Užsimerkiu

Laukimas kartais žudo. Jis užgula pačiomis neveikliausiomis valandomis ir niekur nežada trauktis... Tada užsimerkiu. Visada užsimerkiu, kai jaučiu, kad imu kažko laukti ar ilgėtis. Kodėl? Užmerkus akis galime matyti tai, ką norime. Netekus šio jutimo realus pasaulis tarsi nutolsta ir praranda prasmę.

Užsimerkiu ir šįvakar. Kelias, regimas pro autobuso langą. Ausinės ausyse ir krepšių pūpsnis šalia. Keltas. Jūra. Smėlis, byrantis tarp basų kojų. Žmonės, o gal marsiečiai? Tokie pat keisti kaip aš, tik daug žavingesni. Nauji veidai ir netylantis jūros ošimas už nugaros. Gražiausia mokykla, sunkiausios paskaitos. Baltymai? GMO? Galbūt DNR tyrimai ir genetikos pagrindai? Bandau įsivaizduoti, ką girdėsiu. Bet tegirdžiu jūros ošimą. Vėl keltas. Autobusas. Ir alsuojantis ruduo.

Atsimerkus jūros ošimas virsta paprastu vėju, blaškančiu mano plaukus, kurie per trumpi, kad pasiektų kietai susuktą kuodą. Basos kojos nejaučia smėlio, o tenkinasi tik šviežiai nupjautos vejos žole. Jokios jūros. Jokių naujų veidų. Tik iki gyvo kaulo pažįstama pieva ir vaikų krykštavimas kaimynų kieme. Nusivylimas ir... Jaudulys. Juk kiek daug ir tiek mažai liko iki realybės, o ne vaizduotės.

Ir vis dėlto, lengviau užsimerkus matyti tai, kas buvo. Nes matyti ateitį baugu - o jei realybė nebus tokia, kokią įsivaizduoju? Baugu likti įskaudintai. Savo pačios vaizduotės.

Bet vėl užsimerkiu. Autobusas. Jūra. Smėlis. Kopos. Kiek ankstyvesni mokslo metai. Ilgos naktys, net jei rugpjūtį jau gan ir tamsu. Prieš užmiegant girdimas ošimas. Rytdienos laukimas. Nauji žmonės. Galbūt mano būsimi idealai. Jūra. Smėlis tarp pirštų. Bangų mūša..