Bet aš noriu būti kažkuo, kas padės pasauliui. Kas gelbės nuo neteisybės. Noriu padėti. Noriu saugoti. Noriu matyti kasdien vis labiau besišypsančius veidus. Noriu regėti laimės ašaras ir girdėti nuoširdžius ,,ačiū". Noriu mėgti tai, ką darau. Kad ir kaip sunku bebūtų. O, kaip aš noriu! Bet kartais jaučiuosi tokia maža, tokia trapi... Per silpna svajonėms. Kartais atrodo, kad joms nelemta išsipildyti. Nes noriu per daug. Jei pavargstu šiandien, ar ištversiu rytoj?
Ir kodėl noriu tiek daug. Kad ir šiandien. Noriu groti, šokti, tobulėti ir plėsti žinias. Bet jei viską aprėpiu, po poros savaičių tampu vaikštančiu lavonu su juodais paakiais ir nė velnio nelaiminga širdimi. Verčiau - pavargusia. Tarsi kas verstų visa tai daryti... Bet man tai beprotiškai patinka. Nedaryčiau viso to, jei nepatiktų. Man patinka jaustis galinga. Didele. Tuo pačiu metu būti penkiose vietose ir vakare užmigti su mintimi, kiek daug nuveikiau. Myliu užimtumą. Dievinu, kai svajonės ir tikslai pildosi. Bet ilgai tempti taip negaliu. Tad ar ištversiu vėliau?
Ar gali viskas būti taip sudėtinga? Ar tik aš viską apsunkinu? Nebežinau, kas man iš tiesų yra laimė. Nebežinau, ko siekiu ir kas yra tikroji aš. Pasiklydau tarp jau kelias dienas siaučiančio vėjo gūsių, neberandu savo namų. Savo vietos šiame pasaulyje. Keisčiausia, kad beprotiškai myliu gyvenimą. O net nebežinau, kur jis.
Kas jis. Kur jis. Kur aš ir kur tu. Ar rasime kada nors vienas kitą? Gal. Taip. Ne. Bet pasiilgau. Ir pažadu, ieškosiu. Jei reikės - amžinai. Aš ieškosiu...
