Nuo-bo-du.

Jei taip dar nors dvi dienos, apsiverksiu. Ne nu, kiek gi galima? Atsikeli-apsitvarkai-pasėdi-pavalgai-pažiūri kažką-nolifini-eini miegot. Jaučiuosi kaip bomžpakis prieš vartojimą - traiškomas ilgų nuobodulio (ar nuobudulio, ar nuobodolio, ar...) pirštų. Jei tai gyvenimas, tai kas tada pragaras (Aistut, pasiskolinau tavo frazę)? Lietus kiaurą dieną pliaupia kelinta diena iš eilės, aš negaliu net į nosį lauko iškišti! Kas per mėšlas? Kiek tai dar tęsis?

Ką tik perskaičiau savo parašytą pastraipą. Nu jo. Į nosį lauko įkišti - irgi variantas.

Man ant tiek nuvažiavo, kad net mokyklos laukti pradėjau. Veiksmas, nauja aplinka, nauja mokykla, šiaip naujovės. Svarbiausia - veiksmas. Taip išsiilgtas... Nors, realiai, vos prieš 4 dienas užsiėmimų buvo apstu. Ką gi. Vis tiek laukiu kažko veikiamo. Užkniso. Juodai. Noriu veiklos. Veiklos. Veiklos. Veiklos. Veiklos veiklos veiklos veiklos veiklos veiklos veiklos veiklos veiklos veiklos veiklos veiklos veiklos. Veeeeeiklos. Veiklos.

Iš nuobodulio ėmiau net klevo lapus karpyti. O šiaip, just for fun. Paskui aptingau. Irgi iš nuobodulio. Tikrai, jei bomžpakis turėtų jausmus, manau jis jaustųsi būtent taip, kaip aš dabar.

Veiklos. Kas nors. Prašau.

Vienatvė

Liūdnas veidelis žvelgė pro ne visai švarų langą. Dvi žaliai auksinės akys žibėjo kartu su tūkstančiais žvaigždžių, širdis sukosi kartu su vienišu mėnuliu. Kažkur toli švilpė išprotėjusių motociklų burzgesys, o visai šalia skambėjo tyliausio žmogaus melodija. Vieniša siela šnabždėjo tos dangiškos dainos žodžius, o tie patys maži šviesulėliai danguje mirksėjo kartu su muzikos ritmu. Ramybė ir grožis - štai kaip galima būtų apibūdintį tokią naktį. Tačiau...

Tačiau taip nėra. Bėda tame, kad vieniša siela ir plazdėjo viena, todėl nesijautė nė kiek rami. Liūdesys vis labiau temdė šviesų veidą, todėl net akys silpniau ir silpniau žvilgėjo nakties tamsoje. Kas kaltas dėl to rūko sieloje? Liūdnojo veido savininkas ar kas kitas? Kas priverčia asmenybę jaustis vieniša? Sakykim, pats žmogus. Taip, jei jis neieško bendraminčių, net nesistengia pasijudinti nuo apdulkėjusios palangės. Bet jei tiesiog kiti nemato pilkesnės asmenybės? Jei kiti nėra tokie, kad būtų galima vadinti žmogaus draugais? Kas tada kaltas? Kiti, kad jie nėra tokie kaip vienas, ar vienas, nes jis nėra toks, kaip visi?

Daugelis bijome būti kitokiais, bijome būti savimi, nes taip sunkiau rasti bendraminčių. Juk tokių kaip tu iš tūkstančių tėra gal vienas, o jei visi lygiuojamės į bendrą idealą, tai bendraminčių skaičius pakils šimteriopai. Žmonės yra per daug vienodi, nes yra bailiai. Bijo likti vieniši, bijo sugaišti daug laiko ieškodami Draugo. Jei atsiranda koks drąsuolis, išdrįsęs laukti, jis ir lieka vienišas. Bent ja ilgą laiką.

Todėl ir ši vieniša, bet drąsi siela mirksi kartu su žvaigždėmis ir niūniuoja liūdną melodiją. Nežinia, kiek ji naktų dar kalbėsis su mėnuliu, kaip neaišku, kiek laiko ji dar bus kantri. O kol kas... Vieniša siela taip ir sėdės ant palangės su vis labiau užtemstančiomis akimis.

Gaila, kad šiąnakt nesimato nei žvaigždžių, nei mėnulio, nes kitaip būčiau tipinė vienišai liūdna siela. Kalbėčiaus su mėnuliu, šnabždėčiau liūdną dainą ir laukčiau žmogučio su identiškomis ar bent panašiomis mintimis.

Tai, ko nenoriu pamiršti

Grįžau iš stovyklos. Tai, kaip ir priklauso, buvo nuostabu ir nepakartojama. Žinot, kai jausmams apsakyti nerandi žodžių? O žinot, kai mintys liejasi per kraštus? Dabar aš nežinau, ar tyliu, ar šaukiu. Suprantu, kad minčių ir jausmų tiek, kiek gali būti pas laimingiausią žmogų pasaulyje, tačiau nesu užtikrinta, ar sugebėsiu viską tinkamai apsakyti. Galbūt kai ką reikia patirti savo kailiu, kad suvoktum, kaip tai nuostabu.

Visa stovykla šią akimirką yra lyg sapnas. Atrodo, blankus, bet palikęs didelę žymę širdyje. Būdama Balsiuose supratau, kad norint patekti į Rojų visai nebūtina mirti. Kartais užtenka rasti sau tinkamą vietą. Na, aš ją radau. Tame Rojuje šiemet daug ką patyriau - pradedant skaudžiu smūgiu iš kamuolio į nosį, baigiant įsitikinimu, kad aš tikrai nebebijau aukščio.

Jau imu pastebėti, kad namie taip trūksta Balsių šurmulio, žmonių, šmėžavusių pro tavo namelį. Pasigendu vadovų, kuriuos šiemet gavome tiesiog idealius. Mano kambaryje nebėra nusišnekančių kambariokių, nebėra netvarkos ir gyvybės. Dabar mano kambarys - tarsi miręs. Niekas nebedainuoja karaokės, niekas nebešoka pagal Ingos dainas, niekas už lango neberėkia "Jungiam šviesas!". Su kiekviena praslinkusia minute suvokiu, kad man trūks elemtariausių dalykų - švilpukų, kviesdavusių į valgyklą ar renginį, vabalų, skraižiojusių man palei ausį. Po velnių, man trūks Ingos, Ekspreso dainos ,,Hey hey gali gali". Man trūks triukšmo.

Stovykloje eilinį kartą buvau prikolų taikinys. Eilinį kartą nesipriešinau ir net pati save stumdavau į visišką peklą. Vien tam, kad Balsiai kažkam būtų geresni ir linksmesni. Vien todėl, nes į stovyklą važiavau gyventi pasaulyje, o ne kovoti su juo. Aš tiesiog būdavau ir visai nesvarbu, kuo. Inga, Rugile, Rugiu iš Joniškio ar kostiuminių kelnių savininke - tai neturėdavo reikšmės. Tiesiog pasiduodavau ne visada protingų kambariokių logikai ir mediniams prikolams (soriuka, mergos). Kartais tikrai nusibosdavo apsimesti paskutine debile, bet ko tik nepadarysi dėl Balsių...

Būdavo, kad tikrai pavargdavau nuo viso triukšmo, draugų, veiksmo ir juoko. Pasiilgdavau vienatvės. Tada paprasčiausiai atsiguldadau į savo dviaukštę lovą (į antrąjį aukštą, beje), užsidėdavau ausines ir dingdavau. Muzika grodavo visu garsu ir aš nebeegzistuodavau. Kambariokės šūkaudavo, juokdavosi, o aš viską ignoruodavau. Žiūrėdavau pro eilę mažų langelių, žvelgiančių į stovyklos pasaulį ir tiesiog būdavau Niekas, o likęs pasaulis būdavo Viskas.

Aišku, Balsiuose būdavo valandų, kai laikas itin prailgdavo. Jis ištįsdavo kaip stovyklautojų eilė prie Darbo Biržos būrelio, į kurį eidavo visi nusižengę taisyklėms. Per tas keisto ilgumo valandas galėdavo atitikti Viskas, tačiau galėdavo įvykti Niekas. Keista, kaip Viskas ir Niekas Balsiuose tapdavo draugais - Niekui dirbant, įvykdavo Visko. Nes juk Balsiai - beveik kažkas antgamtiško.

Keista, kad šiemet visas pagrindinis veiksmas vyko ne naktį, nes įprastai taip būdavo. Na taip, šiemet taip pat naktimis išsidirbinėdavome - skambindavome draugams iš nepažįstamų numerių, apsimesdavome gerbėjų klubais ar Ingomis. Tačiau būdavo naktų, kai niekas nekalbėdavo (t.y. miegodavo arba naršydavo internete). Tada aš tiesiog žiūrėdavau į pagrindinio pastato švieseles, matytas pro langą, klausydavausi vėjo ošimo ir/ar lietaus barbenimo į taip arti esantį stogą. Giedromis naktimis regėdavau žvaigždes - tada tas vaizdas tapdavo orgazmu akims. Visa aplinka keistai ramindavo ir nė kiek neliūdindavo (nors būdavo kiek nuobodu), tad užmigdavau su šypsena.

Kartais apimdavo keistas jausmas. Jausmas, kuris kuždėdavo, kad galbūt (arba turbūt) čia niekad negrįšiu. Tada vėl žiūrėdama pro savo langus, esančius prie lovos, norėdavau tiesiog imti ir apsiverkti. Širdimi, ne akimis. Keista būdavo pagalvojus, kad tas Rojus gali amžiams dingti iš manojo pasaulio. Norėjau jį turėti su savimi, norėdavau kasmet jo laukti ir vis grįžti. Deja, kai kurioms svajonėms nelemta išsipildyti. O gal vis dėlto lemta (prašau, prašau, prašau!)?

Kartą vadovė manęs klausė, kokia yra didžiausia mano baimė. Tą kartą net nepagalvojusi atsakiau, kad pelės, nes, realiai, stovykloje tuo metu to ir tebijojau (jos naktį įkyriai krebždėdavo man virš galvos. Brrr). Tačiau penktąjį vakarą sėdėdama prie laužo ir besiklausydama nuotabių balsų ir gitarų skambesio, suvokiau, kad labiausiai bijau ne to. Bijau viską pamiršti, ką esu patyrusi, ką jautusi ir mačiusi. Bijau netekti praeities prisiminimų, bylojančių apie mano varganą gyvenimėlį. Dešimtąjį vakarą supratau, kad paniškai bijau dar vieno. Niekada nebeatvykti ten, kur visada norisi sugrįžti.

Paskutinį vakarą, kai stovyklatojai sėdėjo prie laužo ir dainavo ar bent lingavo į ritmą, apėmė keistas liūdesys. Nebenorėjau namo, nors prieš porą valandų svajojau apie močiutės kotletukus. Mačiau, kad tas didelis laužas tėra tobula stovyklos metafora - iš pradžių didelis, veiklus, vis spjaudantis laimės žiežirbas laužas puikiai įvaizdino stovyklos pradžią, kai visi laimingi, ištroškę nuotykių ir veiksmo. O vėliau... laužas aprimsta ir nutyla lygiai taip, kaip ir Balsiai paskutinėmis dienomis. Stovyklautojai tampa pavargę, kartais suirzę ir... kažko išsiilgę ar bijantys. Ta ugnies būveinė ties sudegimo riba tampa lygiai tokia pati, lig plazdentų su ilgesiu savo liepsnų liežuviais.

Kartais man atrodo, kad visi Balsiai tėra viena didelė gyvenimo metafora. Atvykimas, veiksmas, išvykimas. Paklusimas ir taisyklių laužymas. Darbas ir poilsis. Atradimai ir nusivilimai. Viskas telpa tame mažame Balsių pasaulyje. Viskas, ką žmogus gali patirti per savo gyvenimą.

Nebuvęs Balsių stovykloje, negali suvokti, ką tai reiškia. Kai kuriuos jausmus reikia įkvėpti, kad galėtum ištarti ,,Puikiai tave suprantu".

Minčių daug, aš šaukiu. Tačiau visą balsą palikai ten, Rojaus kampelyje, todėl tyliu.

Išskrendu

Vakar sakiau, kad reikia skristi dabar, nelaukiant, kol saulė bučiuos paskutinį kartą. Taigi skrendu. Į stovyklą, dar žinomą kaip Rojų Žemėje (na, ne. Stovykla nesivadina "Rojus", verčiau žmonės ją taip praminė).

Viliuosi, kad šie metai, šios dešimt gražiausių gyvenimo dienų ir bus gražiausios. Jei ne gyvenime, tai bent šią vasarą. Tikiuosi, kad nebūsiu kamuojama slegiančių minčių, sesers skambučių (į kuriuos neatsiliepsiu) ir tingulio. Juk reikia veikti! Ir veiksiu. Joks tingulys ir ne itin mėgiami žmonės nesustabdys. Na jau ne. Tik ne šiemet.

Palieku realybę, bėgu nuo visko. Išslinksiu iš kasdienybės kaip šešėlis... Per dešimt dienų niekas nepasiges, o aš - pailsėsiu. Nuo namų, rutinos, minčių, nurodinėjimų, pykčių - nuo gyvenimo.

Susikursim savo Rojų ir būsim ten. Kas, kad tik dešimt dienų. Kartais kelios dienos gali atstoti visą vasarą. Ar negali?

Laikas skristi

Pats laikas skristi.

Vidurvasaris - tik nauja vasaros pradžia. Tik viena atžyma mūsų gyvenimo tarpsny, šiuo atveju - ir atostogų. Kai žmonės laksto susiėmę už galvų: ,,Kur paatostogauti?", o moksleiviai bamba, tardami: ,,Praknisau pusę vasaros", taip prarandame tik daug brangaus laiko. Laiko, kuris norom nenorom byra kaip smėlio laikrodis ir niekada nesibaigia... Na taip, nesibaigia. Bent jau jo atžvilgiu. Bėda ta, kad žmogui kažkada laikas sustos... Tad negalima delsti nė minutės. Turime veikti, skristi, šokti, lėkti čia ir dabar. Dabar turime kalnus nuversti, o ne tada, kai girdėsime paskutinę lakštingalos giesmę...

Kartais reikia išdrįsti gyventi. Reikia nebijoti pamilti tai, ko bijai labiausiai. Mes privalom būti drąsūs versdami savo gyvenimo kalnus (beje, jei nepamiršai, tuos kalnus turime griauti dabar). Tiesiog atsistokime, užsimerkime ir eikime. Pasroviui. Ten, kur nuneš gyvenimo vėjas. Širdis pasakys, kad esam čia, kur turime būti. Ten ir pradėkime siekti savo svajonės. Taip, svajonės. Vienos, tada kitos, galų gale - visos galybės. Laimę surandama po truputį, o radus daug - godumas žmogų paskandina. O nuskęsti liūdesio jūroje niekas nenori, tiesa?

Niekada nežinai, kas mums nutiks ryt. Gal važiuočius dviračiu pertrenks troleibusas, galbūt saulė nukris mums ant galvų. Gal skausmo ir nevilties uraganas nunineš mus kartu su savimi, o galbūt... tiesiog liksime stovėti saugūs. O jei ne? Jei neliksime sveiki, kas tada? Visą likusį invalidų gyvenimą graušimės, kad nieko nepadarėme? Veik. Atsistokime, užsimerkime ir eikime. Ten, kur širdis traukia. Net jei bijome savo ateities. Žinokime, kad dabarties reikia bijoti labiau už ateitį ar praeitį, nes šiandiena - tai realybė, rytojus - tik iliuzija, o vakar vakaras - prisiminimas. Ateitis mūsų nenusiriaus, tad eikime. Nei neturime kojų, skriskime. Juk visada galime rasti alternatyvą...

Jei suklupsime, susikibę už rankų atsistosime kaip saulės spinduliai ankstų rytą. Pakilsime visi kartu ant vienos žemės ir toliau skrisime, eisime ir ieškosime savo vietos, savo svajonės, savo laimės.

Pats laikas skristi.  Dar tik vidurys, ne pabaiga. Išskėskime rankas ir skriskime.

Mes galime išgelbėti pasaulį

Buvau vakarui išlėkusi į  Žagarės vyšnių festivalį. Keista, nesijaučiu laiminga. Grįžau pikta, kiek liūdna ir... susimąsčiusi.

Gerai, Bix'ai buvo užvedantys, Mikutavičius - nuostabus, o fejerverkai tiesiog kerintys. Minia žmonių, efektai, dainos, kurias iš visos gerklės rėki kartu... Gaila, prie to negaliu prirašyti ,,Visko pamiršimas". Na gerai, kartais nieko neliko apart bosų, minios kriokimo ir kojų linkčiojimo į ritmą. Momentais viskas išnyko ir pasiliko kažkur toli, ten, kur mano žlibos akys nedasiekia. Bet dažnai (ne)keistos mintys lindo į galvą. Net ne dažnai, o per dažnai.

Šviesos, ugnys, specialieji efektai. Fejerverkai - ir dar su pakartojimu. Gražu, tuo metu padaro įspūdį ir pakeria, bet kai pagalvoji, kiek pinigų paleista tiesiog į orą... ir kai susimąstai, ką su tokia galybę šlamančių galėtum nuveikti, pradedi galvoti, jog būtų protinga sumažinti visas tas oro grožybes penktadaliu (ohohoho kiek tūkstančių suskauptų!), o sutaupytus pinigus išleisti kažkam smagesniam. Pavyzdžiui, paaukoti vėžiu sergantiems vaikams - kiek gyvybių išgelbėti būtų galima! Paaukoti Afrikoje badaujantiems gyventojams - kiek iš jų nugyventų ilgesnį amžių! Galų gale, skirti tuos pinigus senelių namams, kad kažkas bent numirti galėtų laimingesnis... Kiek daug galima nuveikti sumažinus paprasčiausias oro dekoracijas, kiek daug individualių pasaulių galima išgelbėti ar bent pagerinti. Tik pagalvok - galėtum pagražinti visą pasaulį, o ne orą kilometro spinduliu!

Kartais tikrai ,,paima" pyktis, kai pagalvoji, jog tu laimingas tūsini minioje žmonių, o kažkas galbūt guli palatoje su gyvybę palaikančiais aparatais ir negali užmigti, nes tiesiog bijo ryte neatsikelti... Taip pamąsčius nuleidi aukštai iškeltas rankas ir užsimerki galvodamas: o jei taip vietoj išgerto šerbeto tą eurą paaukočiau? O jei taip kiekvienas paaukotų savo pinigus, kurie galbūt būtų išleisti paprasčiausiam kokteiliui? Juk mūsų - milijardai, o jei taip kiekvienas paaukotų po eurą? Šitiek gyvenimų būtų prikelta!

Nesiruošiu šiuo pasipiktinimo tekstuku kažko pakeisti, bet pasidalinti ta nuotrauka jaučiu pareigą. Tereikia žinoti, kad Tavo paaukoti vos kebabo dydžio pinigai gali nulemti kažkieno ateitį. Argi ne šaunu jausti, jog galbūt kažkas tavo dėka rytoj galės kvėpuoti?

Beje, peruko aš iš savo plaukų nedarysiu, nes pavyktų tik tikrai apgailėtinas. Dalinuosi Ievos Krivickaitės žinute, kurioje viskas aiškiai parašyta. Tikiuosi, kažkam be manęs dar kils noras išgelbėti pasaulį. Jei ne bendrą - tai bent kažkieno asmeninį. Juk kiekvienas turime po savo pasaulį...

Laukiu laukiu laukiu

Kartais taip gera nieko negalvoti, nieko nesakyti ir tiesiog pripildyti save geresnio rytojaus laukimu. Kartais yra taip nuostabu leisti žodžiams dingti ir prisileiti jausmus, kurių negali apibūdinti. Gera, kai tyla užvaldo ir niekas beverčiais žodžiais nebekvaršina tau galvos. Nerealu, kai akys mato tą rožinį saulėlydį, ausys girdi nuostabią melodiją, širdis nuo laukimo net spurda, o mintys tiesiog tyli.

Laukiu laukiu laukiu laukiu labai laukiu laukiu laukiu laukiu laukiu laukiu labai laukiu laukiu laukiu laukiu laukiu laukiu. Laukiu. Vienintelės mintis - labai laukiu. Geresnio rytojaus. Gražesnės savaitės. Tobulesnių vakarų ir daugia juoko. Laukiu gausių ir plačių šypsenų. Laukiu. Liko nedaug.

Taip gera nieko negalvoti ar bent apsimesti, kad negalvoji. Kažkaip... lengviau kvėpuoti, kai nesi kamuojamas už naktį tamsesnių minčių, sukeliančių baimę. Lengva. Tiesiog lengva laukti.

Aukso juostos

Eilinį vakarą drybsojau savo lovoje ir pro pravirą langą žiūrėjau į iš horizonto dingstančią saulę, kuri pavymui palikdavo rausvos, auksinės ir ryškiai orandžinės spalvų juotas. Eilinį vakarą šalia manęs iš telefono skamba vienas ar kitas noktiurnas, savo ramybe nusinešdamas mane ten, tarp tų saulės paliktų žymių. Sakysite, kodėl muzikos klausausi ne per ausinukus? Man patinka klasika, susijungusi su pasauliu. Tada ji neatrodo vedanti į vienatvę, net priešingai - verčia suktis ratu kartu su Žeme. Mėgstu garsų junginius - fortepijoną, tyliai pasakojantį savo graudžią istoriją, svirplius, kurie už lango griežia pritardami savo smuikais. Net kaimynų laukujų durų varstymas ir bumbsėjimas jungiasi į bendrą, kiek kitoniškesnį orkestrą. Viskas - šio vakaro vaizdai, garsai, jausmai tiesiog liete liejasi į pasaulį. Tavo, mano ar mūsų - nesvarbu.

O gal svarbu? Gal yra skirtumas, kaip elgiamės su savo visata - dalijamės ar užsigrobiame visą tik sau? Galbūt nuo to priklauso mūsų laimė? Juk jei užsiimsime visą pasaulį vien sau, turėsime per daug ir nespėsime visko prižiūrėti. Mūsų pasaulis, mūsų gyvenimas yra kaip sodas. Jį reikia prižiūrėti, laistyti ir mylėti. Jei sodas didelis, jo nespėsime nei ravėti, nei laistyti - kol vandeniu aprūpinsime vieną kampą, tol kitas išdžius. Galbūt taip pat yra ir su pasauliu? Gal tik pasidalijus galime jį pilnai ir nuoširdžiai prižiūrėti? Gal tik draugiškai pasidalinę visatą galėsime nuoširdžiai gyventi? Bet vėlgi - jei kitam savo sodo atiduosime per daug, neturėsime vaisių. Vėl - negyvenimas. Tai kaip atrasti tą vidurį, tą auksinę juostą, paliktą saulės ir plytinčią tarp rausvos ir orandžinės? Nežinau. Aš jau nebežinau ribos tarp egoistiškumo ir perdėto noro kažkam padėti.

Iš vis aš nebežinau to auksinio vidurio. Tarp vienatvės ir būrio draugų. Tarp idiotiškumo ir proto. Tarp žodžių ir tylos. Nebežinau ribos tarp minčių ir veiksmų, kaip nebežinau vidurio tarp ašarų ir juoko. Neberandu ribos tarp savęs ir savęs. Neberandu savęs.

Norėčiau, kad tas tobulas auksinio vasaros dangaus bei klasikos miksas būtų ir manyje. Norėčiau, kad viskas imtų ir išnyktų, kad liktų tik noktiurnas ir net naktį saulės išpuoštas dangus. Pasiilgau Nieko. Pasiilgau nerūpestingumo, lengvų rūpesčių. Pasigedau ir kelio į savo, egoistiškos savo pasaulį. Pasigedau tako į lengvesnę laimę, kaip neberandu ir pėdsakų link tikrumo.

Baisiausia, kad nebežinau, kiek pati aš tikra, o kiek - išgalvota. Dabar turbūt tik maža dalis žodžių mano lūpomis ištarta apsvarstytai, o didžioji visuma - tiesiog ekspromtu. Štai kas būna, kai neberandi ribos tarp minčių ir veiksmų.

Štai kas būna, kai neberandi aukso siūlo tarp savęs ir savęs.

O gal garsiau šaukti?

Bijau, kad visos svajonės, kurias tik garsiai kažkam pasakau, neišsipildo. Bijau, kad pasakius savo norą tik išauginu didelį kiekį kliūčių. Kodėl viskas privalo būti taip sudėtinga? Kodėl negalime vienas kitam padėti siekti svajonių, o ne kliudyti kitam žengti tolyn? O gal viskas atvirkščiai? Galbūt jei daug garsiau išrėkčiau savo svajonę, jos imtų greičiau pildytis... Tačiau gali būti tik blogiau. Sako, kad kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Bet aš bailė. Bijau rizikuoti, bijau garsiai rėkti. Tiksliau - bijau pasekmių. Bijau to, kas gali nutikti žengus klaidingą žingsnį.

Nežinau, ar aš tokia naivi, bet tikiu, kad gerumas nugalės. Jei ne šiandien, tai rytoj. Žinau, esu naivuolė, bet vis dar tikiu, kad su gera dūšia galima toli nueiti. Tikiu ir gyvenu su ta mintim raminuosi. Viliuosi, kad gėris padės pasiekti to, apie ką ilgai svajoju. Jei tik garsiau rėksiu.

Dabar supratau. Štai čia, dabar, rašydama įrašą. Reikia tik garsiau šaukti ir ieškoti tų, kurie padėtų. Ypač mano tipo svajonei...