Tyla. Ir mintys

   Šiandien saldus vėjas švelniai bučiavo mano skruostus. Priėmiau juos. Bučinius. Nesigėdijau, nesislėpiau po storos striukės kapišonu. Leidau vėjui mane apgaubti, įlįsti į mintis ir išplauti visą negatyvą. Deja, jis to padaryti nespėjo. Per trumpas kelias nuo namų iki vietos, kur galiu rasti mėgstamų saldainių, turbūt.

   Vakare klausiau kiek melancholiško lietaus barbenimo. Tas ausiai malonus garsas keistai ramino, o mintys išnyko kartu su vandens lašų tikšėjimu. Neliko nieko. Kol lietus lijo. Deja, praėjus kelioms minutėms manoji nirvana baigėsi kartu su lietumi. Vėlgi - laiko buvo per maža.

   Laikrodžiui išmušus vidurnaktį, suklusau. Aplink gūžėjo tamsi tyla, spaudžianti mane savo vienatve. Nebuvo nieko - nei garsų, nei draugų, nei iškylančių žinučių. Net dieną ošęs vėjas išnyko. Tai nebuvo tyla, kuri pailsintų. Ji slėgė. Nešė siaubą. Vienišumą. Tyla nebuvo tai, ko šiąnakt ieškojau. Ta tyla spjaudė man į veidą ir vis priminė, kad galų gale nelieka nieko - tik laikas. 

   O aš taip bijau, kad laiko man liks per daug. Arba kad visai jo neliks. Bijau, kad betaupydama jį pastebėsiu, jog jis išgaravo kaip šiandieninis vėjas - atrodo, stiprus, galingas, o vis tiek sugebantis pasislėpti. Bijau, kad laiko liks per daug. Bijau, kad jo neliks. Bijau.

   Nes naktį kaip šią man liko tik tyla ir mintys, iki kaulų skausmo griaužiančios sielą. Neliko net laiko. O gaila.

Pirmi kartai

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą žengei į klasę? Nedrąsiai atsisėdai į suolą, kuriame kojomis nesiekei žemės. Galbūt, jei turėjai daugiau ryžto, naujam bendraklasiaui pasakei švelnų ,,Labas!", o galbūt laukei, kol kas tau pirmas nusišypsos. Tada tikėjai, kad tu - didelis, kad čia bus patys geriausi metai. ,,Ir buvo",- sakysi po visko, nepaisydamas, kad dvylikos metų laikotarpyje tikrai kelio rožėmis niekas nepaklojo. Bet visiems kartosi, kad tai - nuostabu, nes visada prisiminsi dieną, kai kojomis dar nesiekei žemės. Dieną, kai pirmą kartą pamatei mokyklą.

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą įsimylėjai? Nedrąsiai šypsojaisi ir raudai, kai jis ar ji netyčia tave pastebėdavo, kartais vengdavai, kai tau būdavo ,,blogų plaukų diena''. Ar prisimeni, kai vakare, užsidaręs kambaryje, šokdavai iš laimės, kai, rodos, pati meilė su tavimi pakalbėdavo, o ausinėse vis iš naujo leidai skambėti dainoms, kurios grojo, kai jis ar ji buvo šalia? Tie magiški virpuliukai persekiojo visur. Lyg šešėlis, tačiau ne nešantis tamsą, o keistai šviesią šilumą. Tas ypatingas balsas vis skambėjo galvoje, o šypseną galėjai matyti vos užmerkęs akis. Ar prisimeni?

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą prisėdai už vairo? Iš pradžių vairavai nedrąsiai, o tavoji transporto priemonė vis trūkčiojo it žagsulio kankinamas vaikas. Bet vėliau judėjai vis greičiau, laisviau ir lygiau. Galų gale klykei iš džiaugsmo (aišku, mintyse, nes kelio iš akių pamesti dar negalėjai). Žinau, kad visada prisiminsi tą kartą, net jei jis nebuvo toks sėkmingas, kokį galėjai įsivaizduoti. Bet vis dėlto jis buvo pirmas.

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą užlipai ant scenos? Sakyti eilėraščio, dainuoti, o galbūt net šokti. Dar ir dabar jauti, kai visi tave stebėjo, o tau svarbus tapo kiekvienas menkniekis. Tapęs atlikėju, tu viską pamiršai, leidai veiksmams, muzikai ar žodžiams tave užlieti. Po pasirodymo visi plojo. Plojo ir tavo širdis, o protas tyliai diktavo klaidas, kurių kitą kartą nebedarysi. Tada vėl lipai ant scenos. Ir vėl. Ir kiekvienas iš šių kartų buvo tarsi pirmas - kiekvienas kitoks, kiekvienas išskirtinis ir nepamirštamas. Ir tu juos visus prisiminsi. Nes pirmų kartų niekas nepamiršta.

   O ar dar prisimeni pirmą netektį? Kai pagalvėje nebetilpo ašaros, o tylus kūkčiojimas skambėjo iki paryčių? Kai niekam neleidai tavęs užkalbinti, o pats tapai sunkųjį roką siurbiančia mašina? Tikėjai, kad čia kelio pabaiga, nors vėliau teko nusivilti - pabaigos taip greit nesulaukia nė vienas. Ar prisimeni, kai atsikėlei ir skaidrų pavasario rytą netyčia vėl pamatei saulę? Ar prisimeni?

   Ak, tie pirmi kartai. Neužmirštami. Neapsakomi. Neturintys nei pradžių, nei pabaigų. Iš jų ateina mūsų stiprybė - tereikia užsimerkti ir prisiminti. Pirmų kartų laimė niekur nedingsta. Ji čia, su mumis. Tereikia sugebėti ištraukti ją iš atminties.

   Ar dar prisimeni, kai paskutinį kartą prisiminei?

Pasiklydau. Bet vis dar ieškau

   Nežinau, kaip sutalpinti tokį platų pasaulį tokiame mažame kūne. Tai tarsi užburtas ratas - augu aš, auga ir pasaulis. Kai tik, rodos, spėju viską ir tampu beproto laiminga - tuoj atsiranda kažkas, kas šią trumpą harmoniją sujaukia. Kažkoks nejuntamas vėjas įsisuka tarp surikiuotų minčių, darbų ir svajonių ir viską sumaišo. Ir sumaišo taip, kad nieko neberandu. Nei svajonių, nei darbų, nei savęs pačios. Kartais pagalvoju, kad galbūt ir mano tikslai per dideli tokiai mažai būtybei. Galbūt noriu per daug. Gal man nelemta būti tuo, kuo noriu tapti. Gal aš būsiu tik dulkelė pasaulio margumyne?

   Bet aš noriu būti kažkuo, kas padės pasauliui. Kas gelbės nuo neteisybės. Noriu padėti. Noriu saugoti. Noriu matyti kasdien vis labiau besišypsančius veidus. Noriu regėti laimės ašaras ir girdėti nuoširdžius ,,ačiū". Noriu mėgti tai, ką darau. Kad ir kaip sunku bebūtų. O, kaip aš noriu! Bet kartais jaučiuosi tokia maža, tokia trapi... Per silpna svajonėms. Kartais atrodo, kad joms nelemta išsipildyti. Nes noriu per daug. Jei pavargstu šiandien, ar ištversiu rytoj?

   Ir kodėl noriu tiek daug. Kad ir šiandien. Noriu groti, šokti, tobulėti ir plėsti žinias. Bet jei viską aprėpiu, po poros savaičių tampu vaikštančiu lavonu su juodais paakiais ir nė velnio nelaiminga širdimi. Verčiau - pavargusia. Tarsi kas verstų visa tai daryti... Bet man tai beprotiškai patinka. Nedaryčiau viso to, jei nepatiktų. Man patinka jaustis galinga. Didele. Tuo pačiu metu būti penkiose vietose ir vakare užmigti su mintimi, kiek daug nuveikiau. Myliu užimtumą. Dievinu, kai svajonės ir tikslai pildosi. Bet ilgai tempti taip negaliu. Tad ar ištversiu vėliau?

   Ar gali viskas būti taip sudėtinga? Ar tik aš viską apsunkinu? Nebežinau, kas man iš tiesų yra laimė. Nebežinau, ko siekiu ir kas yra tikroji aš. Pasiklydau tarp jau kelias dienas siaučiančio vėjo gūsių, neberandu savo namų. Savo vietos šiame pasaulyje. Keisčiausia, kad beprotiškai myliu gyvenimą. O net nebežinau, kur jis.

   Kas jis. Kur jis. Kur aš ir kur tu. Ar rasime kada nors vienas kitą? Gal. Taip. Ne. Bet pasiilgau. Ir pažadu, ieškosiu. Jei reikės - amžinai. Aš ieškosiu...

Kol šoku...

   Tą akimirką, kai stoviu užkulisiuose prieš pasirodymą, aš šoku. Bet kaip. Sukuosi, šokinėju ir kratausi pagal muziką, kokia tik tuo metu skamba - nesvarbu, ar tai sunkus hip hopas, ar lėtas valsas. Tai - jau savotiškas, galbūt net kiek keistokai skambantis ritualas. Per tas dvi-tris minutes palieku pasaulį - išmetu visas mintis, problemas ir jaudulį lauk. Per tas minutes tampu niekuo. Viskas tampa nesvarbu, pasaulis netenka prasmės. Lieku tik aš ir mano kolektyvas.