienis, o aš jau noriu nusišaut.

P.S. Gerbiamoji Aiste, negalvok, kad taip lengvai tave paliksiu. Jei sakiau, kad užmušiu, tai reiškia, kad pyksiu. Nors tas, rodos, paprastas pasiūlymas kūno kultūros mokytojui įkišti mane kartu į šaškes ir yra paprastas pasiūlymas, aš labai pykstu. Nu labai. Ne vien dėl to, jog absoliučiai nemoku šaškėm, bet dar dėl to, jog aš šiaip ant daug ko šiandien pykstu. Tai va. Šiaip nelabai pykstu, nes logiškai pamąsčiau ir supratau, kad nemoku žaist, tai neims manęs, tai tokia ta problema, bet nu vis tiek pykstu. Vat šiaip, nes netgi sinonimų ieškot tingiu.

Užtemimas

Stebėjau į pamažu pasislepiančią saulę vidury baltos dienos. Regėjau, kaip ji lėtai lėtai nyksta, dingsta už neaiškaus juodulio - mėnulio. Kažkam tai buvo tiesiog įspūdingas reginys, pagražintas jų vaizduotės.

O aš pro pasiskolintą stikliuką žiūrėjau į tą saulę ir... Ir vėl buvau kažkur kitur. Pamenu, ne taip jau seniai senelis man dar rodė saulės užtemimą, tik kiek menkesnį... Pamenu, kai stebėjau, kaip jis ilgai ieškojo to nelemto stikliuko, kuris bus naudojamas tik minutę.

Šiemet niekas man stikliuko neieškojo... Pati apsižvalgiau, neradau. O ten, kur jis turbūt ir yra, neišdrįsau žengti. Toje mažoje senelio dirbtuvėlėje nebuvau jau beveik aštuonerius metus, o kažkada ten leisdavau dienų dienas žiūrėdama, kaip senelis konstruoja vieną ar kitą mechanizmą.

Nežinau, kas aš per žmogus, bet per dažnai knaisiojuos prisiminimuose. Turbūt daug dažniau sėdžiu su praėjusiais momentais nei svajonėmis. Tai užknisa, tik nežinau, kas labiau nervina - prisiminimai ar tai, jog jų nesugebu nustumti. Turbūt ir tai, ir tai.

Saulė ryte pakyla, vakare nusileidžia žemiau horizonto - taip kiekvieną dieną. Kartais šviesulį užtemto mėnulis, nuo kurio priklausys užtemimo laikas ir dydis. Kiek ilgai užtemimas betruktų, mėnulis visad persirita per saulę ir palieka ją ramybėje. Jis būna, tačiau  saulei toliau švytėti tai netrukdo - bent iki kito karto.
Saulė - tai žmogaus gyvenimas.
Mėnulis - aplinkybės.
Užtemimas - užgriuvusios problemos.

Štai ką supratau per chemiją, žvelgdama jau į kitą saulės pusę persiritusį mėnulį.

O Tu regėjai saulės užtemimą? Kokios mintys aplankė?

Nebežinau kas daros

Raudonuojanti saulė paskutines akimirkas žiūrėjo į mane, o aš ją. Pajuodusios nuo šešėlių medžių šakos ir vis žvarbesnis vėjas bylojo, kad jau vakaras. Šalta, bet aš neskubėjau. Dangumi plasnojo lengvai cvirbenantys paukščiai, o aš džiaugiausi mirtinai ramiu vakaru.

Nors sesuo ir draugė buvo netoliese, vis tiek mąsčiau apie save, draugus, apie gyvenimus. Mano ir jų. Kai sesė kažką pasakojo, aš klaidžiojau toli, kažkur už dvidešimties kilometrų. Mintimis lėkiojau nuo vieno draugo namų durų prie kito... Noriu visiem padėti, patarti, bet nemoku. Nežinau, ką pasakyti ar patarti, kaip nežinau, ko imtis. Visiškas absurdas. Kai man bloga, draugas randa paguodžiančių žodžių, o aš nesugebu to padaryti. Į mintį šauna pačios debilistiškiausios mintys, nes ramybė per daug valdo. O gal pavasario saulė? Kas bebūtų kaltas, jaučiuosi... Pasimetusi. Aplinkui tiek problemų ir net neįsivaizduoju, kaip aš jų nepajaučiu. Vienam blogai, kitam dar blogiau, trečias vis kažko ieško ir neranda, todėl vėl blogai... Kaip man viskas vietoje? Rodos, šalia manęs lygiai taip pat stūgso bėdos, bet aš į jas neįlipu. Kaip? Gal tas magnetas (aš) prarado savo krūvį? O gal tiesiog dingau iš horizonto, kaip kad prieš porą savaičių norėjau?

Nieko nebežinau. Matyt, tebesu tas vaikas, kuris mėgsta užsimerkti ir nematyti blogio. Gaila, kad aš viena tokia...

Mano fronte nieko naujo

Seniai čia besirodžiau. Net keista - anksčiau rašiau kone kasdien, o dabar visos keturios (ar penkios?) dienos praėjo.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad mano fronte nieko naujo. Priešingai - įvyko šitiek daug, viskas tiesiog verčiausi kūlversčiais. Tačiau neturiu kaip to papasakoti. Per banalu, per nuobodu, per asmeniška. Arba viena, arba kita. Kartais - visi kartu sudėjus.

Kaip aš jaučiuosi? Keistai. Taip keistai, kaip dar niekad nesijaučiau. Pusė manęs yra kupina laimės, o pusė - tuštumos. Ne tik mano jasmai dalijasi, aš ir pati skylu. Tiesiog dūžtu.

Mano sienos mane slegia. Mano kambario tamsuma manęs neberamina. Dabar aš jaučiuosi kaip paukštis narvelyje, nors kaip niekad daug turiu laisvės. Kas darosi?

Dabar galėčiau valandų valandas sėdėti miesto alėjoje ir žiūrėti į praeivius. Galėčiau nieko neveikti, tik sėdėti su kavos puodeliu rankoje... ir stebėti - visus laimingus vaikų veidus, kai jų širdeles glosto pavasario vėjas, visas pavargusias senutes ir skubančius suaugėlius. Kartais aš noriu būti nematoma, kad galėčiau būti, bet tik sau. Kad niekas nežinotų, jog aš esu.

Žinot, kada aš jaučiuosi laiminga? Kai su kažkuo būnu. Su kažkuo, kas gali nieko apie mane nežinoti ir kalbėti visai nereikšmingus dalykus arba žinoti viską, tik apsimesti neprisimenantys. Tada būna taip gera, kai gali pabėgt nuo realybės ir bėdų, kai viskas išnyksta. Nusibodo viską matyti. Pavargau. Pavargau būti tarp kalbančių tik apie svarbius dalykus, pavargau būti viena.

Ko man reikia? Nežinau. Šįkart muzikos ir guminukų pakelio neužtenka.

Kad būtų pačiai lengviau, saldžiai sumeluosiu: mano fronte nieko naujo, o tavo?

Svajonės, riedučiais ir vakaro pusiausvyra

Kai buvau maža, norėjau kuo greičiau užaugti. Tą padariusi svajojau dainuoti ir šokti grupėje "Mango". Norėjau viską daryti pati, turėti galybę draugų ir tiesiog būti didelė. Ir laiminga. Nekeista, jog iš šių svajonių teišliko viena.

Dabar noriu niekada neužaugti. Išlaikyti širdy tą kibirkštėlę, kuri lengvu smalsumu kviečia eiti visur. Nenoriu įgyti nenormalaus kiekio minčių "O ką kiti pagalvos". Noriu visad išlikti paukščiu - net jei ne vizualiai, tai bent mintyse. Kartais svajoju, kad norėčiau turėti tik keturis tikrus draugus. Dirbti darbą, kur galėčiau padėti kitiems, o ne sukelti pavydą. Svajoju, jog visad išliksiu savim - su savo kvailom mintim, su savo naiviu pasitikėjimu ir troškimais. Noriu išlikti vaikiškai laiminga.

Tokios ar bent panašios mintys klibinkščiavo mano galvoje, kai važininėjausi riedučiais. Taip, aš juos vėl ištraukiau ir apsiaviau. O, kaip gera buvo lėkti prieš vėją arba pasiduoti jo nešimui! Kaip gera kartais buvo šypsotis saulei ir pasauliui, kaip gera buvo viską palikti užnugary. Tą menką valandą aš tikėjau, kad dabartinės svajos gali išsipildyti. Bet ar dabar tikiu? Aš ir pati nebežinau. O ta kvaila nežinomybė slegia.

■□■□■□■□■□■□■□■□■□■

Sako, kad kai užsidaro durys, atsiveria langas. Tikiuosi, kad taip bus ir man. Sako, kad nuo laimės iki ašarų - vienas žingsnis. O tą pusiausvyrą išlaiko tik ritminga melodija, sklindanti iš mano telefono. Sako, kad viltis miršta paskutinė. Taip turbūt yra ir mano atveju...

Pamečiau galvą

Vakar vaikščiodama parku pamačiau ant vienos sienos ryškiaspalvį grafitį: "Step by step to the top". Niekada anksčiau šio užrašo ant pilkos sienos nesu pastebėjusi. Gal todėl, kad vis skubėdavau? Vakar taku slinkau tikrai lėtai, matyt, todėl ir užkliuvo akys už didelio rausvo užrašo.

"Step by step to the top". Gerai, žingsniuoju. Žingsnis po žingsnio, metras po metro - jau kilometras. Čia jau du, gal net visi penki... Bet kur ta viršūnė? Kaip žinoti, jog būtent dabar žingsnis po žingsnio aš pasiekiau aukštumas? Kaip suprasti, jog "the top" ir yra ten, kur esu, o ne aukščiau ar žemiau? O gal tai beerdvė vieta? Galbūt niekur nerasime paskutinio tikslo, gal ta viršūnė tėra mūsų lakios vaizduotės vaisius? O jei ne? Kaip suprasti?

Kuo artyn vidurnakčio, tuo keistesni klausimai mane užklumpa. Jaučiuosi apgailėtinai, rodos, pati naktis mane pakvietė į protmūšį, o aš absoliučiai be kovos pralaimiu. Nusleidžiu pati savo protui.

"Pakviesčiau tave į protų mūšį, bet matau, esi be ginklo". Internetas man kužda, jog kažkada taip sakė Šekspyras. Kalbėjo jis taip ar ne, bet dabar mano protas (o gal naktis) yra žmogus, metantis man iššūkį, o aš - tas beginklis. Dabar supratau, ką reiškia "pamesti galvą"...

Jūra, sukurta lietaus

Eilinį kartą važiavau autobusu namo, klausiausi muzikos ir žiūrėjau pro langą. Ausyse ir širdyje skambėjo besikeičianti melodija, o akys ir protas regėjo už lango besimainantį peizažą. Viskas buvo taip įprasta ir gera, jog aš vėl nenorėjau išlipti iš autobuso. Turbūt galėčiau dienų dienas taip važiuoti - žiūrint pro nevisai švarų langą ir turint ausinukus ausyse.

Vėl galvojau. Apie tai, kas vyko ir vyksta. Kas atsitiks, kas ne. Mąsčiau apie gyvenimą - praeitą, esantį ir atšuoliuojantį. Viską bandžiau sudėlioti lyg dėlionę, turinčią tūkstantį detalių... ir galiu pasidžiaugti, jog ketvirtadalį tikrai pavyko sulipinti.

Supratau, jog niekas nevyksta be prasmės. Niekada blogi dalykai neatsitinka šiaip sau, visada būna priežastis ir atpildas, kurio kartais tiesiog nepastebime. Pavyzdžiui, jei penktoje klasėje būčiau važiavusi keliom dienom į Lenkiją, galbūt niekad nebūčiau atradusi Balsių stovyklos. Jei nebūčiau atšalusi nuo kelių asmenų, galbūt dabar aš būčiau visai kitas asmuo. O jei aš nebūčiau pasirinkusi būti teisinga, kad ir mažiau laiminga, nelikčiau panaši į save. Apgaudinėčiau pasaulį ir visą gyvenimą. Tiesiog nepadariusi to ar ano, aš nebūčiau aš.

Man bemąstant ir besiždiaugiant visiškai niekais, nejučiom liūdesys dingo. Mano kūną užvaldė ramybė, kuri įsiubuoja lyg nesibaigianti jūros mūša. Ta jūra gali pakilti aukščiau, link laimės, bet niekada neišdžiūna iki skausmo. Taip ir turi būti. Gal tai lietus prikrapijo visą neaprėpiamą vandenyną manyje?

"Let the rain wash away all the pain of yesterday..."

P.S. Šįvakar vėl tvirtai žinau, kuo noriu būti. Tik kaži ar ilgai ši mūrinė žinojimo siena nesugrius?

Juokiuos iš nieko

■ Šiemet tam tikro tipo gyvūnams ruja ankstyva. Bent jau man taip pasivaideno.

□ O jei, tarkim, dirbu medike, ir taip per mane miršta koks žmogus? Graužčiaus visą gyvenimą.

■ *Juokiasi*

□ Ne nu, nu bet kaip taip įmanoma. Nu vapše durnizmas kažkoks.

■ Jei iki ryto nenustos lyti, tai, logiškai pamąsčius, aš vėl nueisiu į mokyklą šlapia.

□ - Kode aš krizenu iš savo piršto.
   - Nes jie juokingi :D mano irgi tokie :D

■ Kodėl ji didesnį spuogą šaukia bybys.

□ *Juokiasi*

■ *Prunkščia*

□ Ryt bus matematika. Pala, ne visiem. Ok.

■ Jei tinkamą vietą užtušuosi bananu, atrodys, jog neužtušinta, ar kaip čia gaunas?

□ Kaip man reiks į akis pažėt, ką? Nu kaip reiks? O jei nežėčiau? Pala, o jei reiks, ir negaliu į akis, tada kur?

■ *Juokiasi*

□ Pala, reik pasijuokt, kad mano presas didesnis būtų. Aj, ne, nereikia. Nors reikia.

■ Aš bijau tą nuotrauką atidaryt. Jei ten pyžama?

□ *Gaudo orą*

■ Kas per biesas, kuo toliau į naktį, tuo juokingiau viskas atrodo...

□ *Prunkščia, juokias, spjaudos į visas puses*

■ Mirsiu. Neištversiu iki ryto. Niekaip. Nu niekaip.

□ *Vėl juokiasi*

Čia buvo niekas jums, o juokas man. Ir dar kažkam. Buvo. Yra. Esmė, kad viskas juokinga, o kaltas raudonas. Pala, raudonas?

Besisukanti laimė

Išskėtusi rankas sukausi ratu. Akys, kiek primerktos nuo saulės spindulių, žvengė aukštyn, į dangų. Aš vis sukausi, sukausi, sukausi... Jutau, kaip viskas netenka prasmės. Viskas tiesiog susiliejo į vientisą masę: dangus, žemė, laimė ir nelaimė. Visi jausmai, vaizdai ir mintys tebuvo vientisa spalvų raizgalynė. Tą kartą aš buvau paukštis, plačiai išskėtęs sparnus ir skrendantis niekur. Įvykdžiau mažą praeitos savaitės svajonę - kaip paukščiui dingti iš horizonto. Tik šį kartą dingo ne paukštis, o horizontas. Aš buvau, o visa kita - ne.

Toks buvo laimės, tikros ir nesuvaidintos, skonis. Ką dariau, kad ją pasiekčiau? Nieko. Negaudžiau juoko, besiveržiančio iš manųjų lūpų. Netramdžiau emocijų, norinčių išlėkti iš manęs. Buvau savimi, buvau tuo, kuo taip ilgai norėjau būti.

Taip aš pasveikinau pavasarį. O tu kaip tai padarei?