Jie gali sukti ratus paspirtuku miesto aikštėje šimtus kartų, o vėliau sustoti ir plačiai besišypsodami sušukti: ,,Oj, galva apsisuko!" Juokiuosi tada kartu su jais. Jie gali piešti brangiausią ,,bemsą" ir visiems kartoti, kad užaugę tokį turės - nesvarbu, kad tėvai vos išgali jiems nupirkti striukę. O aš jais tikiu. Jie turės tai, apie ką tik pasvajos. Jie gali stipriai apsivyti vos pažįstamo kojas ir tyrai prašyti: ,,O gal pažaisi su manimi?" Jie drįsta daryti tai, ką suaugę laiko idiotizmu. O juos aš palaikau. Jų drąsą. Ir kartais dar kartu ir pažaidžiu. Jie gali lakstyti sukdami rankas malūnais ir išsigąsti, kad nesusitvarkė kambario (juk ateis netvarkos nykštukas ir išneš visus žaislus!), bet po sekundės užmiršti ir vėl skraidyti nedidelėje pievutėje. O aš žiūriu į juos ir šypsausi - juk taip atskrenda ir laimė. Jie gali kartoti, kad fėja padės jiems išgydyti baisią ligą - reikia tik pasakyti burtažodį ir labai norėti. Jie tiki stebuklais. Jie tiki tikėjimu. Kartais tikiu ir aš. Kai pamatau jų viltį. Jie dar nežino, kas jų laukia. Jie mato saulę, gėles ir lėlės, jie krykštauja pamatę naują dviratį ir skaniai juokiasi, kai jiems sušauki ,,pagausiu pagausiu". Jiems nėra nieko blogo. Juk mama apgins, tėtis nuneš ten, kur saugu, o kaiminystėje gyvenanti draugė pažais kartu, kai skaudės. Nors jie nežino skausmo - juk tai tik piktos fėjos ir keistos nematomos adatėlės. Jiems nieko nėra neįmanomo. Nieko nėra ir juodo.
Vaikai. Jie turi tiek daug ir to, ko neturi suaugę ar bent paaugę. Augdami prarandame tikėjimą, prarandame tyrumą, prarandame talentą pastebėti grožį. O vaikai visa tai turi ir be gailesčio dalina kitiems. Jie nieko negaili. Niekam. Na, nebent broliui ar sesei - jie atskira istorija ir turbūt pirmasis pavydas. Bet vaikai nepavargsta laukti. Draugų, ledų, ryto, filmukų ar momento, kai užaugs. Tik jie dar nežino, kad tas momentas ateina nelauktai ir netikėtai. Kartais net nespėji apsidairyti.
Vaikai žino viską. Jie žino, kas yra meilė, jie gali paaiškinti, kas yra laimė. O ar žino tai nors vienas suaugęs? Mes vis dainuojame: ,,What is love?", mes vis ieškome prasmės. Galime paaiškinti fizikos dėsnius, žinome, iš ko susideda visata, tačiau niekada nerandame į atsakymų į klausimus apie tai, ką matome kasdien. O vaikai žino. Jie neieško atsakymų toli - jie turi tai panosėje. O jei neturi - sukuria. Ir dar kam paprieštaravus paklausia: ,,O kodėl ne?" Rimtai, kodėl?
Mes turėtume mokytis iš jų. Iš vaikų. Nes jie geba tai, apie ką mes kasdien tik svajojame, o gal net nebedrįstame svajoti. Jie tiki. Jie myli. Jie juokiasi. Jie turi viską, o ko neturi - nusipiešia. O jei mes, paaugėliai, nors dieną taip? Be vargo, tikėdami rytojumi ir stipriai mylėdami?
Ar ištvertume?
Ne? Tai ar iš tiesų vaikai tokie silpni?
