Gyvenimas prasideda

Viskas kaip seniau. Tas pats miestas, tie patys autobusai, kartais per sunki kuprinė ir ausinukai, plyšaujantys kartais per daug idiotišką dainą. Muzika ir nutilę miesto vaizdai, priverčiantys tave pasijausti siaubingai maža ir pradanginantys tave šioje milžiniškos rutinos glėbyje. Niekas iš esmės nepasikeitė, nors ir tenka eiti kitu keliu į kitą mokyklą. Net keista, kaip greitai galima įsilieti į rutiną, iš pažiūros seną gyvenimą ir per tiek metų įprastą dienotvarkę.

Kas grandioziškai pasikeitė, tai tik kabinetai ir kai kurie mokytojai. Kabinetų ieškom besifeilindami ir kartais spėliodami, kur galėtų būti sekanti pamoka. Gerai, nėra taip jau blogai, bet visko pasitaiko. Mokytojai ne visi mus mokys kiti, bet jei jau ateinam į naujo mokytojo pamoką, tai po koridorius nevaikštom (drug pavėluosi?) ir sėdim suoluose. O absoliutus tylumas klasėje trunka tol, kol mokytojas pasako pirmus du sakinius ir pasirodo gan draugiškas. Tikėjaus blogiau, tiesą pasakius. Nors ne. Nesitikėjau nič nieko.

Namų darbai nuo pat rugsėjo antros, Grįžimas namo vakarais irgi. Ką gi, nuovargi, štai ir aš! Nors jei kas paklaustų, ar sutikčiau ryt grįžti į vasarą, manau, atsakyčiau, kad ne. Atsibodo nieko naudingo neveikti. Pasiilgau veiksmo, nuotykių, nuovargio su mintimi, kad taip, šiandien nuveikiau daug.

O jei nebepilstant iš tuščio į kiaurą - gyvenimas prasideda!