Dėl staiga atšilusio oro. Kai viskas pasidaro lengviau. Dėl ilgų dienų, kai, rodos, viską paprasčiau suspėti. Dėl žiedų - pirmųjų, kvapnių ir kerinčių. Dėl į nugarą alsuojančios vasaros - nes, o Dieve, ji jau čia. Dėl paskutinių kartų jausmo - paskutinių namų darbų, paskutinių koncertų ar dienų mokykloje. Dėl atsivėrusių žmonių - keista, bet būtent gegužę visi lenda iš savisaugos kiauto ir atsiduoda pasauliui. Nes gegužę viskas lengviau.
Gegužę neužsitraukiu naktinių užuolaidų. Tam, kad ryte pabudusi pirmiausia pamatyčiau saulę. Skaisčią ir žadančią gražią dieną. Tam, kad vakare galėčiau ilgai žiūrėti pro langą, stebėti nykstančią šviesą (arba atsliūkinančią tamsą, bet čia jau kaip pažiūrėsi) ir užmigti tik visiškai sutemus. Arba anksčiau, jei jau nuovargis stipresnis už saulę.
Mėgstu tuos atgijusius žmones. Keistai šiltus ir žiemoje palikusius pyktį. Gegužę jie kitokie. Tarsi vaikai. Laimingi.
Nes gegužę visas pasaulis šypsosi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą