Euforija? Neviltis? Šįvakar nesuprantu, kas tai. Ar aš laiminga, nes turiu tai, ko reikia, ar nusivylusi, nes dar neįgijau to, ko noriu? O gal tai baimė? Plati, neaprėpiama. Kaip vėjas šiąnakt. Baimė, kad taip nebebus? O gal tai baimė, kad to dar nebuvo?
Siaubinga, kaip vieno žmogaus (ne)buvimas šalia sujaukia galvą. Mintis. Jausmus. Kaip viskas tampa keista - keistai arti ir tuo pačiu toli. Melagiai tie, kas sako, jog tai praeina. Tai visada lieka.
Dažnai skaičiuoju laiką. Praėjusį. Nuo paskutinio karto. Paskutinės kartu skambintos natos. Paskutinio žodžio. Arčiausiai šiandienos skambėjusio juoko. Ir čia prie jausmų lavinos įsivelia sumaištis. Nesu tikra, ar prisimenu. Paskutinį žodį. Juoko skambesį. Akis. Rankas. Nežinau, ar tai tikra. O tai tikrai keista.
Tyla. Ir vėjas. Tiesa, visai netylus. O jis geba sujaukti mintis. Tiesa, nežinau, kas tas jis - vėjas ar Jis. Norėčiau, kad tai tebūtų vėjas. Mano amžinas draugas vėjas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą