Šiąnakt noriu pasiklysti pūgoje

   Žinot, guliu sau savo minkštoje lovoje, susisukusi į pledą+kaldrą+dar vieną pledą, ir klausausi vėjo. Taip, vėjo. Jis šiąnakt visai smagiai įsisupęs tarp medžių šakų ir paskutinių, rudens dar nenugalėtų lapų. Guliu ir mąstau, kaip pasiilgau judėjimo vėjo ritmu. Smarkaus, nepailstančio. Pasiilgau skrieti kaip mano draugas (vėjas), pasiilgau nepavargti. Pasiilgau būti vėju. Patikėkite, mėnuo be darbo darbaholikei - kančia. Kai neturi jėgų daryti kažką, kas džiugina, belieka klausytis. Taip, vėjo. Juo galima pasitikėti. Jis išgirsta. Surenka svajones iš trupiniukų ir nuneša ten, kur joms vieta. Į kito mintis, kurios virs idėjomis. Tiesa, norėčiau tuo tikėti. Dažniausiai vėjas pameta mūsų svajas ne ten, kur reikia.

Ir lieka tik atminimas

   Kartais susimąstau, ar tai, ką prisimenu, yra tikra. Ar to neišsigalvoju. Ar tai, ką, rodos, matau pakankamai ryškiai, nebuvo tik sapnas. Nes juk sapnai linkę susipainioti su realybe. Kartais bijau. Kad jie paliks mane. Išnyks kaip rūkas saulės spinduliuose. Tiesiog dings.

Tai, kas buvo svarbu seniau. Ir dabar.

   Tiesą sakant, šias mintis, eilėraštį ar tiesiog pabirusius žodžius (čia jau kaip kam pasirodys) pradėjau rašyti beveik prieš tris mėnesius. Tada kvėpavau neapsakomos baimės oru - baimės to, ką uždirbau. Tačiau oras nebūtų oras, jei susidėtų tik iš vieno elemento. Tarp baimės buvo įsimaišiusi neapsakoma laimė - dar nepatirta, tikra ir nesuvaidinta. Nors prieš tris mėnesius mano galvoje siautėjo visiška sumaištis (tą galima pastebėti kiek nesirišančiuose (o gal kaip tik - labai artimuose) stulpeliuose), šiandien papildžiau šias eilutes ramybe. Ir jau būtuoju laiku. Dažniausiai. Tiesa, žadėjau šitų minčių neviešinti - per daug keistos jos man atrodė. Ir tebeatrodo, jei nuoširdžiai kalbant. Bet tuo pačiu nenoriu, kad tie stulpeliai, atspindintys kažkada buvusį tokį keistą mano vidinį pasaulį, pūtų tarp juodraščių ir nebaigtų minčių. Nors ar gali mintys kada nors būti visiškai baigtos?

Ką su žmogum padaro ligoninė

   Pasaulis linkęs mus nustebinti. Kasdien jis parodo kažką naujo, kažką, ką turime išmokti, išjausti (o ne tik pajausti), kažką, kuo turime pasidžiaugti. O jei to nepadarome... Vargšui pasauliui tenka priminti, kad jis visada gali nustebinti ne tik gerąja puse. Taip nutiko ir man.

Man ir vėl keista

   Mūsų pasaulis toks keistas. Visko tiek daug ir viskas taip ypatinga. Spalvinga. Įstabu. Nuostabu. Taip ir norisi kiekvieną sakinį pradėti žodžiu ,,keista". Nes viskas iš tiesų keista.

Laimės kupinas ruduo ir nesugadinama nuotaika

   Būna dienų, kai tau tiesiog gera. Kai lengvą šypsenėlę kelia pravertas balkonas ir pro jį lendantys rudeninės saulės spinduliai, lydimi spygiausio paukščių čiulbėjimo. Būna dienų, kai išdrįsti plaukiantiems debesims patikėti keisčiausias svajones. Ir visai nebijant, kad jie nuneš tą paslaptį ne ten, kur reikia.

Rugsėjo skraistė ir rytinės (pačios šviežiausios) mintys

   Švelnūs rudeninės saulės bučiniai dar bėgiojo skruostu, o mintys labiau sukosi ne apie rudenišką ramybę (net keista), o apie Žemaitę ir jos autobiografiją. Nuostabiu saulėlydžiu grožėjausi ne pabėgusi link pievos, kur atsiveria visas dangus, o pro langą, trumpam pakėlusi akis nuo knygų. Rugsėjis jau spėjo įsukti mane į veiklų sūkurį, o laiko taip mėgstamiems apmąstymas stinga. Tačiau kartais, atradusi minutėlę, šį bei tą dar garsiai pamąstau telefono užrašų knygutėje. Sekančios dvi pastraipos - rytinės mintys apie mano meilę, kai būtent tada ir slėpiausi muzikos šešėlyje.