Man ir vėl keista

   Mūsų pasaulis toks keistas. Visko tiek daug ir viskas taip ypatinga. Spalvinga. Įstabu. Nuostabu. Taip ir norisi kiekvieną sakinį pradėti žodžiu ,,keista". Nes viskas iš tiesų keista.


   Kai po daugybės metų gali šypsotis, prisiminęs pirmojo skrydžio jausmą. Keistas jausmas.
Kai iš vaikystės prisimeni keisčiausią akimirką, visiškai neturėjusiai įtakos gyvenimui. Keista atmintis.
Kai širdis vis dar suspurda prisiminus gražiausias dienas, balsus, veidus ir žodžius, o mintys juokiasi vien prisiminus tų dienų saulę. Keisti jausmai.
Kai jautiesi laimingesnis po sunkios dienos, daugybės pamokų ir treniruočių, nei po lengvų darbų ir laisvo laiko. Keista ištvermė.
Kai nieko, rodos, netrūksta, o viduj tuštuma, vis besiplečianti kažkur gilyn jr gilyn. Keistas gobšumas.
Keista. Keista. Keista.

   Keista, kad ką tik norėjau rašyti, kaip keistai jaučiuosi, o pradėjau rašyti apie patį keistumą. Keisčiausia, kad dabar tenoriu muzikos, o ne rašymo.

   Keisčiausia, kad nutraukiu pradėtą darbą. Ir einu prie kito.

   Nes pasaulis per daug keistas.