Pasiklydusi

Mano gyvenimas kaip ledkalnis - visi mato tik menką dalelę ir net nenutuokia, kad yra ir daugiau.

Šįvakar vėl pasiklydau. Vėl užklupo ta pati tuštuma. Viskas vėl kartojosi - ausys linko nuo pasikartojančių naujienų, akys merkėsi dėl per didelio galvos skausmo. Aš vėl pasiklydau tame labirinte, niekaip nerasdama išėjimo.

Skaičiau, tačiau knygos kelio nerodė.
Grojau, bet dar labiau susimaišiau.
Klausiausi muzikos - vėlgi kelio neradau.
Nieko neveikiau, tad ir likau stovėti vietoje.

Galų gale atsiverčiau nuotraukas iš pačių gražiausių gyvenimo momentų - stovyklos, "Comenius" projekto Lietuvoje ir Belgijoje, šiaip gražių akimirkų... Ir lėtai pradėjau slinkti link išėjimo. Kūną vėl užliejo šiluma, lūpos šypsojosi, o katkartėm net juokėsi. Su prisiminimais grįžo ir viltis, jog vėl taip bus, kad vėl nutiks kažkas, ką net po daugelį metų prisiminsiu su šypsena. Žinau, kad kol veiki, nenutuoki, jog kažkada tai bus tau taip svarbu. Bet vis tiek laukiu tokių momentų.

-------

Ryt pavasaris, žmonės! Atgimimas. Visko. Vilties, šypsenų ir tiesos. Šįvakar pati sau pažadu neužmigti anksčiau nei vidurnaktį (pastaruoju metu, dėl didelio nuovargio, tai padaryti man sunku). O iki pavasario vėl ieškosiu laimės formulės, o ir paprašysiu pasidalinti savąja!

Geografija

Šiandien visi keistai tylūs. Jei dažniausiai bendraklasiai klykauja į visas puses, tai šiandien tik užsiima kas kuo. Štai vieni daro asmenukes, kiti naršo telefonuose ar tikrina kuprinių turinį. Mokytoja įjungė filmą apie Černobylį, kurį per saugą matėme pernai ar užpernai. Nieko įdomaus, nes vaizdo nesimato (šiandien saulė itin ryški).

Mano vienoje ausyje visu garsu skamba kažkokia paruskio daina, kuri patinka Rupšiui. Stebiu, kaip Deimantė žaidžia "Angry birds". Gal ir nieko pamoka...

Bet labiausiai džiugina tas faktas, jog šiandien 5 pamokos iš 7. Ir dar trumpintos! Tai spėkit, kas šiandien eis į lauką, nes kambary neapsikęsiu...

Pavasaris, žmonės. Pavasaris! Jau užuodžiu, net geografijos mokytojos dvokas pavasario neatmuša. Chech. Pagaliau.

O ką jūs veikiat per geografiją?

Rugis, geltona ir žalia. Niekas nesiriša, nesvarbu.

Reikia tiek nedaug, kad jaustumeisi laimingas.
Reikia tiek nedaug, kad būtum liūdnas.
Ir nereikia nieko, kad jaustumeisi gerai.

Tokia tuštuma many. Na taip, jaučiuosi gerai. Bijau daugiau ir norėti. Net nedaug, nes neaišku, į kurią pusę tas "nedaug" pakryps. Bet dabar tuščia. Eini, visur dalyvauji, kalbi... Bet nieko. Nieko gero ir (pfu pfu!) blogo. Ech. Ką čia šneku. Man reikia tiesiog daugiau saulės. Nesvarbu, ar tos danguje, ar žmonių veiduose.

Nesistebiu, kodėl mano mėgstamiausios spalvos - žalia ir geltona. Mėgstu dieną, ypač saulę. Esu tipinis vyturys, tik kartais "sublūdijantis". Myliu gamtą. Galėčiau valandų valandas tupėti pievoje ar kur po medžiu, žiūrėti į augalus ir saulę, kartu susiliejančius viename taške. Ech, neveltui Rugis esu...

Ir prašau, duokit kas nors vasaros. Nors truputį. Pabūkit saule, tada aš pabūsiu tavąja. Nors trumpam, nors sekundei.

P.S. Šiandien buvau raštingiausio moksleivio konkurse. Kaip sekėsi? Niekaip. Diktantus dar galiu rašyti, bet įterpinėti kablelius ir raides į parašytą tekstą... Tfu.

Mintyse

Bėgu per pievą. Man po kojomis nusidriekusi bekraštė geltona jūra, kuri susideda iš daugybės mažų žiedelių, vadinamų pienėmis. Savo auksine šviesa jos apakina mane, tad lekiu nematydama kur. Viskas aplinkui sukasi - čia geltona, čia kiek žalsvos, čia vis žydra šmėsteli. Mano galva gerokai apsvaigsta. Parpuolu žemėn, bet man neskauda. Aš tik juokiuosi, juokiosi, juokiuosi... Visu ilgiu išsitiesiu ant minkštučių patalų ir žvelgiu aukštyn. Čia baltas pūkinis dramblys, čia baltaskarė paukštė... O čia saulė, giliai besišypsanti man. Viskas taip šviesu, taip žėri spalvomis! Tas pavasario šviesumas tiesiog pakeri. Nejučiomis iš mažyčių ir nepaprastai purių žiedelių pradedu pinti vainiką. Vienas, du, apsukam. Vienas, du, apsukam... Regiu, kaip mano rankos vis panašėja į sodininko. Ir tik per nelemtą vainiką... Nesvarbu. Baigtą žydintį ratą užsidedu ant galvos, atsistoju ir vėl bėgu, sukuosi... Sukuosi plačiai išskėtusi rankas, lyg norėdama įsisukti ir nuskristi. Tačiau nepakylu, priešingai - vėl bučiuoju pienes. Ir juokiuosi, juokiuosi, juokiuosi...

Gaila, kad tas juokas aidi tik mano mintyse. Ne realybėje ir net ne širdyje. Įsivaizduoju save taip plasnojančią, besikvatojančią ir tiesiog švytinčią. Kaip tas saulės spindulėlis. Tačiau dabar - žiema. Už lango tik parudavusi žolė, pilna šiukšlių ir purvo. Jokių pienių, jokių spalvų. Tad ir aš neskraidau, o tik sėdžiu, pyrago gabalą apsikabinus, ir ramiai kramsnoju. O tas pyragas saldus saldus, visai kaip pavasarinis medus... Aš ir toliau sukuosi. Mintyse.

Takas, vėjas ir mintys

Išbėgau iš namų trinktelėdama durimis. "Noriu pabūti viena", sušnabždėjau. Žodžiai buvo skirti niekam, todėl niekas jų ir neišgirdo. Nemeluosiu - kažkas iš mano vidaus norėjo, kad kas mane išgirstų... Bet kai kurioms svajonėms nelemta išsipildyti - niekas manęs net nebandė klausytis.

Ramiai žingsniavau gatve. Nors ne, ne ėjau, o tiesiog vilkausi. Neturėjau jėgų eiti greičiau. Mano mintys buvo sunkesnės už pirmadieninę kuprinę, o vėjas, turėjęs prapūsti mano galvą, dingo. Vienintelis draugas tą popietę, ir tas nusisuko. Likau tik aš ir mirtinas priešas - mintys. Jos sukosi galvoje kartu įsukdamos ir visas pasaulio blogybes. Jaučiau, kad nematau, kur einu. Šliaužiau užsimerkusi, mat nuo minčių (o gal blogio) skaudžiai perštėjo akis.

Šiaip ne taip praplėšusi akių vokus pažvelgiau į dangų. Jame plačiais sparnais mosavo paukštis, gaila, neįžvelgiau koks. Skrajūnas plasnojo savo galūnėmis vis sustodamas ir leisdamas sau tiesiog skorsti pilką dangų. Jis skraidžiojo zigzagais, ratais, aukštyn ir žemyn. Galų gale dingo. Pavydėjau jam. Paukštis gali tiesiog dingti iš horizonto, o aš ne.

Priėjau gatvės galą, tai yra kapines. Akimirką sustojau ir sudvejojau. Eiti? Neiti? Atsigręžti? O gal ne? Širdis norėjo pabūti ramybė tarp pušų ošimo, ji norėjo prisiminti tuos, kurie man buvo davę gero... Bet vis dėlto neėjau. Sugrįžau atgal.

Taip ir vaikščiojau gatve - pirmyn, atgal, pirmyn, atgal, vis neperžengdama nematomos ribos. Per tą laiką daug ką supratau. Pavyzdžiui, kad tokios "bėdos" kaip "Kokia aš baisi" ir "Rytoj į mokyklą" tėra šiokia tokia užuovėja nuo tikrų problemų. Jomis lyg skydu gali prisidengti ir kurį laiką jas narplioti, atidedant didelius rūpesčius vėlesniam laikui. Supratau ir tai, kad viskas turi pabaigą. Net laimė negali būti bekraštė. Meilė irgi.

Kažkas viduje dzingtelėjo. Gal prisiminimas, gal geniali mintis, o gal nuojauta. Pasileidau bėgti. Kaip tik tą akimirką pakilo stiprus vėjo gūsis, kuris staigiu mostu pradėjo valyti mano galvą. Aš bėgau, vėjas man trugdė. Jaučiau, kaip lekiu kiaurai nematomą būtybę, o pro mano šonus praslenka tik jo liekanos. Girdėjau stiprų ošimą ir savo žingsnius, kurie atsimušo aidu. Viskas išnyko. Nebeliko laukų, besidriekiančių iki begalybės, neliko ir namų, sustabdančių vėją. Liko tik takas, vėjas ir lekiantis siluetas - aš.

Pravėrusi duris, kuriomis neseniai trinktelėjau, išgirdau iš sesers kambario sklindančią melodiją - "Mano širdis laiminga, oou, ooou, mano diena...". Įėjau kambarin, nieko jame nebuvo. Jau norėjau išjungti tą klaikią dainą, bet... susilaikiau. Tegu bent vieno žmogaus širdis tuose namuose būna laiminga.

Kiekvienas turim vietą

http://youtu.be/k4NO8bOKMrw

Kiekvienas turim vietą, kur mums be proto gera.
Kiekvienas turim vietą, kur prabėga gražiausios dienos.
Kiekvienas turim vietą, kur saulė žmonių veiduos skaisčiausia.
Kiekvienas turim vietą, kur galime tiesiog būti savimi.
Kiekvienas turim vietą, kur viskas tampa nesvarbu.
Kiekvienas turim vietą, kur slenka įsimintiniausi vakarai.
Kiekvienas turim vietą, kur galime pabūt su žmonėm, kuriuos vadinam draugais.
Kiekvienas turim vietą, kur net smulkmenos teikia laimę.
Kiekvienas turim vietą, kur galim šaukt iš džiaugsmo.
Kiekvienas turim vietą, kur galim jaustis lyg virš debesų.
Kiekvienas turim vietą, kur galim pabėgti nuo realybės ir bėdų.
Kiekvienas turim vietą, kur galim pamiršti, kas bloga ir sunku.
Kiekvienas turim vietą, kurios nepamiršim.
Kiekvienas turim vietą, apie kurią norim sapnuot, kad ten sugrįžtam.

Manoji - Balsiai. O Tavo?

Prisiminimai ir miegas

Delne tvirtai spaudžiu prisiminimus. Nežinau, kas aš per žmogus, bet nenoriu jų paleisti ir, tiesą pasakius, nežinau, ar kada išdrįsiu tai padaryti. Pirštai jau paskaudo, bet vis laikausi savo - prisiminimai dar mano rankose. Jaučiu, kaip jie lėtai skverbiasi į mano kūną ir užpildo mane...

Užsimerkiu. Šįvakar regiu dangų - tą auksinį, kurį mačiau būdama virš debesų, kai skridau namo iš Belgijos. Kūnu perbėga šiurpuliukai. Mažas lėktuvas, dar vadinamas "kruzniku". Sėdžiu prie lango, šalia jau knarkia mokyklos direktorė (na gerai, tai šilumos nė kiek nepriduoda). Ausyse skamba melodija "I'm coming home, I'm coming home...", akys regi neaprėpiamus auksinių debesų horizontus, kurie plyti man po kojomis. Štai kaip atrodo saulėlydis aukštai! Pirštai telefono ekrane mikliai spaudo raides, kurios vėliau virs įrašu su prisiminimais. Tą keistą laimės jausmą dar dabar prisimenu. Bet tai buvo laimės, ilgesio, ramybės ar nuostabos jausmai? Nežinau, gal visi kartu?
Už nugaros murma klasiokė su draugu, prieš mane - kiti du draugai. Aplink lengvas šnaresys, gal juokas, o manyje - ramybė. Ir ilgesys.
Nusileidus lėktuvui atsiimsime bagažą, o aš jau būsiu stipriai pasiilgusi Belgijos kvapo. Tuojau važiuosime namo tuo pačiu tamsiu autobusiuku. Visi beveik miegos, tik... ne aš. Mintyse dainuosiu vis tą pačią dainą "Coming home", o siela kažką jaus. Taip, tai nuojauta. Atsigręžiu atgal. Ne, aš neklydau. Be manęs ir poros mokytojų dar kai kas nemiega... Vėl atsisėdusi patogiai dar ilgai pro priekinį stiklą žiūrėsiu į naktį. Dar ilgai nenorėsiu, kad tai baigtųsi...
Na, o parvažiavus namo norėsiu tik miego. Arba ne. Būsiu nemiegojusi beveik parą, tačiau giliai viduje nenorėsiu, kad tas sapnas baigtųsi. Tačiau akys užsimerks, o prabudusi vakare būsiu tokia pavargusi, kad net negalėsiu važiuoti į muzikos mokyklos atestatų įteikimą. Ir nevažiuosiu.

O gaila... Dabar jau ištaisyčiau šią klaidą. Nepaisant to, jaučiu, kaip nusišypsau. Taip, be galo šiltas prisiminimas. Mano akys vis merkiasi, merkiasi... Tačiau vis dar regiu auksinius debesis ir tamsą pro priekinį autobusiuko stiklą. Vis dar šypsausi. Gerai, užmigsiu laiminga.

Dabar šią taktiką naudoju kas vakarą. Išknaisioju prisiminimus, pasiimu tą, kuris šiandien atrodo pats gražiausias ir atgaminu visas smulkmenas. Taip užmiegu su šypsena ir keista ramybe, o ir išsimiegu daug geriau. Pabandyk ir tu - užtikrinu, veikia.

Pavasaris. Aha, tikrai.

Taip, aš sugebu paprastai dėdama žingsnį kristi ant žemėn, bekrentant užkabinti kompiuterio laidą ir nusitempti daugelio draugą kartu su savimi. Taip, aš sugebu tokiomis aplinkybėmis sudaužyti kompiuterio ekraną taip, kad pusė jo nesimatytų. Taip, aš vėl kažką sudaužiau.

Ir jei tai pavasaris, tada aš tyliu.

Pavasaris

PAGALIAU PAVASARIS.

Jei ne lauke, tai bent giliausiame širdies kamputyje. Už lango dar tik vėsi saulė pasirodo, o manyje jau galima rengti tulpių festivalį. Turbūt. Manoji siela tarsi prisikelia iš numirusių - vėl noriu gyventi, o ne egzistuoti. Vėl trokšte trokštu kažką keisti, pamatyti, atrasti, pajausti. Nusibodo ta tamsi užmarštis, užkniso ir nuolatinis uždarumas. Nusibodo kartoti "Viskas gerai", dėlioti šypsenėles žinutėse, net jei sprogsti dėl naštos, tupinčios tau ant pečių. Dabar bus kitaip. Nuo rytojaus viską pradedu nuo nulio.

Dabar, taip netikėtai užklupus pavasariui, svajoju. Mąstau ryte, fantazuoju ir vakare. Planuoju dailesnį rytojų be poros asmenų. Ir žinot, nuo ko pradėjau? Nuo "Before I die" sąrašo. Taip, maniau, kad geriau, kai leidi įvykiams klostytis savaime. Dabar matau, kad "savaime" nebūtinai reiškai "džiugiai". Tad susirašiau ilgą sąrašą, ką noriu patirti ar sužinoti. Vis pildau. Kiekvieną įvykdytą punktą iliustruoju. Taip, pradėjau pildyti sąsiuvinį, kuriame nupiešiu įvykdytą tikslą. Peizavonės nėra "wow" ar "omg", bet jos - pačios gražiausios man. Jos daug ką primena. Kiekvienas taškelis kažką reiškia, tačiau tai suprantu tik aš. Tai... tai lyg dienoraštis, kurio niekas nesugeba perskaityti.

Sekantis dalykas, kurį darysiu - dažnai šypsosiuosi. Ir nuoširdžiai, ne tam, kad "tik nepaklauskit, kodėl man bloga". Iš kur semsiuosi jėgų? Iš visur. Iš niekur. Iš katino, tyliai murkiančio pašonėje. Iš rožinio dangaus, kurio nedengia debesys. Iš vėjo ir saulės. Iš tikėjimo ir vilties. Jėgų manyje bus iš pasaulio, esančio giliai širdyje. Ar bent pasistengsiu, kad jis ten būtų.

Ir dar - kad jau pavasaris manosiose fantazijose, tai lai jis būna ir aplink mane realiai. Pakeisiu kambarį. Įnešiu šviesos, daugiau spalvų ir truputį laimės. Jei ne iš karto, tai palaipsniui. Bet kuo greičiau.

O toliau... Kolkas tik svajosiu apie gražias dienas. Prieš akis regėsiu saulę, laimingus veidus, spalvas ir džiaugsmą - nesvarbu, kad tai bus tik iliuzija.

*Keli punktai iš manojo tikslų sąrašo*
# Rasti savo paparčio žiedą
# Sugalvoti 50 priežasčių, kodėl gražus veidelis turi daugiau "draugų" už gražų vidų
# Išgirsti iš kažkieno frazę "Tu mano didvyrė"
# Priversti kitą plačiai šypsotis
# Pajausti tokią dieną, per kurią niekas manęs nenuliūdintu
# Niekada neužaugti
.
.
.

Klausimas, kas privertė mane gyventi pavasariui? Turbūt ta pati vėsi saulė, kuri kitam galbūt nieko nereiškia...

Be pavadinimo, įkvėpta pastarųjų mėnesių

Kai tylą skambesy girdėsi,
O sapną žvaigždėje regėsi -
Pamirški tylą, priminki stygą,
Atrask stiprybę, nušliaužki mylią.

Kai baimę šuliny pasėsi
Ir laimę spintoje paslėpsi -
Atverk akis, pajausk širdim,
Įleiski jausmą savon mintin.

Patyrus stiprią skausmo mūšą,
Įkvėpus laisvės dalią rūsčią -
Nustok skubėti, išmok girdėti,
Suraski laimę tylos papėdėj.

Kai, rodos, viską jau patirsi
Ir sniego lygumas pamirši -
Sustok kentėti, suskubk mylėti,
Pamiršk liūdėti, išmok tikėti...

Valentino blevyzgos

Parduotuvėje skaniausiems saldainiams akcija, o tu neturi pinigų jiems nusipirkti.

Šiandien Šv. Valentino diena, o tu net neturi su kuo normaliai pakalbėti (išskyrus vienintelę Gustavą (ne, čia aš nesuklydau))

Namuose tikras pragaras - visi rėkia, pyksta, o tau eiti nėra kur.

Atostogos, o tu neturi ką veikti. Filmai.in teturi pusę taško, knygos perskaitytos ir nenuneštos bibliotekon, o piešti brūkšniukus nusibodo.

Neištvėręs pradedi galvoti visokias nesąmones, pavyzdžiui:
"Kas bus pirmas, kuris man sakys "Aš tave myliu"?"
"Koks bus pirmas bučinys?"
"Kažin, kiek saldainių jau nupirkta?"
"Ar yra kokia tikimybė, kad per penkias minutes gausiu pinigų?"
"Koks bus mano sūnaus/dukros vardas?"
"Kiek saldainių gaučiau, jei vietoj pinigų duočiau pardavėjom tris nedidelius bananus?"
"O jeigu eičiau į parduotuvę ir taip random ant kelio 10€ rasčiau?"
"O kas nors dar gali išgelbėti vakarą?"
"Kelerių metų mirsiu?"
"Koks bus gegužės mėnuo?"
"Kuom susiijusi bulvė su bananu?"
"Ar trys bananai atstotų puskilogramį "Miglės" saldainių?"
"O koks bus pirmas pasimatymas?"
"Kaip aš atrodysiu, kai man bus 32 metai?"

Žodžiu, esmę supratot. O kaip Jums praėjo Valentinas? (Prašau, papasakokit kažką gražaus, kad pavydėti galėčiau...)

Gatvės šokiai ir profesijos

Į mūsų mokyklą atvažiavo gatvės šokių mokykla. Gerai, ne mokykla, o tik vienas vyrukas iš šokių klubo "Extreme" (ar kažkokio panašaus). Daugiau nei valandą mus mokė gatvinių žingsnelių, sakė protingų minčių, galų gale - pats šoko. Nepasigailėjau, kad nuėjau ir išbuvau iki galo, nors šokti tiesiog nekenčiu. Esu visiškas medis, kuris gali nebent pasiūbuoti savo viršūnėmis. Bet šį kartą aš rimtai šokau, ar na, bent užpakalį judinau tai tikrai.

Protingos mintys, pasakytos vadovo (atsiprašau, neatkartosiu tiksliai):
"Šokant turit atsipalaiduoti, negalvoti, kaip atrodot ar ką kiti pamanys. Kam nepatinka, kaip šokat, tegul išeina. Jie turi išeiti, ne jūs."
"Šokant neužtenka girdėti muzikos, ją reikia pajausti. Jei jūs ir muzika būsite du atskiri dalykai, nieko nepavyks. Reikia muzika perteikti judesį, arba atvirkščiai."
"Jei jūs dirbsite tai, ką mėgstate, atrodysite irgi taip pat gerai." (Vadovui 32 metai, atrodo daugiausiai 24-erių)

Na, išgirdus gatvės šokėjo žodžius, kuriuos įrėminau paskutinėje citatoje, ėmiau galvoti apie save. Kas man patiktų? Kas tiktų? Kaip nesuklysti renkantis specialybę?

Grįžusi namo ėmiau daryti krūvą profesijos pasirinkimo testų. Visi rodė beveik identišką rezultatą (nors testai tikrai skirtingi) ir tai mane kiek nudžiugino. Bet... lyg ir nieko naujo nesužinojau. Prie ko linko mano širdis, prie to ir testai privedė. Tikiu, kad iki studijų dar nemažai laiko, bet taip, aš jau mąstau apie profesiją. Ir jei rinktų rytoj rinktis studijas, stovėčiau kryžkelėje tarp trijų dalykų. Vieną, kuris man mažiau patinka, atmetus, lika du. Ką gi. Kairė ar dešinė, kairė ar dešinė...

Bet prieš užmiegant stengiuosi nebegalvoti apie kažką rimto, ir tiesiog įsilieju į muziką. Šįvakar aš tyliai niūniuoju:
"Užsimerk, paklausyk,
Kas daugiau pasakys,
Šitaip plaka širdis,
Šitaip baigias naktis.
Ta šalis už kalnų
Jos seniai neturiu
Septyniolika jų,
Mano saulės dienų"
(Už klaidas neatsakau, žodžių gerai nemoku)

Ir man toks klausimas iškilo: o Tu jau matai save kaip kokios profesijos atstovą?

Laimės variacijos

http://youtu.be/AJtDXIazrMo

Visą dieną manyje teskamba viena daina. Galbūt todėl, kad melodija "užkabina", o žodžiai - nesudėtingi. Galbūt todėl, kad ji turi kažkokią sąsają su mano gyvenimų, o galbūt todėl, kad daina visiškai niekuo nesusiijusi su manimi... Nesvarbu, esmė tame, kad "Išjungti" ar "Nutildyti" mygtukas manyje sugedo, todėl visu garsu niūniuoju "Love me like you do, lo-lo-love me like you do"... Niūniuoju, nors ir nesu didelė tokių "mergaitiškų" dainų gerbėja.

Autobuse gadinau savo klausą visu garsu klausydamasi tos dainos. Užsisvajojusi lyg tikrą pavasarį žiūrėjau pro autobuso langą ir mąsčiau, ką turiu padaryti, kad pasiekčiau savo laimę. To, ko man trūksta, turbūt niekada nebeatgausiu, tad telieka tą tuščią ertmę užpildyti kažkuo kitu... Mintyse prikūriau galybę variacijų, kuriomis kreivinėsiu laimės link, o šiandien vakare eilutę, o gal net dvi, išmokau skambinti.

Nutariau, kad mano širdis bus laimingesnė, jei priversiu nusišypsoti kitą. Taigi griebiau popieriaus lapą ir pradėjau rašyti valentino dienos sveikinimus, mat mokykloje veikia "paštas" Valentino dienai. Vieniems prirašiau ilgiausius laiškus, mat turėjau ko pasakyti, kitiems - trumpučius, bet ne ką prastesnius (tikiuosi). Tekstas taip pat buvo įvairus - nuo "Lai Tavo meilė būna ne vien batonas ir sūris" iki pačių nuoširdžiausių eilučių. Nežinau, kaip pati reaguočiau gavusi tokias blevyzgas, tačiau jas rašant nuotaika pakilo bent penkiais procentais.

Tačiau šiandien laiminga esu ne vien dėl to. Kai pasiėmiau naują lapelį, prisiminiau septintokę, kurinuo manęs gavo pliūchą. Prisiminiau ir mintį "Atleisti. Atsiprašyti". Nieko nelaukdama pradėjau rašyti. Rašiau, kad lai meilės būna pilna jos širdis. Rašiau, kad lai laimė ją paskandina. Sakiau, kad atsiprašau. Prašiau, kad suprastų, jog matyti verkiantį artimą nėra lengva. Rašiau, kad tikiu, jog ji lygiai taip pat kovotų už sau brangų žmogų, nesvarbu, koks jis bebūtų - storas ar plonas, elitinis ar kabantis žemiau nulio. Kai parašiau, tiesą pasakius, lengviau atsikvėpiau. Ne, aš ir dabar nesigailiu, kad vožtelėjau tai septintokei, tačiau jokio pykčio nebejaučiu. Ji irgi žmogus, ir... Ir aš lengva ranka atleidau. Rašiau tikrai nuoširdžiai ir dabar tebus jos problema, kaip ji priims atsiprašymą. Ar atleis ji man, ar ne - jog rūpestis. Bent jau aš būsiu rami ir, tiesą pasakius, daug laimingesnė.

Mano taktika veikia. Sugrojus naują variacijos dalį mano širdis šokteli aukščiau, nesvarbu, koks rūpestis slegia mane tą minutę. Ir tai bus nauja pradžia - naujo sąsiuvinio, kuriamę iliustruosiu po vieną naują išmoktą eilutę ir naujos mano laimės. Laimės, kuri iki pat manosios mirties neturės pabaigos. Ji bus nenutrūkstama legato melodija, kuri nutils tik sielai atsisveikinus su instrumentu.

Prisiminimas apie pečių

Šiandien eidama kaimo gatvėmis prisiminiau vieną dieną.

Eilinė darbo diena. Aš - mažutė pradinukė. Atsargiai dedu žingsnius, nes visos gatvės lyg mostelėjus burtų lazdele pasidengė lygiu ledu. Negana to, ant to ledo tyvuliavo giliausios balos. Porą kartų kritau, nes trintis išties buvo per maža.
Kai pagaliau pasiekiau mokyklą, buvau šlapia. Kojos, kelnės... Pradinukei tai - nė motais. Bet mokytoja mane ir dar vieną tokią pat nevėkšlą pasodino prie pečiaus (kaimo mokykloje buvo tokios iš molio drėbtos krosnys, kiekvienoje klasėje po vieną, mat centrinio šildymo dar nebuvo). Ten leido spręsti matematikos uždavinius. O, kokia laimė buvo sėdėti pamokoje įrėmus kojas į karštutėlį pečių! Ne suole, ne kur kitur, o prie krosnies! Ir dar per matematiką!

Pati stebiuosi, kad prisiminiau tokį nereikšmingą įvykį. Gal mano atmintyje šis prisiminimas atgijo todėl, kad šiandien gatvės buvo aptrauktos tokiu pat ledu ir balomis? Gal... Bet prisiminusi tą sėdėjimą mokykloje prie pečiaus, supratau, kad daug ko pasiilgau. Draugų, keistenybių, mažų vargų... Visko.

Prisiminiau, kad daugelį veidų nemačiau jau gal keturis metus. Gyvename tame pačiame kaime, kuriame - gal vos 200 gyventojų, tačiau nuo ketvirtos klasės išleistuvių nebesusitikome... Ne, aš nebijau, kad daugiau su jais ir nebesusitiksiu. Bijau, kad apie dabartinius draugus kažkada galvosiu lygiai taip pat, kaip dabar galvoju apie senuosius. Bijau, kad tas, kuriam galiu atverti nemažą kiekį širdies, kažkada bus tik prisiminimas. Naivu tikėti, kad taip nebus. Bet... Sunku manyti, kad tai įvyks.

Stebiuosi, kiek nedaug šiandien reiškia žodis. Pasakei - po mėnesio išnyko visai. Štai kodėl savuosius sakinius vis dažniau paslepiu tarp pianino stygų... Galbūt ištrauksiu kada juos iš ten. Dabar tegul pabūna ir pamiega...

Mano penktadienis

Dangumi plaukė auksiniai debesys. Jie lėkė taip greitai, kad, rodos, norėjo per valandą apiplaukti pasaulį. Saulė droviai žvelgė pro žaliaskarių eglių šakas, o vėjas iš visos širdies bučiavo praeivių sielas. Tą vasario šeštosios popietę aš pajutau pagaliau artėjantį pavasarį - taip išsiilgtą ir nepaprastai gyvą.

Sėdėjau stotelėje, iki autobuso - daugiau nei valanda. Piniginėje vos dvidešimt euro centų, o eiti nebuvo kur. Tad beliko laukti ir bendrauti su tuo ne itin meiliu vėju. Jau po penkių minučių tiesiog sėdėti nusibodo, tad vėl bandžiau prijungti ausinukus prie telefono. Įprastai kledariukas neklausydavo manųjų prašymų, tačiau tą popietę pati Šventoji Dvasia padėjo, tad aš galėjau nieko netrugdoma klausytis muzikos.

Ausų būgneliai vos nesprogo nuo garsaus virpėjimo, mano siela skambėjo kartu su akordais, o lūpos dainavo begarsius žodžius. Manosios akys žvelgė aukštyn, į dangų. Juo vis dar plaukė saulės nušviesti debesys. Nežinau, ar buvo kas tą popietę gero, bet mano širdis džiaugėsi dėl nepaaiškinamų priežasčių.

Kuo daugiau laiko praėjo, tuo oras vis labiau vėso. O gal tik aš nuo vėjo glomonių sušalau? Kaip ten bebūtų, dangus tikrai niaukėsi. Auksinę žydrynę užgožė vis tirštesni debesys - pilki, niūrūs. Nebeliko saulės, neliko ir auksuolių. Viskas pasidarė pilka, visai kaip įprasta.

Mano sielai dainuojant "Nothing really matters", pilkoje sumaištyje pasirodė mažos snaigutės. Jos krito iš visų pasaulio pusių, sukosi neturėdamos šokio žingsnelių. Rodos, tos snaigės buvo maištautojos - krito ne tam, kad žemę papuošti, o tiesiog tam, kad kristi... Jos neturėjo tikslo, jos tiesiog šoko - kiekviena savaip ir ypatingai.

Pasibaigus dainai, pasibaigė ir baltųjų draugių maištas. Stotelę užpildė vaikų juokas ir veiksmas. Tiesiog negalėjau nesišypsoti į juos žiūrėdama. Kaži, ar kiti galėjo?

Autobusas vėlavo dešimčia minučių, tačiau atpirko šią nuodėmę - atvyko pats geriausias. Aš vėl atsisėdau į "atvirkščią" sėdynę ir tyliai dainavau:

"I'm coming home, I'm coming home,
Tell the world I'm coming home,
Let the rain wash away
All the pain of yesterday.
I know my kingdom awaits
Ant they've forgiven my mistakes,
I'm coming home, I'm coming home,
Tell the world I'm coming..."
(Gali būti klaidų, rašiau dainos žodžius "iš galvos").

Na, o kol visas Joniškio miestelis šėlsta "Junior night" diskotekoje, aš drybsau savo lovoje ir laukiu, kol parsisiųs filmas. Nebeturiu jėgų kažkur eiti, o juolab - visaip kratytis. Turbūt su tokiu energijos kiekiu nebūčiau ėjusi diskotekon, net jei man patiktų šokti... Tad apie savo dabartines aplinkybes net nekalbu.

Taip pralėkė ir taip užsibaigs manasis penktadienis. O Tavo?

Eisiu miegot devintą

Ryte pabudau kaip niekad žvali. Kai viską susitvarkiau, iki įprastinio išėjimo laiko buvo likę dar dešimt minučių, tad atsisėdau pabaksnoti savo išmanųjį kledariuką. Sėdžiu, laukiu ramiausiai. Galų gale atėjo mama sakydama: "O tai į mokyklą nebevažiuosi?". Pasirodo, mano išmanusis tėra kledariukas, net nesugeba su funkcija "Naudoti tinklo nurodytą laiką" tinkamai valandų parodyti - atsilieka visomis dešimt minučių. Staigiai išlėkiau iš namų, mat autobusas jau stovėjo ir, rodos, manęs ir telaukė. Tačiau nuo namų durų nespėjus padėti antro žingsnio dribau. Ant užpakalio. Net nesijuokdama atsistojau ir nulėkiau toliau. Į autobusą spėjau.

Jei nesijuokiau persišliojusi, tai siaubingas juokas apėmė įlipus autobusan. Vos nepradėjau kvatotis kaip iš "Juoko testo", tačiau prisiminiau, kad sėdžiu viešoje vietoje. Gaila, kad tada nebuvo man vienodai. Būtų visiems buvę linksma. Po galais, vis vien savimi didžiuojuosi. Net jei ir neišpildžiau svajonės "Nors vieną žiemą nepaslysti", bent jau artėju link šio tikslo. Jei įprastai karve ant ledo būdavau jau gruodį, tai dabar ištempiau iki pat vasario. Verta man garsiai paploti, tikrai.

Vėl įvardinčiau dieną kaip gerą, jei ne mėšlas namuose. Greičiau viskas baigtųsi... Nes jau užkniso iki gyvo sielos kaulo.

Ir vat specialiai nueisiu miegoti 21:10. Ne todėl, kad neturiu ko veikti, bet todėl, nes man patinka daryti kitaip nei kiti daro. Vat šiaip sau. Iš principo.

Atskiros pastraipos apie šiandien

Šįryt pilnatis buvo orandžinė. Tik kol supratau, kad ten ne pagaliau degantis gatvės žibintas, o mėnulis - jau ir autobusas atvažiavo. O kai privažiavę artimiausią kaimą pasisukom riedėti kiton pasaulio kryptin, to orandžinio grožio visai nebemačiau. Gaila, man jis patiko. Net labai.

Galėčiau dieną įvardinti kaip pakenčiamą, netgi gerą, bet ne, vis kažkas sugadina visą gėrį. Tad vėl šiandieną vėl įvardinu kaip "tas pats mėšlas".

Daug galvojau apie laimę. Gal dėl to, kad pas mane jos net su žiburiu nerasi (apie žiburio nebuvimą net nekalbu), o gal tiesiog šio mąstymo kaltininkas buvo šiandien rašytas rašinys "Kaip pasiekti laimę?". Visaip laužiau savo galvą, kol pastaroji visai nulūžo. O su nulūžusia galva nieko nebeišmąstysiu, tad priėjau tokią išvadą: mano laimei trūksta per daug.

Su ta mintim nuėjau svaigintis muzika. Grojau geras dvi valandas, tik vis keisdama instrumentus (pianinas, akordeonas, nervai. Pianinas, nervai, pianinas, akordeonas, pianinas, pianinas, nervai). Viską išliejau, ką turėjau. Pyktį, liūdesį, baimę, juoką. Viską. Tada prisiminiau, kad egzistuoja paprasta mokykla, ne vien muzikos.

Nu ką, ignoravus fizikos namų darbus liko anglų. Ir sėdėjau kartodama visą skyrių. Nežinau, kiek mokiaus, o kiek apie gyvenimo prasmę galvojau, bet kad sėdėjau knygą atsivertus, tai tikrai. Iš šiaip pamąstymų galiu pasakyti, jog išvados nekeičiu. Logiška, juk niekas nepasikeitė. Nebent tai, jog mano galva antrą kartą perlūžo.

Vakarą užbaigiu ketvirtu puslitriu mėtų arbatos (stiklainiuose arbatą plikau, nes kaskart vis dviejuose puodeliuose tą daryti neapsimoka). Gal visai nieko, kai pagalvoji. Bent jau tada, kai nemini pačio didžiausio pastarųjų savaičių mėšlo.

Bėdos, svajonės ir viltis

- Bet aš prašau tavęs.
- Nu ir, - burbtelėjau.
- Kas "nu ir"?
- Tavęs irgi daug ko prašė, - nežiūrėdama į akis pasakiau.
- Nei vienas nesam tobulas.
- Nu nesam.
- Tik tu mano klaidų nekartok, - pasakė ir užtrenkė duris.

Nežinau, ko laukti. Net neįsivaizduoju, kas bus toliau. Viskas taip painu ir nenuspėjama... Čia net Naglis Šulija negali nuprognozuoti. Kas vyks, tas vyks staigiai ir nelauktai. Arba lauktai, tik netikėtai. Kol kas stengiuosi negalvoti apie ateitį. Bet kartais tai per daug sunku... Ypač manosiomis aplinkybėmis.

Dabar tiesiog beprotiškai laukiu šiltesnių dienų. Meluosiu, jei sakysiu "vasaros". Aš ir pavasario pasiilgau, tų spalvų, to garsų gaudesio, to gyvenimo... Pasiilgau viso to, kas žiemai užmigo. Nebetveriu kailyje, kaip laukiu, kai grįžus iš mokyklos galėsiu tėkšti viską šalin ir iki pat vakaro važinėtis riedučiais. Laukiu nesulaukiu, kai galėsiu nepasitikti saulės, tačiau privalėsiu ją palydėti. Pasiilgau to kvapo. Laisvės, visko užmiršimo ir laimės kvapo. Pasiilgau spalvų. Pasiilgau gyvenimo.

Noriu ištrūkti iš problemų. Man reikia švelnaus vėjo, galinčio jas išpūsti iš galvos. Reikia ir veiksmo, kuris užimtų mano širdį. Ir beprotiškai reikia saulės, galinčios sušildyti mano sielą. O dabar aš nei vieno iš šių neturiu. Nebent vėją, bet kiek perdėtą.

Vis dar delne laikau mažytę žariją, kuri dar neįsiplieskė į laužą. Palaikau tą vilties žariją mėtų arbata ir muzika. Gaila, kad ta muzika tik mano išgauta, o ne gyvenimo...