Du šešiolikti

   2016. Keistas laikas. Tiek nesveikai daug blogo, tačiau tiek daug naujo ir nepatirto. Šiemet jaučiau, kad augu. Mačiau, kaip kai kurios svajonės nuplaukia kartu su minkštais vasariniais debesimis, regėjau, kaip kai kurie troškimai įsižiebia tarp rugpjūčio žvaigždžių. Įsižiebia ir krinta man tiesiai į delną.

Ir aš vėl įsimyliu

   Skvarbus žvilgnis žiūrėjo tiesiai į mane. Nenutrūkstamai. Ilgai. Nežinau, galbūt tai buvo savotiškos hipnozės būsena, bet tos dvi gilios akys buvo įsmeigtos į mane. Žiūrėjau ir aš. Bet neištverdavau. Buvau per silpna.

Pasaulis beribis, o mes - standartuose

   Nežinau, kodėl taip yra. Kodėl pasaulis pilnas išgalvotų stereotipų ir žmonių, juos kuriančių. Kodėl aplink tiek daug, kurie tiki tais prasimanymais ir seka bei mėgdžioja tai, kas visiškai neturi prasmės. Neįsivaizduoju, kodėl mes turime tokius didelius standartus ir kodėl juokiamės iš tų, kurie jų nepaiso. Kodėl mes juokiamės iš drąsiausiųjų?

Šiąnakt noriu pasiklysti pūgoje

   Žinot, guliu sau savo minkštoje lovoje, susisukusi į pledą+kaldrą+dar vieną pledą, ir klausausi vėjo. Taip, vėjo. Jis šiąnakt visai smagiai įsisupęs tarp medžių šakų ir paskutinių, rudens dar nenugalėtų lapų. Guliu ir mąstau, kaip pasiilgau judėjimo vėjo ritmu. Smarkaus, nepailstančio. Pasiilgau skrieti kaip mano draugas (vėjas), pasiilgau nepavargti. Pasiilgau būti vėju. Patikėkite, mėnuo be darbo darbaholikei - kančia. Kai neturi jėgų daryti kažką, kas džiugina, belieka klausytis. Taip, vėjo. Juo galima pasitikėti. Jis išgirsta. Surenka svajones iš trupiniukų ir nuneša ten, kur joms vieta. Į kito mintis, kurios virs idėjomis. Tiesa, norėčiau tuo tikėti. Dažniausiai vėjas pameta mūsų svajas ne ten, kur reikia.

Ir lieka tik atminimas

   Kartais susimąstau, ar tai, ką prisimenu, yra tikra. Ar to neišsigalvoju. Ar tai, ką, rodos, matau pakankamai ryškiai, nebuvo tik sapnas. Nes juk sapnai linkę susipainioti su realybe. Kartais bijau. Kad jie paliks mane. Išnyks kaip rūkas saulės spinduliuose. Tiesiog dings.

Tai, kas buvo svarbu seniau. Ir dabar.

   Tiesą sakant, šias mintis, eilėraštį ar tiesiog pabirusius žodžius (čia jau kaip kam pasirodys) pradėjau rašyti beveik prieš tris mėnesius. Tada kvėpavau neapsakomos baimės oru - baimės to, ką uždirbau. Tačiau oras nebūtų oras, jei susidėtų tik iš vieno elemento. Tarp baimės buvo įsimaišiusi neapsakoma laimė - dar nepatirta, tikra ir nesuvaidinta. Nors prieš tris mėnesius mano galvoje siautėjo visiška sumaištis (tą galima pastebėti kiek nesirišančiuose (o gal kaip tik - labai artimuose) stulpeliuose), šiandien papildžiau šias eilutes ramybe. Ir jau būtuoju laiku. Dažniausiai. Tiesa, žadėjau šitų minčių neviešinti - per daug keistos jos man atrodė. Ir tebeatrodo, jei nuoširdžiai kalbant. Bet tuo pačiu nenoriu, kad tie stulpeliai, atspindintys kažkada buvusį tokį keistą mano vidinį pasaulį, pūtų tarp juodraščių ir nebaigtų minčių. Nors ar gali mintys kada nors būti visiškai baigtos?

Ką su žmogum padaro ligoninė

   Pasaulis linkęs mus nustebinti. Kasdien jis parodo kažką naujo, kažką, ką turime išmokti, išjausti (o ne tik pajausti), kažką, kuo turime pasidžiaugti. O jei to nepadarome... Vargšui pasauliui tenka priminti, kad jis visada gali nustebinti ne tik gerąja puse. Taip nutiko ir man.

Man ir vėl keista

   Mūsų pasaulis toks keistas. Visko tiek daug ir viskas taip ypatinga. Spalvinga. Įstabu. Nuostabu. Taip ir norisi kiekvieną sakinį pradėti žodžiu ,,keista". Nes viskas iš tiesų keista.

Laimės kupinas ruduo ir nesugadinama nuotaika

   Būna dienų, kai tau tiesiog gera. Kai lengvą šypsenėlę kelia pravertas balkonas ir pro jį lendantys rudeninės saulės spinduliai, lydimi spygiausio paukščių čiulbėjimo. Būna dienų, kai išdrįsti plaukiantiems debesims patikėti keisčiausias svajones. Ir visai nebijant, kad jie nuneš tą paslaptį ne ten, kur reikia.

Rugsėjo skraistė ir rytinės (pačios šviežiausios) mintys

   Švelnūs rudeninės saulės bučiniai dar bėgiojo skruostu, o mintys labiau sukosi ne apie rudenišką ramybę (net keista), o apie Žemaitę ir jos autobiografiją. Nuostabiu saulėlydžiu grožėjausi ne pabėgusi link pievos, kur atsiveria visas dangus, o pro langą, trumpam pakėlusi akis nuo knygų. Rugsėjis jau spėjo įsukti mane į veiklų sūkurį, o laiko taip mėgstamiems apmąstymas stinga. Tačiau kartais, atradusi minutėlę, šį bei tą dar garsiai pamąstau telefono užrašų knygutėje. Sekančios dvi pastraipos - rytinės mintys apie mano meilę, kai būtent tada ir slėpiausi muzikos šešėlyje.

Vasara'16. Arba tiesiog paskutiniai taškai ant ė ir i

   Šiąnakt bandau sudėlioti visus taškus ant ė ir i. Ieškau daugiau pozityvo, kad ryt bendraklasiams sakydama, jog mano vasara buvo puiki, tikrai žinočiau, kad ji tokia ir buvo. Iš tiesų jau buvau pasiilgusi rudens, veiklos ir žmonių spalvų, bet kai suvokiu, jog štai, visa tai jau čia, imu abejoti, ar tikrai to noriu. Juolab, kad mano vasara tikrai buvo... Puiki. Galbūt po 10 metų jos neprisiminsiu, bet šiandien ji man reiškia be proto daug.

Kaip mokytis produktyviai arba žingsniai, padėsiantys pasiekti viršūnę

   Gerai, su viršūne kiek perdėjau. Seriale ,,Grey anatomija" girdėjau: ,,Jei tu alpinistas, visada yra kitas kalnas", tad su viršūnėm slidu. Tačiau norim ar nenorim, už poros dienų pasieksime naują kalną - dar vienus mokslo metus. Šį kartą noriu pasidalinti savo mokymosi metodais (nežadu tau kišti idėjų iš youtube ar tumblr - aprašysiu tik tai, ką pati pilnu pajėgumu naudoju). Aišku, kiekvienas turime rasti savo mokymosi stilių ir tai, kas tinka man, nebūtinai tiks ir kitam. Bet pasišaudyti idėjų visada verta.

Klasika, neišsiamiamos mintys ir nebaigti žodžiai

Naktis. Debussy kūriniai, skambantys ausyse, galvoje ir sieloje. Arba Šopeno. Arba Mocarto. Žodžiu, truputis (arba daug, bet čia jau kaip pažiūrėsi) klasikos. Ir neginčytinai daug minčių. Turbūt daugiau nei krentančių žvaigždžių užpraeitą naktį.

Kas yra NMA arba su kuo valgomas mokslas

  Kartą toks dėdulė Leninas yra pasakęs: ,,Mokykis, mokykis ir dar kartą mokykis". Skamba siaubingai, bet velnias, koks teisingas yra šis paskatinimas. Turbūt dažnai nesusimąstome, jog norėdami tapti tuo, kuo norime būti, pirmiausia turime išmokti galybę dalykų. O tada vėl mokytis, kad būtumėm geresnis tas, kas esame. Tačiau, vėlgi, reikia mokėti KAIP mokytis. Kiek paradoksiška, bet pasistengsiu papasakoti, kaip man tai pavyko.  

Mano rašymo istorija, arba šiek tiek iš akmens amžiaus

   Jei gerai pamenu, ėjo 2013 metai. Interneto platybių topuose dominavo socialinis tinklapis ask.fm, kuriame aš kaip reikiant buvau įsisukusi. Tada man tebuvo dvylika metų, na, gerai, dvylika su puse. Reiškiau savo mažą nuomonę, rašiau viską, kas užeidavo ant seilės. Kartą ten beklaidžiodama aptikau vieno ir kito blog'ų reklamas... Tada ir prasidėjo mano, kaip tiklaraštininkės, karjera.

O ne. Vėl.

Kur aš? Vėl ties šešėlio riba? Tamsaus, paslaptingo, tačiau galbūt nepaprastai gaivaus ir patogaus. Aš vėl ties riba, kai viskas tampa ranka pasiekiama. Ir toks artumas gąsdina. Taip arti alsuojanti nežinomybė visada kvepia baime. Taip pat ir šį kartą.

Užaugti. Ar ne.

Užaugti ar ne. Norėti ar ne. Skubėti ar ne.
Kol esame maži, visada norime užaugti. Aplinkiniams tik ir pasakojame, jog užaugę būsime balerinomis, komonautais ar pardavėjomis. Sakome, kad kai būsime kaip mama, tėtis, senelis ir močiutė. Žaisdami ,,Šansą" į klausimą ,,Kas būsi užaugęs" pasakydavome mamos ar tėčio vardą. Pasaulis atrodė toks didelis, toks neaprėpiamas. Kažkur gyveno meškos, kažkur, kur šilta, žirafos. Dar būdavo šalis, kurioje gyveno princesės iš mėgstamų pasakų, o kitame kamputyje - pokemonų ieškotojai, simpsonai ir Tomas su Džeriu. Pasaulis buvo kitoks. Bet jis buvo visa svajonė.

Užsimerkiu

Laukimas kartais žudo. Jis užgula pačiomis neveikliausiomis valandomis ir niekur nežada trauktis... Tada užsimerkiu. Visada užsimerkiu, kai jaučiu, kad imu kažko laukti ar ilgėtis. Kodėl? Užmerkus akis galime matyti tai, ką norime. Netekus šio jutimo realus pasaulis tarsi nutolsta ir praranda prasmę.
Užsimerkiu ir šįvakar. Kelias, regimas pro autobuso langą. Ausinės ausyse ir krepšių pūpsnis šalia. Keltas. Jūra. Smėlis, byrantis tarp basų kojų. Žmonės, o gal marsiečiai? Tokie pat keisti kaip aš, tik daug žavingesni. Nauji veidai ir netylantis jūros ošimas už nugaros. Gražiausia mokykla, sunkiausios paskaitos. Baltymai? GMO? Galbūt DNR tyrimai ir genetikos pagrindai? Bandau įsivaizduoti, ką girdėsiu. Bet tegirdžiu jūros ošimą. Vėl keltas. Autobusas. Ir alsuojantis ruduo.

Naktis su idėjų dangum

Iš tiesų aš vis dar nežinau, kas esu. Arogantiška, savimyla ir nesugebanti pasilaikyti savo nuomonę sau? Kukli, tyli ir lyriška? O galbūt pašėlusi, nutrūktgalvė ir nevėkšla? Paprastai žinau, kas esu bent tą dieną. O šiandien jaučiuosi keistai pasimetusi. Normalu? Taip. Juk vasara.

Šiąnakt galvoje kirba daugybė idėjų. Ką galiu nuveikti. Ką pakeisti. Ko pasiekti. Naktį, kai pasaulis nutyla, viskas atrodo įmanoma. Tačiau tame ir bėda. Para turi tik dvidešimt keturiss valandas, maždaug septynias iš jų visi mielai skiriame miegui. O ką gali padaryti per likusias? Jei turi planų daugiau, nei galbūt tau liko gyventi dienų, o kai kurios idėjos prašyte prašosi laiko? Taip, aš vis dar turiu svajonių specialybę ir visai ne aklai jos siekiu. Darau viską, kad vėliau būtų lengviau. Kasdien stengiuosi bent po truputį patobulėti. Dievinu Grey anatomiją, kurios viena serija suvalgo kiek daugiau nei pusvalandį. Dievinu skambinimą fortepijonu, bet neprisiverčiu išmokti nieko naujo - prisėsiu, tai ir pasensiu prie tos kėdės. Akordeonas irgi laukia, nejudintas jau nuo gegužės. Draugai pasiilgsta, gamta irgi. Išlėkti reikia visiems. O kur dar svajojimas, buities darbai ir knygos. Kaip spėti viską sutalpinti?

Norėčiau daugiau laiko skirti rašymui. Galbūt ne tik išlieti tai, kas tiesiog sproginėja manyje, bet sukurti kažką rišlesnio. Norėčiau išmokti dirbti photoshopu. Persitvarkyti kambarį. Noriu dar. Dar. Ir dar. Noriu tiek daug, kad viskas netelpa valandose. Tokiomis naktimis gyvenimas ima atrodyti beprotiškai trumpas. Kaip žaidimas, tik kupinas baimės, kad tuoj viskas baigsis ir negalėsiu restartuoti.

Išnaudosiu kiekvieną sekundę. Nes nežinau, kada ši gali būti paskutinė.

Gyva. Kaip ir pasaulis po lietaus

Už lango ūžia vasariška liūtis. Įprastsi mėgstu lietų, ypač tą momentą, kai sėdžiu balkone ir stebiu kapsinčius lašus. Jie leidžiasi, leidžiasi, artėja link žemės nė neįtardami, kad čia ir baigsis jų kelionė. Kvaili lašai. Dievinu tą momentą, kai iš debesų ima lįsti skaidri saulė, savo mažučiais spindulėliais priversdama visą pasaulį šypsotis. Ta gaivi saulė tarsi sutramdo lašelius, stačia galva nerinčius į nežinią, ir lietus liaujasi. Dievinu tą jausmą, kai dangus nustoja verkti ir pasaulis vėl tampa gyvas. Judrus ir kupinas įvairiausių būtybių, iki tol pabūgusių vandens.

Taip, įprastai aš mėgstu liūtis. Dažniausiai tie lašai primena mane pačią - neriančią visur, kur tik gali priplaukti, nepasančią savo galimybių ir ieškančią daugiau, daugiau ir daugiau. Tie lašai kaip aš - jei ir akimirkai išsigąsta nežinomybės, tačiau vis tiek paskęsta dar nematytoje jūroje. Bet šiandien kitaip. Vakaro dangų užtemdė tiršti debesys, pasaulis keistai tapo pilkas. Negalėjau išvysti net saulėlydžio, įprastai nušviesdavusio mano tamsaus kambarėlio langą ir priversdavusio nusišypsoti. Šiandien viskas pilka ir šalta. Lietus ne gaivus, bet liūdnas ir primenantis... rudenį. Toks lietus visai ne vasariškas. Skirtumas tik tas, kad dabar aš sėdžiu nuobodulio ir rutinos narve, negalėdama sau rasti nežinomos vietos, priešingai nei niūrųjį metų laiką. Man beprotiškai trūksta nuotykių, iššūkių ir žmonių. Trūksta daugybės veiklos, kurios gausa spaudžia tiek, kad jau laukdama autobuso susirašau namų darbus ir, jei spėju, brūkšteliu namų darbus, o autubuse ilsiuosi, mat vėliau tam nebus laiko. Pasiilgau veiksmo. Nesu iš tų, kurių vasaros skendėtų kelionėse ir ilgomis naktimis, praleistomis lauke su galbūt ką tik sutiktais žmonėmis. Mano vasaros niūrios. Kaip ir šis lietus.

Taip išsiilgau kažko beprotiško. Nuovargio, kurio nesugebu pasiekti net numynus 15 kilometrų ir sutvarkius visą sodą. Noriu būti gyva. Gyva. Gyva! Noriu bėgti, kad spėčiau ten, kur reikia, noriu kalbėti ir būti išklausoma. Noriu tobulėti, noriu judėti. O vasara mane sustabdo. Ir nieko negaliu padaryti.

Noriu būti gyva. Kaip pasaulis po lietaus.

Visagalė viltis ar visagalė aš

Kartais tereikia akimirkos, kad pasaulis apsiverstų aukštyn kojom. Ir nebūtinai blogąja prasme. Kartais tereikia naujienos, žinutės arba vienintelio žodžio, kad pasaulis taptų geresnis.

Po tokio smūgio, praėjus ar bent apmažėjus rankų drebuliui ir nurimus užslopintam klyksmui, jauti, kad dabar viskas tarsi kitaip. Pasaulis ima ir keistai susitraukia, palikdamas nepaaiškinamos galybės jausmą. Tada jautiesi tarsi žemės valdovas - atrodo, gali nuveikti ir padaryti bet ką, pėsčiomis ar dviračiu įveikti tūkstančius kilometrų ir kvėpuoti vis kitokiu, vis gaivesniu ir švaresniu oru. Tarsi būtum tas, kuris pirmasis įkvepia šviežio oro gurkšnį, o kitiems tenka tenkintis tuo, kas liko iš tavo iškvėpimo. Jautiesi galingas. Gerokai per didelis adrenalino kiekis užplūsta kraują ir tu jau kažkur. Kur įprastai nebūni.

Po kai kurių akimirkų pilkas dangus staiga tampa ryškai žydru, paprasti kamuoliniai debesys tampa kalnais atokiame Lietuvos kampelyje, o pačiam kyla motyvacija. Pasiekti daugiau. Pamatyti daugiau. Pasidalinti savo euforija su visais. Dalintis tuo pasauliu, telpančiu tavo delne. Jautiesi visagalis. Nesustabdomas. Nepailstantis.

Ir ką gali tik išsipildžiusi viltis, kurią akimirką jau norėjai užpūsti.

Štai dėl ko neverta užgęsinti vilties. Niekada. Net jei ir pastarajai nebėra pagrindo.

Laukti laimės

Kai ji apsisprendė sutikti su pasiūlymu, žinojo, kad kažkas pasikeis. Nes tokie sprendimai šiaip sau nenušviečia minčių. Tai buvo keista, neįprasta ir net galbūt kiek beprotiška. Tokių kaip ji nerasi ten, kur ji sutiko eiti. Bet ji priėmė sprendimą. Nuėjo. Ir pasiliko. Nes jai reikėjo kažko naujo ir grandioziško.

Ilgai tai buvo tiesiog nauja. Stulbinamu ar kažką pakeičiančiu ji nedrįso to vadinti. Tačiau viena diena... ir viskas keičiasi. Tik viena diena. Kiek nedaug tereikėjo, kad pasaulis imtų suktis sparčiau. Greičiau. Kad įgytų naują jausmą. Kažką skaidresnio. Kažkokią iškrovą. Atsipalaidavimą. Ir pasitikėjimą. Savimi ir kitais. Pasaulis sukosi, o ji kartu su juo.

Tik viena diena. O gal ne? Ne. Daug dienų. Prieš tai. Daug kartų ji tai jautė - greitesnę žemę, šviesesnį dangų ir išsidraikiusius plaukus. Muziką. Judesį. Pasaulį. Kaip tokia kaip ji, galėjo pamilti dalyką, kuriame atsidūrė lemtingojo sprendimo dėka? Tokios kaip ji nepamilsto to, ką pamilo ji. O ji pamilo turbūt patį gyvenimą.

Ir net jei tai ir ne fizinė būtybė. Net jei ne konkretus, apčiopiamas daiktas. Tai suteikia daugiau laimės, nei galima pagalvoti. Nors jai ten turbūt ir ne vieta. Bet ji jaučiasi gerai.

Tačiau dabar jai reikia vėl daugiau. Dar vieno sprogimo. Kažko tikresnio. Konkretesnio nei visas pasaulis. Įmanoma? Galbūt. Bet ne šiandien. Ir ne rytoj. Nebent ji priimtų sprendimą. Dar vieną? Rizikingesnį? Ne. Ji lauks. Šį kartą kol laimė pati ateis. Juk kartais reikia ir palaukti.

Nelengva pamiršti, sunku prisiminti

Tą dieną vartčiau senus nuotraukų albumus. Senus užrašus. Senus įrašus ar ask.fm atsakymus. Klaidžiojau atmintyje, bandžiau viską sudėlioti į vientisą kino juostą, bet visi prisiminimai taip ir liko tarsi pabirusios nuotraukos, garso įrašai ir rašteliai. Tada ėmiausi tiesiog viską imti iš krūvos ir skaityti, klausyti ir gėrėtis. Nes seniau visko buvo daug.

Prieš kelerius metus pasaulis buvo nuotabus. Sugebėdavome viską paversti juoku, net jei vakare, ilgai kalbant telefonu, ašarosime svarstydami, kas baisaus nutiko, nors paprasti vaikai to nenusipelnė. Tačiau vakaras praeidavo, o diena vėl būdavo pilna netylančio juoko ir kiek per naivios laimės. Talpindavome juoką visur - mokykliniame pratybų sąsiuvinyje, muzikoje, garsiai skambančioje koridoriuje, mėgstamos kavinukės kokteilio indelyje ir visame pasaulyje. Seniau tai buvo kasdienybė, šiandien atrodo keistai nerealu ir neįmanoma. Bet tada buvo gerai. Klykdavome ,,Wave after wave", ,,Wake up your smile" ir "Draugai - išsiskyrimo nebus!". Paradoksas, tačiau išsiskyrimas buvo. Ir būtent po to, kai drąsiai dainavome šią dainą, girdėtą mokyklos renginyje. Nes išsiskyrimai visada ateina. Kaip lietus, kurio saulėtą ir giedrą dieną mažiausiai tikimės. Išsiskyrimai dažniausiai būna ten, kur jo visai nereikia.

Vieniems išsiskyrimams kažkas patiesia pagrindą - nauji žmonės, nauji draugai, naujas pasaulis. Tačiau kitiems pagrindo visai nebūna - žmonės tiesiog atitolsta. Staigiai. Ir niekas negali paaiškinti, kodėl. Net jei buvo kartojama, kad draugai liks amžiams. Net jei visi sako, kad tokia draugystė nenutrūksta ir galbūt po daug metų kartu sėdėsime ir jaukioje senamiesčio kavinukėje po paskaitų gurkšnosime mėgiamą kavą. Kartais tokiems dalykams paprasčiausiai neverta išsipildyti. Kartais likimas paima ir išskiria. Ir negalima nepasiilgti žmonių iš praeities, kurie dingo be priežasties. Neįmanoma net ir labai norint.

Ir kaip pamiršti saldžius kokteilius iš pamėgtos kavinukės. Vis dar failuose išlikusius video, kurie tapdavo juoko priežastimi ne vienerius metus. Kaip neprisiminti dainų, kurias plėšdavome visur, kur tik galėdami arba frazių, iš kurių kikendavome eidami bet kur. Kaip užmiršti dienas ir naktis, leistas kartu - gyvai ar virtualiai. Ilgus pokalbius, kai vienas iš mūsų namie likdavo vienas. Kaip nesijuokti radus seną draugų pripaišytą sąsiuvinį ar linksmą raštelį ir kaip neverkti radus seną pokalbį, kuriame tarėme, jog net ir užaugę susitiksime ir vienas kito nepamiršime.

Paistalai. Visa tai tebuvo paistalai. Bet... bet kažkodėl juos prisimenu su gumulu gerklėje. Kažkas spaudžia iš vidaus, net jei ir žinau, kad taip, kaip buvo, niekada nebus. Kad nebebus tų, su kuriais sakėme, kad užaugsime - nesvarbu, mums buvo 5 ar 15. Keista galvoti, kad žmonės tiesiog dingsta. Bet žmonės kartais dingsta. Norime to ar ne.

Kad būtų lengva pamiršti. Būtų lengviau gyventi toliau. Bet pamiršti sunku, bet prisiminti - taip pat nelengva. Nelengva ir pripažinti, kad dabar viskas kitaip. Ir kad niekada nebus taip, kaip seniau.

Nauja patirtis. Meilė ir muzika

Šią vasarą gavau progą panaudoti savo ilgus metus bambinant fortepijoną taip, kad gaučiau naudos. Aišku, kiekvienas koncertas ar eilinis prasigrojimas yra naudingas - sielai, protui, jausmams nuraminti. Tačiau šį kartą gavau progą gauti naudos... šiek tiek labiau apčiuopiamu formatu. Šią vasarą savaitgaliais groju zakse, kitaip tariant - vestuvėse metrikacijos skyriuje. Pakeičiu mokytoją, kuri įprastai čia grodavo, nes ši negali.

Jausmas... keistas. Pirmi kartai kupini baimė ir drebančių pirštų, nesvarbu, kad čia kūriniai tokie, kur grojau antroje klasėje, o dar natos prieš nosį. Scenoje būni atsakingas tik už save, o čia savotiškai esi atsakingas už žmonių laimę (pripažinkit, ne itin malonu, kai jums groja ir girdit kliurkus). Be to, reikia stebėti, kada pradėti groti, kada sustoti, o dar kai vedėja kalba ne garsiau už krebždančią pelę... bet nieko. Įpratau.

Per tuos kelis savaitgalius mačiau daugybę jaunavedžių. Na gerai, ne daugybę - ant abiejų rankų pirštų turbūt suskaičiuočiau. Tačiau visi jie buvo skirtingi. Jauni, gal dvidešimties. Vargiai besusigaudantys, kur jie atsidūrė. Vyresni, gal dvidešimt penkerių. Nėščia jaunoji ir stresuojanti motina. Didžiulės iškilmės, suaugę žmonės.  Daug svečių ir dar daugiau dovanų, tad per sveikinimus tą patį grojau gal šimtus kartų. Kur dar vienas mokyklos mokytojas, jusprendęs tuoktis būtent tada, kai aš tutiu pakeisti savo fortepijono mokytoją. Ir negana to, jaunasis nusprendė atsitempti į vestuves pusę bendradarbių. Grojau varstoma savo mokytojų iš gimnazijos žvilgsnių. Ne pats maloniausias jausmas, patikėkit. Dar buvo senukai, jau gerokai perlipę penkiasdešimtmetį.  Bet atrodė nepaprastai mielai. Iš tiesų, keista būti tokioje vietoje ir matyti tiek daug... meilės. Aišku, ne vienas buvo akivaizdžiai vedantis iš reikalo. Bet kas šiandien kažką daro ne iš reikalo... Pabuvęs metrikacijos skyriuje, imi tikėti, kad meilė iš tiesų yra. Galbūt trumpa, galbūt kažkada užsibaigsianti skyrybomis. Bet tuo metu tai yra meilė. Ir visai nesvarbu, jauni ar seni. Turtingi ar vargšai. Visi jie myli.

Ir taip, aš darbar sėdžiu zakse prie yamahos ir laukiu sekančių vestuvių, kurios bus dar už pusvalandžio. Ir mąstau. Kada aš sutiksiu tokią meilę, kurią mačiau ką tik. Patikėkit, pasėdėję tokioje vietoje ir jūs imtumėt taip mąstyti.

Ir visai nesigailiu, kad neišsigandau priimti šį iššūkį ir išbandyti kitokį savo ilų metų darbo panaudojimo būdą. Visai smagu. Dažniausiai, išskyrus tada, kai kažkas atsistoja šalia ir žiūri į mano lakstančius pirštus, kur dėmesys turėtų būti ties jaunavedžiais. Bet ką padarysi. visokių būna.

Padrikos mintys apie beprotiškas svajones

Niekas negali sutrugdyti svajoti. Nielada negali būti taip, kaip buvo seniau. Viena keičiasi kasdien, palaipsniui, o kita - akies mirktelėjimu. O ilgesys lieka. Kartais ilgiau nei norėtumėm. Bet kam tai įdomu? Visiems įdomūs atlikti veiksmai ir tai, ką žadi daryti. Ištarus beprotišką tikslą, nusivaipoma. Bet ar tikslas gali būti beprotiškas? Nepasiekiamas. Sunkus. Tolimas. Taip, gali. Bet ne beprotoškas. Nėra beprotiškų tikslų - yra tik per mažai pašėlę žmonės. Ir kas galėjo pamanyti, kad tai taps taip svarbu.

Kai dainos akordai priverčia užsimerkti, nes laukimas išsirutuliojo į baimę, baimė virto laime, o laimė - ilgesiu. Ir neišdildomo nuotykio prisiminimu. O visa tai tampa tikslu. Arba svajone, priklausomai nuo aplinkybių. Nežinau, galbūt jei ištarčiau tai garsiai, pati pasijusčiau per maža beprotė tokiam tikslui. Bet kol svajonė skendi tyloje, ji atrodo visai reali. Ir neapsakomai graži.

Ir niekas jos iš manęs neatims. Iš jos manęs - taip pat. Turbūt pasaulis turėtų sugriūti, kad pasikeistų kaip niekad tvirta nuomonė. Turėti pasaulis pasikeisti man vos mirktelėjus. Beprotiška? Tik ne tada, jei pats esi pakankamai kvankštelėjęs.

Ir nežinau, kaip įmanoma atimti svajonę iš žmogaus. Svajonės nenaikinamos, nebent jos nepakankamai stiprios. Nes jei tai tikra, visada lieka vietoje. Nesvarbu, kaip toli būtų ir ar vis dar toltų. Kaip toli svajonės laivas plauktų. Jei tai tikra, jūra visada liks rami. Ir tik jos viduje virs gyvybės kupinas pasaulis.

Kartais verta pradingti ir išnykti,
Pasislėpti ten, kur nieks nesugeba įlįsti.
Ištirpt danguj, pasislėpt delčioje
Ir gaudyt svajonę, kol ji dar gyva.

Viltis turėti tą, kuris supranta.

Ar gali žmogus suprasti žmogų? Jo jausmus, svajones, viltis ir ydas? Ar įmanoma rasti tą, kuris tave supras, ksd ir ką besakytum? Tą, kuris pritars, sutiks ir pats mąstys paprasčiausiai identiškai?

Dažnas pagalvoja, jog turiu viską. Gerus pažymius, daug bendraujančių apkinkui, turiningą laisvalaikį, gyvenimą non-stop režimu. Ir kaip apgailėtina, kai daug kam atrodo, jog tai - viskas. O yra tiek daug. Tiek daug, ką galima turėti, o labai trūksta. Meilės. Supratimo. Tikėjimo. Pasitikėjimo. Savimi ir kitais. Nuotykių. Pasaulio. Visko tiek daug, kad paprasčiausiai neįmanoma turėti visko. Bet visada galima pajausti, patirti ir pamatyti. Daugiau. Ir dar daugiau.

Kartais taip norėčiau, kad kas mane suprastų. Kad kam nors išdrįsčiau pasakyti. Viską. Kas slegia. Spaudžia. Atrodo, pradedu sakyti artimiausiam žmogui, ir nutylu. Nes per sunku suprasti save, kad galėčiau tai ištarti žodžiais. Ir bijau. Nes neturiu pasitikėjimo.

O aš kartais taip bijau, taip beprotiškai bijau. Ateities. Rytojaus. Bijau nežinomybės. Nors turbūt visi jos bijome. Niekada nejudėjau palei srovę, visada priešinausi jai. Neturiu bandos jausmo ir tai tik viską komplikuoja.

Ir kai, rodos, randu žmogų, kuris būtų toks, kaip aš, jis dingsta. Arba kaip žmogus, arba kaip asmenybė.

Bet aš dar turiu vilties. Kad kas nors supras. Tai sunku, bet įmanoma. Aš dar tikiu.

Vaizduotė ar tikslas?

Kartais susimąstau, ar tai tikra. Ar visa tai tikrai buvo, ar lemta būti ir vėl. Kai šiluma užplūsta prisiminus... Imu manyti, kad tai - viso labo vaizduotė. Vaizduotė. Vaizduotė. O gal vis dėlto - tikra?

Ir kaip žinoti. Kaip patikėti savimi, jei viskas dabar atrodo lyg sapnas? Tarsi nieko nebūtų buvę. Tarsi tik dabar nubusčiau iš fantazijų, o gal tiesiog ryškiausių sapnų. Mylėti, juoktis, būti vaiku ir tuo pačiu atsakingu; tikėti, viltis arba nieko nenutuokti. Sapne viskas buvo paprasta. Realybė - gerokai keblesnė. Ir kodėl pasaulis negali būti toks nuostabus kaip tie sapnai, atkeliavę iš praeities?

Noriu to širdies spurdėjimo. To vaizdo pro mažą langelį. Sulaukti ryto, kas nepavyko anais kartais. Daugiau. Daugiau. Tarsi pakartoti ir niekada nemiegoti tam, kad kartoti vėl. Ištarti žodžius, kurie liko nepasakyti. Padaryti to, ko nespėjau tada. Patirti. Vėl.

Bet jei tai - tik vaizduotė? Ar ne per drąsu prašyti to vėl? Net jei niekada nebuvo? Ar buvo?

Dieve, kaip lengva pasiklysti. Mintyse. Laukuose. Jausmuose. Debesyse.

Ir, atrodo, tik nuotraukos byloja, jog tai - tikra. O gal ir jos - tik mano galvoje? Turiu grįžti, kad įsitikinčiau, jog tai - ne sapnas. Arba tam, kad neišdrįsčiau pabusti.

Melagiai tie, kurie sako, jog nebeturi vilties.

Nes visi turi. Viltį. Ji tyliai tyliai rusena kažkur ten, mūsų sielos gilumoje. Visada. Kartais ta mažytė liepsnelė tokia silpnutė, kad jos nė nepastebime. Bet viltis stengiasi gyvuoti. Galbūt net labiau nei mes patys stengiamės įgyvendinti svajonę, dėl kurios ir rusena ugnis mūsų viduje. Viltis visada yra, o mūsų pastangos - ne.

Ir tereikia mažo lašo kuro, mažo nutikimo, kad viltis keistai įsisiautėtų. Ji ima plėšyti krūtinę ir viltis virsta... baime. Nes per didelis kiekis ugnies nebe šildo, o niokoja. Tačiau tik tada visi sako, kad dar yra vilties. Ir vėl jie klysta. Nes tai būna nebe viltis, o paranoja.

Bet kaip tikėti ta maža ugnele, kurią taip sunku įvertinti? Kaip jai padėkoti, kad ji yra, jei jos net nematome? Padėkoti darbu, pastangomis. Padėkoti už tai, kad ji laiko mus gyvus. Kaip?

Melagiai tie, kurie sako, kad vilties nebėra. Nes ji yra visada. Čia. Viduje mūsų sielos.

Tarsi nauja pradžia. Naujas prisistatymas.

Beveik kas kartą atvertusi tuščią lapą naujam įrašui pagalvoju, ką rašyčiau, jei dabar reiktų prisistatyti. Iš naujo. Vėl. Jei tai būtų pirmasis įrašas, kuris privalėtų atspindėti mane. Ir tada sutrinku. Visada sutrinku. Pirmiausia dėl to, nes prisistatymas tada, kai įkūriau šį tiklaraštį (jei toks įrašas išvis tada buvo - jau net nepamenu) kardinaliai skirtųsi nuo to, kurį parašyčiau dabar. Antra, nežinočiau, ką rašyti. Įrašai čia tapo tiesiog jausmų, minčių ir šiek tiek kūrybos lavina. Rašau tada, kai pagaunu įkvėpimą, kai turiu, ką pasakysi. Kai norisi išsirėkti. Priešingai nei seniau. Pirmiesiems tinklaraščio įrašams galvodavau temas, kartais net visą dieną dėliodavau mintis, kurias vakare išliesiu. O dabar... viskas eskpromtu. Parašau, net neperskaitau ir paskelbiu. Todėl pastarieji įrašai labiau atspindi tik dalį manęs - impulsyvios, jausmingos ir, o Dieve, keistos romantikės Rugilės. Kuri dažniausiai tokia nebūna.

Jei paklaustumėt, kokia būnu įprastai, sudvejočiau prieš atsakydama. Esu tiesmuka, kartais žiauroka. Neapkenčiu melo, todėl visada sakau tiesą. Nebent pamirštu kažką, tai tik tokiu atveju netyčia sumeluoju nė pati to nežinodama. Dėl mano tiesmukumo daug žmonių manęs nemėgsta, tačiau likę, kurie bendrauja, sako kad esu labai šiltas, geras, visada išklausantis ir šiaip visoks kietas žmogutis. Nors prie manęs reikia priprasti. Tas aišku kaip pelėdai naktį.

Kuo duomiuosi? Viskuo. Aplinkiniai vadina mane ,,visų galų meistre", o man vis tenka atsakyti kad ne, bent kol kas tikrai ne visų. Dievinu mokytis, kad ir kaip keistai skambėtų. Aišku, ne viską. Labiausiai prie širdies limpa gamtos mokslai. Visas tas mažytis pasaulis, kurį kartais sunku suvokti esant, keistai mane traukia. Man patinka sužinoti kažką naujo, pamatyti dar neregėto ir suprasti. Daug. Trumpai tariant, man patinka suvokti tai, ko akimis įprastai negalime pamatyti. Turbūt dėl tos pačios priežasties beprotiškai myliu muziką. Pianinu groju nuo šešerių metų (dabsr man 15, jei kam įdomu), jis man tampa pačia geriausia atgaiva sielai ir protui. Nesu kažkokia vunderkindė ar nepakartojama pianistė, tačiau groti man be proto patinka. Net jei ir teesu vidutinybė. Beje, jau du metus mokausi akordeono subtilybių - keistas instrumentas, tačiau tapęs man šiokiu tokiu iššūkiu. O ir pykčiui išlieti gerai. Kas be muzikos ir mokslo? Knygos. Ir rašymas. Dievinu skaityti, pasinerti į kitokį pasaulį. Ir rašymas... nežinau. Tiesiog jis man patinka, nes žodžiais gali išlieti tai, ko negali išlieti muzika. Žodžius supranta visi, tuo rašymas mane ir žavi. Ir dar. Šiais metais spėjau pamėgti... šokius. Visada buvau medis, deja, ir tebesu, bet man keistai patika tai, kas nesiseka. Visgi, tai šiokia tokia iškrova ir kitokia muzikos forma. Ir taip, tiesa. Nuo šios vasaros aš beprotiškai myliu serialą ,,Grey anatomija". Tarsi kitų veiklų man būtų maža.

Išvaizda? Vien pamačius mane galima pasakyti, kad ji man nėra svarbi. Ne, nevaikštau nesipraususi ar su languotom kelnėm bei dryžuotais marškinėliais. Toli gražu ne. Tiesiog visą gyvenimą plaukus suku į kuodą (tai, ką matote kompiuterio ekrano dešinėje yra viso labo pakvailiojimų rezultatas). Nenešioju nė kruopelės makiažo. Na taip, akys alergiškos, o be jų padažymo neverta teplioti ir kitko. Ir šiaip aš užkietėjusi natūralistė. Nes visada buvau už tikrumą, o makiažas man... viso labo melas. Bet tai - tik mano primityvi nuomonė, kuri dažniausiai sulaukia kitų nepasitenkinimo šūksnių.

Taip, aš keista. Paniškai bijau varlių ir pelių, bet pamačiusi operacijas (kas, kad virtualias) kone aplstu iš susižavėjimo. Rašau tik su tobulai nudrožtais pieštukais ir jokių bukų. Nekenčiu istorijos, bet dievinu karinius-istorinius filmus. Myliu Harį Poterį. Nesu rankose laikius cigaretės - tiek tikros, tiek elektroninės. Nesu gėrusi daugiau nei pusės taurės šampano ir tuo beprotiškai didžiuojuos (suprantu DNR elektroforezės principą, bet nesuvokiu, koks malonumas kitą rytą po gėrimo šlapintis savo smegenimis tiesiogine to žodžio prasme. Nežinojot? Pagooglint. Paprasčiausia biologija.) Taip, aš keista. Bet aš esu aš. Ir tuo didžiuojuos.

Oho. Aš vėl prisistačiau. Sau. Ir visai netyčia.

Rugiagėlių mėlynumo kvapas

Mūsų laimė - trapi būtybė. Rodos, akimirką ji čia. Gali lėkti, jaustis laisvu, nevaržomu. Gali būti pasaulio valdovu, kuriam niekas nesutrugdys. Būna, kad jautiesi toks užtikrintintas, jog drįsti kvatotis iki nukritimo. Tas laisvos laimės kvapas apakina. Paverčia mus... egoistais. Kupinais arogancijos. Ir ta laimė kaip aguona - nuostabi tol, kol nepapučia vėjas.

O vėjas skaudina. Nesvarbu, koks jis - praeities ar ateities. O jei abu? Skausmas dvigubas. Suplėšantis tave į skutelius, kuriuos vėliau ilgus mėnesius rankioji. Praeitis, sužinota dabarty, gali nužudyti viltį. Tikėjimą. Meilę. Gali akimirksiu sunaikinti tai, kas galbūt ne vien tau, bet ir visiems kėlė džiaugsmą. Nes praeitis - galingas vėjas. Kaip ir ateitis. Nežinomybė, prigąsdinta iliuzija ir šauksmas iš senų dienų. Viskas gąsdina. Ir drąsko mus į skutelius. Visai kaip vėjas aguoną.

Dėl to man labiau patinka rugiagėlės. Mažos, paprastos, bet tvirtos. Nuskinamos nebent su šaknimis - visu pagrindu ir esybe. Kodėl jos negali būti laimė? Patvaresnė. Ne mažiau ryški. Tokia pat graži. Tiesa, akimirką atrodė, kad galiu užuosti rugiagėlių mėlynumą. Jaučiau jį šalia. Kvėpavau tų mažyčių gėlyčių stiprybe, tos laimės nenorėjimu išeiti.

Tačiau tai tebuvo tik kvapas. Rankos per trumpos ar laimė per toli? Tik rugiagėlių mėlynumo kvapas. Ir aguonos šalia.

Suknistas laikas

Visada sau kartodavau, kad gyvensiu taip, kad jie manimi didžiuotųsi. Gerai mokysiuos. Aišku, visų pirma - dėl savęs ir dėl to, nes myliu mokslą, tačiau ir dėl jų. Daug grosiu ir nepaleisiu to, ką gavau kartu su genais. Keisiu pasaulį ir darysiu žmones laimingus. Užbaigsiu tai, ko nespėjo jie. Kartodavau sau tai kiekvieną kartą, kai norėdavau kažką mesti. Kai norėdavosi sustoti. Tai padėdavo.

Tačiau šiandien aš jau nebežinau. Taip, gyvenau kaip ,,svajonių vaikas" - idealus vidurkis, pagyrimai iš mokytojų, laimėtos olimpiados, aktyvi popamokinė veikla. Draugai - tik dienos metu, nė vienų išgertuvių ar grįžimo naktimis. Bet šiandien aš tikrai nebežinau. Supratau, kad juos prisimenu... per mažai. Per mažai, kad galėčiau sakyti, jog jie galėtų manimi didžiuotis. Nepamenu jų akių spalvos, nepamenu paskutinių žodžių. Neįstengiu prisiminti rišlių įvykių ar įsimintinomis turėjusių tapti dienų. Viskas tik atskiros nuotrupos. Tarsi vartant išmėtytą, chronologinės tvarkos neturintį nuotraukų albumą. Visi garsai tarsi pavieniai garso įrašai senutėliame telefone, kuris nesugeba parodyti nei įrašymo datos, nei laiko. Viskas - tokia beprasmybė. Tačiau tuo pačiu - taip svarbu. Tos paskutinės atminty likusios akimirkos tapo vertesnės už visą gyvenimą, nes tai viskas, kas liko iš jų.

Kvailystė, kad laikas gydo. Nė velnio. Laikas tik sunaikina prisiminimus, bet jausmai lieka. Suknisti jausmai, griaunantys viską iš vidaus. Suknistas laikas.

Akys

Akys. Sakoma, kad jos - sielos veidrodis. Riba tarp pasaulio ir žmogaus. Tai - vartai į tiesą. Galbūt į tiesą, kuri turėtų likti paslaptimi. Galbūt į tiesą, kurią nedrąsu išrėžti žodžiais. Nesvarbu, kokią. Akys visada parodys realybę. Jos nemeluoja.

Galbūt todėl visada atkreipiu dėmesį į pašnekovų akis. Ir jas įsidėmiu. Pasiilgus personos, pavartau sujauktus prisiminimų stalčius ir, radusi reikiamą žvilgsnį, ilgai į jį žiūriu. Kodėl? Žvilgsnių prisiminimai sugeba iššaukti daugiau. Ištartų žodžių. Prisilietimų. Juoko skambesį. Veiklas su tuo žmogumi. Viską, kas siejo. Akys tampa raktu į prisiminimus. Prisiminimus, kurie buvo per blankūs, kad būtų prikelti paprastai, be kito pagalbos.

Tąnakt ilgai klaidžiojau tarp daugybės žvilgsnių. Galbūt todėl, nes neturėjau veiklos, kuria netingėčiau užsiimti, o galbūt todėl, nes pasiilgau ir pati nežinojau, ko.

Akys. Rudos, o gal net beveik juodos. Gilus žvilgsnis, nenuklydęs nuo manęs. Atrodė, kad tos akys mato kiaurai, gali skaityti mintis ar įsibrauti į mano sielą. Galbūt joms ir pavyko? Akys. Paprastos ir nuoširdžios. Tokios, į kurias pažiūrėjus atrodo, jog akių savininkas tuoj viską papasakos, nes manimi pasitiki. O aš pasitikiu juo. Akys. Gyvos, judrios ir žaismingos. Su ugnele viduje. Amžinai laimingos, o jei nelaimingos, tai ta vilties ugnis nenustoja degti. Paprastos. Akys. Ryškiai rudos, kažkada skleidusios neapsakomą šilumą, o darbar... tik aroganciją. Ir nieko daugiau. Akys. Kiek pakvaišusios, su laiku augusios. Man esant šalia tas žvilgnis brendo, brendo... ir pasikeitė neatpažįstamai. Ir tik geriau įsižiūrėjus galiu išvystį senąjį akių savininką. Tikrąjį. Akys. Visada arba beprotiškai gyvos, arba žudančios. Bet kokiu atveju visada tokios pat. Metų metus. Vaikiškos. Nesugadintos. Brandžios ir... beprotiškos. Tai žvilgsnis, skelbiantis, kad žmogus padarys bet ką. Kas tik šaus į galvą. Akys. Mačiusios daug, tačiau išlikusios paprastos. Tyros. Akys. Nachališkos, visada apsukrios ir nenustygstančios. Žvilgsnis su amžinu užsidegimu ir tik nuo savivinko nuotaikos priklauso, į ką užsidegimas pavirs - nepamirštamai smagų nuotykį ar  kažką įžeisiantį poelgį. Akys. Pačios nuoširdžiausios, kokias tik teko matyti. Paprastos, bet visada gyvos. Pašėlusios. Tokios, kurias sutikus kūnu perbėga šiurpuliukai, sukelti beprotiškai šilto žvilgsnio. Tačiau ir brandžios. Vaikiškos. Visokios vienu metu. Akys. Iš pirmo žvilgsnio - kupinos neapykantos, savimeilės ir kito menkenimo. Ir tik geriau pabendravus gali įžvelgti tą patį linksmumą, kaip ir pas kitus. Tada tas žvilgsnis ima atrodyti paprasčiausiai nedrąsus, tik gerai apsiginklavęs. Akys. Pačios vaikiškiausios ir, atrodo, nieko nesuprantančios. Bet tikros. Tikresnės nei kieno nors kito. Akys. Tos, kurias mačiau ilgiau nei kitų čia išvardintų. Augusios su manimi. Vis dar vaikiškos, tik prisijaukintos.

Akys. Akys. Akys. Jų tiek daug. Tiek daug tiesų, neatskleistų paslapčių ir klaustukų. Visko tiek daug, kad ima svaigti galva. Belieka nutraukti tą nesibaigiantį sąrašą ir pabėgti. Kol akys dar čia.

Hey, čia aš

Hey, čia aš. Rugilė. Draugų vis dar šaukiama Rugiu, o kartais net tokių neturinti. Taip, draugų. Čia aš, su savo keistai pomėgiais, keistom manierom ir dar keistesniu charakteriu. Bet tai aš.

Taip, aš dievinu gamtos mokslus. Myliu fizikos ar matematikos uždavinius, kurių sprendimas apima du sąsiuvinio puslapius, o atsakymas - dailus dviženklis skaičius. Dievinu chemiją ir labiau už viską pasaulyje mėgstu biologiją. Visas tas miniatiūrinis, nematomas pasaulis - kažkas nesuvokiamo. Bet man patinka jį perprasti ir žinoti, kad jis čia. Visada. Aplink.

Taip, aš myliu fortepijoną, supykus - akordeoną ir visada beprotiškai - muziką. Aš užaugau su ja. Kvėpavau muzika nuo pirmųjų dienų. Ir ji tapo man savaime suprantamu dalyku kasdienybėje. Šiemet spėjau pamilti šokį, ir net jei judu kaip prisigėręs transvestitas su aukštakulniais, vis tiek man tai patinka. Juk ten taip pat muzika. Tik kitokia jos forma. Taip, aš visada kažką niūniuoju, bent mintyse. Dėl to dažnai neišgirstu, kas man sakoma. Nes muzika užvaldo.

Taip, su tokiu išsiblaškymu sugebėjau per metus laimėti keturias pirmąsias vietas rajoninėse olimpiadose. Mokykloje mane šaukia protu, nors, jei kas paklaustų, kaip susidaro vaivorykštė arba kur gyveno Jonas Mačiulis, vargu, ar atsakyčiau. Taip, tai aš, visada, jei rašanti pieštuku, tai rašanti tik su idealiai padrožtu, idealiausia - HB kietumo. Dėl to per pamoką bent du kartus girdėsi drožtuko garsą, sklindantį iš mano pusės. Taip, aš neapsisprendžiu, kas yra aštuntasis pasaulio stebuklas - braškinis ,,Miau" pienas ar apelsinų sultys. Ir taip, aš jau tris metus tiksliai žinau, kuo noriu būti. Ir, kaip galėjai nuspėti, šios paslapties neišduosiu, nes tai turbūt per daug šokiruotų...

Tikriausiai nekeista, kad devynerius metus, išskyrus ypatingas progas (o dažnai ir per jas), vaikščiojau su kuodu. Kasdien laidau juodas replikas, dėl ko sulaukiu įtariu žvilgsnių. Taip, tai aš - charizmatiška mergiotė, kurios visur pilna. Taip, ta pati mergiotė vakarais ir naktimis tampa romantike, kuri gali valandų valandas žiūrėti į žvaigždes ir svajoti apie tobulą ateitį. Nesuderinama? Dar ir kaip.

Taip, tai aš, kovojanti prieš pasaulio blogybes visom šešiom. Aš, galinti susikolioti su įtakingiausiais žmonėmis jė velnio nebijodama pasekmių. Aš, vis dar beprotiškai bijanti pelių, nekenčianti rūkalių ir alkoholio, dėl to nelaikiusi rankoje uždegtos cigaretės ir neragavusi daugiau nei taurės šampano. Taip, aš, vis dar mananti, kad gerumas nugalės. Aš, nebijanti kelti baisios nuotraukos į instagramą, jei tik ji man daug reiškia. Tai aš, keista ir nesuprantama. Bet tai aš. Ta, kuri laukdama autobuso skaito knygą, o pakeliui namo autobuso gale tyliai dainuoja dainą, plyšaujančią iš ausinukų. Taip, tai aš, namie neišlendanti iš kambario, o mokykloje sunkiai užsičiaupianti. Kontrastas ar paradoksas?

Ir kas, kad aš kitokia. Juk mes visi tokie. Svarbu nebijoti pripažinti, kas esi. Nes tik pamilus save aplinkiniai žinos, koks esi tu. Kad tu - tikras. Pasitikintis. Užtikrintas. Gyvas.

Hey, čia buvau aš. O koks tu?

Replay

Balsai galvoje vis dar skamba. Tarsi kažkur manyje būtų užstrigęs replay mygtukas. Norisi išjungti besikartojančius garsus, kad galėčiau ramiau miegoti. Tačiau kita mano pusė tyliai ir nedrąsiai kužda: ,,Pasilik. Ir išsaugok."

Ir ko klausyti? Kai akys vis dar plyti prieš akis, o širdis suspurda išvydus senojo laiko asocijaciją... Norisi kentėti. Ir mėgautis. Bet kai suvoki, jog praeitis blokuoja dabarį, norisi ją ištrinti. Dabartį. Taip, ištrinti dabartį, kad liktų praeitis. Ir gyventi ja. Kvėpuoti. Pajausti. Išgirsti. Kad ir tik širdimi, kuri vienintelė nedrįsta meluoti.

Ir kas galėjo pagalvoti, jog tą rytą maniau, kad ta kelionė autobusu yra ilgiausia, kokią tik teko patirti. Ji užėmė tas pačias trisdešimt minučių, kaip ir tūkstančius kitų rytų, bet tas laikas tapo ištęstas tarsi nesibaigiančios valandos. Širdis keistai spurdėjo, o vidų it kažkas graužė. ,,Ta kelionė nesibaigs", kartojau sau. Tą kartą to labiausiai ir norėjau, kad ir kaip keistai skambėtų. Ir kas galėjo pamanyti, kad po paros aš jau gailėsiuos tų žodžių. Ir kad vėl norėsiu, kad kelionė autobusu nesibaigtų. Tik šįkart nesibaigtų kelionė... namo.

Jei seniau vakare, apsikabinusi minkštutę pagalvę kuždėdavau praeičiai, kad ji sugrįžtų, kad sugrįžtų seni veidai, balsai ir potyriai... Šiandien tos praeities nebešaukiu. Viduj kažkas nurimo, susigulėjo ir virto tik prisiminimais. Grįžtančiais, bet negeliančiais. Neduriančiais iš vidaus tarsi tūkstančiai durklų. Ilgas laikas (ir, tiesa, šiandien kažkur pradingęs), praleistas su vienais ar kitais žmonėmis, nebešaukia manęs. Nebeverčia bandyti vėl ir vėl grįžti. Po to lūžio aš noriu naujo. Rizikingo. Šilto. To, kas buvo kiek arčiau dabarties. Arba to, ko dar nebuvo. Kas bus. Bent mintyse. Ar širdyje.

Ir dabar aš stipriai spaudžiu prie savęs žmones, kurie yra verti manęs. Net jei tai skamba egoistiškai. Kas vakarą bandau pamatyti jų akis - mintyse. Kapstau jas iš prisiminimų šiukšlyno, mat tik jas pamačiusi įsitikinu, kad tie žmonės - nuoširdūs. Tikri. Kad jie egzistuoja. O nevertus paleidau. Nebeieškau. Neprisileidžiu, net jei jie patys ieško.

O tos akys, akys, kurių spalvos nepajėgiu prisiminti... grįžta per dažnai. Kaip ir prisilietimo jausmas ar žodžių skambesys. Jei nedingsta, reiškia, kad tai yra verta vietos mano mintyse. Todėl spaudžiu dar stipriau. Net jei kartais šiek tiek gelia. Vis tiek skamba. Jūra. Saulė. Juokas. Keisti garsai, kiek netinkantys realybei. Ir žybsinčios akys, kai susitinka žvilgsniai. Su senu draugu. Tuo, kuriuo pasitiki. Arba nauju. Kuriuo galbūt pasitikėsi.

Ir tas replay mygtukas vis pastrigęs. Kasdien. Ištisai. Bet tai neslegia. Priešingai. Veda link rytojaus. Kaip ir turi būti.

Rizikuoti

Kartais gyvenimas tiesiog numeta kažkokią galimybę ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes ja pasinaudosime, ar ne. Galime atmesti pasiūlymą ir toliau gyventi savo nykiame, pilkame, ir galbūt net nuobodžiame, bet saugiame pasaulyje. O galime daryti atvirkščiai. Galime griebtis net menkiausio pokyčio, tegul jis būna ir vienai nakčiai. Galime imti viską, ką galime ir dažnai nudegti, bet dar dažniau patirti visišką euforiją.

Bet reikia rizikuoti. Judėti tolyn. Tam, kad nestovėtum vietoje. Ir visai nesvarbu, ar aplinka, į kurią greitu metu turėsi patekti, tave gąsdina. Mes visi bijome nežinomybės. Bet kartais joje slypi tokie nuostabūs dalykai, kokius prisiminti su nostalgijos ašarom galėsime dar ilgai.

Judėti. Rizikuoti. O gal pasiseks?

Tik

Tik virpantys ausų būgneliai, plėšomi pamėgtos Arctic Monkeys dainos. Tik vakaro tyla ir skalijantys šunys už lango. Keisti šviesos pliūpsniai ir margaspalvis dangus, turėjęs užtemti jau gerokai seniau. Tik aš. Muzika. Netylantis messenger langelis ir keistos mintys. Tik nedylantys vaizdai. Tik šimtai ryškiausių akių variacijų mano galvoje. Nedylantys prisiminimai. Tik mintys.

Vartau prisiminimus tarsi nuotraukų albumą. Keista ar ne, bet visur ryškaiusiai prisimenu akis. Ir balsus. Ties kai kuriais neegzistuojančiais vaizdas stabteliu ir stebiu. Pereinačias spalvas. Balsus, nuostabiai derančius prie realiai skambančios dainos. Sustoju, nes noriu pamatyti. Vėl. Ir vėl. Ir vėl. O aš tik noriu pamatyti. Akis. Tik akis.

Savęs. Ieškoti.

Kartais sunku suprasti, kas dedasi viduje. O kartais ypač sunku suvokti, kas vyksta ten, širdies kamputyje. Kartais tai tampa neįveikiamu uždaviniu, dėl kurio laužome galvas kasdien, diena iš dienos. Neretai net susidaro įspūdis, kad visas žmogaus gyvenimas pralekia tam, kad gyvasties savininkas suprastų, kodėl jis čia, žemėje. Nelieko laiko kitam. Viskas - tik begalinės mintys ir savęs ieškojimas. Ir tos mintys kaip debesys - nenuspėjamos, nepaaiškinamos ir pačios įvairiausios. Kartais slegiančios. Kartais džiuginančios mus. Kartais kitus. Keista, kaip šiandien kai kas dar gali netilpti į fizikinius dėsnius. Keista, kad visko nesutalpinome į artimetinius skaičiavimus, nors įprastai mėgstame tą padaryti.

Ir nėra blogai klaidžioti, šokinėti mintimis ir nežinoti, kas tu. Tam turėsi visą gyvenimą. Blogiau yra nenorėti sužinoti ir išsigąsti nepastovių ir beprotiškų apmąstymų. Ir neieškoti. Savęs.

Metai

Žmonės ateina ir išeina iš mūsų gyvenimų. Atsiranda galbūt netikėtai, tarsi ilgai lauktas vasaros lietus, o išeina dar staigiau - tarsi klyksmas. Trunkantis tik sekundę, bet užgniaužiantis kvapą ir dar ilgai skambantis mintyse. Košmaruose. Kiekviename nutilusiame sakinyje. Širdyje išlikusiame juoke.

Žmonės ateina ir išeina, o mes liekam. Savo kovoje už būvį. Gyvenimą. Kartais būna be galo sunku, nors, atrodo, turim viską - atkaklumą, kantrybę ir ryžtą (taip ,,viską" įvardina Vanda Juknaitė). Kovojam iki paskutinio iškvėpto oro gurkšnio, kuriuo mėgausimės taip, kaip dar nesame to dare. Suklumpame. Užsidarome savo stikliniame pasaulyje. Kaip aklas mato vaizdus tik savo vaizduotės pagalba, taip mes iriamės oer gyvenimą net neįsivaizduodami, kas toliau. Bet turim kai ką. Praeitį. Kuri stumia mus priekin tam, kad ją pamirštumėm. Kad ir kaip parodaksaliai tai atrodytų.

O tie minčių šuoliai ir diegliai kažkur krūtinėje nesiliauja. Niekada. Net jei kovojame. Tai, kas patirta, o dabar išnyko tarsi rūkas gniauš mus iki to paskutinio atodūsio. Primiršime, bet nepamiršime.

Ir ką gali metai. Bejėgiai, tačiau tokie stiprūs metai.

Prisiliesti. Prie muzikos

Prisiliesti. Arba sukelti nepaaiškinamą ausį rėžiančią aimaną, arba nuostabią melodiją. Įkvėpti. Iškvėpti. Pasidalinti ta nepakartojama akimirka su kitais, net jei labiau mėgsti dviejų vienatvę. Išdrįsti įsiklausyti. Į kiekvieną garsą, kurį jau po milisekundės išgausi. Įsižiūrėti. Į kiekvieną taškelį, puošiantį penklinę. Pajausti. Pamilti. Instrumentą ir gyvenimą su juo. Įsimylėti. Muziką. Pajausti melodijos rimtą, išvysti spalvas ir istoriją, kurią norėtum pasakyti. Prisiminti gražiausia. Išnaikinti pilką tylą. Tarsi išnykti nuo žemės paviršiaus ir pasinerti į spalvas savo galvoje. Spalvas, kurias nupiešei su muzika. Leisti širdžiai plakti kartu su taktu. Net jei tektų groti per greitai.

Pasikrovus tos neapsakomos optimistiškos energijos grįžti į gyvenimą. Šmaikščiame vėjyje pasislėpti nuo kaitrios saulės, kurią dangstys galvoje dar ilgai skambanti melodija. Ir lėkti per gyvenimą. Kartu su muzika. Vienintele, kuri nepaveda ir neišduoda.

Rojaus kampelis

Tą kartą, kai žmogus geltonais marškinėliais mane, dar visai mažutę, pakėlė ir liepė pažadėti, kad čia būtinai grįšiu, man tas reikalavimas nuskambėjo... kiek juokingai. Nedrįsau pažadėti, nes nuo manęs mažai kas priklausė. O aš juk pažadų nelaužau. Bet sėdėdama ant geltonmarškinio rankų tyliai tyliai, kad niekas negirdėtų, sau mintyse ištariau: aš čia grįšiu.

Ir grįžau. Kitą kartą. Ir dar kitą. Ir dar sekantį. Keista, kaip šitaip galima prisirišti prie vietos. Keista, kaip elementarūs dalykai tam tikromis aplinkybėmis įgauna magišką prasmę. Tada jie užburia. Pavarčia tave tuo, kuo visad svajojai būti. Kokiu svajojai būti. Ir net po daugelio mėnesių, žiūrint tik virtualius vaizdus iš to Rojaus kampelio, atrodo, pameni kiekvieną smulkmeną. Kiekvieną žingsnį, visas dainas, skambias juoko variacijas ir pačias gėdingiausias sekundes. Kartais atrodo, kad pameni net švelnų (arba nelabai) kamuolio prisilietimą, žolės švelnumą ir apsiniaukusio dangaus giedrumą. Atrodo, jog prisimeni kiekvieną tau ištartą žodį ir širdį užplūdusį jausmą. Tokie prisiminimai nenyksta. Stebuklai lieka mintyse amžiams.

Būdavo, kad ten esant tesvajodavau apie močiutės kotletus ir savo minkštą lovą. Būdavo, kad planuodavau, kaip čia grįšiu vėl ir vėl, iki tol, kol būsiu per sena net dirbti. Keisčiausias iliuzijas, kurias dažniausiai pasiliekame sau, ten įgarsindavome ar net vaizduodavome. Ir neatrodydavo jos kvailai, net jei buvo visiškai nerealios. Žinot, kai įsimyli, net jei dar nežinai, ką reiškia meilė? O jei įsimyli vietą? Kelis namukus, mišką ir trumpai nupjautą veją?

Nors nuo pirmos dienos praėjo beveik ketveri metai, viską pamenu... beveik nepriekaištingai. Vis dar aidi juokas žmonių, su kuriais dalinausi  gražiausiomis dainomis. Ausyse vis dar spengia povų klykavimas, taip nervinęs rytais. Net kitur išgirstas švilpukas vis dar priverčia atsisukti. Prieš akis plyti senos medinės sienos, kuriose įamžintos nuoširdžiausios istorijos. Tarsi raminamieji širdyje dar plazda gitaros bruzdėjimas ir naktinio laužo liepsna. O dainos... Nuo pačių tobuliausių iki gadinančių klausą, atliekamų scenoje ir garsiai, kad niekas negirdėtų, namelyje prieš miegą. Namelyje, kuriame nė viena galbūt nesugeba padoriai dainuoti. Tylūs pašnekesiai ir slopinamas krizenimas, tildomas bomžpakių šaukštu. Tarsi viskas gyvenimas telpa trijose lovose. Net po šitiek laiko pėdos dar jaučia vandens dviračio pedalų nelygumus, o rankos dar mena pirmą kartą laikytus šutuvą ar beisbolo lazdą. Ir tik keturiasdešimt dienų. Tik šaukštas mano gyvenime, o šitaip pasaldina skonį.

Ir negaliu aš jų paleisti. Vaizdų. Garsų. Gavaus Rojaus kampelio kvapo. Jausmų, kuriuos sukelia tik jie. Turėčiau, jau turėtų būti laikas. Senoms svajonėms juk nelemta išsipildyti - kitur jos vis dėlto nerealios. Bet negaliu. Per giliai įstrigo į širdį, o viltis juk miršta paskutinė...

Ir nesvarbu, kiek reikės laukti. Po kiek laiko grįšiu. Aš grįšiu. Nes tokie dalykiai tave lydi visą gyvenimą.

Pavasaris, debesys ar tyla - kas supaisys?

Kartais apima toks jausmas, kad pavasaris įkvėpė į visų sielas kažkokio neapsakomo pozityvo. Tarsi šiluma būtų užplūdusi ne tik orą, bet ir pačias kiečiausias širdis. Lyg čiulbantys paukškčiai čiauška ne tik ryto tylumoje, bet ir kiekvieno mintyse. Atrodo, besišypsančios saulės spinduliai, žaidžiantys languose, pakuteno žemiečių pėdas ir šie keistai ėmė šokti nepaprastai gyvą šokį. Pavasario. Įkvėpimo. Nestebinančio. Kaip ir gera nuotaika. Ar laimingiausio pasauliečio šypsena. Žmonės sujudo. Kaip paukščiai. Lengvai ir aukštai.

Bet nors ir pasaulis, rodos, sudrebėjo, net pirštų galiukai jaučia ramybę. Atrodo, šitiek triukšmo, o iš tiesų - visiškas niekas. Tyla. Ramybė. Visas optimizmas per pasaulį plaukia tarsi debesys - apšviesti, skaidrūs, bet ramūs. Ir nieko daugiau nelieka. Žydrynė ir balti pūkuoti kamuoliai joje. Kaip sapnas. Kaip gyvenimas neskaudžioje tyloje. Laimėje. Beprotystė? Turbūt. Tarsi tyla būtų tik amžinas žaidimas, o ne trumpalaikis įkvėpimas. Keista. Ir kiek parodaksalu.

Atrodo, gali būti žmonių apsuptyje, tačiau visiems - nesvarbu, jog esi. Egzistuoji lyg šešėly, įgauni išsvajotą stebėtojo poziciją. Snaiperis? Nebent laimės. Pavyduolis? Tik baltas. Vėlgi - kaip debesys. Matai visą Žemės grožį, bet gali keistai pasislėpti. Pabėgti tarsi nieko nežinant. Regėti tai, ką nori matyti. Įkvėpti. Iškvėpti. Pavasario kvapo. Nepaleisti.

Ir ta skaidrios tylos laimė - kiek ji truks? Amžinybę kaip žaidimas, ar trumpiau už gyvenimą? Nuspręsim mes patys. Turbūt. Galbūt. Juk viską sprendžiam. Mes. Ir pavasaris.

Tai - laimė ar sparnai?

Kasdien sunkiai dirbame, o beardami įsiveliame į nuobodžią rutiną. Kartais imame galvoti, kokio velnio visą tai darome. Kam vargstame. Aukojamės. Nematome pasaulio. Velkamės žeme iš paskutiniųjų, nors galbūt jau nebeturime jėgų. Kam darome tai, kas pradeda užknisti. Jei galime tiesiog mėgautis gyvenimu ir dėl nieko nesirūpinti. Kam tai?

Bet ar kasdieninės laimės ir poilsio akimirkos bus vertos tokios pat kainos, kaip ir momentai, kuriuos išsikovojome sunkiu darbu? Ne. Tikrai ne. Kai užsidirbi, tai tampa svarbu tau. Jautiesi vertas to, ką turi, ir vidaus negraužia keista tuštuma, kuri apima gyvenant neužsitarnauta laime. Viskas turi kainą, bet kuo brangiau sumokame, tuo kokybiškesni produktą gauname. Ir nesvarbu, kas tai - kilogramas saldumynų, nauji džinsai ar nepakartojamas vakaras galbūt visai nepažįstamu, bet artimais tapusių žmonių būryje.

O ta iškovota laimė neapsakoma. Ji - tarsi sparnai, gali pakelti tave aukščiau visų, nieko neveikusių. Tokiomis valandomis gali užmiršti visą išorinį pasaulį, įsilieti į masę, kuri neša tave pasroviui. Judėti kartu su ja, net kai nėra vietos. Rėkti, net kai balso stygos ima trūkti. Suktis ir suktis ratu, nors galva apsvaigo jau prieš penkiolika ratų. Nesustoti. Šyosotis. Judėti pirmyn ir išnaudoti kiekvieną džiaugsmo sekundę. Tarsi darbo nė nebūtų buvę, o šis vakaras baigtųsi bet kurią akimirką. Tarsi mes - nepavargę, o pailsėję nuo įdėtų pastangų. Sparnuotomis akimirkomis norisi įsileisti į širdį visus, nes tavo bendražygiai tampa keistai artimais, nors težinai jų vardą ir tai, kaip jie šaukia savo augintinį. Viskas tampa nesvarbu ir paprasta. Lieki tu, šypsena ir mirgančios pasaulio šviesos.

Ir kai patiri tokią nežmonišką laimę, supranti, kad esi visa galva aukščiau už tuos, kurie tegali vėpsoti į tave ir tavo darbą. Nes tu - mokeisi, o jie - tik sėdėjo.

Ir ta laimė - sparnai. Nuostabi, gebanti pakelti ir išsaugoti nuo to vakaro purvo.

Pokyčiai kvadratu

Kartais pasikeitimai stebina. Užklumpa netikėtai tarsi nelauktas lietus ir per keletą sekundžių mus paverčia šlapiais, nors ką tik džiaugėmės giedru pavasario dangum. Kartais tokie pokyčiai neša staigų gėrį, tačiau dažniausiai - ilgalaikį liūdesį, apmąstymų vakarus ir nemenką sumaištį. Tokia audra degina mus iš vidaus, neretai visi pastebi iš skausmo iškreiptą veidą ir, jei tik šalia yra tinksmi žmonės, puola padėti. Jei ne, lėtai ir tyliai kenčiame, kol priprantame arba užgesname liepsną. Ir gyvename toliau. Arba su pokyčiu, arba taip, tarsi nieko ir nebuvo.

Bet kartais naujienos atslenka lėtai. Jos kaupiasi ir kaupiasi aplink mus tol, kol nebematome tuometinio pasaulio. Kartais pokyčiai po truputį lipdo sieną, kuri vieną dieną skirs senąjį ir įprastą pasaulį nuo to, kuriame turėsime gyventi toliau. Tada net jei pasikeitimai būna skaudūs, jie taip nežeidžia. Prie skausmo ir pokyčių įprantama, jei jie ateina lėtai. Galbūt kai kurie iš mūsų net nepastebėtų, kad kažkas vyksta. Tik stebėtume, kaip lėtai nuplaukia tai, kas buvo brangu. Kaip vis tolsta, tolsta ir tolsta. Galime lėtai matyti, kaip nauji krantai vis artėja ir vis ryškiau šviečia. Tarsi kviesdami. Tarsi taip turi būti.

Tačiau viskas, ką dažnai galime pasakyti įvykus vienokiem ar kitokiem pokyčiam - tai ,,keista". Tarsi mūvėtum ne savo batus ar stovėtum nepažįstamų žmonių būry. Bet kartais keistumas būna šiltas. Ypač jei priešaky - įkvepiantis ir smagius nuotykius žadantis vaizdas. Arba bent viltis.

Ir kartais taip gera sutikti naują žvilgsnį, kuris nesigėdydamas sakytų tai, kas skelbia, jog pokyčiai - geri. Tada supranti, jog buvo verta negriauti lėtai kilusios sienos.

Per daug supaprastintas laikas

Viskas - tarsi žaidimas. Tarp egzistavimo ir nebūties. Gyvenimo ir mirties. Pasaulis vis sukasi ir sukasi, vilkdamas paskui save turbūt patį sunkiausią krovinį - laiką, o mes tik matuojame jo svorį. Talpiname tą bekraštį reiškinį į laikrodžio ceferblatą ar kalendoriaus lapus, tarsi laikas būtų kažin kas paprasto ir išaiškinto. Bet niekas nėra taip paprasta, kaip galime įsivaizduoti. Visada yra daugiau ir daugiau, į bet ką galime gilintis iki begalybės. Tačiau pritrūksta laiko. To pačio, kurį supaprastinome iki dvidešimt keturių valandų.

Mes maudomės tame beribiame pasaulyje, mėgaujamės nepelnytomis akimirkomis. Leidžiame savo iš tiesų per trumpą laiką tam, kad nepavers mūsų geresniais, protingesniais ar tiesiog šaunesniais. Stovime vietoje. O laikas, tempiamas Žemės, slenka vis atsispirdamas, tarsi netikėtas lietus užklupdamas mus tada, kai mažiausiai to norime. Suprantame per vėlai. Suvokiame, kad tiesiog neišnaudojome tų pasislėpusių ir it plėšrūnas grobio tykančių valandų, minučių ar dienų. Ir tik tada pradedame tobulėti.

O gal reiktų judėti net tada, kai laiko, atrodo, turi be krašto. Gal tada jis taip skaudžiai nesmogs ir nesužalos mūsų savo sudužusiu ceferblatu. Taip. Judėti. Dabar. Šiandien. Kol dar nevėlu. Ruoštis tam, kas laukia neatsigręžiojant į iš paskos besivelkantį laiką. Juk tai irgi užima minutes! Tobulėti. Išnaudoti tai, kas duota. Kol dar nevėlu. Kol dar turime laiko.

Pokemonai

Seniai seniai, o gal ir nelabai, gyvejo mažytė mergaitė didelėm akutėm. Atrodo, ji buvo kaip ir visi jos amžiaus vaikai - išdykusi, iškalbinga, turinti be galo lakią fantaziją ir, kaip ir daugelis kitų, suaugusiems atrodė keistoka ir kiek juokinga. Ryte mokydavosi, piešdavo arba užsiimdavo kita ,,turininga" veikla, kad būtų protinga kaip ir jos tėvai (nors, tiesą pasakius, slapta vylėsi, kad bus net protingesnė), per pietus ,,ilsėdavosi" žiūrėdama įvairiausią animaciją, rodomą per televiziją, o vakare žaisdavo ir svajodavo, kaip ji sukurs savąją gyvenimo animaciją...

Vienas iš tokių jos mėgstamų filmukų buvo ,,Pokemonai". Keistas filmukas keistu pavadinimu, kaip ir ji pati. Jei gerai pamenu (gerai, iš tikrųjų net nežinau, ar nepainioju su kokia kita animacija), tai filmukas pasakojo apie berniuką, norintį tapti pokemonų meistru. Jis vaikščiodavo po pasaulį rinkdamas vis naujus pokemonus, kartais net juos gelbėdavo. O mergaitė, su nemenku susidomėjimu jį stebinti, sėdėdavo anapus televizoriaus ekrano ir visa galva pasinerdavo į to keliautojo ir jo draugų pasaulį. Mintinai mokėjo visų pokemonų vardus, žinojo jų atsiradimo pas savininką istorijas. Su tuo filmuku ji tarsi burtų lazdele mostelėjus užsidarydavo savo pasaulėlyje. Kai veikėjas atrasdavo naują gyvūnėlį, mergytė sugalvodavo po naują svajonę, o kai berniukas iš televizojos prarasdavo kokį pokemoną, ji tikėdavo, kad ši svajonė nebeišsipildys. Mergaitė, nors buvo ir labai plepi, niekam neprasitardavo apie tokį savo pomėgį - kartu su filmukų veikėjais galvoti naujus norus. O jei kas nebeleis žiūrėti tos animacijos, mat ji per daug visko norinti?

Vakare, tėvams paliepus eiti miegoti, ji užsitemdavo kaldrą iki pat ausų galiukų, užsimerkdavo ir svajodavo. Kaip ji, lyg tas pagrindinis berniukas iš ,,Pokemonų", keliaus po visą pasaulį rankiodama savo svajones. Kaip jas treniruos, kad išsipildytų. Mergaitė įsivaizduodavo, kaip kelyje sutiks naujų draugų, naujų priešų ir kaip nesunkiai atsikratys tų nepageidaujamų personų. Tikėjo, kad viskas bus lengva, jei tik visiem padės. Vylėsi, kad išvys visą visutėlį pasaulį. Kartais ji įsivaizduodavo, kad tie veikėjai iš ,,Pokemonų" - jos draugai. Ir jie visi kartu eina per žemę rinkdami naujus draugus, telpančius baltai raudonoje dėžutėje. Mergytė svajodavo, kaip ji gyvens, kvėpuos ir visada judės. Niekada nemiegos, net nesnaus ir neleis laiko veltui. Visai kaip iš to filmuko.

Po šitiek laiko nedaug kas tepasikeitė. Ji vis dar tiki, kad apkeliaus pasaulį. Kad laikui bėgant vis rinks svajones. Mergaitė, kas, kad ūgtelėjusi, vakarais užsitempia antkoldę iki ausų galiukų ir svajoja. Skirtumas tas, kad per televiziją neberodo ,,Pokemonų", o ir pati ji nebevaizduoja esanti filmuko dalis. Mergaitė, kaip kad svajojo maža, nemiega daugiau, nei reikia gyvybės palaikymui. Ir vis juda pirmyn. Per pasaulį. Rinkdama draugus, svajones ir priešus, kuriuos kuo greičiau šalina iš savo horizonto. Visas jos gyvenimas - tarsi filmukas. Kiek hiperbolizuotas, tačiau neapsakomai spalvotas.

Ir ta riba tarp fantazijos ir realybės daug menkesnė, nei kada nors ji galėjo svajoti. Nes viskas daug plonesis ir trapesnis, nei kad galime numanyti.

Prisiminimų pančiai

Saulėlydžio nutvieskstame danguje klaidžiojo trys paukščiai. Jie lengvai savo smažučiais spraneliais plasnojo į visas puses, o dangus džiaugsmingai švytėjo auksine ir rausva spalvomis. Atrodė, kad visa gamta džiaugiasi pagaliau pasirodžusiu pavasariu. Atrodė, kad galbūt laikas viską pamiršti ir vieną kartą atgimti, kaip tam rytui. Kol ausyse plyšavo pati jautriausia muzika, aš mąsčiau. Ar lengva džiaugtis. Tikėti pasaulio iliuzijomis. Iki šiol tai buvo lengva, tačiau kuo toliau, tuo viskas darosi kebliau. Grįžkime prie paukščių. Ilgus metus jie nešiojo laisvės simbolio vardą, tačiau ar tikrai jie yra visiškai nepriklausomi? O kaip saugojimasis nuo plėšrūnų, grasinančių atimti trumputę laimę, arba maistas, kurio pulkui paukščių galbūt taip trūksta? Žmonės lipdo etiketes, tarsi tai būtų jų pareiga žemėje. Apgailėtina, kai sumąstyti vardai būna tokie beprasmiai bei neapgalvoti. Ir... jei net paukščius sunku vadinti laisvais, tai kas iš tiesų yra laisvė?

Kiekviena naujai iškepta diena prikabina dar vieną plonytę, bet nepaprastai tvirtą grandinę prie mūsų kojų. Ji lengva, todėl kasdien jos nejaučiame. Diena po dienos ilginame prisiminimų, naujai sutiktų žmonių, nuveiktų darbų ir gražių vietų sąrašus. Tas neregimas popieriaus lapas tarsi užburtas - su kiekvienu papildytu punktu pririša vis po naują grandinę. Kai galų gale norime pabėgti, pajaučiame, kad mūsų kojos supančiotos ir jas nežmoniškai skauda. Patys save įkaliname savo prisiminimuose, neleisdami jų atsikratyti. Paradoksas. Prisirišame prie žmonių, vietų... nes dėl protu nesuvokiamu priežasčių jie tapo mums brangūs. Ir mes nebegalime bėgti. Tampame savo pačių belaisvais. Netenkame laisvės.

Ir kaip atrišti grandines, kai draugų juokas dar aidi ausyse, pasakyti žodžiai vis dar sukelia juoką, o nuostabiausios akimirkos nedyla atmintyje? Kaip nuo jų pabėgti, kaip paleisti tuos, kurie nepadarė nieko, kad būtų verti pasilikti?

Kaip gi ištrūkti iš savo pačios belaisvės. Kaip be įrankių supjaustyti gradines, kurių net nesugebu įžvelgti?

Naktis ir rudos akys

Tą vidurnaktį dangus buvo nusėtas milijonu deimančiukų, žybsinčių kaip niekada ryškiai. Ji nebyliai žvelgė į visas žvaigždes ir bandė spėlioti, kiek žvaigždynų šią akimirką regimame plote būtų įmanoma suvedžioti, jei tik ji juos žinotų. Penkis? Dvylika? Nė vieno? Ji nebyliai svarstė žinodama, kad čia padėtų jis. Jos astonomas. Jos kosmoso žinovas. Būsimas pasaulio užkariautojas. Jai beveik pavyko įsivaizduoti, kaip jis prieina ir, paėmęs jos ranką, ima nematoma linija vedžioti žvaigždes, vardindamas keisčiausius jų vardus. Tarsi dangus būtų tik darželinukų užduotėlių knygutė, kurią nesunkiai įveikia net ne itin didelių gabumų vaikai. Jam viskas buvo paprasta. Jai - ne. Galbūt jis ją tuo ir žavėjo, o jį - ji. Bent jau kurį laiką jie taip manė.

Tačiau jis nepriėjo. Ji neišgirdo jo melodingo balso, ramiu tenoru skambančio nakties tyloje. Tiesą pasakius, net triukšmingiausią dieną jis kalbėjo keistai tyliai, tačiau niekam nereikdavo klausti: "ką sakei?", mat visi girdėdavo. Jis užburdavo. Balso stygų virpesiu. Tamsiomis akimis, rodos, aprėpiančiomis visą pasaulį. Savo keistu ir tuo pačiu nepaprastai prasmingu mąstymu. Visa, kas buvo jo, tapdavo nepaprasta. Gal ir ji kažkurį laiką buvo ypatinga? Ji norėjo tokia būti. Net jei tektų visą gyvenimą būti jo šešėliu.

Ji sėdėjo, žiūrėjo ir rėgėjo. Žvaigžių galybėj jo rudas akis. Tarsi ji žiūrėtų vienoj skaidrioj dangaus pusėj, o jis - kitoj. Ir ta mintis keistai ją ramino, beveik kaip jo balsas.

Ilgesys

Sakoma, kad nekreipti dėmesio ar bent būti ramiam, kai šalia yra priešas, yra sunku, bet taip elgtis su draugu - sunkiausia. Ypač, kai draugą paleidi dėl to, kad jis pasikeitė ir ,,tiesiog tam atėjo laikas". Sakai tai taip, tarsi mūsų pačių išgalvotas laikas galėtų keisti žmones, paversti juos kažkuo kitu, nors iš tiesų visą bjaurų darbą atlieka kitos personos. Ir tik jie. Mes tik linkę visą kaltę suversti aplinkybėms ir laikui.

Ypač skaudu, kai išleistą draugą sutinki... po kiek laiko. Net jei jį matei kasdien. Atrodo, regėjai, kad jis kitoks. Galbūt neatpažįstamu tapo tarsi pirštu spragtelėjus. Tada kažkaip nesigrauži. Bet tik likimui davus akimirką vėl pabūti dviese arba kokioje senoje kompanijoje... Išsigąsti. Supranti, kad jis tebėra tas pats. Giliai viduje. Buvo, yra ir bus. Kalba, jausmai ir būdo bruožai. Jie nepasikeitę. Kaip ir išdavikas juokas. Pasikito tik išorė, įpročiai ir galbūt gyvenimo būdas. Bet draugas visada liks tokiu, kokį jį pažinojai prieš tam tikrą laiko tarpą. Ir tai tampa tarsi dūriu į širdį. Paleidai. Per greit? Neapgalvotai? Ar iš tiesų bendravai tik su žmogaus paviršiumi? Pamatęs, kad draugas tebėra senasis jis, supranti, kaip nežmoniškai jo pasiilgai. Ir kaip norėtum, kad visa tai grįžtų. Choru aidintis juokas. Bendros beviltiškai kvailos mintys. Ilgi beprasmiai pokalbiai. Apie nieką. Apie svajones. Ateitį. Išgalvotus gyvenimus.

Ir galbūt dangui verkiant kartu su tavimi suprasi, kad yra viltis susigrąžinti. Nebūtinsi tą patį. Naują. Nuotykį, kuris padėtų pamiršti seną žaizdą, kurios laikas iš tiesų negydo, nes jis negydo nieko. Bet su skaudžiu lietumi ateis ir suvokimas, kad tu tikrai beprotiškai viso to pasiilgai. Labai labai. Iki mėnulio ir atgal.

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...