Nebežinau kas daros

Raudonuojanti saulė paskutines akimirkas žiūrėjo į mane, o aš ją. Pajuodusios nuo šešėlių medžių šakos ir vis žvarbesnis vėjas bylojo, kad jau vakaras. Šalta, bet aš neskubėjau. Dangumi plasnojo lengvai cvirbenantys paukščiai, o aš džiaugiausi mirtinai ramiu vakaru.

Nors sesuo ir draugė buvo netoliese, vis tiek mąsčiau apie save, draugus, apie gyvenimus. Mano ir jų. Kai sesė kažką pasakojo, aš klaidžiojau toli, kažkur už dvidešimties kilometrų. Mintimis lėkiojau nuo vieno draugo namų durų prie kito... Noriu visiem padėti, patarti, bet nemoku. Nežinau, ką pasakyti ar patarti, kaip nežinau, ko imtis. Visiškas absurdas. Kai man bloga, draugas randa paguodžiančių žodžių, o aš nesugebu to padaryti. Į mintį šauna pačios debilistiškiausios mintys, nes ramybė per daug valdo. O gal pavasario saulė? Kas bebūtų kaltas, jaučiuosi... Pasimetusi. Aplinkui tiek problemų ir net neįsivaizduoju, kaip aš jų nepajaučiu. Vienam blogai, kitam dar blogiau, trečias vis kažko ieško ir neranda, todėl vėl blogai... Kaip man viskas vietoje? Rodos, šalia manęs lygiai taip pat stūgso bėdos, bet aš į jas neįlipu. Kaip? Gal tas magnetas (aš) prarado savo krūvį? O gal tiesiog dingau iš horizonto, kaip kad prieš porą savaičių norėjau?

Nieko nebežinau. Matyt, tebesu tas vaikas, kuris mėgsta užsimerkti ir nematyti blogio. Gaila, kad aš viena tokia...

Mano fronte nieko naujo

Seniai čia besirodžiau. Net keista - anksčiau rašiau kone kasdien, o dabar visos keturios (ar penkios?) dienos praėjo.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad mano fronte nieko naujo. Priešingai - įvyko šitiek daug, viskas tiesiog verčiausi kūlversčiais. Tačiau neturiu kaip to papasakoti. Per banalu, per nuobodu, per asmeniška. Arba viena, arba kita. Kartais - visi kartu sudėjus.

Kaip aš jaučiuosi? Keistai. Taip keistai, kaip dar niekad nesijaučiau. Pusė manęs yra kupina laimės, o pusė - tuštumos. Ne tik mano jasmai dalijasi, aš ir pati skylu. Tiesiog dūžtu.

Mano sienos mane slegia. Mano kambario tamsuma manęs neberamina. Dabar aš jaučiuosi kaip paukštis narvelyje, nors kaip niekad daug turiu laisvės. Kas darosi?

Dabar galėčiau valandų valandas sėdėti miesto alėjoje ir žiūrėti į praeivius. Galėčiau nieko neveikti, tik sėdėti su kavos puodeliu rankoje... ir stebėti - visus laimingus vaikų veidus, kai jų širdeles glosto pavasario vėjas, visas pavargusias senutes ir skubančius suaugėlius. Kartais aš noriu būti nematoma, kad galėčiau būti, bet tik sau. Kad niekas nežinotų, jog aš esu.

Žinot, kada aš jaučiuosi laiminga? Kai su kažkuo būnu. Su kažkuo, kas gali nieko apie mane nežinoti ir kalbėti visai nereikšmingus dalykus arba žinoti viską, tik apsimesti neprisimenantys. Tada būna taip gera, kai gali pabėgt nuo realybės ir bėdų, kai viskas išnyksta. Nusibodo viską matyti. Pavargau. Pavargau būti tarp kalbančių tik apie svarbius dalykus, pavargau būti viena.

Ko man reikia? Nežinau. Šįkart muzikos ir guminukų pakelio neužtenka.

Kad būtų pačiai lengviau, saldžiai sumeluosiu: mano fronte nieko naujo, o tavo?

Svajonės, riedučiais ir vakaro pusiausvyra

Kai buvau maža, norėjau kuo greičiau užaugti. Tą padariusi svajojau dainuoti ir šokti grupėje "Mango". Norėjau viską daryti pati, turėti galybę draugų ir tiesiog būti didelė. Ir laiminga. Nekeista, jog iš šių svajonių teišliko viena.

Dabar noriu niekada neužaugti. Išlaikyti širdy tą kibirkštėlę, kuri lengvu smalsumu kviečia eiti visur. Nenoriu įgyti nenormalaus kiekio minčių "O ką kiti pagalvos". Noriu visad išlikti paukščiu - net jei ne vizualiai, tai bent mintyse. Kartais svajoju, kad norėčiau turėti tik keturis tikrus draugus. Dirbti darbą, kur galėčiau padėti kitiems, o ne sukelti pavydą. Svajoju, jog visad išliksiu savim - su savo kvailom mintim, su savo naiviu pasitikėjimu ir troškimais. Noriu išlikti vaikiškai laiminga.

Tokios ar bent panašios mintys klibinkščiavo mano galvoje, kai važininėjausi riedučiais. Taip, aš juos vėl ištraukiau ir apsiaviau. O, kaip gera buvo lėkti prieš vėją arba pasiduoti jo nešimui! Kaip gera kartais buvo šypsotis saulei ir pasauliui, kaip gera buvo viską palikti užnugary. Tą menką valandą aš tikėjau, kad dabartinės svajos gali išsipildyti. Bet ar dabar tikiu? Aš ir pati nebežinau. O ta kvaila nežinomybė slegia.

■□■□■□■□■□■□■□■□■□■

Sako, kad kai užsidaro durys, atsiveria langas. Tikiuosi, kad taip bus ir man. Sako, kad nuo laimės iki ašarų - vienas žingsnis. O tą pusiausvyrą išlaiko tik ritminga melodija, sklindanti iš mano telefono. Sako, kad viltis miršta paskutinė. Taip turbūt yra ir mano atveju...

Pamečiau galvą

Vakar vaikščiodama parku pamačiau ant vienos sienos ryškiaspalvį grafitį: "Step by step to the top". Niekada anksčiau šio užrašo ant pilkos sienos nesu pastebėjusi. Gal todėl, kad vis skubėdavau? Vakar taku slinkau tikrai lėtai, matyt, todėl ir užkliuvo akys už didelio rausvo užrašo.

"Step by step to the top". Gerai, žingsniuoju. Žingsnis po žingsnio, metras po metro - jau kilometras. Čia jau du, gal net visi penki... Bet kur ta viršūnė? Kaip žinoti, jog būtent dabar žingsnis po žingsnio aš pasiekiau aukštumas? Kaip suprasti, jog "the top" ir yra ten, kur esu, o ne aukščiau ar žemiau? O gal tai beerdvė vieta? Galbūt niekur nerasime paskutinio tikslo, gal ta viršūnė tėra mūsų lakios vaizduotės vaisius? O jei ne? Kaip suprasti?

Kuo artyn vidurnakčio, tuo keistesni klausimai mane užklumpa. Jaučiuosi apgailėtinai, rodos, pati naktis mane pakvietė į protmūšį, o aš absoliučiai be kovos pralaimiu. Nusleidžiu pati savo protui.

"Pakviesčiau tave į protų mūšį, bet matau, esi be ginklo". Internetas man kužda, jog kažkada taip sakė Šekspyras. Kalbėjo jis taip ar ne, bet dabar mano protas (o gal naktis) yra žmogus, metantis man iššūkį, o aš - tas beginklis. Dabar supratau, ką reiškia "pamesti galvą"...

Jūra, sukurta lietaus

Eilinį kartą važiavau autobusu namo, klausiausi muzikos ir žiūrėjau pro langą. Ausyse ir širdyje skambėjo besikeičianti melodija, o akys ir protas regėjo už lango besimainantį peizažą. Viskas buvo taip įprasta ir gera, jog aš vėl nenorėjau išlipti iš autobuso. Turbūt galėčiau dienų dienas taip važiuoti - žiūrint pro nevisai švarų langą ir turint ausinukus ausyse.

Vėl galvojau. Apie tai, kas vyko ir vyksta. Kas atsitiks, kas ne. Mąsčiau apie gyvenimą - praeitą, esantį ir atšuoliuojantį. Viską bandžiau sudėlioti lyg dėlionę, turinčią tūkstantį detalių... ir galiu pasidžiaugti, jog ketvirtadalį tikrai pavyko sulipinti.

Supratau, jog niekas nevyksta be prasmės. Niekada blogi dalykai neatsitinka šiaip sau, visada būna priežastis ir atpildas, kurio kartais tiesiog nepastebime. Pavyzdžiui, jei penktoje klasėje būčiau važiavusi keliom dienom į Lenkiją, galbūt niekad nebūčiau atradusi Balsių stovyklos. Jei nebūčiau atšalusi nuo kelių asmenų, galbūt dabar aš būčiau visai kitas asmuo. O jei aš nebūčiau pasirinkusi būti teisinga, kad ir mažiau laiminga, nelikčiau panaši į save. Apgaudinėčiau pasaulį ir visą gyvenimą. Tiesiog nepadariusi to ar ano, aš nebūčiau aš.

Man bemąstant ir besiždiaugiant visiškai niekais, nejučiom liūdesys dingo. Mano kūną užvaldė ramybė, kuri įsiubuoja lyg nesibaigianti jūros mūša. Ta jūra gali pakilti aukščiau, link laimės, bet niekada neišdžiūna iki skausmo. Taip ir turi būti. Gal tai lietus prikrapijo visą neaprėpiamą vandenyną manyje?

"Let the rain wash away all the pain of yesterday..."

P.S. Šįvakar vėl tvirtai žinau, kuo noriu būti. Tik kaži ar ilgai ši mūrinė žinojimo siena nesugrius?

Juokiuos iš nieko

■ Šiemet tam tikro tipo gyvūnams ruja ankstyva. Bent jau man taip pasivaideno.

□ O jei, tarkim, dirbu medike, ir taip per mane miršta koks žmogus? Graužčiaus visą gyvenimą.

■ *Juokiasi*

□ Ne nu, nu bet kaip taip įmanoma. Nu vapše durnizmas kažkoks.

■ Jei iki ryto nenustos lyti, tai, logiškai pamąsčius, aš vėl nueisiu į mokyklą šlapia.

□ - Kode aš krizenu iš savo piršto.
   - Nes jie juokingi :D mano irgi tokie :D

■ Kodėl ji didesnį spuogą šaukia bybys.

□ *Juokiasi*

■ *Prunkščia*

□ Ryt bus matematika. Pala, ne visiem. Ok.

■ Jei tinkamą vietą užtušuosi bananu, atrodys, jog neužtušinta, ar kaip čia gaunas?

□ Kaip man reiks į akis pažėt, ką? Nu kaip reiks? O jei nežėčiau? Pala, o jei reiks, ir negaliu į akis, tada kur?

■ *Juokiasi*

□ Pala, reik pasijuokt, kad mano presas didesnis būtų. Aj, ne, nereikia. Nors reikia.

■ Aš bijau tą nuotrauką atidaryt. Jei ten pyžama?

□ *Gaudo orą*

■ Kas per biesas, kuo toliau į naktį, tuo juokingiau viskas atrodo...

□ *Prunkščia, juokias, spjaudos į visas puses*

■ Mirsiu. Neištversiu iki ryto. Niekaip. Nu niekaip.

□ *Vėl juokiasi*

Čia buvo niekas jums, o juokas man. Ir dar kažkam. Buvo. Yra. Esmė, kad viskas juokinga, o kaltas raudonas. Pala, raudonas?

Besisukanti laimė

Išskėtusi rankas sukausi ratu. Akys, kiek primerktos nuo saulės spindulių, žvengė aukštyn, į dangų. Aš vis sukausi, sukausi, sukausi... Jutau, kaip viskas netenka prasmės. Viskas tiesiog susiliejo į vientisą masę: dangus, žemė, laimė ir nelaimė. Visi jausmai, vaizdai ir mintys tebuvo vientisa spalvų raizgalynė. Tą kartą aš buvau paukštis, plačiai išskėtęs sparnus ir skrendantis niekur. Įvykdžiau mažą praeitos savaitės svajonę - kaip paukščiui dingti iš horizonto. Tik šį kartą dingo ne paukštis, o horizontas. Aš buvau, o visa kita - ne.

Toks buvo laimės, tikros ir nesuvaidintos, skonis. Ką dariau, kad ją pasiekčiau? Nieko. Negaudžiau juoko, besiveržiančio iš manųjų lūpų. Netramdžiau emocijų, norinčių išlėkti iš manęs. Buvau savimi, buvau tuo, kuo taip ilgai norėjau būti.

Taip aš pasveikinau pavasarį. O tu kaip tai padarei?