Mes esame linkę nepastabėti, kiek daug dalykų vyksta aplink juos. Visi bėgame, lekiame, o paskui skundžiamės, kad mieste nieko gero. Žmonės užsimerkia ne tada, kada reikia - akli tampa gražiausiais gyvrnimo momentais. Net neraikia būti žiobaru, nepastebinčiu burtininkų pasaulio. Juk nematome net daug paprastesnių dalykų.
Kiekvienas žodis - lyg mažas stebuklas. Jis gali gydyti, džiuginti, nustebinti, tačiau lygiai taip pat gali sužeisti ar net sužlugdyti. Viskas priklauso nuo to, kaip, kada ir kokį raidžių kratinį ištarsime. Ir drąsiai galime daryti stebuklus, tardami savo burtažodžius. Neprireiks net burtų lazdelės.
Kartais tiek daug priklauso nuo akimirkos. Sekundė šian - spėsi pravažiuoti, kol kamščiais išmargintoje gatvėje dega žalia šviesaforo spalva, o sekundė ten - jau aukosi kitas penkias minutes, lauksi, vėpsodamas į raudoną lemputę. Kad parodytum, kokia svarbi yra akimirka, visai nereikia kovoti dėl savo ar kitų gyvybės. Juk akimirkos teka kasdien.
Neverta teisti žmonių už tai, kokie jie yra. Pikti ar laimingi, gražūs ar bjaurūs... Kad ir kokie jie bebūtų, galbūt būtent tokiais žmones pavertė pats gyvenimas. O nuo jo juk nepabėgsi... Nepagrįstai teisdami žmones, vėliau galime skaudžiai kentėti ir dar skaudžiau gailėtis. Ir tai vyksta visur, ne tik Hogvartse, tarp Hario ir Sneipo. Nebūtina septynerius metus nekęsti žmogaus, kad gailėtumeis - kartais užtenka ir pusantros dienos.
Viskas, ką esame patyrę, ką mylėjome ir branginome, amžinai tupės sielos kamputyje. Prisiminimų niekad neišmesi, jie, praėjus kažkiek laiko, vis atgimsta ir atgimsta, sušmėžuodami mums prieš akis. Galbūt jie skaudins, galbūt džiugins... Viskas priklausys nuo to, kaip į prisiminimus žiūrėsi. Juk taip pat buvo ir Hariui, kai buvo priverstas iškviesti gynėją. Jis turbūt labiausiai žeidžiantį prisiminimą pavertė laimingiausiu... ir tai jam padėjo. Gal padėtų ir mums?
Brangiausi žmonės visada šalia. Mintyse, širdyje ar visai greta mūsų. Jie niekur nepabėga, net jei nebepriklauso šiam pasauliui - prisiminimai užkonservuoja juos mumyse taip sandariai, kad niekas negali išplėšti. Kad visus mylimus žmones turėtume, mums nereikia nė gebėjimo teleportuotis, nė prisikėlimų akmens. Mes tai galime ir be magiškų gebėjimų. Nors... mintys ir yra savotiška magija, tiesa?
Kartais visų įvykių eiga priklauso nuo to, ar pasitikime savimi ir kiek drąsos įkvėpiame. Juk visada galime išsigąsti ir pabėgti, taip ir nepasiekę to, ko norėjome, bet lygiai taip pat galime ir sulaupti jėgas ir ryžtingai žengti pirmyn. Pavyzdžiui, ar Haris būtų nugalėjęs Voldemortą, jei nors kartą būtų išsigandęs ar suabejojęs savimi?
Kiekvienoje šviesoje yra tamsos, kaip ir kiekvienoje tamsoje yra šviesos. Niekada nebūna tik juoda arba tik balta. Visi turime įvarių savybių ir tik mes renkamės, kurios ims dominuoti. Kad ir Drako Smirdžiaus motina. Ar ji, jei neturėtų šviesiosios pusės, būtų sumelavusi pačiam Voldemortui, kad Haris negyvas? O Ronis? Ar būtų kad ir akimirkai palikęs draugus, jei būtų tik geras?
Ir dar daug daug minčių, kurios kilo n-tąjį kartą žiūrint visus Hario Poterio filmus. Prirašyčiau ir daugiau, jei dabar nebūtų pusė dviejų nakties ir aš nebūčiau visą dieną praspoksojusiu į vienokio ar kitokio kompiuterio ekraną...
Bet gal iš tiesų Haris Poteris nebuvo tiesiog stebuklingas, vaikiškas ir su Kalėdomis beasocijuojantis filmas/knyga?
