Laimės kupinas ruduo ir nesugadinama nuotaika

   Būna dienų, kai tau tiesiog gera. Kai lengvą šypsenėlę kelia pravertas balkonas ir pro jį lendantys rudeninės saulės spinduliai, lydimi spygiausio paukščių čiulbėjimo. Būna dienų, kai išdrįsti plaukiantiems debesims patikėti keisčiausias svajones. Ir visai nebijant, kad jie nuneš tą paslaptį ne ten, kur reikia.


   Kartais nuotaikos negadina net patys didžiausi mūsų siaubai, kurie, bet kokiu atveju, persekioja mus kasdien. Šypsenos nenumuša nė namų darbų krūva, kurią sukrovė visa eilė nuobodžiausių pamokų. Būna, kad nuotaikos negadina net iki ašarų skaudanti gerklė ir sloga, kurią pasigavau nemėgstamiausią pamoką (kūno kultūrą) gyvindama kvailiausiomis dainomis. Kartais būna dienų, kai širdis spurda dėl kiekvieno grožio, net pačio menkiausio. Ir niekas nesugeba to sugadinti.

   O kai iki pilnos laimės trūksta puodelio žalios arbatos, ne taip jau ir sunku gerą dieną užbaigti dar geriau. Saulėlydis, plaukiantys debesys - svajų nešikai ir šilčiausi prisiminimai. Tobula? Tobula. Ir šiandien niekas to nesugadins.

   Tik ne šiandien.