Minčių kiek ir sniego

Kaip gera niekad niekad nesuaugti. Neišaugti. Vis dar juoktis iš nejuokingų dalykų, kvatotis, kai kas nors nugriūna. Kaip gera turėti drąsos būti penkiamečiu vaiku, kai visi aplink - rimtuoliai keturiasdešimtmečiai.

Taip, aš šią žiemą vis dar leidausi nuo kalno su savo geltonomis rogėmės. Gerai jau, ne mano. Perleidau jas kitai kartai - savo seseriai. Bet vis tiek... Kasmet drugeliai pilve traukiasi kartu su kalniuku, kas kartą tas šlaitas vis mažesnis. Tačiau mintys, kai leidiesi, nesikeičia. Pasiduoti vėjui. Šalčiui. Leisti sniegui pasiimti tave į savo glėbį. Nesipriešinti inercijai. Skrydžiui. Tiesiog būti.

Taip, šiemet vėl kritau į pusnį ir plasnojau sniego angelu. Atsistojusi ir pamačiusi savo meno kūrinį, pamąsčiau: ,,O jei kiekvieno iš mūsų vidinis angelas kasmet taip augtų ir didėtų kaip šis, sniego?" Turbūt būtumėm geresni. Apgailėtina, kai sniego angelas užima vis didesnį plotą, o mūsiškis - mažesnį...

O kas būtų, jei kada nustočiau slidinėti nuo kalno ar vartytis pusnyse? Ar manasis angelas visai dingtų? Ar išnyktų trumpas laisvo skrydžio pojūtis? Ar aš ten tebebūčiau aš?

Šįvakar man viskas pinasi. Žiema, sniegas, vaikystė, aš, penkiolika, nuotykiai, o jeigu, ar. Visko tiek daug. Visai tiek, kiek sniego šįvakar už lango.

Išrėkti

Daugybę kartų per pastarąjį pusmetį tiesiog atsiversdavau bloggerio švarų lapą, kai tuo tarpu vienokia ar kitokia muzika virpindavo kiekvieną sielos kertelę. Nuo nuovargio perštinčiomis akimis žiūrėdavau į baltą bedugnę, žiojančią ekrane, o nusilpusiais pirštais lėtai baksnodavau raides, kuriomis stengdavausi išmarginti lapą. Tačiau gal nuovargis, o gal per daug išsakyti žodžiai trugdydavo tai padaryti ir aš pastrigdavau ties pirma pastraipa. Du-penki sakiniai. Ir viskas. Galvoje plytėdavo tiek minčių, jos sukdavosi kaip verpetai, tiesiog daužyte daužydavo mano kaukolę... Bet aš nesugebėjau jų išleisti.

Maniau, kad tai tik nuovargis. Guodžiausi ta mintimi, kad per atostogas bus geriau. Taip, iš tiesų, dabar su pailsėjusia galva daug lengviau viską, ką noriu, paleisti laisvėn. Tačiau... nebepavyksta to padaryti žodžiais. Nei draugams, nei sau. Jau nekalbu apie tinklaraštį. Nebenoriu bendrauti, kalbėti. Noriu būti tik stebėtoja. Noriu susikurti savąjį pasaulį, savo niekad nesprogstantį burbulą. Tiesiog trokštu jame įstrigti.

Nežinau, kur dingo toji Rugilė, kuri visada norėjo būti visko sūkuryje. Net nenutuokiu, kur pasidėjo toji, kuri norėjo tik veikti, veikti, veikti.
Dabar tenoriu sėdėti savo kambaryje, šlemšti saldumynus, žiūrėti filmus, skaityti, peizalioti naujoje užrašų knygutėje. Pavargau nuo veiksmo. Jei nebūtų šalta, norėčiau sėdėti prie upės, ant tiltelio ir tiesiog įkvėpti miško. Valandą, dvi. Galbūt visą gyvenimą.

Viskas, ko noriu, yra vienatvė ir ramybė.
Bet jau artimiausiomis dienomis.

Žinau, kad greit pasiilgčiau žmonių, jų šurmulio... bet aš taip dabar noriu ramybės, taip, kad mano mintys su šiuo noru tiesiog privalėjo būti išrėktos.

Ir. Dieve. Aš tai pagaliau padariau. Pasakiau viską žodžiais.

(Ne)poteriška magija

Mes esame linkę nepastabėti, kiek daug dalykų vyksta aplink juos. Visi bėgame, lekiame, o paskui skundžiamės, kad mieste nieko gero. Žmonės užsimerkia ne tada, kada reikia - akli tampa gražiausiais gyvrnimo momentais. Net neraikia būti žiobaru, nepastebinčiu burtininkų pasaulio. Juk nematome net daug paprastesnių dalykų.

Kiekvienas žodis - lyg mažas stebuklas. Jis gali gydyti, džiuginti, nustebinti, tačiau lygiai taip pat gali sužeisti ar net sužlugdyti. Viskas priklauso nuo to, kaip, kada ir kokį raidžių kratinį ištarsime. Ir drąsiai galime daryti stebuklus, tardami savo burtažodžius. Neprireiks net burtų lazdelės.

Kartais tiek daug priklauso nuo akimirkos. Sekundė šian - spėsi pravažiuoti, kol kamščiais išmargintoje gatvėje dega žalia šviesaforo spalva, o sekundė ten - jau aukosi kitas penkias minutes, lauksi, vėpsodamas į raudoną lemputę. Kad parodytum, kokia svarbi yra akimirka, visai nereikia kovoti dėl savo ar kitų gyvybės. Juk akimirkos teka kasdien.

Neverta teisti žmonių už tai, kokie jie yra. Pikti ar laimingi, gražūs ar bjaurūs... Kad ir kokie jie bebūtų, galbūt būtent tokiais žmones pavertė pats gyvenimas. O nuo jo juk nepabėgsi... Nepagrįstai teisdami žmones, vėliau galime skaudžiai kentėti ir dar skaudžiau gailėtis. Ir tai vyksta visur, ne tik Hogvartse, tarp Hario ir Sneipo. Nebūtina septynerius metus nekęsti žmogaus, kad gailėtumeis - kartais užtenka ir pusantros dienos.

Viskas, ką esame patyrę, ką mylėjome ir branginome, amžinai tupės sielos kamputyje. Prisiminimų niekad neišmesi, jie, praėjus kažkiek laiko, vis atgimsta ir atgimsta, sušmėžuodami mums prieš akis. Galbūt jie skaudins, galbūt džiugins... Viskas priklausys nuo to, kaip į prisiminimus žiūrėsi. Juk taip pat buvo ir Hariui, kai buvo priverstas iškviesti gynėją. Jis turbūt labiausiai žeidžiantį prisiminimą pavertė laimingiausiu... ir tai jam padėjo. Gal padėtų ir mums?

Brangiausi žmonės visada šalia. Mintyse, širdyje ar visai greta mūsų. Jie niekur nepabėga, net jei nebepriklauso šiam pasauliui - prisiminimai užkonservuoja juos mumyse taip sandariai, kad niekas negali išplėšti. Kad visus mylimus žmones turėtume, mums nereikia nė gebėjimo teleportuotis, nė prisikėlimų akmens. Mes tai galime ir be magiškų gebėjimų. Nors... mintys ir yra savotiška magija, tiesa?

Kartais visų įvykių eiga priklauso nuo to, ar pasitikime savimi ir kiek drąsos įkvėpiame. Juk visada galime išsigąsti ir pabėgti, taip ir nepasiekę to, ko norėjome, bet lygiai taip pat galime ir sulaupti jėgas ir ryžtingai žengti pirmyn. Pavyzdžiui, ar Haris būtų nugalėjęs Voldemortą, jei nors kartą būtų išsigandęs ar suabejojęs savimi?

Kiekvienoje šviesoje yra tamsos, kaip ir kiekvienoje tamsoje yra šviesos. Niekada nebūna tik juoda arba tik balta. Visi turime įvarių savybių ir tik mes renkamės, kurios ims dominuoti. Kad ir Drako Smirdžiaus motina. Ar ji, jei neturėtų šviesiosios pusės, būtų sumelavusi pačiam Voldemortui, kad Haris negyvas? O Ronis? Ar būtų kad ir akimirkai palikęs draugus, jei būtų tik geras?

Ir dar daug daug minčių, kurios kilo n-tąjį kartą žiūrint visus Hario Poterio filmus. Prirašyčiau ir daugiau, jei dabar nebūtų pusė dviejų nakties ir aš nebūčiau visą dieną praspoksojusiu į vienokio ar kitokio kompiuterio ekraną...

Bet gal iš tiesų Haris Poteris nebuvo tiesiog stebuklingas, vaikiškas ir su Kalėdomis beasocijuojantis filmas/knyga?

LaimėLaimėLaimėLaimėLaimė

Šiandien esu laimingiausias žmogus pasaulyje.
Ne, esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
Ne, visatoje.

Nieko ypatingo. Eilinis karnavalas, tie patys klasiokai, kiti draugai irgi nepasikeitę. Bet ir laimė, aplankiusi karnavalo metu, neblėsta. Galbūt net priešingai - auga. Kasmet. Vis. Auga.

Taip gera kartais palikti pasaulį už užrakintų mokyklos durų, pasiversti kažkuo kitu ir tiesiog būti. Šiandien. Čia. Dabar. Negalvojant, ką veiksi už minutės ar dviejų. Taip gera kartais tiesiog beprotiškai džiaugtis ir išnaudoti kiekvieną sekundę... Kaip nuostabu būti niekuo - tik mažu šviesos atspindžiu minios žmonių jūroje.

Beprotiškai nuostabu yra pajausti, kokius nuostabius žmones turi šalia. Gaila, kad tik tai pajutus imi juos dar labiau branginti ir spausti arčiau savęs. Galbūt labiau mylėti. Stagiai atleisti už viską. Palikti praeitį, pasiimti dabartį. Draugų atveju - ateitį.

ir tik niekadėjas laikas visą akimirkos džiaugsmą gadina. Kai nedrąsiai užmeti akį į laikrodį, kas kartą, rodos, suvirpa širdis - ar dar daug liko laimės? Kiekvieną kartą laiko atsakymas vis labiau liūdina...

Bet ir grįžus namo, išsekusiomis akimis žiūrint vakaro nuotraukos, tavo siela vis dar strykčioja - juda pagal muziką, kuri dar tebeskamba galvoje, o gal tiesiog džiaugiasi, nes mes ir gyvenam vardan tokių sekundžių...

Ir kas supaisys laimę, laiką ir prisiminimus?

Niekas. Aišku tik viena - laimė visada nugali.

Kalėdų seneliui, kažkur, į nežinią

Mielas Kalėdų seneli,

turbūt pastarosiomis dienomis gauni be galo daug laiškų. Paprastų, vaikiško nuoširdumo pilnų arba gal netgi brandžių, keistai paskendusių skausme. Turbūt, skaitydamas tonas popieriaus, dailiai išraižyto raidėmis, pavargsti ir nieko nebespėji... Bet išdėstysiu ir aš savo slapčiausius troškimus, net jei šiemet ir nepavyks įgyvendinti mano keistų, gal net per didelių norų. Tačiau svajoti niekas nedraudžia, tiesa?

Pirmiausia, norėčiau paprašyti stiprybės. Kam man ji, jei esu pačiame jėgų žydėjime? Mano elementai kaip greitai pasikrauna, taip greitai ir išsenka. Norėčiau, kad jų veikimo trukmė pailgėtų, nes kartais tampa per sunku po dienos darbų net užmigti, žinant, kad ryt reiks atlikti dar daugiau... Kartais taip norisi išverkti visą naštą, kuri slegia ne tik pečius, bet ir galvą. Brangus Kalėdų seneli, jei kur nors, mažučiame užkampyje, netyčia rastum jėgų maišelį... aš su mielu noru jį priglausčiau ir branginčiau.

Žinai, ko dar giliai širdy labai labai noriu? Pasitikėjimo. Atrodo, mano dar maža širdutė, bet ji jau tiek kartų skilo, kad dreba atėjus kiekvienai naujai žinutei. Bijau, kad išduos. Bijau, kad vėl išgirsiu melą. Bijau jau pačio pasaulio, nes aplink - tik duženos, kurios, man ne taip pastačius koją, įpjaus. Noriu ne kiek pasitikėjimo kitais, o drąsos pasitikėti. Tačiau labai labai mažai, juk šio gėrio esant per daug, pasaulis gali apvirsti aukštyn antarktida...

Turbūt jau per daug užsisvajojau, bet dar drįsiu paprašyti, kad iš mano gyvenimo niekur nedigtų M. Muzika. Fortepijonas (ar bent jau menkesnė jo forma - pianinas). Akordeonas. Galų gale - šokiai. Ausinukai ir išmanusis. Karštai noriu, kad mano gyvenime M amžinai gyvuotų ir kuo įvairesniu pavidalu, tuo geriau. Nes tik ji lėtai klijuoja duženas... Neatimk jų mainais už stiprybę ar pasitikėjimą.

Turbūt mano užgaidų sąrašas tęstųsi ir testųsi. Amžinai. Be krašto. Bet galbūt tokie norai ir veda pirmyn? Link geresnio gyvenimo arba apskritai - link gyvenimo? Turbūt net nebemandagu dar kažko prašyti. Juk jau pasirodyčiau aikštinga, išlepinta ir savanaudė megščia...

Bet... Tiesa. Vos nepamiršau. Be ko neištverčiau nė dienos - tai savas kampas. Ramybės apsupta vieta, kuri matytų mano ašaras, juoką, susikausčiusį baimės žvilgsnį ir palengvėjimo apimtą kūną. Leisk man visada turėti tokią vietą. Tokią, kurioje galėčiau mėgautis ramybe ir drįsčiau tą šventovę šaukti kaip ,,mano!".

Turbūt dabar jau viskas, ko noriu ir ko trūksta. Na, ne. Ne viskas. Bet su kitkuo... susitvarkysiu. Pati. Kaip nors. Ir tai... žinau, kad yra pasauliečių, kuriem gal tūkstantį kartų blogiau nei man. Tad... Kalėdų seneli, aprūpink pirma tuos, kam tikrai reikia. O aš... kaip nors. Juk žinai, kad drebėjusi tiek, iškęsiu ir dar porą trejetą metelių...

Su meile ir pagarba,
maža mergaitė, visai kaip laukų rugiagėlė -
Rugilė

P.S.  Viskuo aprūpink (pirmiau manęs) man brangius žmones. Prašau, neleisk jiems kentėti. Iš anksto ačiū!

Jas man negerai (taip, net pavadinimą parašiau su klaida. Tebūnie.)

Kartais klausiu savęs, kokio velnio aš visa tai darau. Gerai, meluoju. Dažnai klausiu savęs, kam visa tai. Kam aš lankau muzikos mokyklą jau devintus metus, jei neskaičiuosiu jamachos. Kam aš dar apsikroviau šokius, jei: 1) nemoku šokti, tiesiog nesiseka; 2) aš ir taip neturiu laiko. Kodėl aš mokausi visus dalykus tol, kol išmokstu, atmetant visiškas silpnumo akimirkas arba juodai nemėgstamus dalykus. Kam? Kodėl aukoju visas savo dienas, minutes? Kodėl pradanginu savo gyvenimą?

Bet tada susimąstau.

Ne, aš jo nedanginu. Jį užpildau. Keista, bet įdomia ir, deja, siaubingai varginančia veikla. Kartais užknisančia. Turbūt galėčiau sėdėti ir žiūrėti, kaip mano gyvenimas nuplaukia pasroviui. Bet... Kas iš to? Kam paleisti savo pasaulį, jei galime jį kietai laikyti savo delne?

Bet juk pavargstu. Juk nesijaučiu super laiminga, tik pavargusi ir patenkinta, kad viena diena baigėsi.

Bet ne.

O gal.

Ne.

Va taip ir sėdžiu blaškoma abejonių jūroje. Vartausi tarp ,,kodėl" ir ,,todėl". Kasdien. Beveik.

Dieve, kaip nuo visko pavargau. Sėdėčiau ir tingėčiau, kaip kai kurios personos. Bet negaliu. Nesugebu paleisti gyvenimo vėjais.

Kas man negerai? Kas, po galais?

Savanaudės ašaros

Keista, kaip pastarosiomis dienomis noriu būti tik šešėlis. Arba vaiduoklis. Noriu būti su visais, pačiame centre, bet nenoriu, kad kas pastebėtų mane. Tiesiog trokštu būti nematoma.

Bet iš tiesų... kažin, ko labiau noriu. Ar būti pastebima, reikalinga ir tokia, kurią visi matytų, kuriai, reikalui esant, visi pultų padėti. O gal, apėmus beviltiškumo jausmui, iš tiesų ir noriu būti niekas..?

Esu pavargusi. Ne, ne pavargusi, o pervargusi. Nuo visko. Nuo to, ko nemėgstu. Nuo to, ko bijau. Nuo visko, ko svajoju. Pavargau daryti tai, kas man nepatinka. Pavargau siekti kažko, kas pamirštama. Kas laikina. Nors... Kas šiandien yra amžina? Niekas. Niekas nėra amžina. Galbūt pavieniai asmenys, per stebuklą ar įgimtą genialumą (arba priešingai - kvailumą) ir paliks pėdsaką ateities istorijoje, bet... Kiek iš mūsų, dabar gyvenančių žmonių bus verti istorijos vadovėlio? Dešimt iš septynių milijardų? O ir ar istorija - amžina? Juk per metų metus ji irgi iškreipiama. Vėl - laikina...

Nežinau, kas esu. Nežinau, kam esu. Nežinau, kodėl esu. Nežinau, kuo esu. Žinau, kuo noriu būti. Kas noriu būti. Puikiai žinau, kam noriu būti. Bet... Kas iš to? Iliuzijomis dar niekas nebuvo gyvas. Jos - kaip angliavandeniai. Tai akimirkai ir trumpai ateičiai duoda spyrį, bet, greitai suteikusios jėgų, greitai ir išnyksta.

Pavargau. Pervargau. Nusibodo. Viskas.
Nusibodo būti su žmonėm, kai jie nėra su manim. Pabodo būti šuniui penkta koja. Mano mintys, mano savijauta mane tiesiog dusina. Aš noriu tiesiog pabėgti nuo gyvenimo. Pasislėpti. Įlįsti į jaukų šiltą urvelį, iš kurio nosį iškiščiau tik prasigiedrijus gyvenimo orui...

Kiek daug noriu. Bet kas man bent mažą dalį suteiks? Niekas. Viską turėsiu uždirbti savo rankomis. Niekas už mane nenugyvens. Turiu. Eiti.

Net jei jėgų nėra. Net jei žmonių nėra. Net jei noriu bėgti šalin.

Nakties šešėliai

Miestas skendėjo tamsos ir mažų žiburėlių sūkuryje. Atrodo, pasaulis bando pasislėpti, tačiau daugybė šviesos spindulių neleidžia to padaryti. Mano rankas šildė puodelis kavos, kuria karts nuo karto sušildydavau savo vidų (jei tik tai įmanoma padaryti). Veidą žnaibė šaltukas, o aš bandžiau atgauti tamsos ir nuovargio pagrobtą protą.
Įsėdusi į autobusą, įsijungiau muziką. Ausinukai slėpė mane nuo man nepatinkančių pasaulio garsų, o siela kartu dainavo mėgiamą melodiją. Užsimerkimo akimirka. Pabėgimo nuo pasaulio neturint proto.

Per dažnai daug ką darome ne taip. Slepiamės šešėliuose, neparodydami pasauliui, kas iš tiesų esame. Tik vienetai drįsta sužibėti. Visai kaip žibintai tamsioje gatvėje. Save guodžiam nerimtais ir nesvariais argumentais. Leidžiamės talžomi skaudžių vėjų, o kai nebeištveriame, dar giliau slepiamės. Nebandom kovoti. Nebandom mąstyti, ką daryti. Atiduodame protą tamsioms dienoms ir... ir pasiduodame.

Gal laikas kažką keisti?

Pavyzdžiui, pradžią. Slėpimąsi. Gal išlendam iš sutrūnijusių ir ištęstų šešėlių?

Pavargęs tikėjimas

Kaip seniai savy beturėjau tokią jausmų maišalynę. Kiek laiko praėjo, kai paskutinį kartą  gaudžiau šviesos greičiu lakstančias mintis, kiek laiko aš jau kovoju pati su savimi. Per ilgai einu prieš save. Per ilgą laiko tarpą aš nieko nedaviau sau. Tapau darboholike, nematančia nieko, apart darbo. Bet, kai pamąstau, viskas prieš mano valią...

Dabar pavargau. Pervargau. Per šeštą pamoką man jau ,,nebelaiko" kojos, keliai linksta. Per septintą jau nebepajėgiu mąstyti. Tada būna būreliai - tikra atgaiva protui. Visiškas nušvitimas. O vakare, grįžus namo ir jau darant namų darbus, po pusantros valandos darbo imu atsijunginėti. Nepajuntu, kaip jau numeruoju ,,1,2,4,5,6,7,9...". Nesąmoningai brėžiu lenteles su trigubu eilučiu kiekiu. Toks jausmas, kad užmiegu prie namų darbų atmerktom akim ir staigiai vėl pabundu. Jei taip dar mėnesį be pertraukų, neištversiu. Kas naktį tik penkios-šešios valandos miego... Man tai tikra tragedija.

Žinau, žinau, studijuojant bus baisiau. Bet čia viso labo 9 klasė. Ne 12, net ne 11. Jaučiuosi labai labai labai labai pavargusi.

Jei galvą apsunkintų tik mokslai, viskas būtų paprasta. Bet niekas neapsieina vien mokslais. Namai. Įvairios problemos. Pikti draugai. Nesusipratimai. Kasdieniniai rūpesčiai...

Keista, kai viskas per daug greitai keičiasi. Esu lyg duobėj, o visi toli nubėgę. Atsilieku gal keliolika kilometrų... O aš vis dar iš tos vienos duobės nesugebu išlipti.

Šiąnakt rašyčiau ir rašyčiau. Rašyčiau ir rašyčiau. Vis daugiau. Be perstojo. Nes šiąnakt - minčių proveržis. Bet laikrodis man tyliai kužda, kad liko gal šešios valandos miego... O mano kūnas jau nebesileidžia judinamas.

Tikiuosi, kad greitu metu tai pasikeis.
Labai nuoširdžiai tikiuosi.

Išsiliejau

Iš karto nuoširdžiai atsiprašau šių dalykų mylėtojų, nu bet per daug neapykantos susikaupė, kad bambėčiau tik savo draugų facebook'o langeliuose ar močiutei palei ausį. Įspėjimas: mano nuomonė neturi sutapti su jūsų nuomone.

KAS PER ŠŪDUKAS YRA TA GEOGRAFIJA. DAŽNAI  ISTORIJA. IR KARTAIS RUSŲ.

NU KAIP NEKENČIU ŠITŲ PAMOKŲ, TAI NORS IMK IR APSIVERK.

Geografija - mokslas apie žemę. Žemė - sunkiokota, išdarkyta baisų siaubūnų - žmonių. Žmonės dažnai skaudina. Skausmas labai bjaurus dalykas. Bjaurus dalykas = geografija.

Kokio velnio turiu mokytis aš tą geografiją, jei ji man nė trupučio nepatinka. Kam ta geografija? Pasijungi žinias ir žinai, ką reik žinot, nes Šulija viską pasako. O čia dabar... lyg man įdomu ir lyg man reikės žinoti, kaip ciklonai ar anticiklonai juda. Fizika jau milijoną kartų geriau - bent galėsiu apsiskaičiuot, kiek ledukų į gėrimą dėti, kad būtų reikiamos temperatūros. Nemoku giegės. Nesuprantu giegės. Kam ta giegė. Pažadu, ji bus pirmas dalykas, kuri tvosiu į šiukšlinę vienuoliktoj klasėj. Nors ir dabar su mielu noru supakuočiau visas knygas ir sąsiuvinius į gražią dėžutę ir įteikčiau mokyklos direktoriui.

Rusų irgi panašu. Per pamoką neišmoksti galybės žodžių, o paskui rašyk laišką pažymiui. Kaip aš galiu rašyt, jei net nežinau, kaip yra ,,nes" arba ,,manau, kad"... Pieva pieva pieva pieva pieva pieva pieva pieva pieva pieva pieva pieva didžiausia pieva pieva pieva pieva pieva.

Ir istorija. KOKIO VELNIO AŠ TURIU MOKYTIS, KAIP KOKS VALDOVAS, MIRĘS PRIEŠ TRIS ŠIMTUS METŲ IR TURĖJĘS PSICHIKOS PROBLEMŲ, NUSKRIAUDĖ VARGŠUS PAPRASTUS ŽMONĖS. KODĖL AŠ TURIU KALTI DATAS APIE AROGANCIJOS KUPINŲ DIDIKŲ GYVENIMUS, JEI JIE VISO LABO IŠGARSĖJO ,,GERO" KRAUJO DĖKA. KODĖL AŠ TURIU MOKYTIS APIE DIDŽIAUSIAS PASAULIO NETEISYBES IR NETEISĖTAI UŽDIRBTUS (DAŽNIAUSIAI) NUOPELNUS.

Išsiliejau. Nekenčiu geografijos. Ir istorijos. Ir rusų.

Užtat myliu biologiją, chemiją, matematiką, lietuvių ir fiziką. Ten tai mokslai. Ne taip kaip geografija....

Mažos mergaitės didelė svajonė

Kai buvau mažytė, turėjau didelę svajonę. Tokią milžinišką, kad ji sugebėjo kartu su manimi užaugti net iki šiandienos. Taip, dabar, būdama penkiolikos, aš to vis dar nesvietiškai noriu. Deja, ši svajonė taip ir liks svajone... Bet kiekvienas kažkada norime kažko neįmanomo, tiesa?

Svajoju apie kambarį. Taip, apie kambarį. Per vieną kambario sieną - didžiulis langas, kuris žiūri į rytų arba į vakarų pusę. Prie lango - fortepijonas. Tikras, ne elektrinis, juodos spalvos fortepijonas. Pastatytas taip, kad pasukus galvą dešinėn matyčiau aukse paskendusį dangų, kuris tarsi nupieštų iš instrumento išsiliejusią muziką. Kambario sienos būtų geltonos, o to didžiulio lango rėmai - auksiniai. Kad saulė, sublizgėjusi ton pusėn, atrodytų dar gražesnė. Priešingoje sienoje, nei yra didysis langas, stovėtų didžiulė knygų lentyna, perkrauta visokiausių knygų - pradedant Šekspyro kūriniais, baigiant ,,Hariu Poteriu". Be fortepijono ir knygų lentynos būtų didelė sofa, tamsiai žalia, kaip ir kilimas, plytintis per viso kambario grindis. Ir daug žvakių, nes naktį tas kambarys tamptų dar ypatingesnis. Kai gročiau naktį, pratraukčiau auksines užuolaidas ir skambindama matyčiau milijonus žvaigždių... O židinyje pleventų ugnis, kuri visada įneštų gyvastį į kambarį. Dar kambaryje turėtų būti patogi kėdė ir mano akordeonas. Ir mano pianinas, jei sumąstyčiau grįžti į prisiminimus. Ant sofos turėtų būti didelis ir pūkuotas pledas. Ir dar nedidutė spintelė, kurioje visada būtų arbatinukas,  puodelis ar maišelis mėtų arbatos. Ir dar...

Ech. Svarbu, kad po dešimties ar daugiau metų mano namuose būtų pianinas. Geriausia - mano senas geras. Mano tėčio senas geras. Kažkada būsiantis ir mano vaikų. Svarbu, kad po daug metų užsimerkusi ir švelniai prilietusi klavišus matyčiau mergaitę, kojas pasirėmusi į knygų krūvelę, nes žemę pasiekia tik pėdų galiukais. Mergaitę, kuri nedrąsiai mažais pirštukais dėlioja ,,Krokodilo Genos dainelę". Mergaitę, kuri po kelerių metų pro ašaras šlifuos Dvariono kūrinius ar nelengvas polifonijas. Mergaitę, kuri niekaip negalės palikti muzikos mokyklos. Svarbu, kad ir po daugelio metų mano pirštai paliestų pianino klavišus, šie - stygas, svarbu, jad stygos vis dar virpėdamos išleistų tikslingus garsus, o šie suvirpintų mano sielas stygas. Svarbu, kad suvirpinta mano siela vėl priverstų pirštus lakstyti po juodai baltą taką. Svarbiausia, kad tas stebuklingas ratas niekada nenustotų suktis.

O išgyvensiu ir be didelio lango į vakarus, be juodo fortepijono ir tamsiai žalios sofos geltonų sienų fone...

Be minties

Kartais net nesusimąstome, kodėl vyksta žiaurūs dalykai. Nepagalvojame, kodėl šimtai mirčių tik šokiruoja, o vienintelė žūtis sužlugdo tavo asmenybę keleriems metams. Laikome savo gyvenimą žiauriu, o kitų - tik šiaip prastu. Kartojame nepažįstamajam, jog ,,tu nieko nesupranti", nors didelė tikimybė, kad jis supranta dar daugiau už tave. Nuvertiname ir ignoruojame gyvus, prisimename mirusius. Užmirštame judėjimą į priekį. Užsidarome kambaryje, net jei lauke - gražiausias kada nors buvęs pavasaris. Net jei tuo tarpu - žiema. Gyvename komforto zonoje, kol mes nesame priversti pasijudinti. Bet nė vienas nemirštame niekad nepajudėję, kad ir kaip tai žiauriai skambėtų, ypač esant tinginiui. Galvojame tik apie save ir savo artimą, esame per daug egoistai. Net nenujaučiame, kad pikčiausias priešas galbūt lygiai taip pat kenčia ir nebyliai rėkia savo tamsaus kambario sienoms. Nepagalvojame, kad visi mes - žmonės. Visi - vienodi. Net jei esame skirtingi kaip tulpė ir narcizas.

Kažkada visi pajusime tai, ką jautė priešas. Tai, ką jautė eilinis skirtingai vienodas praeivis.

Susprogusi laimės bomba

Šiandien. Buvo. Žiauriai. Gera. Diena.
Šiandien! Buvo! Žiauriai! Gera! Diena!
ŠIANDIEN BUVO ŽIAURIAI GERA DIENA!

Kodėl? Nežinau. Antradienis - sunkiausia diena savaitėje, bet ji kažkaip kaskart tampa bene geriausia... Devynios pamokos iš eilės tik su trumpomis pertraukomis. Gerai, dvi paskutinės valandos po keturiasdešimt penkias minutes - šokių būrelis ir akordeonas. Vis tiek veiksmas, vis tiek nuovargis... Bet tos dvi pamokos po keturiasdešimt su trupučiu minučių tampa tokia atgaiva sielai, toks atsivėrimas pasauliui... Pamiršti viską. Gyveni čia ir dabar. Jautiesi gyvas. Gyvas! GYVAS!

Tokiom akimirkom kaip ši, kaip toj stovyklos dainoj: ,,Šaukt iš džiaugsmo, suktis ratu, atrodo, jog esi virš debesų...". Būtent taip jaučiuosi. Jei ne virš debesų, tai bent pora centimetrų aukščiau autobuso, kuriame dabar sėdžiu, grindinio. Nežinau, kiek šį kartą bus telefono spaudinėjimo klaidų, nežinau, kaip iš šalies atrodys šis įrašas. Bet neskaitysiu. Ne, ne, ne! Juk viskas, kas netobula, gali būti nuostabu. Kaip šiandiena.

Myliu muziką. Myliu akordeono pamokas. Kai vėl atsiveri savajam pasauliui, užmiršt aplinkinį. Kai lieki tu, rimtas, melodija ir atsidavimas muzikai.
Mėgstu šokius. Esu viena prasčiausių šokėjų kolektyve. Bet... Vėl visiškas pasaulio pamiršimas. Tik ritmas, mano krievi ir nedadaryti žingsniai bei daug juoko. Ar bent jau pakankamai šypsenų, kai susiduri su kažkuo netyčia pasukęs prieš ratą.

Tokiom dienom myliu gyvenimą. Tokios dienos, tokie antradieniai puikiai iliustruoja gyvenimą - sunkus, bet su daugybę prizų ir laimės akimirkų.

Aišku, jei tik pats to norėsi.

Kada ta smarvė išgaruos

Norėčiau tikėti, kad visos blogybės - tik obuolio graužtukas. Išmestas jau kažin kada, dabar ėmęs pūti, o paskui kažkada jo išvis neliks. Norėčiau žinoti, jog blogybės, kurios dabar pūva, kaip ir graužtukas - išnyks. Paprasčiausiai.

O jei iš tiesų taip ir yra? Jei tas pūvėsių kvapas dabar mane svaigina (ne gerąja prasme), priverčia ne savo noru pamesti galvą? Jei tai, ką dabar mąstau, tėra... blogio aidas? Blogio, įvykusio kažkada seniai. Blogio, kurio kvapas dabar mane pasivijo...

Žinai, ko labiausiai dabar norėčiau? Nusigerti. Visiškai. Nieko bent trumpam neprisiminti. Aišku, aš to nedarysiu, todėl savo suknistą protą (arba savo kasą (organą)) skandinu saldumynuose. Beveik metai, kaip tai darau. Kiek tai gali tęstis?

Šūdas. Šūdas. Šūdas. Viskas yra tik šūdas. Arba obuolio graužtukas.

Vakaro svaigulys

Dievinu vakarus. Metą, kai viską, ką reikia, jau nuveikei. Dievinu tą jausmą, kai gali skirti laiko sau, daryti tai, apie ką svajojai galbūt ištisą savaitę. Kai gali didžiuotis tuo, ką padarei per visą dieną ir dėl nieko nebesirūpinti.

Dar vakarai man patinka todėl, nes miestas tampa labai gražus. Ypač vėlyvą rudenį ar žiemą, kai, rodos, tamsa turėtų pasiglemžti visą gyvybę, tačiau viskas vyksta priešingai - gyvenimas ne sustoja, o imi virte virti.

Vakarai patinka ir dėl to, nes gali niekur neskubėti. Nors viskas sugyvėja, tačiau automobiliai, žmonės juda tarsi ,,Slow mode" rėžimu. Kažin, kas dėl to kaltas? Atsipalaidavę piliečiai ar nakties skraistė, kuri paskandinda skubėjimą savo šešėlyje?

Net muzika vakare tampa ypatinga. Rodos, širdžiai mielas rimtmas tiesiog sklinda po visą tamsų pasaulį drebindamas žemę, o darnūs akordai perskrodžia bekraštį dangų.

Norėčiau, kad gyva vakaro ramybė tęstųsi amžinai. Tamsa, gyvi, bet neskubantys žmonės ir tik mėgstama veikla. Ir muzika.

Ir tas geras jausmas širdy, kai žinai, kiek nuveikei. Kad padarei šiandieną tokia, kokios norėjai...

Balsų aukos ir popierinis namas už komentarą, kurį pats turėsi įsivaizduoti.

Tiesą pasakius, jaučiuosi kaip reklamos agentė. Jei tik galima taip jaustis. Klasei - konkursas po konkurso, ir visų varžytuvių tikslas - surinkti kuo daugiau balsų, like, arba kaip patys konkursų organizatoriai pavadina - ,,gerbėjų dėmesio". Vieną kartą drąsiai rašai visiems iš eilės. Antrą kartą jau atsargiai, nes vos prieš savaitę iš tų pačių žmonių prašei  like. Praėjus kiek laiko, vėl drąsiai prašai. Bet vėl - prašai.

Reklamuoji savo klasės nuotrauką, kurioje atrodai tragiškai. Stengiesi iš visų jėgų, kad tik paskui netektų gailėtis. Ir vis iš naujo. Ieškai naujų būdų, kaip paplatinti nuotrauką, nes tūkstančio balsų kartais negana.

Visiška beprasmybė. Bet iš to susideda gyvenimas - iš mažų laimėjimų ar pralaimėjų.

Laimėti, aišku, smagiau, tad vėl prašau jūsų - paspauskite ant šios nuorodos:
http://woobox.com/mvzkc7/vote/for/11138160, tada švelniai spustelėk ,,Balsas". Dėl grožio ir "like" gali nuspausti.

Mūsų pirmokų, paženklintų ,,b" raide klasė būtų labai dėkinga. Esame visada pasirengę ką reikia pastatyti, sulipdyti ar suremontuoti - tik prašykit!

P.S. Greitai ne tik aš tapsiu reklamos agentė, o ir mano tinklaraštis transformuosis į visus nervuojantį reklamų puslapį. Tikiuos, labai nepyksit.

P.P.S. Jei turit patarimų, kur prakišt nuorodą, kad daug balsų sulauktų - rašykit. Klasė jau visą namą pastatytų. Kad ir popierinį. Kad ir popierinį, kurį pats turėtum įsivaizduoti.

Dar nors kartą

Dar nors kartą pažiūrėti ,,Namelis prerijose" seriją, įsirangius jo lovoje.
Dar nors kartą išgirsti ,,Ką jūs, chebra?", kai jis grįžta namie esant mano draugams.
Dar nors kartą kartu sudainuoti ,,Laukiu dovanų, kaip senelis akinių...".
Dar nors kartą grojant ,,Krokodilo Genos dainelę" išgirsti jį dainuojant šią dainą rusiškai.
Dar nors kartą jį nusitempti į kepyklėlę ,,Karštos bandelės".
Dar nors kartą skanauti jo nupirktą ,,Studentišką" picą.
Nors ir dar kartą išgirsti jį sakant: ,,Užsimerk ir nežiūrėk arba neišsigąsk".
Dar nors kartą kartu puošti kalėdinę eglutę, siekiančią lubas.
Dar nors kartą klausytis jo įkalbinėjimų, kad aš Kalėdoms galbūt vis dėl to noriu ne ,,Baby born" kūdikio, o barbių namo su visais baldais.
Dar nors kartą išvysti jį dainuojantį.
Dar nors kartą bėgioti su jais zooliogijos sodo takeliais.
Dar nors kartą stebėti, kaip jis tvarko man dviratį ar meistrauja naują medinį žaislą.
Dar kartą išleisti su juo aitvarą.
Dar nors kartą išgirsti jų balsus.
Dar nors kartą juos pribėgus apkabinti.
Dar nors kartą būti jų iškeltai į orą.

Nors kartą, prašau. Dar nors kartą.

Tamsus, svaigus ir neaprėpiamas akimirkos džiaugsmas

Prietema. Viskas apsinešę šešėliais - visos rudens auksinės plynės, visi raudoni, akį rėžiantys spalio aksesuariai, visi sodriai rudi horizontai... Viskas, kas gali apsikloti pilku šešėliu, tą ir padarė. Tarp tamsios masės švysčioja tik rausvai auksinis dangus, saulė, paskutinius kartus bebučiuojanti žemę, ir mano mėlyni sportbačiai.

Bėgu. Vienas, du, vienas, du. Lengvai peršoku iškylančius krūmokšnius. Vienas, du, peršokt krūmą, vienas, du. Paskui save palieku tik vėją, kuris šioje distancijoje tampa rimčiausiu priešu. Vienas, du...
Mano tikslas - muzika, su kiekvienu žingsniu vis garsiau šnabždanti savo istoriją. Girdžiu ją, artėju link jos... Matau viso labo tik šviesų dangų tamsioje žemėje. Na, ir augalus prie mano sportbačių. Toliau jų beveik nieko neįžvelgiu - šešėlis nusprendė pažaisti slėpynių. Nepaisant tamsos ir vėjo, tiesiog skriete skrieju. Vis arčiau ir arčiau užburiančios melodijos, vis arčiau savo finišo.

Kai ausų būgneliai jau aiškiai girdi kiekvieną melodijos natą, pašoku ir paskęstu. Dangus maišosi su žeme, visas pasaulis tampa užgultas aukso, raudonos ir rudos spalvų (tiesa, kiek patamsėjusių). Nelieka nei mėlynų sportbačių, nei rausvo dangaus. Muzika susimaišo su jaukiu šiūrenimu, kurį sukėlė... Jau nukritę lapai. Tiksliau - visa spalvotų lapų jūra, vargais negalais sugrėbta į nemenką kalvą. Skridau link tos kalvos ir neatsitrenkiau į ją - įkritau lyg į savo minkštus patalus. Visiškai pasimetu - tai kas iš tiesų tie lapai? Patalai, kalva, jūra ar tiesiog gėris akims ir ausims? Tą akimirką nusprendžiu nebesigilinti ir tiesiog pasiduoti tamsių atspalvių svaiguliui.

Ir tai - beprotiškai gera. Apie nieką nemąstyti. Nieko rimto neveikti. Visiškai nuostabu savo gyvenimo tikslus sugrėbti į lapų krūvą, o vėliau leisti visoms svajonėms plačiai pasklisti po pasaulį. Gera būti prieblandoje, bet jausti gyvenimą kaip niekada ryškiai. Neaprėpiamas yra gyvumo jausmas. Jausmas, jog kaip tik dėl tokių minučių gyveni. Dėl akimirkos džiaugsmo.

P.S. Visada maniau, kad liūdesys - mūsų mūza. Nė velnio. Tik tikra laimė gali tapti stipria motyvacija, įkvėpėja ir... Ir svajotoja.

Kada?

Seniau vos pamačius kažkokį paveiksliuką galvoje iškildavo daugybė asocijacijų, minčių ir idėjų. Kažkada ištisai mano galvoje sukdavosi keisčiausi sakiniai, kuriuos tereikdavo sudėlioti į bent kiek rišlesnį tekstą.

Bet taip buvo seniau.

Dabar - dykuma. Galvoje, sieloje. Manyje. Aš esu tik tuščia dykuma, kurioje neverda gyvenimas. Nejuda gyvybė. Esu niekas. Tiesą pasakius, dykuma save vadinti per drąsu. Esu tik vakuumas.

Manyje - visiškas vakuumas.

Kada, po velnių, tai baigsis? Kada tas vakuumas užsipildys bent jau oru? Kada? Kada? Kada?

Kažkokia blevyzga. Neklauskit, kas ir kaip.

Nerašiau daugiau nei pusę mėnesio. Jei gerai suskaičiavau, aštuoniolika parų. Kaip man - siaubingas laiko tarpas. Tačiau... Nedrįstu kaltinti savęs. Rimtai, šis atvejis gal vienas iš milijono, kai nepasiryžtu savęs subarti. Dabar kaltinu tik nuovargį - aukštą ir klastingą sieną, kuri tik ir skyrė mane nuo rašymo. Ir ne tik nuo jo. Ta neapčiuopiama nuovargio tvora skyrė mane nuo visko, ką mylėjau, ką vis dar myliu ir ką turbūt visada dievinsiu. Nuo skaitymo. Nuo iki ašarų privedančių filmų. Ir svarbiausia - nuo grojimo. Jei grodavau, tai tik tam, kad nedingtų technika. Nedariau to nuoširdžiai, negrojau taip, kad širdis imtų plakti stirpiau. Du mėnesius  buvau robotas, viską darantis dėl karjeros. Dėl to, kuo būsiu. O tai atima jėgas ir laiką... Ir nebelika laiko svajoti.

Viliuosi, jog tai - tik trumpas laiko tarpas. Nenorėčiau tapti ta amžinai lekiančia ir pamirštančia pasidžiaugti būtybe, kurią aš taip peikdavau. Nenoriu užaugti ir nebematyti mažo grožio. Ne. Ne. Ne! Kaip reikia rasti laiko savo meilėms, kai to laiko net tikslams trūksta? Kaip reikia suspėti pasidžiaigti, kai net nepavyksta laiku sukurti laimę? Nenoriu tapti karjeriste, kuri nebeturi akimirkos džiaugsmo. Kas, kad tokie žmonės daug ko pasiekia. Bet jei nebeturi to, ką turi laimingi žmonės... Koks tikslas gyventi?

Tikiuosi, tai praeis.

Ir kaip dėl visko kaltas laikas... Taip ir būna, kai niekam jis nepriklauso, kai niekas jo neturi... O dabar laikas - kaip beglobis šunelis, tyliai plavena ir tik katkartėm pas ką nors apsistoja...

Keistos mintys manyje šiąnakt. Keistos, kaip ir visa kita mano pasaulyje.

-ingi!

Nėra labai smagu, kai tavo nuosavas tinklaraštis pavirsta įkyria reklama, kuri visiems išzvimbia ausį ir visą dieną skamba galvoj. Bet kadangi tinklaraštis nuosavas, o reklama visą dieną kairėj ausy nečirkš...

Tiesiog paprašysiu mažo nykštuko į viršų. Maldauti, kad visa Tavo šeimyna paspaustų ,,patinka" ant vienos žavios nuotraukos būtų nepadoru, tad prašau tik iš Tavęs - būk geras, mielas spindulėli, nušviesk pirmokėlių nuotrauką savo nykčiu! Būsime labai dėkingi, laimingi ir dar visokie -ingi!

Nuoroda (o tiksliau visa nuotrauka) čia:
https://www.facebook.com/photo.php?fbid=1081421935246533&set=o.358347027544446&type=3&theater&notif_t=like

Visada jei

Kiekvienas žmogus gali būti dvejopas. Vienas variantas - viskuo besiskundžiantis, amžinai nepatenkintas ir pelkėje gyvenantis žmogėdra, o kitas - kartais suklumpantis, bet visada atsitiesiantis ir savo laimę matantis paukštis. Kiekvienas pats pasirenkame, kuo norime būti ir nereikia dejuoti, kad gyvenimas blogas. Na taip, bus blogas, jei tu tokį jį matysi, bet kartais galima viską nuspalvinti arba tiesiog matyti visatą tokią, kokia ji yra - absoliučiai margą, tačiau tuom ir nuostabią.

Kiekvienas privalome surasti tai, kas nuspalvintų mūsų žemę. Netinka tokie pasiteisinimai, kaip:
1) Nerandu.
2) Nieko nemoku.
3) Tingiu.
Visada galima rasti, jei gerai ieškai. Visada galima išmokti, jei nemoki. Visada galima pasiryžti, jei tingi. Jei turi kažkokių ,,jei" ar ,,bet", visada bus ,,visada" ir ,,įmanoma". Nes visada gali būti geriau, jei tik pasistenksim.

Aš vėl moku net esant didžiausiam nuovargiui man ant pečių vakare šypsotis ir sakyti: ,,Šiandien praėjo nuostabi diena!". Vėl gebu skaičiuoti, kiek gero šiandien nutiko pamiršdama blogą. Viskas įmanoma. Visada.

O man tereikėjo atrasti pamestą atsakymą į klausimą ,,Kas yra manosios gyvenimo splavos?". Aš radau, laikas ir tau.

Beieškant atsakymų

   Tiesą pasakius, jaučiuosi pametusi dalelę savęs. Taip, neberašau. Beveik. Kodėl beveik? Nes jei rašau, tai ištrinu. O tai beveik nesiskaito. Kas dėl to kaltas? Mokykla su savo beprotiškais krūviais? Mano amžinas draugas Nuovargis? Triukšmo trūkumas, dėl kurio nebesugebu įsiklausyti į sielos kuždesį? Kas trugdo man rašyti, o negana to, dar ir groti? Nebepriliečiu šaltų medinių pianino klavišų, kuriuos gebėdavau sušildyti. Nebeįtraukiu oro į akordeono dumples - nebent per pamokas. O tai irgi nesiskaito. Visiškai baigiu save pamesti. Baigiu atšalti nuo to, ką beprotiškai mylėjau. Ką dar pamesiu ir pamiršiu? Tiesa. Knygos. Jų irgi nebėra kada skaityti. Nebežiūriu filmų. Nebejudu į priekį per serialo serijas. Nebeinu iki miško, kuris visada būdavo klijais mano skilusiai sielai. Visiškai nebedarau to, ką myliu. Nebežinau ir šio žodžio prasmės.

   Kartais pamąstau (kątik suvokiau, kad, Dieve mano, aš taip pat beveik nebeklaidžioju minčių takais), kad dėl visko kalta nuovargis, tingulys, laiko trūkumas, o dėl viso to - mokykla. Bet paskui, galbūt pavarčiusi senus įrašus pagalvoju, jog dabar tiesiog toks metas. Nebeužduodu sau retorinių klausimų, į kuriuos vis tiek kažkada bandysiu atsakyti. Nebesmalsauju ,,kodėl" ir "kaip".  Dabar toks metas, kai aš ieškau atsakymų. Dairausi atsakymų į tai, ko visad savęs klausiau. Tai darau net žinodama, jog atsakymai į retorinius klausimus dažniausiai neegzistuoja - juk tokiems sakiniams su klaustuku gale dažniausiai nereikia atsakymų. Mano gyvenime uždominavo sprendimų paieškos. Tiesiog. Manau, visada turi būti toks laiko tarpsnis, tačiau... Jis vargina. Daug lengviau mąstyti ir nieko nedaryti apart galvojimo kur geriau mąstyti. Dieve, kokia  painiava. Kaip ir visas gyvenimas.

Kai rasiu atsakymus, būtinai juos užrašysiu. Rašysiu ir tada, jei pavargsiu. Mano žodžiai skambės netgi tada, kai nusibos ieškoti atsakymų ir aš vėl uždavinėsiu klausimus. O dabar tylėsiu. Ir veiksiu.

Šūdėju

Rašau. Ištrinu. Rašau. Ištrinu. Vėl rašau ir vėl ištrinu. Galvoje - vien mintys. Deja, pavienės. Ilgiausia net išsiplėtė iki šešių sakinių. Taip jau kelintą vakarą. Turbūt ir kelintą savaitę.

Nežinau, ką mokykla iš miestelio norį vaizduoti įvesdama ketvirčius. Taip. Ne pusmečius, ne trimestrus, o ketvirčius. Lyginant su pusmečiais, pažymių reikia dvigubai daugiau ir, savaime suprantama, dvigubai daugiau atsiskaitymų. Po pirmojo mėnesio jaučiuosi taip, kaip seniau jausdavausi gegužę. Nebesijaučiu normaliai.

Jei tik galėčiau atsiskirti nuo minios ir paukščiu skirsti ten, kur nėra ribų. Nėra nuovargio. Nėra nieko, kas muštų nemirštantį optimizmą.

Pavargau.

Velniop tą geografiją. Lyg man gyvenime prireiks žinoti, kuriais metais Lietuva buvo mažiausia ar kaip koks Pakštas kažkokiame amžiuje žiauriai pasifeilino. Taip, taip, labas, špargalke!

,,Mokykloje daug musių, nes mokykla - šūdas. O musės juk skraido prie šūdų" - Aistė

Karpyti video anglų projektui ar miegoti? Miegoti.
Karpyti video anglų projektui ar naršyti? Naršyti.

Rašyti ar miegoti? Miegoti.
Rašyti ar miegoti? Miegoti.
Rašyti ar miegoti? Miegoti.
Karpyti video ar rašyti? Rašyti!

Galbūt tai ir yra mano gyvenimas? Tai, ką  nebyliai šaukiu akloms naktims, tai, ką suspaustomis lūpomis dainuoju kartu su rytiniu rūku?

Velniop viską. Rimtai jau, jaučiuosi šūdėjanti. Matyt, mokykla blogą įtaką daro.

O jei aš - upelis?

Pirmadienio vakaras - ,,Man koma".
Antradienio naktis - ,,Aš jau kominė".
Trečiadienio vakaras - ,,Man koma".
Kartoju šią beveik kiekvieną dieną gal jau trečius metus. Nepaisant to, man niekada negana veiklos, naujų minčių, naujų išbandymų. Lekiu tol, kol visiškai išsenku. Kartais pamąstau, kad aš - kaip dar šviežias upelis, savo sraunia tėkme tykiai beieškantis naujo tako. Niekada nesiliauju tekėti, todėl dažnai lieku nesuprasta: ,,Tau dar mokslų mažai?", ,,Kam tu išvis lankai tą menuškę?", ,,Ką?? Akordeonas? Tai kad su pianinu jau moki groti!", ,,Kam tau tie būreliai? Namo anksčiau grįžtum, laisvalaikio daugiau turėtum...". Žmonės nesupranta manęs, o aš nesuprantu jų nesupratimo. Ar mėgstama veikla (pavyzdžiui muzikavimas) - ne laisvalaikis? Ar į šokių būrelius mes einame ne tam, kad atsipalaiduoti ir pailsinti galvą? Ar sporto būreliai - privalomi, ar tai nėra mūsų laisvas laikas, kurį mes praleidžiame turiningai? Tiesą pasakius, aš, asmeniškai, televizoriaus žiūrėjimo net nedrįstu vadinti laisvu laiku. Tai verčiau bevertis tarpas tarp gyvenimo.

Taip gera vakare grįžti vėlai, galbūt net ilgai daryti namų darbus (aišku, mėgiamų pamokų, kai viskas pavyksta be trugdžių), o jau naktį atsigulus į lovą galbūt tas kelias minutes iki užmigimo klausytis per daug pozityvios dainos ir šypsotis. Būti laimingai, nes, po velnių, šiandien tiek daug padariau, pamačiau ir patyriau! Kaip gera žinoti, kad diena nepraėjo veltui, kad ir kaip buvo sunku tas kelias nelemtas akimirkas.

Ir vis dėlto gyvenimas yra nuostabus. Taip, jis pilnas mėšlingų nesusipratimų. Bet juk visas mėšlas - trąša, tik duodanti geresnių vaisių gyvenime, kurie nuo saldumo gali tave net apsvaiginti. Tereikia tuos vaisius užauginti ir paragauti.

Gal ir gerai?

Jau tris savaites bandau suspėti su kasdienybės vėju. Noriu jį pagauti tam, kad galėčiau pririšti prie pavadėlio ir vedžioti kaip šuniuką. Viskas būtų daug lengviau, tiesa? Bet kadangi vėjo nepagaunu, o ir pavadėlio, sulailančio beformę gyvastį, neturiu, tai tenka pačiai lėkti iškišus liežuvį. Nebūtų taip sunku, jei lakstydama ant nugaros netempčiau visų mokslų, burelių ir kitos veiklos. Kažkas sakė, kad "Ko išmoksi, ant pečių nenšiosi". Na taip, susigulėję dalykai nebesunkūs, bet išminčius, sugalvojęs šią mintį, turbūt pamiršo, kad kartais yra per sunku nešti visą mantą to, ką dar turėsi išmokti. Kalbant tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Vėlgi - kuprinės turinio apmažinti negaliu, tad tempiu ją visą bebėgdama. Tiesa, kartais tai būna iš ties kebloka.

Ryte ir dieną noriu namo, namie noriu miego, atsigulusi į lovą nebenoriu nieko. Juk jei užmigsi, šita tobula nieko neveikimo valandėlė ims ir išnyks, tiesiog persikels į dar vieną ne visai rutinišką dieną. Absurdas kažkoks. Jaučiuosi išsekusi, o kai pamąstau, kaip tą išsekimą galėčiau sumažinti, imu gėdytis pačios minties, kad galiu kažko atsisakyti. Groti noriu, plėsti akiratį noriu, žinių bagažą didinti noriu... va, ir šokti visai norėčiau, tik kažin užteks tam valandų paroje? Kartais pamąstau, kodėl šitaip save varginu ir siekiu maksimumo. Juk galėčiau būti tokia, kaip dauguma - visiška vidutiniokė. Kodėl turiu būti pirma, kodėl turiu veikti daug, kodėl net mokytojai, išgirdę, jog gavau 8, išsižioja? Kažkoks mėšlas. Kartais tikrai pavargstu nuo moksliukės etiketės, o dar labiau - nuo savo įpročių.

Galiu džiaugtis tiek, kad per visą lėkimą depresiją varančioms mintims lieka mažai laiko. Gal ir gerai šitaip lėkti?

O jei tu niekada nesuprasi?

Tu galbūt nežinai, ką reiškia būti kitokiu. Galbūt niekada nesuvoksi, kaip kartu gerklėje pasidaro sužinojus, kad kažko privalai atsisakyti, nes nesi toks, kaip visuomenės banda. Turbūt niekada nesuprasi, kaip absurdiškai jautiesi, kai vienas tu suvoki pasaulį kitaip, nei dauguma. Kad galbūt matai ryškiau arba priešingai - blankiau. Niekada nesuprasi, kaip sūru ant liežuvio patampa, kai tavo išskirtinumas tampa kliūtimi tavo svajonėms.

Nežinau, galbūt tu nežinai to jausmo, kai pagaliau vieną kartą randi tokį žmogų, kuris mąsto  taip, kaip tu. Galbūt niekada tu nepatirsi apėmusio lengvumo ir aklo pasitikėjimo jausmo, galbūt niekada nuoširdžiai nesišypsosi. Galbūt niekada neužuosi saldaus svajonės finišo kvapo. Turbūt niekada nesuprasi, kad tą pabaigą pasiekei su ta bendraminte persona.

Tačiau galbūt tu niekada nepatirsi skaudžių sparnų nukirtimo, kai pastaruosius tau atima pasitikėjimą užsitarnavęs žmogus. Niekada nesuprasi ugnies sieloje, kuri degins tada, kai suvoksi, jog vėl likai vienas. Tu niekada nepatirsi susiūtų lūpų skausmo, kai tyla apkausto tave tau supratus, jog niekada nebuvai ne vienišas, kad buvai tik tu ir tavo mintys. Galbūt visada aklai tikėsi, jog kažkuom gali visiškai pasitikėti...

Tu galbūt niekada nesuprasi, ką reiškia stovėti tau nesuprantamoje aplinkoje ir klausytis galbūt per bukų piliečių šnekų. Niekada nepajausi kitų kreivų žvilgsnių, kai ištarsi kitokį žodį. Tau nepavyks pajausti to jaudulio kažkur žarnyno centre, kai sieksi savo svajonės, net jei visuomenės akys tave varstys durklais. Galbūt niekada nesuprasi, ką reiškia vidury nakties nebyliom akim pro durklų pradurtas kiaurymes semti vandenį ir laistyti juo savo skruostus. Niekada nesuprasi, ką reiškia užauginti ant skruostų raudonį, kai šio mažiausiai lauki...

Galbūt niekada nesuprasi, ką reiškia būti visiškai kitokiu.

Arba priešingai. Viską suprasi, nes tu - kitoks. Kitoks nei daugelis, tačiau ir kitoks nei aš.

Pasimetusi gyvenime

Jei kas paklaustų, ar aš pavargau, drąsiai atrėžčiau: "Taip!".
Jei kas paklaustų, ar sutikčiau grįžti į vasarą, suabejočiau ir tarčiau: "Žiūrint į kurias vasaros dienas...".
O jei koks nors praeivis mane sustabdytų ir paklaustų, ar sutikčiau dabar pasiimti mėnesį atostogų, truputį pasvarsčiusi nuspręsčiau: "Ne.".

Taip, galbūt vis dar keista iš visiškai tykios vasaros grįžti į mokyklinį šurmulį. Turbūt dabar jaučiuosi pavargusi ne nuo mokslų ar nemažų kiekių namų darbų, o nuo viso triukšmo. Nuo amžino lėkimo, judėjimo. Galbūt todėl šiandien norėjau pabūti viena, užsidaryti savo bekraščiame pasaulyje ir pamiršti visą realybę. Sugebėjau tai padaryti tikrai ne ramioje vietoje, o, kaip visada, ausinių pagalba. Pabūvau ir vėl gerai, vėl galiu bėgti.

Ir tai viskas, ką šią akimirką galiu parašyti. Galbūt mano jausmai per dažnai keičiasi, kad spėtų išsiplėsti į daugiau nei dvi pastraipas. O per amžiną lėkimą... nėra kada leisti jausmams plėstis. Į naudą? Man - taip. Mano hobiams - ne.

Dėl to kenčia rašymas, muzika, skaitymas. Kenčia tai, ką myliu. Tai visgi, gal minčių ir jausmų užstūmimas tolyn nėra geras poelgis?

Gerai, nebešneku. Aš tikrai pasimetus gyvenime.

P.S. Ačiū visiems, kas paspaudė (jei tik tokių buvo) "patinka" ant nuotraukos, kuria dalinausi pastarajame įraše. Jūsų dėka pasiekėme tai, ko norėjome! Ačiūū!

Kaip aš tapau laikų auka

O taip buvo, o nutiko, kad moksliukė fyfa liko.
Ne, ne, juokauju. Tikiuos, kad peroksidinius plaukus kedenančią ir ne visada didelį užpakalį kraipančia fyfa netapau. Bet porai dienų transformavausi į kitą būseną - laikų auką. Siaubas, tiesa?

Šaudžiau nykščius, pakeltus aukštyn per visus kelius - priekinius ir užpakalinius, tiesius ir kreivus. Rašiau visiems, kam tik įmanoma per veidaknygę - pradedant draugais, baigiant prie Viduržemio jūros gyvenančiais turkais. Dalinausi viena ir ta pačia nuotrauka, vėl rašiau kažkam iš draugų sąrašo, net jei to žmogaus nepažįstu... ir visas šitas didelis mėšlas tik dėl laikų. O laikai tam, kad viena pirmokų (dar žinomų kaip plencų) klasė galėtų savimi didžiuotis ir laimėtų konkursą.

Kokia nauda iš to siaubingai perdėto ,,patinka" ieškojimo? Pirmiausia, didėja šansai mums laimėti. Visda smagu kitus nurunkti, ypač jei sunkiai dirbai (chhaaa, išaidrėbus lovoj ir miklinant ir taip miklius pirštus). Antra, suvokiau, kaip veikia Šalčiūtės protas. Maždaug: ,,Like like like, kiek dabar like? Oj, 241, mažoka... Kur dar like?". Nieko gero. Kai praeis šis konkursas, labai tikiuosi, kad galėsiu ilgai nežiūrėti į tuos nykščius. Ilgai - bent jau parai.

Bet dabar vis tiek noriu paprašyti tiesiog atlikti dvidešimties sekundžių darbą - pakelti nykštį aukštyn šiai nuotraukai. Garantuoju, kad palaikinęs šią ne itin kokybišką nuotrauką gaus dvidešimt šešiur virtualius apkabinimus. Ir galbūt dvidešimt septintą nuo auklėtojos.
Ačiū visiems nepatingėjusiems iškelti tą mažą nykščiuką aukštyn!

Kartais viskas tiesiog paprasta

Stebėtina, kaip viskas gali būti paprasta. Kaip gali problemos išnykti visai parai, kaip pasaulis gali versti tave šypsotis - viduje? Kaip tai gali būti... vėl? Tikrai nemaniau, kad po šitiek laiko vėl viskas gali tapti stebėtinai lengva. Taip lengva, paprsta ir greitai išsprendžiama, kad nori skristi, lėkti, išmokti ir pamatyti vis daugiau ir daugiau! Kaip gera įgyti vis daugiau paukščio savybių, pavyzdžiui, lengvumą ir aptakią formą. Ne, sveriu tikrai ne mažiau nei seniau - tiesiog viskas taip greitai išsisprendžia, todėl šaukiįu, kad lengva, o ta aptaki forma vis lengviau praslysta pro sudėtingesnius uždavinius. O tai leidžia išvengti traumų ir auginti sparnus tolimensiam skrydžiui.

Visos šiandieninės bėdos - mokykla, namų darbai, ilga eilė valgykloje... Bet ar tai - problemos? Ar tokie menkniekiai turėtų žadinti mumyse snaudžiantį liūdesį, ar tai turėtų migdyti mūsų laimę? Juk tai - per daug paprasta, nes tokie uždaviniai turi sprendimą - tiesiog tereikia pasukti galvą. O gal tai taip lengva, nes turime užuovėją, kurios šitaip nekenčiame - mokyklą? Gal ji tarsi nemenka siena nuo pasaulio, dar ir apsauganti nuo visų baimių? Gal tik ji leidžia pamiršti tikrąsias negandas, uždarydama menkesnėse? Turbūt tame ir yra visa gudrybė. Be to, mokykla ne tik toms septyniom valandom suteikia (ne)matomą skydą, bet ir dovanų įteikia silpsenę, bet vis dėlto uždangą - namų darbus, užklasinį skaitymą ir... nuovargį, kurio dėka gali palyginus anksti griūti lovan nieko ilgai nemąsčius.

Dėl to man visai patinka ryte anksti keltis (na, gerai, tai visai nepatinka) ir dardėti į mokyklą. Nes pasislepiu. Patinka, kai net grįžusi užsidarau su namų darbais, muzika (tiek tikra, mano pirštų išlieta, tiek girdima iš visagalio išmaniojo), knygomis ir serialu, kurį žiūriu, pasiteisindama nuovargiu. Kartais nutraukiu visus darbus tam, kad pažiūrėčiau į įvairiaspalvį (visai kaip ruduo!) dangų. Jis ramina ir nuteikia dar gražesniam rytojui, tarsi sakydamas, kad šiandien diena buvo va tokia spalvinga, o koks bus rytojus, pamatysi lygiai už paros su trupučiu. Noriu daugiau tokių dienų, kaip ši. Tikiuosi, kad jų bus ištisi devyni mėnesiai. Tikiuosi, kad ne tik man, bet ir Tau. O gal ir visiems likusiems.


Gyvenimas prasideda

Viskas kaip seniau. Tas pats miestas, tie patys autobusai, kartais per sunki kuprinė ir ausinukai, plyšaujantys kartais per daug idiotišką dainą. Muzika ir nutilę miesto vaizdai, priverčiantys tave pasijausti siaubingai maža ir pradanginantys tave šioje milžiniškos rutinos glėbyje. Niekas iš esmės nepasikeitė, nors ir tenka eiti kitu keliu į kitą mokyklą. Net keista, kaip greitai galima įsilieti į rutiną, iš pažiūros seną gyvenimą ir per tiek metų įprastą dienotvarkę.

Kas grandioziškai pasikeitė, tai tik kabinetai ir kai kurie mokytojai. Kabinetų ieškom besifeilindami ir kartais spėliodami, kur galėtų būti sekanti pamoka. Gerai, nėra taip jau blogai, bet visko pasitaiko. Mokytojai ne visi mus mokys kiti, bet jei jau ateinam į naujo mokytojo pamoką, tai po koridorius nevaikštom (drug pavėluosi?) ir sėdim suoluose. O absoliutus tylumas klasėje trunka tol, kol mokytojas pasako pirmus du sakinius ir pasirodo gan draugiškas. Tikėjaus blogiau, tiesą pasakius. Nors ne. Nesitikėjau nič nieko.

Namų darbai nuo pat rugsėjo antros, Grįžimas namo vakarais irgi. Ką gi, nuovargi, štai ir aš! Nors jei kas paklaustų, ar sutikčiau ryt grįžti į vasarą, manau, atsakyčiau, kad ne. Atsibodo nieko naudingo neveikti. Pasiilgau veiksmo, nuotykių, nuovargio su mintimi, kad taip, šiandien nuveikiau daug.

O jei nebepilstant iš tuščio į kiaurą - gyvenimas prasideda!


Visi ir kiti - kodėl jie skirstomi? (Klausimas be atsakymo)

Šiuolaikinė visuomenė prigrūsta visokiausių kvailų stereotipų. Kojos turi būti tokios, liemuo - anoks, antakiai būtent tokie o ausys, va, anokios. Individo selfiukuose būtinai turi būti žmogus, papūtęs lūpas ir įtraukęs žandus, o mąstysena ir minčių ilgumas neturi peržengti feisbukinio lygio. Visi turi būti visi, o sakant visi, turima omeny visus šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį žmogų. Kiti lieka kitais, į sąvoką visi tie kiti netelpa. Juk kaip galima būti asimetriškais antakiais, raudonom ausim ar su gelbėjimosi ratais ant liemens ar šlaunų? Kaip kažkas, besifotografuojantis selfiui gali šypsotis (pabrėžiu - šypsotis!!!), o po nuotraukom dėti ne emoji ar citatas, tokias kaip ,,Aš žiūriu į tave pasaulį", arba ,,As jau ne tavo mazuti as jau laisvas paukstelis branguti"? Juk mes - vienas pasaulis, kaip galime toleruoti kitokius?

Pasaulis per daug skirstomas į visi ir kiti. Bet kaip galima pavienes asmenybes sutapatinti į vieną žodį? Juk kiekvienas - vis kitoks, originalus ir nepakartojamas. Nerasime dviejų vienodų asmenybių, net tarp be proto besistengiančių būti identiškomis. Apgailėtina, kai sąvoka visi apibūdina ne tiesiog masę žmonių, o būtent tam tikros rūšies gyventojus. ,,Visi tai daro". ,,Juk visi taip rengiasi". ,,Juk niekas taip negalvoja". ,,Niekas neturi tokio, kaip čia būsi balta varna?". ,,Aj, ten ta kita, kuri neturi draugų". "Va ana, ta kita, kuri sovi prie Petrutės, kokiais ji rūbais...". Ir bla bla bla bla. Bet pastebėjote, kad net sakiniuose Visi virsta Niekuo, o kiti taip ir lieka kitais? Galbūt tuštybė visada pranyksta, tik, deja, vis atgimsta kituose asmenyse?

Tačiau absurdiškiausia yra ne tai, kad pasaulyje per daug stereotipų ar tai, kad tie stereotipai - visiškas bullshit. Apgailėtina yra tai, kad kiti tampa visų pykčio išliejimo taikiniais. Dar apgailėtina, kad kiti per daug bijo tapti patyčių, apkalbų ir šmiežto taikiniais, todėl vis daugiau originalių ir nepakartojamų sielų liejasi į vieną masę - į Nieką. Bet ką gali padaryti visų ištarti žodžiai? Juk jie tėra feisbukinio lygio, o beto, ,,Žmogų suteršia tik tai, kas išeina iš jo vidaus". Galbūt kitiems nederėtų bijoti visų? Galbūt tereikėtų daugeliui išdrįsti būti tokiais, kokiais jie nori būti ir nesivaikyti standartų (juk standartiniai dydžiai dažniausiai netinka visiems idealiai, nors turėtų tikti)? Jei visi nebijotume būti kitais, gal išvis išnyktų visi?

Gerai, svajone lik sveika. Kol kas kitokiems tegaliu pasakyti, kad liktų tokiais, kokie nori būti ir kuo mažiau galvotų apie tai, ką sako visi. Kitų pasaulis daug margesnis, tad jei jau tokį turi, gal derėtų ir išsaugoti tą margumyną ir nekeisti jo į pilką visų masę? Juk rankų darbo gaminiai daug vertingesni už fabrikų pagamintus vienodus daiktus, tai kiekvieno spalvingas pasaulis taip pat turėtų būti vertinamas daug labiau už tūkstančius tiražų turinčias kopijas. Ir, svarbiausia, kiti privalo nepasiduoti visų įtakai. Juk ,,Žmogų suteršia tik tai, kas išeina iš jo vidaus".


Keistai liūdinanti nostalgija

Pati prieš keletą dienų rašiau apie tai, kad pokyčiai yra neišvengiami, kad visi tampame kitokiais vos pajudėjus laikrodžio rodyklei. Bet visgi, kaip keista, kai su tuo susiduri staiga ir ten, kur mažiausiai tikiesi... O jei dar tas aplinkinių (o gal mano?) pasikeitimas tampa širdies skauduliu, išvis jautiesi pasimetęs. Tada tebenori užsidaryti ir galvoti, galvoti, galvoti...

Šiandien vėl ėjau takeliais, kurie mano, bet mažesnių kojyčių buvo minti, prastraksėti ar pralėkti tūkstančius kartų. Sėdėjau medyje, kuris šimtus dienų laikė mano ir draugų svorį ir nė karto nenulūžo. Keista, koks tas medis dabar mažas... O seniau taip buvo sunku į jį įsikabaroti! Sėdėjau ant žolyno, kuriame, atrodo, niekas nepasikeitė. Buvau ten, kur paskutinį kartą vaikščiojau (tiklsiau - laksčiau ir strikinėjau) prieš devynerius metus. Kokia nostalgija! Viskas nė nepajudėję, tik keistai tapę ankšta...

Ir dar tie žmonės. Žmonės, su kuriais prabėgo visa tavo vaikystė, žmonės, kurie turi daugiau, nei bet kokie kiti praeiviai - bendrus prisiminimus. Draugai, kurie milijonus kartu kartu su tavimi juokėsi arba juokino, verkė arba tapo tavo ašarų priežastimi. Seniau apie juos galėjai žinoti viską, o dabar težinai vardą. Net tikslios gimtadienio datos nepameni, tai ką jau kalbėti apie mėgiamas spalvas, muziką ar hobius. Ir kai su jais susitinki po šitiek laiko... Pasikeitimai tiesiog alsuoja tau į veidą. Matai, atrodo, tą patį žmogų, su tais pačiais, tik kiek ištįsusiais bruožais. Tačiau viskas, absoliučiai viskas jo viduje tapę svetima. Toks jausmas, kad bendrautum su nauju žmogumi. Keistas jausmas, toks keistas, kad net nebežinai, nė ką su jais kalbėti. Siaubinga, kai senų ir kažkada buvusių geriausių draugų būryje tampi visiškai svetimu, jautiesi lyg atstumtu. Ir dėl vienos, kvailos priežasties: mes pasikeitėm. Du draugai - į šiaurę, o aš, trečioji, į pietus.

Po tokių susitikimų apima keistas liūdesys, kurį paaiškinti sunku. Kodėl norisi liūdėti? Ar dėl to, jog pasikeitėm? Juk tai - normalu ir naudinga kiekvienai asmenybei! Ar norisi paslėpti šypseną dėl to, jog jautiesi svetimas sename būryje? Bet turi naujų draugų. Neturėtų būti skaudu. Tai kodėl? Kodėl tas nakties sekėjas užklumpa tada, kai turėtum tik dar labiau įtvirtinti savo laimę?

O kažkada mes šaukėm vienas kitą: ,,Ei, geriausia drauge!", kažkada verkėm dėl to, nes kitas verkia. Lakstėm tais pačiais takais ir kopėm į tuo metu didelius medžius... o dabar liko tik prisiminimas, susitraukęs pasaulio vaizdas ir tylus, per daug nedrąsus ,,labas" senam draugui...

Dabar tikiuosi, kad taip išsiilgtas naktinis lietus nuplaus keistai skaudžią nostalgiją. Kaip toj dainoj: ,,Let the rain wash away all the pain of yesterday"...


Užknisantys galbūt

Gyvenimas kartais tikrai užknisa. Ypač kai jis toks nepastovus, skaudus ir linksmas. Ypatingai kasdienybė verčia rėkti tada, kai ji būna visokia vienu metu. Kai ji sugeba tave paversti laimingu, piktu, beprotišku ir nusivylusiu per tą pačią sekundę, jautiesi lyg plakamas skaudžiomis jūros bangomis, kurios plukdo tave tolyn ir tolyn... Arba bent priverčia įsivaizduoti, kad plauki, nors iš tiesų stovi vietoje. Tada gyvenimas itin knisa. Taip kartais norisi jam užvožti, bet, deja, jis - kaip vėjas. Nei pagausi, nei atkeršysi už tau padarytą žalą.

Kodėl, kodėl negali visada viskas būti tik gerai? Kodėl negalima nors dieną jaustis visiškai laimingu, kodėl negalime ištverti be pykčio ir liūdesio? Na taip, kažkur mačiau mintį, kad gyvenimas - kaip fortepijono klaviatūra. Juodi klavišai - tai neigiami jausmai, o balti - visa laimė. Ir visi klavišai dalyvauja muzikoje, nes tik esant visiems garsams muzika bus graži. Tačiau... juk ir be padidintų ar sumažintų garsų melodija gali skambėti. Kam ta juoda? Kartais gyvenimas man panašus į lietuviškose mokyklose esančią sistemą - visko tiek daug, kad net sunku viską sutalpinti savo galvelėje. Tai galbūt lengviau būtų išmetus tamsius atspalvius? Bet nei muzika, nei paveikslai nebebūtų tokie žavingi. Absurdas.

Bet yra kaip yra. Nieko negalime padaryti, nes gyvenimo, arba vėjo, dar nesugebame pažaboti. Realybė knisa, bet gal todėl ji ir yra graži? Galbūt. Išties, per daug mūsų gyvenimuose visko. Per daug ,,galbūt", per daug jausmų, per daug minčių. O gal patys galime viską supaprastinti ir nors vieną parą įsivazduoti, kad viskas yra gerai? Galbūt ir galime... Galbūt...


Laiko pasekmės - gluminantys pokyčiai

Ar kada nors yra buvę, kad atsikėlus jautiesi visai kitu žmogumi? Ar buvo kada apėmęs jausmas, kad visiškai pasikeitei, kad nebesi tas, kuris buvai ankčiau? Ar yra tekę nebeatpažinti savęs? Turbūt taip. Manau, kiekvienas tai jautė ir patyrė, kiekvienas kažkada buvo pasiklydęs savo kailyje. Ir tai yra visiškai normalu.

Juk mes keičiamės ne kas metus, ne kas mėnesį ar dienas. Mes augam ir bręstam vos pasikeitus sekundei. Augam būdami bet kokio amžiaus - trisdešimt šešerių ar devyniolikos, keičiamės net tada, kai mažiausiai to norim. Vienas senovinio laikrodžio sutiksėjimas - pasikeitimas. Antras tiktelėjimas - dar vienas pokytis. Ir tik to pačio laiko klausimas, ties kuria sekunde pasijausi kitoks, nei buvai anksčiau. Galbūt jau rytoj sėdėsi susimąstes ir kartosi sau: ,,Kas dabar kitaip?", o galbūt ramiausiai skriesi pavėjui dar kelis metus ir beprotiškai gerai jausies savo kūne ir mintyse. Ir tik laikas, visko atskleidėjas, parodys.

Ar būna, kad dar vakar nuoširdžiai kalbėjai su žmogumi, o kitą dieną net nenori pažvelgti jam į akis - toks svetimas jis tau atrodo? Ar teko kartoti: ,,Aš jo nebepažįstu..."? Ar kažkada nustebai, išgirdęs draugo atsakymą į tavo klausimą? Turbūt, kad taip. Ir tai taip pat visiškai normalu.

Juk keitiesi ne tik tu, bet ir visi aplinkiniai. Petras, Inga, Antanas, Onutė, Jonukas ar Milda - nesvarbu. Visi tavo draugai ar praeiviai gatvėje keičiasi ties kiekviena užminta asfalto plytele ar sutiktu nauju veidu. Jie galbūt lygiai taip pat kas rytą jaučiasi pasimetę, kaip ir lygiai taip pat kas vakarą klausia: ,,Kas aš?". Galbūt vienas iš tavo draugų keičiasi tolygiai su tavimi, po mažą kąsnelį, o kitas tuo tarpu ryja gyvenimo naujienas dideliais kąsniais. Galbūt jūsų grupelė draugų kvėpuoja pasikeitimais ta pačia kryptimi, o galbūt kiekvienas jūsų sekate palei naują kvapą vis į kitą pusę. Vėl gi - tik laikas atskleis, kaip yra iš tiesų. Ir nereikia dėl to nerimauti, kad ir kokia tiesa bebūtų - draugai, kaip ir vėjas, atplaukia ir išplaukia. Tik galbūt vienas vėjo gūsis išgelbės nuo kaitros, o kitas tik atvėsins ir taip žvarbią žiemą. Ir vėl gi - tik laikas atvers visas rytojaus kortas.

Kiek daug gali laikas, kiek mažai galim mes. Kartais. Būna, kad belieka tik apsiprasti su ,,Naujuoju aš", o būna, kad norim likti tokie, kokie buvom. Galbūt nuo mūsų priklauso, kokiu tempu keisimės? Iš dalies. Bet nuo beprotiškai lekiančio laiko nepabėgsi. Nors kartais norėtųsi, tiesa?

Lekiant gyvenimo delnais

Kažkas mano gyvenimui gerokai spyrė sėdynėn, nes šis tiesiu taku ėmė lėkti beprotiškai greitai. Kartais atrodo, jog pati nebespėju paskui savo sielą, kuri pastarosiomis dienomis - labai užsidegusi (na, arba, kaip jau sakiau, paspirta). Dieną suspėju atlikti galybę darbų, naktį - nebe tiek daug miegu. Užsimaniau permainų ir su dideliu pasididžiavimu skelbiu, kad štai, jos vyksta.

Pradėjau nuo savo kambario pokyčių. Štai, jau turiu atsinaujinusią kažkodėl mėgstamiausią sieną. Gerai, gerai, dar vasara, bet tas tapetuotas plotelis akivaizdžiai primena rudenį. Galbūt todėl, kad jau pasiilgau šnarančių ir keistas istorijas pasakojančių lapų, plytinčių man po kojomis. Kitą vertus, iki rudens - vos dvi savaitės, tad rudeniniai lapai kambaryje nepamaišys. Ant vasariškų ir gėlėmis nusėtų tepetų kabo ir rankų darbo, kaip visada belekoks pamokų tvarkaraštis. Mėgstu tvarką kambaryje ir netvarką ant sienų - kažin, tai yda ar privalumas?

Po kambario pertvarkymo ėmiausi tinklaraščio. Dovilės (jos pristatinėti, manau, nereikia) rankomis ir vaizduote buvo sukurtas naujas mano tinklaraščio dizainas. Ačiū, Dovile! Virtualus ar ne, vis dėlto - tai pasikeitimas. Be visa to, atsinaujinau savo bloggerio profilį - iš Rugio išaugau į Rugilę, kuri visada kažką garsiau šaukia pasauliui.

Prie pokyčių galiu priskirti ir motyvaciją persitvarkyti visą kambarį, kad nereikėtų kelias minutes ieškoti menko daikto tarp galybės visokių menkniekių jūros. Dar reikia suspėti prikvėpuoti paskutinių vasarinių saulės spindulių, dar reikia to, ano... Oi, kad tik spėčiau paskui savo sielą, kūlversčiais lekiančią per kasdinybės delnus!

Ir vis dėlto, juk visada po nakties išaušta rytas. Manasis - jau čia ir tikiuosi, kad jis bus vasariškas - ilgas, saulėtas ir sklidinas sveiko lėkimo.

Laimės būveinė ir liūdesio sostas

Diena - mūsų laimės būveinė, o naktis - tai liūdesio sostas.

Kasnakt mus aplanko milijardai minčių - būtent tiek, kai mažų šviesulėlių, žvaigždžių, galėtume surasti neaprėpiamose dangaus platybėse. Kasnakt užmiegame su viltimi, kad ryt bus geriau. Ir, o laimei, dažniausiai taip ir būna. Bet tik dieną. Naktį, pristigus veiklos, vėl viskas atrodo siaubinga. Žiauru, tiesam

Apgailėtina, kai mūsų vaizduotė valdo mus, o ne mes ją. Naktį, kai akys nemato realių vaizdų, prisipiešiame sau didžiausių problemų, kurios galbūt tėra raudonosios skruzdėlės dydžio. Lakios fantazijos pagalba ištęsiame  savo nelaimes kaip Rusijos platybes ir pamirštame, kad problema - tik mažo ir bejėgio vabaliuko dydžio. Paverčiame save didžiausiais nelaimėliais, tokiais, kurie nesugeba pakilti nuo savo suknisto gulto ir kažką pamatyti. Paverčiame Asmenybę į Nieką. Sutrypiame save. Ir vien tik per vaizduotę. O gal kalta naktis? Nakties platybėms karaliaujant, užmirštame, kad esame svarbūs, kad kiekvienas iš mūsų - reikalingas. Nebeprisimename grožio ir vieninteliu šviesuliu mums tampa galbūt pilnas mėnulis, galybė žvaigdžių ir nuotaika, kuri dažniausiai būna nekokia. Nakties aklinoje tamsoje mūsų ramsčiu tampa tik liūdesys, todėl vis stipriau remiamės į jį. O jis klampus, kaip pelkės - vis traukia gilyn ir gylin - link tikro pragaro. Taip ir prasmengame žvaigždėtame pelkyne.

Dieną, priešingai nei naktį, daug dažniau galime matyti save besišypsančius. Juk karaliaujant šviesai matome visą, kas mielą širdžiai - gerą orą, skanų patiekalą, laimingą šeimos narį ar kokį kitą menką džiaugsmelį. Visas grožis sumuojasi į bendrą laimės masę, todėl turint visus pojūčius daug paprasčiau jaustis laimingais ar bent jau tikėti geresniu rytojumi.

Juk diena - mūsų laimės būveinė, o naktis - tai  tik liūdesio sostas.

Vaikiškas aklumas

Visiems būna nuobodžių, liūdnų, smagių, bet su nekokia pabaiga dienų. Visi jas ištveriame ir slenkame tolyn. Būna dienų, kurių niekas negali sugadinti. Būna, kad apsimeti nematantis blogybių ir taip paverti savo šiandieną Rojumi. Yra, kas moka tai daryti kasdien, yra, kam reikia treniruotis.

Išdidžiai skelbiu, kad vėl drįstu blokuoti savo negandų nešėjus. Rutuliojantis barniams, kylant audroms ar tiesiog liūdesio lietui aš paprasčiausiai tampu akla. Vėl praregiu tada, kai viskas, kas bloga, būna nuslinkę link tolimiausių Paukščių tako kampelių. Taip lengviau gyventi. Užsimerki, susikuri svajonių pasaulį ir tau gera. Tiesą pasakius, nežinau, ar tai naudinga mano ateičiai. Juk pasaulio blogybės - pagrindinės mūsų pamokos, o aš savotiškai bėgu iš jų. Bet taip lengviau. Drįstu sau įsitegti, jog ,,Jei nematysiu, to nebus". Vaikiškai paika. Bet kartais galima būti vaiku, kaip kartais reikia būti brandžiu. Juk pats gyvenimas reikalauja pusiausvyros - jei nebūsime vaikiški, brandžioji sūpuoklių dalis tik svers mus žemym, o mes tik slysime ir slysime link bedugnės. Niekam to nereikia, tad kartais privalome atrasti savyje vaikiško paikumo ir drąsos užsimerkti, kai kažko nenorime matyti. Būtent taip daro vaikai.

Dabar mano dienos - Rojus. Saulė, ilgos dienos lauke ir jausmas, kai telefoną palieti tik vėlai vakare! Vaikų šurmulys aplink, kai savo noru su jais užsiimi, nemažai veiklos ir daug daug laimės. Kiekvienas susikuriame savitą Rojų, tokį, kuris mus įrėmintų džiaugsmingoje drąsoje. Aš jau susikūriau. Bet jau vakar dienai, šiandienai ir rytojui. Bent jau iki per stiprios nelaimės šviesos, kuri ir aklą priverstų matyti.

Kartais galima užsirakinti laimėje ir užsimerkti atvykstant liūdesiui. Juk pusiausvyros mūsų gyvenimuose reikia, kaip reikia ir vaikiško juoko mažame žmogelyje.

Mėšlo gabalo jausmas arba kaip dabar jaučiuosi arba kažkokia painiava

Momentais mano gyvenimas tobulas. Guli sau po obelim, traškini saldžiausias kriaušes ir klausaisi muzikos. Nieko daugiau nereikia. Kartais pabūni neapmokama aukle kaimynų vaikams - dėl smagumo. Diena, su tokiom akimirkom, drįsta vadintis ,,gera" ar net ,,puikia". Kartais ji suranda drąsos ir save apibūdinti kaip ,,nuostabi".

Tačiau būna dienų, kai visas gyvenimas - kaip mėšlo gabalas. Visi kabinėjasi, aiškina, kad nieko nemoki ir viską darai blogai. Niekas nepradžiugina, neprašviesina nuotaikos ir nesukelia šypsenos. Tada norisi visiems asmeniškai išrėkti ,,Tu esi mėšlo gabalas!". Bet susilaikai, pamąstęs, kad ne jie, o aš esu tas mėšlas. Susitūri savyje klyksmą ir vėl kenti.

Kenti tol, kol ateina vakaras. O tada... atsiguli ir vardyji mintyse dalykus, kurie šiandien buvo gražūs ar bent nesugadino nuotaikos.

Gan lengvas pabudimas. Saldus miegas. Ilgas miegas. Skanūs pusryčiai. Neblogas filmas. Skani kriaušė. Gera namiškių nuotaika. Saulėta diena. Ledai. Poilsis po obelimi. Man patinkanti muzika. Smagus vaiko juokas. Gaivus žolės kvapas. Apsitaškymas vandeniu su seserimi. Šaltas dušas vidury dienos. Kieme skraidantys popieriniai lėktuvėliai. Skanūs pietūs. Skani vakarienė. Stiklinė vandens, kai beorotiškai norėjau gerti. Įdomi laida per televizorių. Ir t.t.

Su tokiais smulkiais dienos grožybių prisiminimais užmiegu. Dažniausiai. Ir liūdesys, ir mėšlo gabalo jausmas nebespaudžia.

Beje, nuo mėšlo gabalo jausmo ir šokoladas gelbėja. Bent jau mane. Suvalgei plytą - ir gyvenimas gražesnis.

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...