Pirmi kartai

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą žengei į klasę? Nedrąsiai atsisėdai į suolą, kuriame kojomis nesiekei žemės. Galbūt, jei turėjai daugiau ryžto, naujam bendraklasiaui pasakei švelnų ,,Labas!", o galbūt laukei, kol kas tau pirmas nusišypsos. Tada tikėjai, kad tu - didelis, kad čia bus patys geriausi metai. ,,Ir buvo",- sakysi po visko, nepaisydamas, kad dvylikos metų laikotarpyje tikrai kelio rožėmis niekas nepaklojo. Bet visiems kartosi, kad tai - nuostabu, nes visada prisiminsi dieną, kai kojomis dar nesiekei žemės. Dieną, kai pirmą kartą pamatei mokyklą.

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą įsimylėjai? Nedrąsiai šypsojaisi ir raudai, kai jis ar ji netyčia tave pastebėdavo, kartais vengdavai, kai tau būdavo ,,blogų plaukų diena''. Ar prisimeni, kai vakare, užsidaręs kambaryje, šokdavai iš laimės, kai, rodos, pati meilė su tavimi pakalbėdavo, o ausinėse vis iš naujo leidai skambėti dainoms, kurios grojo, kai jis ar ji buvo šalia? Tie magiški virpuliukai persekiojo visur. Lyg šešėlis, tačiau ne nešantis tamsą, o keistai šviesią šilumą. Tas ypatingas balsas vis skambėjo galvoje, o šypseną galėjai matyti vos užmerkęs akis. Ar prisimeni?

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą prisėdai už vairo? Iš pradžių vairavai nedrąsiai, o tavoji transporto priemonė vis trūkčiojo it žagsulio kankinamas vaikas. Bet vėliau judėjai vis greičiau, laisviau ir lygiau. Galų gale klykei iš džiaugsmo (aišku, mintyse, nes kelio iš akių pamesti dar negalėjai). Žinau, kad visada prisiminsi tą kartą, net jei jis nebuvo toks sėkmingas, kokį galėjai įsivaizduoti. Bet vis dėlto jis buvo pirmas.

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą užlipai ant scenos? Sakyti eilėraščio, dainuoti, o galbūt net šokti. Dar ir dabar jauti, kai visi tave stebėjo, o tau svarbus tapo kiekvienas menkniekis. Tapęs atlikėju, tu viską pamiršai, leidai veiksmams, muzikai ar žodžiams tave užlieti. Po pasirodymo visi plojo. Plojo ir tavo širdis, o protas tyliai diktavo klaidas, kurių kitą kartą nebedarysi. Tada vėl lipai ant scenos. Ir vėl. Ir kiekvienas iš šių kartų buvo tarsi pirmas - kiekvienas kitoks, kiekvienas išskirtinis ir nepamirštamas. Ir tu juos visus prisiminsi. Nes pirmų kartų niekas nepamiršta.

   O ar dar prisimeni pirmą netektį? Kai pagalvėje nebetilpo ašaros, o tylus kūkčiojimas skambėjo iki paryčių? Kai niekam neleidai tavęs užkalbinti, o pats tapai sunkųjį roką siurbiančia mašina? Tikėjai, kad čia kelio pabaiga, nors vėliau teko nusivilti - pabaigos taip greit nesulaukia nė vienas. Ar prisimeni, kai atsikėlei ir skaidrų pavasario rytą netyčia vėl pamatei saulę? Ar prisimeni?

   Ak, tie pirmi kartai. Neužmirštami. Neapsakomi. Neturintys nei pradžių, nei pabaigų. Iš jų ateina mūsų stiprybė - tereikia užsimerkti ir prisiminti. Pirmų kartų laimė niekur nedingsta. Ji čia, su mumis. Tereikia sugebėti ištraukti ją iš atminties.

   Ar dar prisimeni, kai paskutinį kartą prisiminei?

Kol šoku...

   Tą akimirką, kai stoviu užkulisiuose prieš pasirodymą, aš šoku. Bet kaip. Sukuosi, šokinėju ir kratausi pagal muziką, kokia tik tuo metu skamba - nesvarbu, ar tai sunkus hip hopas, ar lėtas valsas. Tai - jau savotiškas, galbūt net kiek keistokai skambantis ritualas. Per tas dvi-tris minutes palieku pasaulį - išmetu visas mintis, problemas ir jaudulį lauk. Per tas minutes tampu niekuo. Viskas tampa nesvarbu, pasaulis netenka prasmės. Lieku tik aš ir mano kolektyvas.

Du šešiolikti

   2016. Keistas laikas. Tiek nesveikai daug blogo, tačiau tiek daug naujo ir nepatirto. Šiemet jaučiau, kad augu. Mačiau, kaip kai kurios svajonės nuplaukia kartu su minkštais vasariniais debesimis, regėjau, kaip kai kurie troškimai įsižiebia tarp rugpjūčio žvaigždžių. Įsižiebia ir krinta man tiesiai į delną.

Vasara'16. Arba tiesiog paskutiniai taškai ant ė ir i

   Šiąnakt bandau sudėlioti visus taškus ant ė ir i. Ieškau daugiau pozityvo, kad ryt bendraklasiams sakydama, jog mano vasara buvo puiki, tikrai žinočiau, kad ji tokia ir buvo. Iš tiesų jau buvau pasiilgusi rudens, veiklos ir žmonių spalvų, bet kai suvokiu, jog štai, visa tai jau čia, imu abejoti, ar tikrai to noriu. Juolab, kad mano vasara tikrai buvo... Puiki. Galbūt po 10 metų jos neprisiminsiu, bet šiandien ji man reiškia be proto daug.

Mano rašymo istorija, arba šiek tiek iš akmens amžiaus

   Jei gerai pamenu, ėjo 2013 metai. Interneto platybių topuose dominavo socialinis tinklapis ask.fm, kuriame aš kaip reikiant buvau įsisukusi. Tada man tebuvo dvylika metų, na, gerai, dvylika su puse. Reiškiau savo mažą nuomonę, rašiau viską, kas užeidavo ant seilės. Kartą ten beklaidžiodama aptikau vieno ir kito blog'ų reklamas... Tada ir prasidėjo mano, kaip tiklaraštininkės, karjera.