321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tiek, kiek aš norėjau, kad būtų.

   Akiniuotas spindulėlis. Aš, arba tai, kuo noriu būti. Noras per visą šį laiką nepasikeitė - būti spinduliu. Kažkam. Kažkieno gyvenime. Tik aš kitokia. Užaugusi. Ne, netinkamas žodis. Aš turbūt niekada neužaugusiu. Verčiau išaugusi. O šis tinklaraštis man tapo per mažas.

   Nežinau, galbūt laikui bėgant sukursiu kitą. Tokį, kurio niekas neskaitys ir niekas negirdės. O gal ir girdės - bet netyčia. O gal ir ne. Gal tai bus visko pabaiga - mano rašymo, mano istorijų. Mano jausmų išliejimo. Jaučiu, kad ta pabaiga turėjo būti anksčiau - daug anksčiau. Tik nesiryžau. Gaila? Taip.

   321. Gražus skaičius. Tegul toks ir lieka. 321-ojo įrašo. Paskutiniojo.

   O gal dar grįšiu. Galbūt.

   Tik kitaip.

   Kitu pavidalu.

Ar tikrai jie silpni?

   Jie gali sukti ratus paspirtuku miesto aikštėje šimtus kartų, o vėliau sustoti ir plačiai besišypsodami sušukti: ,,Oj, galva apsisuko!" Juokiuosi tada kartu su jais. Jie gali piešti brangiausią ,,bemsą" ir visiems kartoti, kad užaugę tokį turės - nesvarbu, kad tėvai vos išgali jiems nupirkti striukę. O aš jais tikiu. Jie turės tai, apie ką tik pasvajos. Jie gali stipriai apsivyti vos pažįstamo kojas ir tyrai prašyti: ,,O gal pažaisi su manimi?" Jie drįsta daryti tai, ką suaugę laiko idiotizmu. O juos aš palaikau. Jų drąsą. Ir kartais dar kartu ir pažaidžiu. Jie gali lakstyti sukdami rankas malūnais ir išsigąsti, kad nesusitvarkė kambario (juk ateis netvarkos nykštukas ir išneš visus žaislus!), bet po sekundės užmiršti ir vėl skraidyti nedidelėje pievutėje. O aš žiūriu į juos ir šypsausi - juk taip atskrenda ir laimė. Jie gali kartoti, kad fėja padės jiems išgydyti baisią ligą - reikia tik pasakyti burtažodį ir labai norėti. Jie tiki stebuklais. Jie tiki tikėjimu. Kartais tikiu ir aš. Kai pamatau jų viltį. Jie dar nežino, kas jų laukia. Jie mato saulę, gėles ir lėlės, jie krykštauja pamatę naują dviratį ir skaniai juokiasi, kai jiems sušauki ,,pagausiu pagausiu". Jiems nėra nieko blogo. Juk mama apgins, tėtis nuneš ten, kur saugu, o kaiminystėje gyvenanti draugė pažais kartu, kai skaudės. Nors jie nežino skausmo - juk tai tik piktos fėjos ir keistos nematomos adatėlės. Jiems nieko nėra neįmanomo. Nieko nėra ir juodo.

   Vaikai. Jie turi tiek daug ir to, ko neturi suaugę ar bent paaugę. Augdami prarandame tikėjimą, prarandame tyrumą, prarandame talentą pastebėti grožį. O vaikai visa tai turi ir be gailesčio dalina kitiems. Jie nieko negaili. Niekam. Na, nebent broliui ar sesei - jie atskira istorija ir turbūt pirmasis pavydas. Bet vaikai nepavargsta laukti. Draugų, ledų, ryto, filmukų ar momento, kai užaugs. Tik jie dar nežino, kad tas momentas ateina nelauktai ir netikėtai. Kartais net nespėji apsidairyti.
   Vaikai žino viską. Jie žino, kas yra meilė, jie gali paaiškinti, kas yra laimė. O ar žino tai nors vienas suaugęs? Mes vis dainuojame: ,,What is love?", mes vis ieškome prasmės. Galime paaiškinti fizikos dėsnius, žinome, iš ko susideda visata, tačiau niekada nerandame į atsakymų į klausimus apie tai, ką matome kasdien. O vaikai žino. Jie neieško atsakymų toli - jie turi tai panosėje. O jei neturi - sukuria. Ir dar kam paprieštaravus paklausia: ,,O kodėl ne?" Rimtai, kodėl?
   Mes turėtume mokytis iš jų. Iš vaikų. Nes jie geba tai, apie ką mes kasdien tik svajojame, o gal net nebedrįstame svajoti. Jie tiki. Jie myli. Jie juokiasi. Jie turi viską, o ko neturi - nusipiešia. O jei mes, paaugėliai, nors dieną taip? Be vargo, tikėdami rytojumi ir stipriai mylėdami?
   Ar ištvertume?
   Ne? Tai ar iš tiesų vaikai tokie silpni?

Skaudina tik silpnieji

   Visada yra žmonių, kurie mums kenks. Sakys ar darys bloga, net nenutuokdami, prie ko tai gali privesti. Visada bus tų, kurie bijos. O bijodami skleis gandus, kurie ir tebus gandai - tačiau jais daug kas tikės. Visada bus tokių, kurie tyčia darys visiems bet ką, kas kitus įskaudins. Tam, kad neliktų įskaudinti patys. Kito skaudinimas - tik savisauga ir baimės skydas. Nes įžeisti sugeba tik bailiai.

   O įžeidimų auka neturi pasiduoti skausmui. Ji turi suprasti, jog visa tai - tik menka baimė, kurią kažkas bando užgožti. Auka privalo praeiti pro įžėją aukštai iškelta galva, o prireikus - net padėti. Nes karma yra. Neverta teptis rankų dėl silpnų, neverta dėl tų pačių kankintis. Nes tas, kuris iškenčia pasaulio išbandymus - laimi, o tie, kurie ginasi - patys pavargsta ir tampa silpni. Reikia tik sukaupti jėgas ir ignoruoti tai, kas skaudina. Susitelkti į tai, kas svarbu yra Tau. Ir tik tada, kai būsi trim galvom aukščiau už tuos, kurie skaudino, galėsi kandžiai pasakyti: ,,O kas dabar?". 

   Bet ne visi žmonės tokie. Yra tokių saulių, kurios būna šalia keisčiausiais momentais. Kurie nušviečia gyvenimus to galbūt net nesuvokdami. Kurie padeda žinute, šypsena ar būvimu šalia. Nes ne visi blogi. Ne visi silpni. Geriems karma irgi suveiks. Dvigubai. Nes už gerą atsilyginima geru.

   Ne visi silpni. Ne visi bailiai. Bet bailių geriau vengti.

O aš taip myliu gegužę

   ,,O aš taip myliu gegužę" - kartoju kiekvienais metais. Ir ne be reikalo. Nes aš tikrai myliu gegužę.

   Dėl staiga atšilusio oro. Kai viskas pasidaro lengviau. Dėl ilgų dienų, kai, rodos, viską paprasčiau suspėti. Dėl žiedų - pirmųjų, kvapnių ir kerinčių. Dėl į nugarą alsuojančios vasaros - nes, o Dieve, ji jau čia. Dėl paskutinių kartų jausmo - paskutinių namų darbų, paskutinių koncertų ar dienų mokykloje. Dėl atsivėrusių žmonių - keista, bet būtent gegužę visi lenda iš savisaugos kiauto ir atsiduoda pasauliui. Nes gegužę viskas lengviau.

   Gegužę neužsitraukiu naktinių užuolaidų. Tam, kad ryte pabudusi pirmiausia pamatyčiau saulę. Skaisčią ir žadančią gražią dieną. Tam, kad vakare galėčiau ilgai žiūrėti pro langą, stebėti nykstančią šviesą (arba atsliūkinančią tamsą, bet čia jau kaip pažiūrėsi) ir užmigti tik visiškai sutemus. Arba anksčiau, jei jau nuovargis stipresnis už saulę.

   Mėgstu tuos atgijusius žmones. Keistai šiltus ir žiemoje palikusius pyktį. Gegužę jie kitokie. Tarsi vaikai. Laimingi. 

   Nes gegužę visas pasaulis šypsosi.

Tyla. Ir mintys

   Šiandien saldus vėjas švelniai bučiavo mano skruostus. Priėmiau juos. Bučinius. Nesigėdijau, nesislėpiau po storos striukės kapišonu. Leidau vėjui mane apgaubti, įlįsti į mintis ir išplauti visą negatyvą. Deja, jis to padaryti nespėjo. Per trumpas kelias nuo namų iki vietos, kur galiu rasti mėgstamų saldainių, turbūt.

   Vakare klausiau kiek melancholiško lietaus barbenimo. Tas ausiai malonus garsas keistai ramino, o mintys išnyko kartu su vandens lašų tikšėjimu. Neliko nieko. Kol lietus lijo. Deja, praėjus kelioms minutėms manoji nirvana baigėsi kartu su lietumi. Vėlgi - laiko buvo per maža.

   Laikrodžiui išmušus vidurnaktį, suklusau. Aplink gūžėjo tamsi tyla, spaudžianti mane savo vienatve. Nebuvo nieko - nei garsų, nei draugų, nei iškylančių žinučių. Net dieną ošęs vėjas išnyko. Tai nebuvo tyla, kuri pailsintų. Ji slėgė. Nešė siaubą. Vienišumą. Tyla nebuvo tai, ko šiąnakt ieškojau. Ta tyla spjaudė man į veidą ir vis priminė, kad galų gale nelieka nieko - tik laikas. 

   O aš taip bijau, kad laiko man liks per daug. Arba kad visai jo neliks. Bijau, kad betaupydama jį pastebėsiu, jog jis išgaravo kaip šiandieninis vėjas - atrodo, stiprus, galingas, o vis tiek sugebantis pasislėpti. Bijau, kad laiko liks per daug. Bijau, kad jo neliks. Bijau.

   Nes naktį kaip šią man liko tik tyla ir mintys, iki kaulų skausmo griaužiančios sielą. Neliko net laiko. O gaila.

Pirmi kartai

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą žengei į klasę? Nedrąsiai atsisėdai į suolą, kuriame kojomis nesiekei žemės. Galbūt, jei turėjai daugiau ryžto, naujam bendraklasiaui pasakei švelnų ,,Labas!", o galbūt laukei, kol kas tau pirmas nusišypsos. Tada tikėjai, kad tu - didelis, kad čia bus patys geriausi metai. ,,Ir buvo",- sakysi po visko, nepaisydamas, kad dvylikos metų laikotarpyje tikrai kelio rožėmis niekas nepaklojo. Bet visiems kartosi, kad tai - nuostabu, nes visada prisiminsi dieną, kai kojomis dar nesiekei žemės. Dieną, kai pirmą kartą pamatei mokyklą.

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą įsimylėjai? Nedrąsiai šypsojaisi ir raudai, kai jis ar ji netyčia tave pastebėdavo, kartais vengdavai, kai tau būdavo ,,blogų plaukų diena''. Ar prisimeni, kai vakare, užsidaręs kambaryje, šokdavai iš laimės, kai, rodos, pati meilė su tavimi pakalbėdavo, o ausinėse vis iš naujo leidai skambėti dainoms, kurios grojo, kai jis ar ji buvo šalia? Tie magiški virpuliukai persekiojo visur. Lyg šešėlis, tačiau ne nešantis tamsą, o keistai šviesią šilumą. Tas ypatingas balsas vis skambėjo galvoje, o šypseną galėjai matyti vos užmerkęs akis. Ar prisimeni?

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą prisėdai už vairo? Iš pradžių vairavai nedrąsiai, o tavoji transporto priemonė vis trūkčiojo it žagsulio kankinamas vaikas. Bet vėliau judėjai vis greičiau, laisviau ir lygiau. Galų gale klykei iš džiaugsmo (aišku, mintyse, nes kelio iš akių pamesti dar negalėjai). Žinau, kad visada prisiminsi tą kartą, net jei jis nebuvo toks sėkmingas, kokį galėjai įsivaizduoti. Bet vis dėlto jis buvo pirmas.

   Ar dar prisimeni, kai pirmą kartą užlipai ant scenos? Sakyti eilėraščio, dainuoti, o galbūt net šokti. Dar ir dabar jauti, kai visi tave stebėjo, o tau svarbus tapo kiekvienas menkniekis. Tapęs atlikėju, tu viską pamiršai, leidai veiksmams, muzikai ar žodžiams tave užlieti. Po pasirodymo visi plojo. Plojo ir tavo širdis, o protas tyliai diktavo klaidas, kurių kitą kartą nebedarysi. Tada vėl lipai ant scenos. Ir vėl. Ir kiekvienas iš šių kartų buvo tarsi pirmas - kiekvienas kitoks, kiekvienas išskirtinis ir nepamirštamas. Ir tu juos visus prisiminsi. Nes pirmų kartų niekas nepamiršta.

   O ar dar prisimeni pirmą netektį? Kai pagalvėje nebetilpo ašaros, o tylus kūkčiojimas skambėjo iki paryčių? Kai niekam neleidai tavęs užkalbinti, o pats tapai sunkųjį roką siurbiančia mašina? Tikėjai, kad čia kelio pabaiga, nors vėliau teko nusivilti - pabaigos taip greit nesulaukia nė vienas. Ar prisimeni, kai atsikėlei ir skaidrų pavasario rytą netyčia vėl pamatei saulę? Ar prisimeni?

   Ak, tie pirmi kartai. Neužmirštami. Neapsakomi. Neturintys nei pradžių, nei pabaigų. Iš jų ateina mūsų stiprybė - tereikia užsimerkti ir prisiminti. Pirmų kartų laimė niekur nedingsta. Ji čia, su mumis. Tereikia sugebėti ištraukti ją iš atminties.

   Ar dar prisimeni, kai paskutinį kartą prisiminei?

Pasiklydau. Bet vis dar ieškau

   Nežinau, kaip sutalpinti tokį platų pasaulį tokiame mažame kūne. Tai tarsi užburtas ratas - augu aš, auga ir pasaulis. Kai tik, rodos, spėju viską ir tampu beproto laiminga - tuoj atsiranda kažkas, kas šią trumpą harmoniją sujaukia. Kažkoks nejuntamas vėjas įsisuka tarp surikiuotų minčių, darbų ir svajonių ir viską sumaišo. Ir sumaišo taip, kad nieko neberandu. Nei svajonių, nei darbų, nei savęs pačios. Kartais pagalvoju, kad galbūt ir mano tikslai per dideli tokiai mažai būtybei. Galbūt noriu per daug. Gal man nelemta būti tuo, kuo noriu tapti. Gal aš būsiu tik dulkelė pasaulio margumyne?

   Bet aš noriu būti kažkuo, kas padės pasauliui. Kas gelbės nuo neteisybės. Noriu padėti. Noriu saugoti. Noriu matyti kasdien vis labiau besišypsančius veidus. Noriu regėti laimės ašaras ir girdėti nuoširdžius ,,ačiū". Noriu mėgti tai, ką darau. Kad ir kaip sunku bebūtų. O, kaip aš noriu! Bet kartais jaučiuosi tokia maža, tokia trapi... Per silpna svajonėms. Kartais atrodo, kad joms nelemta išsipildyti. Nes noriu per daug. Jei pavargstu šiandien, ar ištversiu rytoj?

   Ir kodėl noriu tiek daug. Kad ir šiandien. Noriu groti, šokti, tobulėti ir plėsti žinias. Bet jei viską aprėpiu, po poros savaičių tampu vaikštančiu lavonu su juodais paakiais ir nė velnio nelaiminga širdimi. Verčiau - pavargusia. Tarsi kas verstų visa tai daryti... Bet man tai beprotiškai patinka. Nedaryčiau viso to, jei nepatiktų. Man patinka jaustis galinga. Didele. Tuo pačiu metu būti penkiose vietose ir vakare užmigti su mintimi, kiek daug nuveikiau. Myliu užimtumą. Dievinu, kai svajonės ir tikslai pildosi. Bet ilgai tempti taip negaliu. Tad ar ištversiu vėliau?

   Ar gali viskas būti taip sudėtinga? Ar tik aš viską apsunkinu? Nebežinau, kas man iš tiesų yra laimė. Nebežinau, ko siekiu ir kas yra tikroji aš. Pasiklydau tarp jau kelias dienas siaučiančio vėjo gūsių, neberandu savo namų. Savo vietos šiame pasaulyje. Keisčiausia, kad beprotiškai myliu gyvenimą. O net nebežinau, kur jis.

   Kas jis. Kur jis. Kur aš ir kur tu. Ar rasime kada nors vienas kitą? Gal. Taip. Ne. Bet pasiilgau. Ir pažadu, ieškosiu. Jei reikės - amžinai. Aš ieškosiu...

Kol šoku...

   Tą akimirką, kai stoviu užkulisiuose prieš pasirodymą, aš šoku. Bet kaip. Sukuosi, šokinėju ir kratausi pagal muziką, kokia tik tuo metu skamba - nesvarbu, ar tai sunkus hip hopas, ar lėtas valsas. Tai - jau savotiškas, galbūt net kiek keistokai skambantis ritualas. Per tas dvi-tris minutes palieku pasaulį - išmetu visas mintis, problemas ir jaudulį lauk. Per tas minutes tampu niekuo. Viskas tampa nesvarbu, pasaulis netenka prasmės. Lieku tik aš ir mano kolektyvas.

Vienas, du, trys... Pažadu!

   Vienas, du trys... Vienas, du, trys... Lėtai, kad niekas nenugriūtų, sukasi pasaulis. Neša mus atsargiai, saugodamas nuo blogo ir tamybių. Tarsi rūpestinga mama šiltai apglėbia ir savo nugara užstoja visas pasaulio negandas... Laiko mus, lyg galėtumėme pabėgti. Tarsi vieną dieną išskleisime sparnus ir skrisime.

Šiąnakt myliu. Cinamoną.

Po saują, po saują, kur tik tamsu,

Kur baimė, kur balos, kur kvepia lietum.

Kur šalta, negera, ar liūdna labai

Šiek tiek cinamono, kad būtų gerai.

(Žodžiai - Gintarės Bauerytės)