Niekas ir audra

Lietus šniokštė už lango, apsemdamas visą, kas gyva ir negyva. Tokia gausybė lašų negalėjo aplenkti nei vieno atomo, keistai stypsančio lauke ir negalinčio pabėgti. Gatvė pavirto sraunia upe, o pro pastatų langus pamažu nieko nebegalėjai įžiūrėti. Sugebėjai įžvelgti tik pasiklydusią žaibo šviesą, kurią visada lydėdavo langus drebinantis griaustinis. Ne kasdien tokia sumaištis už lango, ne kasdien toks niekas ir mano viduje.

Šįkart oras buvo tikras antonimas mano jausmams. Kai buvo nuostabiai gražu, danguje nė debesėlio, sielos gelmėse jutau nepaaiškinamą liūdesį, matyt, atsineštą iš nakties sapnų. Vėliau, matyt, savuosius debesis grąžinau dangui - už lango apsiniaukė, o mano nuotaika prašviesėjo. Lauke siaučiant nuostabiai galingai audrai, pati jaučiau tik ramumą, arba paprasčiau tariant - nieką. Nieko nejaučiau, nieko negalvojau. Keista, kaip dažnai Niekas vis įsipiešia į mano gyvenimą. Tą pusvalandį, kai audra rodė visus savo sugebėjimus, niekas manęs negalėjo išversti iš ramaus būvio. Kas linksmino - nepralinksmino, kas liūdino - nenuliūdino. Tik audrai lauke nurimus, siautulinga sumaištis vėl grįžo pas mane. Galvoje vėl šaižios mintys, keisti sakiniai ir dar negirdėti žodžiai. Aš vėl nieko nesuprantu ir tiesiog sprogstu nuo savęs nesuvokimo. Nebežinau, kokios mano mintys. Nebežinau, kokia aš dabar. Atrodo, ne aš mintis valdau, o jos mane. Blogiausia, kad nieko nebegaliu padaryti.

Reikia visiško atotrūkio nuo savo kasdienybės. Reikia naujo ir nematyto, kad galėčiau viską pradėti pildyti iš naujo. Reikia vietos, į kurią išmeščiau visas šiukšles iš galvos ir reikia vietos, kurioje galėčiau pasipildyti naujomis, dar negirdėtomis idėjomis. Pastarąją radau, tačiau šiukšlinės - ne. To, ko labiausiai reikia, kaip visada nerandi. Visai kaip su rūbais... arba mintimis.