Du šešiolikti

   2016. Keistas laikas. Tiek nesveikai daug blogo, tačiau tiek daug naujo ir nepatirto. Šiemet jaučiau, kad augu. Mačiau, kaip kai kurios svajonės nuplaukia kartu su minkštais vasariniais debesimis, regėjau, kaip kai kurie troškimai įsižiebia tarp rugpjūčio žvaigždžių. Įsižiebia ir krinta man tiesiai į delną.

Ir aš vėl įsimyliu

   Skvarbus žvilgnis žiūrėjo tiesiai į mane. Nenutrūkstamai. Ilgai. Nežinau, galbūt tai buvo savotiškos hipnozės būsena, bet tos dvi gilios akys buvo įsmeigtos į mane. Žiūrėjau ir aš. Bet neištverdavau. Buvau per silpna.

Ir vėl vėjas. Ir aš. Ir Jis.

   Gūdus vėjas. Trisdešimt minučių po dešimtos. Tyla aplinkui.