Kol šoku...

   Tą akimirką, kai stoviu užkulisiuose prieš pasirodymą, aš šoku. Bet kaip. Sukuosi, šokinėju ir kratausi pagal muziką, kokia tik tuo metu skamba - nesvarbu, ar tai sunkus hip hopas, ar lėtas valsas. Tai - jau savotiškas, galbūt net kiek keistokai skambantis ritualas. Per tas dvi-tris minutes palieku pasaulį - išmetu visas mintis, problemas ir jaudulį lauk. Per tas minutes tampu niekuo. Viskas tampa nesvarbu, pasaulis netenka prasmės. Lieku tik aš ir mano kolektyvas.

Vienas, du, trys... Pažadu!

   Vienas, du trys... Vienas, du, trys... Lėtai, kad niekas nenugriūtų, sukasi pasaulis. Neša mus atsargiai, saugodamas nuo blogo ir tamybių. Tarsi rūpestinga mama šiltai apglėbia ir savo nugara užstoja visas pasaulio negandas... Laiko mus, lyg galėtumėme pabėgti. Tarsi vieną dieną išskleisime sparnus ir skrisime.

Šiąnakt myliu. Cinamoną.

Po saują, po saują, kur tik tamsu,

Kur baimė, kur balos, kur kvepia lietum.

Kur šalta, negera, ar liūdna labai

Šiek tiek cinamono, kad būtų gerai.

(Žodžiai - Gintarės Bauerytės)