Nes aižant pupas durnos mintys kyla...

Šiandien aižydama pupeles sriubai daug galvojau. Nemeluosiu - ne daugiau nei kitais kartais, kai darau nuobodžius darbus, bet vis vien daug.

Galvojau apie vieno vienuolio pasakytus žodžius per pamokslą (taip, šiandien močiutė nusitempė mane į kryžių kalno vienuolyną. Kažkaip net nesipriešinu, kai ji kviečia kartu ten važiuoti, nes ten, mano nuomone, vienintelė bažnyčia kur ne vien liepia klauptis ir stotis, o ir pasako kažką protingo). "Žmogus gali būti kuo nori, nesvarbu ar jo tėvai alkoholikai ar pamaldžiausi prašmatnių vilų savininkai".

Pirmoji mintis, tada man šovusi į galvą - puikybė. Kiek daug pasaulyje šiandien pasikėlimo ir didžiavimosi ne tais dalykais, kuriais derėtų.
Eina gatve trečiokė, girtuoklės mama. Su baltais bateliais, kurių smailas kulnas vos ne ilgesnis už jos pačios kojas. Eina per gatvę savo ciuciką pasiėmus už šniūro, kuris labiau primena iš iširusio maišo ištrauktą siūlą, nei pavadėlį. Eina ir didžiuojasi savo batais, net "labas" neatsako mano sesei, nors ir eina į tą pačią mokyklą. Ar ne puikybė? Nesvietiškas pasikėlimas rodant mimiką "ha, aš swag, o tu ne". Kam visa tai, jei ji, rodos, visai neturi kuo didžiuotis? Bet šiuolaikiniai vaikai išradingi - randa kuo puikuotis net nieko neturėdami.

Niekada nesupratau tų paauglių ir vaikų, kurie drįsta nueiti pas tėtį paprašyti pinigų, gavus nueiti pas mamą, o tada ir vėl gavus dar nužingsniuoti pas močiutę, kuri paskutinę pensiją atiduoda anūkui. Susirenka vaikpalaikis per dieną (ir už nieką!) šimtą litų, ir kviečia lygiai tokius pačius savo draugus į picerijas. Prisifotkina prieš veidrodžius pasiėmę savo aifounus, apsiavę konversais ar vansais ir kelia į instagramą. Ir vėl įsivaizduoju tą nelemtą jų mimiką - "ha, aš swag, o tu ne".
Man, pavyzdžiui, net nemalonu imti iš mamos pinigų, kai pati dar turiu kažkiek. Na taip, mano mama mėgėja pasirodyti bagota, (nors nė velnio tokia nėra), tai kartais kiša man daugiau pinigų nei derėtų. O man nepatinka. Aš ir stovyklai pati susitaupau šešis šimtus, tada bent jau žinau kad niekam neturėsiu būt dėkinga už tai, kad įkišo mane ten. Neįsivaizduoju, koks turėtų būti smagumas važiuoti į keturias stovyklas per vasarą už tėvų pinigus.

Eina gatve trys pirmokai su s3 ar s5. Neišgirsi iš jų nei žodžio - bendrauja per žaidimą telefonu, nors kartu šalia stovi. Tada pasižiūriu į savo kledariuką (nors man pilnai pakanka to, kurį nupirko visai neseniai. Mama lyg ir siūlė geresnį, bet iš principo nesutikau ir pasiemiau vieną iš pigesnių)... ir nei kiek nepavydžiu tiems piskiams. Kas iš jų išsaugs? Patys nemokės gyventi, ir sėdės visą amžių tėvam ant kupros.

Aižydama tas nelemtas pupas pagalvojau ir apie kitą vienuolio žodžių prasmę. Tiesiog šiandieninės problemos. Gėrimas, rūkimas, narkotikų vartojimas. Pati esu visom keturiom prieš visus tuos brudus, ir man nuoširdžiai gaila tų, kurie įsivelia į tą liūną. Nesvarbu, ar ta bala būtų tiesiog "kas penktadienį ir švenčių dienomis" ar "kasdien". Visų, save nuodijančių man gaila.
Apgalvojau... kad dabar visi bando būti kietais save svaigindami. Ir vadinamieji ubagai, ir bagotieji. Abiejų luomų žmonių pilna toje baloje. Man jų taip gaila... nebemoka jaunimas švęsti švenčių be sidro buteliukų ir cizų pakelio. Kitas dar ir kanapių ar kito brudo išsitrauks. Visi laimingi, visi patenkinti, nes ryte prisimena tik tiek, kad šventė.

Ir mintyse ištarus tuos žodžius, mano pupelės pasibaigė. Beliko laukti, kol išvirs kas nors man tos sriubos - bent jau sveikos, neverčiančios puikuotis ir nenuodijančios organizmo.

Bejausmis vilties žudytojas

Nežinau, ar aš viena taip galvoju, bet eutanazijos įteisinimas - visiškas apsurdas. Bent tris kartus baisiau už gėjų santuokas ir kitus velnio neštus bei pamestus daiktus. Bent tūkstantį kartų tragiškiau už graikų mitų skaitymą ir bent dešimt kartu siaubingiau už tiesiog mirimą.

Nežinau, kas šiandieninių žmonių galvoje, bet čia rimtai yra kažkas siaubingo. Kam žudyti paskutinę, kad ir mažytę viltį, kuri kad ir užslopintai, bet vis tiek rusena? Net apsurdiškiausi ligoniai turi tą menką ugnelę. Mano senelis, sirgdamas vėžiu vakare dar sakė: "Gal dar kas pasikeis...", o naktį mirė. Žmogus, kuriam gyventi buvo likę mažiau nei penkios valandos, dar tikėjo, kad jam pagerės! O eutanazija - tikiu, atimtų iš visų tą viltį. Tai taptų tiesiog įprasta mirimo priežastimi. Kas, kad medikai ištirtų ir konstatuotų mirtį - bet visi klysta, ir visada yra galimybė, kad kažkas nutiks, kad kažkas išras vaistą ar kad tiesiog organizmas sustiprės...

O kaip savižudžiai? Ar netaptų tai dar lengvesne prielaida mirti? Kuris gyventi nebenorintis neatsisakytų užmigti ir nebeatsibusti - be jokio skausmo, be jausmų? Atsirastų ir tų "vaistų žudikų" kontrobanda, jie būtų kad ir nelegaliai, bet perduodami kitam... tačiau ar mirti norinčiam asmeniui nepraeis noras amžinai ilsėtis? Gal tai tikrai tik laikina? Gal ir tas pats mirtinas ligonis, gavęs žinią, kad mirs, tam tikram laikui palūžo? Gal tiesiog tai trumpas šokas, kuris praslinks po mėnesio, o gal ir po metų (bet praslinks!)?

O gal tas ligonis, kuris nebeprakalba - gal jo širdis ir akys nori matyti artimuosius, o šie nuspręs, kad jam kaput? Kas supaisys, ką iš tikrųjų jaučia, iš šalies žiūrint, nebeprotaujantis asmuo?

Ar rimtai verta įteisinti vilties žudymą ir gyvenimo laiko trumpinimą? Ar verta sunaikinti paskurinę kibirkštį ir dar kažkam užkrauti tai padaryti? Juk medikai skirti gydyti ir saugoti žmonių gyvenimus, o ne juos nutraukti!

Kam? Kam visa ta žmogžudystė? Kiekvienas asmuo turi teisę prieš užmerkdamas akis pajausti paskutinę šilumą ir išvysti tiek pasaulio, kiek jam buvo skirta matyti, o ne tiesiog mirti ligoninės palatoj, aplink stovint budeliams ir už tave nusprendusiems "artimiesiems"...

---------------------

Nenoriu rašyt antro įrašo per dieną, tęsiu čia. Nors visai ne į temą.

-------

Kodėl. Kodėl liūdesys toks stiprus, arba kodėl aš tokia bejėgė? Kodėl jis taip tyliai prieina ir smogia iš pasalų... tu suklumpi, jis tave suriša ir tu nieko nebegali padaryti. Tiesiog ramiai ir kantriai lauki ir klausai tylios liūdesio melodijos... Lauki, kol jis pavargs tau dainuoti ir išeis, palikęs tave sušištą... Tada bandysi išsilaisvinti, o ryte dar prisiminsi tą tylią melodiją, skambačią tau prie pat ausų būgnelių. Tačiau laikui bėgant tą melodiją pamiršti, ir aplanko kitas tavo širdies grobėjas - ir vėl būni sukaustyta, ir vėl tenka klausyti liūdesio skambesio, gal kitokio, skaudesnio ar silpnesnio, bet liūdesio...

Kartais lauki, kol atskris koks džiaugsmo angelas ir ištrauks iš liūdesio hipnozės, bet tokių stiprių laimės angelų, kaip liūdesiai yra maža, tad dažniausiai belieka laukti...

Šioks toks nusivylimas ir dar daugiu nesamonių

Tik vakar spėjau pasigirt, kad pagaliau namuose kuriam laikui tylu - jau spėjau ir nusivilti.

Nusivyliau savim ir šiaip šiom dienom. Tikėjausi, kad bus kažkas awesome (ar kaip šiuolaikinis jaunims ten sako), bet viskas ritasi pernelyg įprastai. Turiu omeny, rimtai įprastai. (Ta prasme atsikeli, padrybsai kokioj pakampėj, būni ištempta močiutės į daržą bulvių kast, kurios, antai, nepalauks savaitės iki mamos grįžimo ir vėl drybsai). Jau antra diena, o vis dar neįvykdėm su Kamilija plano pažiūrėt "Spjaunu ant tavo kapo". (Taip, tą galim daryt tik kai nėra šalia ir taip traumuotos pirmokės. Ir taip, Aistut su RED pledu, tai tas pats tavo taip girtas porno/siaubo filmas). Nusivyliau savim, nes Kamilija kvietė pas save, o aš, grįžus iš daržo... Sutingau. O dar ta močiutės frazė "ar beeisi kur? Jau vakaras, išbūk namie nors dieną". Na taip, šiandiena nebuvo per tobuliausia. Vakar irgi, tik skirtumas kad trumpam buvau iš namų išslydus, ir kaip reikiant pabaliovojau. Ta prasme... Savo minkštoje lovoje, su kolos bambaliu, 4 "3bit" batonėliais (šokoladukas forever and ever) ir porą pakelių siemkų, kurias gliaudau tik dėl laiko stūmimo.

Meldžiuos, kad rytojus būtų daug geresnis ir kad močiutei pakaktų 3 vagų bulvių kasimo. (Taip, ji sakė, kad ryt kokias 3 vagas tereiks nukast...) Ir meldžiuos, kad Kamilijos brolis su merga išslystų iš namų, ir galėtumėm ramiai (... -.- ...) žiūrėt filmą. Nesupyksiu, jei kas nors irgi pasimelstų už mano rytojų. Amen.

P.S. myliu savo močiutę, nes tik su ja galiu žiūrėt "Mano baisiausia gyvenimo savaitė" (laiko stūmimas) ir kartu žvengt iš diedo, kuriam ale pasistojo.

P.P.S. Viskas, einu kartis. Nuspredžiau pasifotkint (taip brangūs ir nelabai skaitytojai, didžioji rugiagėlė įsijungė kamerą ir pradėjo sefintis ir ne, aš nejuokauju), ir iš 57 nuotraukų liko apskritas nulis. Žinau, kad aš savikritiška, bet tos foto... Buvo per žiaurios net man, mėgstančiai savo nuotrauką, kur esu panaši bent į nepasigėrusį alkoholiką. Beje - buvo viena nuotrauka, kuri man patiko. Nuotraukoje matėsi ryškiai geltoni tapetai su orandžinėm gėlėm, ir nieko daugiau.

Pasveikinkim vieni kitus...

...Juk taip daryti šitaip lengva!

PAGALIAU sėsė su mama išvažiavo į Palangą/Kretingą maždaug savaitei. SAVAITĖ BE MAMOS IR SESĖS, GALIMA SAKYTI VIENA NAMIE (na, ir močiutė dar). Primetat? Jokio rėkimo, dainavimo, trankymo ir kitokių kovos menų demostravimo. Jokio aiškinimo, kad indų neišploviau ar kad grindų nelašlaviau.

Karoče, SAVAITĖ LAISVĖS!!!!!!!!!! (taip, aš tikrai noriu taip rėkti).

Sėkmės ir jums, įkaltinti ir nelabai skaitytojai - o aš plasnoju į laisvę!

So empty...

Retai viduje būna taip tuščia. Atrodo, nebūtų dėl ko liūdėti, bet nelabasis liūdesys ima. Atrodo, nebūtų ant ko pykti, bet rodos, kad tuoj sprogsiu kaip balionas nuo susikaupusios neapykantos. Rodos, šypsotis nėra ko, bet ta dirbtina šypsena vis kyla, protarpiais nusileisdama...

Toks jausmas, kad visi įmanomi jausmai kažkur išėjo, arba tiesiog susiliejo į vientisą, pilką jūrą, per kurią privalau irtis, nors ir nemoku... Protas suvokia ir žino, kad tokiom akimirkom retas kuris numeta gelbėjimosi ratą arba bent nelemtą pagalį, kuris tave išgelbėtų nuo pražūties. Protas žino, kad verčiau, kad ir nenoromis, pririš kitas asmuo tau akmenį prie kojos, negu kad padės. Tačiau nelaboji širdis tikisi, kad kažkas pagailės tokios menkos būtybės, viliasi, kad kažkas numes bent ratu besisukantį žodį, kuris ištrauktų iš bekraštės jausmų jūros... Tačiau, tai tik širdis, besivilianti rasti išsigelbėjimą...

Kartais ta tuštuma ir vienatvė jūroje priverčia galvoti, kad linksti link beprotybės. Kartais taip pasiilgsti kažko tokio, kas paguostų, pralinksmintų ir privertų juoktis užmirštant viską... Pasiilgsti būtent to, kas sugebėtų išsiurbti tą beribę jūrą iš tavęs, ir pripildytų jausmų ežeru, pilnu skaidraus ir itin švaraus vandens, kuris tik po tam tikro laiko bus sudrumztas...

Tu vis dar lauki, lauki ir lauki... Bet niekas tavęs neateina ir neišgelbėja. Ir tada lieka tik du variantai - sukaupus paskutines optimistiškas mintis irtis link sausumos, arba tiesiog pasiduoti ir laukti, kol jūra pati tave nuplukdins link kranto...

Veiksmas ir pyktis pro juoką

Vasara visu greičiu bėga link finišo, bet savo rugpjūčio dienomis galiu didžiuotis. Nėra jos kažkuo labai ypatingos, bet bent jau kažką nuveikiu...

I. Pradėjau ankstinti ėjimą miegoti. Apie 12 pradedu bandyti užmigti jau maždaug kas trečią vakarą. (Ė, kur aplodismentai?)

II. Buvau cikre. Nu tarkim, kad cirke. Nieko ten gero, bet tarkim...
Su draugėm sėdėjom ant kėdučių, skirtų maždaug smulkaus sudėjimo penkiamečiam. Tupėjom tarp piskių ir buvo swag. Tarkim, užskaitysiu kaip "nuveikti kažką beprotiško", nes šiaip nemėgstu būti per daug dėmesio centre.

III. Įvykdžiau vieną iš didžiausių šios vasaros norų. Apie tai svajojau tyliai, nes žinant mano galimybes plaukti ir mamos dažną vežimą maudytis...
Velniop paistalus, išsimaudžiau ežere su rūbais, leidžiantis saulei. Buvo tiesiog gerai. Nepaisant šiek tiek dumblų po kojom ir cypiančios sesės šalia, vakarą užskaitau.

IV. Padekoravau kambarį. Baigiau nelemtus drugelius, kuriuos pradėjau dar liepą. Susiradau trafaretą, prisikarpiau tų drugių. Tada jie stovėjo dvi savaites, kol jie buvo pašpaklinti. Tada dar 3 dienas, kol prikabinti. Žinant mano meninius gebėjimus, savim didžiuojuos. Nesitikėjau net tokio sušikto rezultato.

V. Susitvarkiau jau pusę spimtos. Naujų rūbu neradau, nebent iš spintos apačios drabužių iš pradinių klasių laikų. (Taip, mano spintos apatiniai stalčiai netvarkyti... švelniai tariant, daug laiko). Kad ir pusę, bet vis į priekį.

Beje. Draugė gimtadienio proga atsiuntė laišką su atviruku, niūniuojančiu "Su gimimo diena" ir ilgu laišku su daxuja linkėjimų. Močiutė, skaitydama laišką vietomis irgi žvengė. Ta padla (draugė), pridėjo 3 pačias žiauriausias foto, kokias begalėjo rast:
Viena iš mokslo metų baigimo šventimo "Kavakuki" kavinukėj. Rupūžė, ištrynė mat. O kad užslėpt nuotrauką galėjo, nepagalvojau.
Kita nuotrauka iš mūsų vestos pamokos pirmokams apie rankų plovimą ir panašų šūdą. Jai px, gi atrodo normaliai toj foto, o aš kaip apsinarkašinus trigubs doze ir dar gavus iš keptuvės į galvą.
Na, o trečioji iš sveikuolių stovyklos. Po šia sekunde neįsivaizduoju, iš kur ji tą nuotrauką gavo, nes juk lyg su ja nesifotkinom, o legendiniam slanciauskas.lt tos nuotraukos irgi lyg nebuvo... Čiornaja magija.
Galvojau, Rupšis ir tas pamkršęs bus, bet žė kad ne. Pykes, reik ir jai kokį kerštą ant gegužio galvot.

Tiek naujienų iš nepastovios asmenybės gyvenimo. Rupšio atsiųstų foto net neprašykit, o prikabinu savo sieną. Žinau, tragiška.

Ilgas ir nuobodus įrašas bei N-14

Nemėgstu savo gimtadienių. Tiesą sakau. Tiesiog neapkenčiu. Jau nuo aštuonerių nebešvenčiu gimtadienių taip, kai švęsdavau anksčiau. Dabar gimtadienis man tik pavalgyti torto, ir vakare pamąstyti apie visą savo gyvenimą, nuo a iki z...

"Seniau tėvai surengdavo didelę šventę - visi draugai, su kuriais labiau bendraudavau (buvau bendraujanti mergaitė, tačiau kaime tų gersnių pažįstamų ne taip jau ir daug, tai gimtadienyje būdavo apie 8-10 svečių). Stalas būdavo nukrautas, mama būdavo suruošusi visą programą. Daugybe žaidimų, prizų...

Išties, iki tų nelemtų aštuonerių buvau itin lepinama mergaitė. Turėjau daug žaislų, pakankamai draugų, su kuriais žaisdavau... Rodos, nieko netrūko.
Tėtis mylėjo, močiutė su seneliu - taip pat. Iš mamos pusės... tuo metu jos nepasigedau, juk seneliai taip manimi rūpinosi! Mamą mačiau tik nuo šešių vakaro, ir tai ji sėdėdavo apsikrocusi mokinių kontroliniais, kuriuos reikia ištaisyti...

Tačiau, sukakus aštuoneriems močiutė ėmė kalbinti: "Gal nebešvęsk tų gimtadienių, geriau paprašyk to 50 litų, kur išleidi ant pyragų, kam čia šerti tuos tavo draugus..." Taip ir nebešvenčiau savo aštuntojo gimtadienio. Užtat senelis nupirko telefoną - mažiuką, atlenkiamą, rožinį tokį. Svarbiausia - jis turėjo fotoaparatą. Oj laimės buvo, kiečiausia klasėj buvau tada.

Nesupratau, kodėl močiutė patarė nešvęsti gimtadienio. Juk visad nepykdavo...

Vieną vakarą užbėgau pas senelį į kambarį ir pamačiau jį susiėmusį už šono ir verkiantį. Močiutė tuoj pribėgusi "eik televizoriaus žiūrėt, tavo kiną rodo". Tada visiškai nieko nesupratau, žinojau, kad senelis sunkiai serga, bet mano galvelė tada buvo gal per daug maža, kad kažką suvogtų...

Atėjo 2008 rugsėjo pirma - diena, kurią peisiminsiu visą gyvenimą. Jau galėjau jaustis antroke, nebe ta mažiuke. Labai laukiau tos dienos, o mokykloje dar labiau nudžiugau - atvažiuos mūsų fotografuoti klasės nuotraukoms! Kaip kaimo mokykloje, tai didelė pramoga.
Namuose močiutė susiskambino su pianino mokytoja, ir atsiprašė, kad neatvažiuosim... Mokytoja nepyko, o ir aš laiminga buvau - močiutė leido ilgaiu žaisti kompiuteriu!
Bežaiždiant prispaudė reikalas - tačiau priėjus prie tuoleto, iš už kampo pamačiau, kai močiutė sunkiai veda senelį į tuoletą... stebėjausi, juk vakar jis dar su manim žaidė! Tačiau labai išsigandau, ir, pamiršusi visus gamtos spaudžiamus dalykus, tyliai nupėdinau atgal prie kompiuterio...

Rugsėjo antrą pabudau, ir pamačiusi laiką, ėmiau klykti: "Močiute, močiute! Už dešimt minučių mane fotografuoti turi!", tačiau atėjo mama, tarpdury stovėdama mane nutildė ir tyliai ištarė: "Senelis mirė". Netikėjau. Po vienais triusikais verkdama puoliau į jo kambarį, tačiau pamačiau tai, ko bijojau labiausiai: senelis guli negyvas, žandikaulis surištas, nes mirė kartodamas "aaa, aaa", kaip girdėjau močiutę kalbant tetoms...
Neberūpėjo, kad stoviu po vienais triusikais, o šalia ant kėdės sėdi kaimynė... tada niekas neberūpėjo.

Pamenu, vakare jis jau buvo pašarvotas. Mūsų namuose, nes močiutė sakė "neišversiu, jei reiks sėdėti kokioj salėj, tegu pabūna nors jo kūnas namuose dar". Pirmą naktį pabudau ir nuėjau prie senelio karsto. Ten sėdėjo močiutė, kuri skaė lygiai taip pat negali užmigti. Nežinau, kiek laiko sėdėjom, bet tiesiog jaučiau, kaip jis glosto man galvą... tačiau buvo apėmusi tokia ramybė, kokios antrąkart neteko patirti. Tokia... apsoliuti. Visiška ramybė.

Po senelio laidotuvių nieko doro neįvyko. Nebeturėjau noro eiti į mokyklą, kur vis vaikai primindavo "užjaučiu, senelis tavo mirė". Lyg peiliu į širdį tvodavo. Atrodo, galėjau kiekvieną nors negyvai uždaužyti. Ta užuojata labiau skaudino, nei guodė...

Vėliau visi mokykloje primiršo, ir vėl ėjau ten su džiaugsmu - nors ten neslėgė ta bjauri nuotaika, kuri žudė namuose.

Tėtis namuos rodydavosi vis mažiau... žinojau, kad jis su mama nesutaria, bet vis atvažiuodavo tai manęs ar senelio... mėnesį jo beveik nemačiau.

Vieną, iš esmės eilinę spalio 10-ąją laukiau kol močiutė nuveš į muzikos mokyklą. Tačiau jai kažkas paskambino ir ji puolė verkdama šaukti: "Sulaikyk jį, sulaikyk, sulaikyk kol bent aš atvažiuosiu". Į muzikos mokyklą mane nuvežė mama, dabar ji jau dirbo nebe mokykloje,o ofise. Po muzikos mokyklos sėdėjau pas mamą darbe prie kompiuterio, ir pamačiau, kad kolidoriumi verkdama eina mama ir kalba telefonu... kažkodėl mano maža širdelė pajautė, kad tas močiutei skambinusysis kalbėjo apie tėtį, o mama verkia nes jis mirė... Bet protas lyg sakė "tai neįmanoma", ir nuvijau tą jausmą šalin.

Proš važiuojant namo mama kaip įprastai nuvažiavo į parduotuvę, tačiau važiuojant namo tylėjo. Visas dvidešimt minučių neištarė nė žodžio.

Parvažiavus močiutė pasisodino ant kelių, ir ramiu balsu paklausė: "mama dar nieko nesakė tau?" Tą sekundę buvau 99% tikra, kad tėtis mirė. Jaučiau. Kai pasakiau, kad ne, močiutė dar ramiau pasakė: "Tavo tėtis žuvo". Šaltomis ašaromis puoliau verkti. Nors kiek pamenu, močiutė dar sakė "Neverk, nieko nepakeisi. Dabar tik džiaukis - jis tave dar labiau saugos, tik iš dangaus...".
Daugiau nieko iš tų laidotuvių dienų nepamenu. Nič nieko. Smegenys gal tada buvo tiesiog užblokuotos. Pamenu tik tiek, kad kai ėjau valgyti, prie stalo sėdėjo mama ir "Kita močiutė", t.y mamos mama. Sėdėdama ne kiek valgiau, kiek verkiau, tiesiog springau ašaromis. Tada ant manęs mama iš ties piktai sušuko: "nėra čia dėl ko tiek bliaut, užteks žliumbt". Nuo tos akimirkos turbūt nebejaučiu nei kruopelės meilės mamai. Nė biškio.

Po laidotuvių močiutė nupirko daug juodų rūbų. Pamenu, man jie nelabai patiko, tačiau neturėjau noro nešioti rožinių bliuskučių ir geltonų golfų. O ir supratau, kad močiutę tik taip palaikysiu - ji liko visiškai viena. Jos vienturtis sūnus mirė, vyras irgi, prieš pusmetį mama taip pat. Tėčio neteko ji lygiai kaip ir aš - aštuonerių.

Mokykloje manęs laukė tik savotiška klasės priešės pašaipa: "Žinai kaip tavo tėtis mirė?" Nežinojau. Tik tada supratau. Senelis nuo vėžio, baba nuo senatvės... o nuo ko tėtis nežinojau. Sumišusi tyliai išmekenau: "ne...", o ji dar smagiau: "Mama sakė, kad jis pasikorė, dėl to šlipso juosta apie kaklą tokia stora buvo, kad žymių nesimatytų".
Vakare ilgai verkiau. Nekenčiau jos ir viso pasaulio. Man buvo likę tik močiutė... Mamos nebemylėjau. Visai.

Paskui augau, pamažu viskas lradėjo užsimiršti. Galvojot, negaudavau iš vaikų pašaipų "Juoda kai varna"? Oj gaudavau. Ir atsagių klausimų "Kodėl tu visa juoda..?", ir pašiepimų. Bet man visi jie buvo žemiau nulio.

Išaugau ir iš juodųjų rūbų. Pakeičiau mokyklą, kur jaučiuosi daug laimingesnė. Nors ir atsirado daugiau personių, kurių galiu nemėgti, bet tai menkniekis, palyginus su tom senom kaimo mokyklos sienom ir lubom, dažytom kalkėmis. Jos taip slėgė. Tik mokyklos kiemas, kuriame leisdavome pertraukas, dar leidžia nusišypsoti.

Naujoje mokykloje buvau įtraukta į nesibaigiančių olimpiadų ir renginių sūkurį. Tiesą pasakius, patinka man toks gyvenimas, kai pavasarį eini į mokyklą ir galvoji: "Kaži, šiandien niekur nevažiuoju?". Taip, kartais tai užknisa ir rimtai pavargstu. Bet... Bent jau paskui būna gera."

Tą permąstau kiekvieną rugpjūčio 4-ąją. Šiandiena buvo lygiai tokia pati, kaip ir visi likusieji gimtadieniai... Pavalgiau torto, ir tiek. Mama pabučiavo ir pasveikino pirma (!!!!!!!), paskui močiutė. Sesė taip ir neištarė to nelemto "su gimtadieniu", gal iš pasiutimo, o gal šiaip iš mandrumo. Tačiau draugei sugebėjo primint, kad mano gimtadienis, tad ir iš jos gavau menką pasveikinimą ir pasiteisinimą, kad ji gimtadienius prisimena dieną po šventės.
Specialiai nei ask'e, nei facebook'e nesu užsidėjusi tikros gimimo datos, kad pažiūrėčiau, kiek turiu manęs nepamirštančių. O jų - ovalus 0. Neliūdžiu. Nei kiek. O kas man? Tie pasveikinimai momentinis džiaugsmas. Nekaltinu, kurie žinojo tik kartą arba visai mežinojo. Bet tiesiog, patikrinau tuos draugus, kurie, po teisybe, lyg ir turėtų žinoti...

P.S. Primetat, jau galiu N-14 filmus žiūrėt ^^

P.P.S. Atsiprašau už daxuja klaidų, pro užtinusias akis nebematau klavietūros visai.