Tai - laimė ar sparnai?

Kasdien sunkiai dirbame, o beardami įsiveliame į nuobodžią rutiną. Kartais imame galvoti, kokio velnio visą tai darome. Kam vargstame. Aukojamės. Nematome pasaulio. Velkamės žeme iš paskutiniųjų, nors galbūt jau nebeturime jėgų. Kam darome tai, kas pradeda užknisti. Jei galime tiesiog mėgautis gyvenimu ir dėl nieko nesirūpinti. Kam tai?

Bet ar kasdieninės laimės ir poilsio akimirkos bus vertos tokios pat kainos, kaip ir momentai, kuriuos išsikovojome sunkiu darbu? Ne. Tikrai ne. Kai užsidirbi, tai tampa svarbu tau. Jautiesi vertas to, ką turi, ir vidaus negraužia keista tuštuma, kuri apima gyvenant neužsitarnauta laime. Viskas turi kainą, bet kuo brangiau sumokame, tuo kokybiškesni produktą gauname. Ir nesvarbu, kas tai - kilogramas saldumynų, nauji džinsai ar nepakartojamas vakaras galbūt visai nepažįstamu, bet artimais tapusių žmonių būryje.

O ta iškovota laimė neapsakoma. Ji - tarsi sparnai, gali pakelti tave aukščiau visų, nieko neveikusių. Tokiomis valandomis gali užmiršti visą išorinį pasaulį, įsilieti į masę, kuri neša tave pasroviui. Judėti kartu su ja, net kai nėra vietos. Rėkti, net kai balso stygos ima trūkti. Suktis ir suktis ratu, nors galva apsvaigo jau prieš penkiolika ratų. Nesustoti. Šyosotis. Judėti pirmyn ir išnaudoti kiekvieną džiaugsmo sekundę. Tarsi darbo nė nebūtų buvę, o šis vakaras baigtųsi bet kurią akimirką. Tarsi mes - nepavargę, o pailsėję nuo įdėtų pastangų. Sparnuotomis akimirkomis norisi įsileisti į širdį visus, nes tavo bendražygiai tampa keistai artimais, nors težinai jų vardą ir tai, kaip jie šaukia savo augintinį. Viskas tampa nesvarbu ir paprasta. Lieki tu, šypsena ir mirgančios pasaulio šviesos.

Ir kai patiri tokią nežmonišką laimę, supranti, kad esi visa galva aukščiau už tuos, kurie tegali vėpsoti į tave ir tavo darbą. Nes tu - mokeisi, o jie - tik sėdėjo.

Ir ta laimė - sparnai. Nuostabi, gebanti pakelti ir išsaugoti nuo to vakaro purvo.

Pokyčiai kvadratu

Kartais pasikeitimai stebina. Užklumpa netikėtai tarsi nelauktas lietus ir per keletą sekundžių mus paverčia šlapiais, nors ką tik džiaugėmės giedru pavasario dangum. Kartais tokie pokyčiai neša staigų gėrį, tačiau dažniausiai - ilgalaikį liūdesį, apmąstymų vakarus ir nemenką sumaištį. Tokia audra degina mus iš vidaus, neretai visi pastebi iš skausmo iškreiptą veidą ir, jei tik šalia yra tinksmi žmonės, puola padėti. Jei ne, lėtai ir tyliai kenčiame, kol priprantame arba užgesname liepsną. Ir gyvename toliau. Arba su pokyčiu, arba taip, tarsi nieko ir nebuvo.

Bet kartais naujienos atslenka lėtai. Jos kaupiasi ir kaupiasi aplink mus tol, kol nebematome tuometinio pasaulio. Kartais pokyčiai po truputį lipdo sieną, kuri vieną dieną skirs senąjį ir įprastą pasaulį nuo to, kuriame turėsime gyventi toliau. Tada net jei pasikeitimai būna skaudūs, jie taip nežeidžia. Prie skausmo ir pokyčių įprantama, jei jie ateina lėtai. Galbūt kai kurie iš mūsų net nepastebėtų, kad kažkas vyksta. Tik stebėtume, kaip lėtai nuplaukia tai, kas buvo brangu. Kaip vis tolsta, tolsta ir tolsta. Galime lėtai matyti, kaip nauji krantai vis artėja ir vis ryškiau šviečia. Tarsi kviesdami. Tarsi taip turi būti.

Tačiau viskas, ką dažnai galime pasakyti įvykus vienokiem ar kitokiem pokyčiam - tai ,,keista". Tarsi mūvėtum ne savo batus ar stovėtum nepažįstamų žmonių būry. Bet kartais keistumas būna šiltas. Ypač jei priešaky - įkvepiantis ir smagius nuotykius žadantis vaizdas. Arba bent viltis.

Ir kartais taip gera sutikti naują žvilgsnį, kuris nesigėdydamas sakytų tai, kas skelbia, jog pokyčiai - geri. Tada supranti, jog buvo verta negriauti lėtai kilusios sienos.

Per daug supaprastintas laikas

Viskas - tarsi žaidimas. Tarp egzistavimo ir nebūties. Gyvenimo ir mirties. Pasaulis vis sukasi ir sukasi, vilkdamas paskui save turbūt patį sunkiausią krovinį - laiką, o mes tik matuojame jo svorį. Talpiname tą bekraštį reiškinį į laikrodžio ceferblatą ar kalendoriaus lapus, tarsi laikas būtų kažin kas paprasto ir išaiškinto. Bet niekas nėra taip paprasta, kaip galime įsivaizduoti. Visada yra daugiau ir daugiau, į bet ką galime gilintis iki begalybės. Tačiau pritrūksta laiko. To pačio, kurį supaprastinome iki dvidešimt keturių valandų.

Mes maudomės tame beribiame pasaulyje, mėgaujamės nepelnytomis akimirkomis. Leidžiame savo iš tiesų per trumpą laiką tam, kad nepavers mūsų geresniais, protingesniais ar tiesiog šaunesniais. Stovime vietoje. O laikas, tempiamas Žemės, slenka vis atsispirdamas, tarsi netikėtas lietus užklupdamas mus tada, kai mažiausiai to norime. Suprantame per vėlai. Suvokiame, kad tiesiog neišnaudojome tų pasislėpusių ir it plėšrūnas grobio tykančių valandų, minučių ar dienų. Ir tik tada pradedame tobulėti.

O gal reiktų judėti net tada, kai laiko, atrodo, turi be krašto. Gal tada jis taip skaudžiai nesmogs ir nesužalos mūsų savo sudužusiu ceferblatu. Taip. Judėti. Dabar. Šiandien. Kol dar nevėlu. Ruoštis tam, kas laukia neatsigręžiojant į iš paskos besivelkantį laiką. Juk tai irgi užima minutes! Tobulėti. Išnaudoti tai, kas duota. Kol dar nevėlu. Kol dar turime laiko.

Pokemonai

Seniai seniai, o gal ir nelabai, gyvejo mažytė mergaitė didelėm akutėm. Atrodo, ji buvo kaip ir visi jos amžiaus vaikai - išdykusi, iškalbinga, turinti be galo lakią fantaziją ir, kaip ir daugelis kitų, suaugusiems atrodė keistoka ir kiek juokinga. Ryte mokydavosi, piešdavo arba užsiimdavo kita ,,turininga" veikla, kad būtų protinga kaip ir jos tėvai (nors, tiesą pasakius, slapta vylėsi, kad bus net protingesnė), per pietus ,,ilsėdavosi" žiūrėdama įvairiausią animaciją, rodomą per televiziją, o vakare žaisdavo ir svajodavo, kaip ji sukurs savąją gyvenimo animaciją...

Vienas iš tokių jos mėgstamų filmukų buvo ,,Pokemonai". Keistas filmukas keistu pavadinimu, kaip ir ji pati. Jei gerai pamenu (gerai, iš tikrųjų net nežinau, ar nepainioju su kokia kita animacija), tai filmukas pasakojo apie berniuką, norintį tapti pokemonų meistru. Jis vaikščiodavo po pasaulį rinkdamas vis naujus pokemonus, kartais net juos gelbėdavo. O mergaitė, su nemenku susidomėjimu jį stebinti, sėdėdavo anapus televizoriaus ekrano ir visa galva pasinerdavo į to keliautojo ir jo draugų pasaulį. Mintinai mokėjo visų pokemonų vardus, žinojo jų atsiradimo pas savininką istorijas. Su tuo filmuku ji tarsi burtų lazdele mostelėjus užsidarydavo savo pasaulėlyje. Kai veikėjas atrasdavo naują gyvūnėlį, mergytė sugalvodavo po naują svajonę, o kai berniukas iš televizojos prarasdavo kokį pokemoną, ji tikėdavo, kad ši svajonė nebeišsipildys. Mergaitė, nors buvo ir labai plepi, niekam neprasitardavo apie tokį savo pomėgį - kartu su filmukų veikėjais galvoti naujus norus. O jei kas nebeleis žiūrėti tos animacijos, mat ji per daug visko norinti?

Vakare, tėvams paliepus eiti miegoti, ji užsitemdavo kaldrą iki pat ausų galiukų, užsimerkdavo ir svajodavo. Kaip ji, lyg tas pagrindinis berniukas iš ,,Pokemonų", keliaus po visą pasaulį rankiodama savo svajones. Kaip jas treniruos, kad išsipildytų. Mergaitė įsivaizduodavo, kaip kelyje sutiks naujų draugų, naujų priešų ir kaip nesunkiai atsikratys tų nepageidaujamų personų. Tikėjo, kad viskas bus lengva, jei tik visiem padės. Vylėsi, kad išvys visą visutėlį pasaulį. Kartais ji įsivaizduodavo, kad tie veikėjai iš ,,Pokemonų" - jos draugai. Ir jie visi kartu eina per žemę rinkdami naujus draugus, telpančius baltai raudonoje dėžutėje. Mergytė svajodavo, kaip ji gyvens, kvėpuos ir visada judės. Niekada nemiegos, net nesnaus ir neleis laiko veltui. Visai kaip iš to filmuko.

Po šitiek laiko nedaug kas tepasikeitė. Ji vis dar tiki, kad apkeliaus pasaulį. Kad laikui bėgant vis rinks svajones. Mergaitė, kas, kad ūgtelėjusi, vakarais užsitempia antkoldę iki ausų galiukų ir svajoja. Skirtumas tas, kad per televiziją neberodo ,,Pokemonų", o ir pati ji nebevaizduoja esanti filmuko dalis. Mergaitė, kaip kad svajojo maža, nemiega daugiau, nei reikia gyvybės palaikymui. Ir vis juda pirmyn. Per pasaulį. Rinkdama draugus, svajones ir priešus, kuriuos kuo greičiau šalina iš savo horizonto. Visas jos gyvenimas - tarsi filmukas. Kiek hiperbolizuotas, tačiau neapsakomai spalvotas.

Ir ta riba tarp fantazijos ir realybės daug menkesnė, nei kada nors ji galėjo svajoti. Nes viskas daug plonesis ir trapesnis, nei kad galime numanyti.

Prisiminimų pančiai

Saulėlydžio nutvieskstame danguje klaidžiojo trys paukščiai. Jie lengvai savo smažučiais spraneliais plasnojo į visas puses, o dangus džiaugsmingai švytėjo auksine ir rausva spalvomis. Atrodė, kad visa gamta džiaugiasi pagaliau pasirodžusiu pavasariu. Atrodė, kad galbūt laikas viską pamiršti ir vieną kartą atgimti, kaip tam rytui. Kol ausyse plyšavo pati jautriausia muzika, aš mąsčiau. Ar lengva džiaugtis. Tikėti pasaulio iliuzijomis. Iki šiol tai buvo lengva, tačiau kuo toliau, tuo viskas darosi kebliau. Grįžkime prie paukščių. Ilgus metus jie nešiojo laisvės simbolio vardą, tačiau ar tikrai jie yra visiškai nepriklausomi? O kaip saugojimasis nuo plėšrūnų, grasinančių atimti trumputę laimę, arba maistas, kurio pulkui paukščių galbūt taip trūksta? Žmonės lipdo etiketes, tarsi tai būtų jų pareiga žemėje. Apgailėtina, kai sumąstyti vardai būna tokie beprasmiai bei neapgalvoti. Ir... jei net paukščius sunku vadinti laisvais, tai kas iš tiesų yra laisvė?

Kiekviena naujai iškepta diena prikabina dar vieną plonytę, bet nepaprastai tvirtą grandinę prie mūsų kojų. Ji lengva, todėl kasdien jos nejaučiame. Diena po dienos ilginame prisiminimų, naujai sutiktų žmonių, nuveiktų darbų ir gražių vietų sąrašus. Tas neregimas popieriaus lapas tarsi užburtas - su kiekvienu papildytu punktu pririša vis po naują grandinę. Kai galų gale norime pabėgti, pajaučiame, kad mūsų kojos supančiotos ir jas nežmoniškai skauda. Patys save įkaliname savo prisiminimuose, neleisdami jų atsikratyti. Paradoksas. Prisirišame prie žmonių, vietų... nes dėl protu nesuvokiamu priežasčių jie tapo mums brangūs. Ir mes nebegalime bėgti. Tampame savo pačių belaisvais. Netenkame laisvės.

Ir kaip atrišti grandines, kai draugų juokas dar aidi ausyse, pasakyti žodžiai vis dar sukelia juoką, o nuostabiausios akimirkos nedyla atmintyje? Kaip nuo jų pabėgti, kaip paleisti tuos, kurie nepadarė nieko, kad būtų verti pasilikti?

Kaip gi ištrūkti iš savo pačios belaisvės. Kaip be įrankių supjaustyti gradines, kurių net nesugebu įžvelgti?

Naktis ir rudos akys

Tą vidurnaktį dangus buvo nusėtas milijonu deimančiukų, žybsinčių kaip niekada ryškiai. Ji nebyliai žvelgė į visas žvaigždes ir bandė spėlioti, kiek žvaigždynų šią akimirką regimame plote būtų įmanoma suvedžioti, jei tik ji juos žinotų. Penkis? Dvylika? Nė vieno? Ji nebyliai svarstė žinodama, kad čia padėtų jis. Jos astonomas. Jos kosmoso žinovas. Būsimas pasaulio užkariautojas. Jai beveik pavyko įsivaizduoti, kaip jis prieina ir, paėmęs jos ranką, ima nematoma linija vedžioti žvaigždes, vardindamas keisčiausius jų vardus. Tarsi dangus būtų tik darželinukų užduotėlių knygutė, kurią nesunkiai įveikia net ne itin didelių gabumų vaikai. Jam viskas buvo paprasta. Jai - ne. Galbūt jis ją tuo ir žavėjo, o jį - ji. Bent jau kurį laiką jie taip manė.

Tačiau jis nepriėjo. Ji neišgirdo jo melodingo balso, ramiu tenoru skambančio nakties tyloje. Tiesą pasakius, net triukšmingiausią dieną jis kalbėjo keistai tyliai, tačiau niekam nereikdavo klausti: "ką sakei?", mat visi girdėdavo. Jis užburdavo. Balso stygų virpesiu. Tamsiomis akimis, rodos, aprėpiančiomis visą pasaulį. Savo keistu ir tuo pačiu nepaprastai prasmingu mąstymu. Visa, kas buvo jo, tapdavo nepaprasta. Gal ir ji kažkurį laiką buvo ypatinga? Ji norėjo tokia būti. Net jei tektų visą gyvenimą būti jo šešėliu.

Ji sėdėjo, žiūrėjo ir rėgėjo. Žvaigžių galybėj jo rudas akis. Tarsi ji žiūrėtų vienoj skaidrioj dangaus pusėj, o jis - kitoj. Ir ta mintis keistai ją ramino, beveik kaip jo balsas.

Ilgesys

Sakoma, kad nekreipti dėmesio ar bent būti ramiam, kai šalia yra priešas, yra sunku, bet taip elgtis su draugu - sunkiausia. Ypač, kai draugą paleidi dėl to, kad jis pasikeitė ir ,,tiesiog tam atėjo laikas". Sakai tai taip, tarsi mūsų pačių išgalvotas laikas galėtų keisti žmones, paversti juos kažkuo kitu, nors iš tiesų visą bjaurų darbą atlieka kitos personos. Ir tik jie. Mes tik linkę visą kaltę suversti aplinkybėms ir laikui.

Ypač skaudu, kai išleistą draugą sutinki... po kiek laiko. Net jei jį matei kasdien. Atrodo, regėjai, kad jis kitoks. Galbūt neatpažįstamu tapo tarsi pirštu spragtelėjus. Tada kažkaip nesigrauži. Bet tik likimui davus akimirką vėl pabūti dviese arba kokioje senoje kompanijoje... Išsigąsti. Supranti, kad jis tebėra tas pats. Giliai viduje. Buvo, yra ir bus. Kalba, jausmai ir būdo bruožai. Jie nepasikeitę. Kaip ir išdavikas juokas. Pasikito tik išorė, įpročiai ir galbūt gyvenimo būdas. Bet draugas visada liks tokiu, kokį jį pažinojai prieš tam tikrą laiko tarpą. Ir tai tampa tarsi dūriu į širdį. Paleidai. Per greit? Neapgalvotai? Ar iš tiesų bendravai tik su žmogaus paviršiumi? Pamatęs, kad draugas tebėra senasis jis, supranti, kaip nežmoniškai jo pasiilgai. Ir kaip norėtum, kad visa tai grįžtų. Choru aidintis juokas. Bendros beviltiškai kvailos mintys. Ilgi beprasmiai pokalbiai. Apie nieką. Apie svajones. Ateitį. Išgalvotus gyvenimus.

Ir galbūt dangui verkiant kartu su tavimi suprasi, kad yra viltis susigrąžinti. Nebūtinsi tą patį. Naują. Nuotykį, kuris padėtų pamiršti seną žaizdą, kurios laikas iš tiesų negydo, nes jis negydo nieko. Bet su skaudžiu lietumi ateis ir suvokimas, kad tu tikrai beprotiškai viso to pasiilgai. Labai labai. Iki mėnulio ir atgal.