Berželiai ir varvantis nosis, arba tiesiog naktijės blevyzgos

Kokia ironija. Vieną vakarą rašiau įrašą apie neapsakomą pavasario grožį (tačiau nepaskelbiau - internetas dingo), o kitą popietę jau gulėjau su temperatūra, varvančia nosimi ir degančiomis balso stygomis. Nieko smagaus, turint omenyje tai, kad susergu būtent tada, kai mažiausiai noriu. Koks padaras norėtų gulėti lovoje, kai vyksta pats gamtos atbudimas? Žydinčios slyvos, žaliuojantys berželiai... Ech, o aš guliu sau lovoje, ir tiek. Tik nežinau, kas mane palaužė - atgijusios bakterijos ar nepagydomas nuovargis? Turbūt abu.

Knygas perskaičiau, kompiuteris vis dar nesutvarkytas. Lauke gražu, o aš tūnau kambary. Tikrai nuostabu. Tikrai yra ką veikti ne miego valandomis. Nors vis geriau, nei sirgti gegužės penkioliktą tris metus iš eilės. Ar du? Nors, tiesą pasakius, dar visokių galimybių yra.

Jaučiu, kaip man vėl kyla temperatūra, o kartu su ja ir keisčiausios mintys. Ech, problema dar tame, kad dieną pramiegojusi, naktį varvinu akis į skilusį telefono ekraną. Teks užplikyti jau... aštuntą ar devintą puodelį arbatos. O ką daugiau veikti?

Aš vėl nusišneku. Aš vėl neturiu ką protingo ar bent įdomaus pasakyti. Aš vėl rašau, nes tiesiog nesitveriu kailyje, kaip pikta dėl netinkamo meto bakterijoms apsilankyti.

Bent jau savaitgalį trimis dienomis prasiilginau...

Beje, man jau trečia diena, kaip galvoje skamba daina:

Man mojuos iš toli beržynėliai žali,
Susitiksime ten, miško pakrašty.
Man mojuos iš toli beržynėliai žali,
Lauksiu kantriai tavęs kol žvaigždutės užges.

Dabar tie berželiai yra tiesiog arbatos puodelis. Vis šis tas.

Daržas, šalpusniai ir nuovargis

O, kad oras visada toks būtų. Saulėtas, ne per karštas ir tiesiog to-bu-las! O, kad visad būtų šeštadieniai - turintys lygiom dalim ramybės ir veiklos, keistai beprotiški ir per daug įprasti. O, kad visad ta saulė būtų mano viduje...

Myliu saulę, bet nieko nėra tobulo, turbūt. Su kaitresniais spinduliais ateina ir siabūnas daržas, kurį reikia ravėti, sėti, laistyti arba nurinkinėti. Oficialiai skelbiu daržų sezoną atidarytą, nes šiandien visą pusdienį prasiknaisiojau toje sliekų lindynėje. Fu fe. Pavargau kaip apibėgus du stadiono ratus, tačiau vis tiek po darbų dūmiau į artimiausią pievą.

O ten - šalpusniai! Tram pam pam. Pagaliau vėl dvi mano mėgstamiausios spalvos maišosi tarpysavy. Likusį pusdienį taip ir prasėdėjau toje šalpusnių jūroje, pūsdama burbulus (meh, man vis dar patinka saulėje blizgantys muilo rutuliukai) ir kaišiodama geltonąsias gėlytes* sau į rožinių kroksų skylutes. Ech, geras jausmas nieko neveikti, ypač po veiklos kratinio.

Ir aš vėl nežmoniškai pavargusi. Pervargusi. Dabar ne tik protiškai, bet ir fiziškai. Apibendrinus - esu pervargusi visom prasmėm. Dabar man tereikia... Miego. Daaaug miego, daug saulės ir daug ramybės. Gal kas padovanosit kilogramą ar du?

*Šalpusnių piktžolėmis neprisiverčiu vadinti...

Mano muzikos kelias

Daugelis klausia, kokio velnio aš dar lankau muzikos mokyklą. Jau ir taip ,,gražiai'' groju, kam dar lankyti ir dar kitu instrumentu. Susimąsčiau - rimtai, kodėl? Bet supratau, kad aš kitokio gyvenimo, gyvenimo be muzikos, net nesu mačiusi. Tikiuosi, kad ir nematysiu.

Mano tėtis - muzikantas. Grodavo vestuvėse, giminių susirinkimuose ir kitokiuose baliuose. Nuo šešeriu lankė akordeoną, turėjo labai gerą klausą, turėjo ir meilę muzikai. Nuo pat gimimo girdėdavau jį grojantį ar dainuojantį. Per šventes susirinkus giminėms jis pritardavo pianinu, o man liepdavo dainuoti. Vaikišku balseliu plėšdavau ,,Laukiu dovanų, kaip senelis kailinių, kaip močiutė akinių, kaip šunelis kumpio''. Visi plodavo, o po dainavimo dingdavau į kitą kambarį - gėda būdavo.
Nuo penkerių lankiau vaikų dainavimo studiją, kurioje per savaitę praleisdavau 6 valandas + pusvalandžio kelionė pirmyn ir pusvalandžio atgal tris kartus per savaitę. Pamenu, kaip tada pykdavau ant senelių, kad jie vežioja mane ten - vaikai lauke žaidžia, o aš turiu važiuoti į miestą, kad šokčiau ir dainuočiau... O dar mėgstamiausią filmuką praleisdavau.
Kai buvau šešerių, močiutė mane įgrūdo į YAMAHA (ar kaip ten ji) muzikos mokyklėlę. Prisidėjo dar pora papildomų valandų per savaitę - grįždavau jau leidžiantis saulei, nes muzikos pamokos vykdavo vakarais. Be to, močiutė liepdavo groti tuos dviejų eilučių kūrinius ir namie, nors man jie atrodė tokie lengvi, kad visa muzikos mokykla atrodė tik laiko gaišinimas... Tačiau turėjau tai, ko neturėjo bendraamžiai - sceną. Daugybė koncertų su ,,Svirpliukais'' (vaikų šokių/dainavimo studija), keletas su pianinu jamachos dėka. Bet, oi, kaip pykau ant senelių, kad negaliu tiesiog dienų dienas žaisti lauke...
Pradėjus lankyti pirmą klasę, senelis užsiminė apie ,,rimtą'' meno mokyklą. Užsimaniau į dailės skyrių - piešimas tada atrodė įdomesnė veikla nei muzikavimas. Tačiau buvau per maža, į dailę priimdavo tik nuo aštuonerių metų, tad stebuklingai atsidūriau muzikos skyriuje, pianino klasėje. Tada ir prasidėjo. Nesibaigiantys festivaliai, konkursai. Pamenu, važinėdavau papildomai, kad tik pasiruošti konkursui. Namie valandų valandas grodavau ir verkdavau, jei koks nelemtas foršlagas ar akordas neskambėdavo taip, kaip turėtų skambėti. Pusvalandžiais grodavau vieną ir tą patį taktą, kad tik jis pavyktų ir nebūtų akorduose jokių kliurkt. Verkdavau, jau prašydavau močiutės, kad leistų nebelankyti muzikos mokyklos, mat vaikai žaisdavo, o aš bambindavau nelemtą pianiną. Pavydėdavau bendraamžiams lengvo gyvenimo. Aišku, močiutė neleisdavo mesti pianino, sakydavo, kad vėliau džiaugsiuos. Vėl grodavau, vėl verkdavau, kad nelemtieji pirštai negali labai švelniai ar labai stipriai paspausti klavišų. Automatiškai grodavau nelentus kūrinius gal milijoninį kartą, nežiūrėdavau į klaviatūrą, o žiūrėdavau pro langą. Tas vaizdas taip traukdavo laukan, bet žinojau - nemokėsiu švariai ir gražiai sugroti, nevažiuosiu į koncertą. Su ta mintim toliau grodavau...
Augau. Pradėjau lankyti miesto mokyklą, mažiau laiko būdavau namuose. Mažiau ir grodavau. Pianinas pradėjo lyg ir nusibosti, nusibodo šlifuoti kiekvieną garsą it deimantą. Grodavau tiek, kad mokėčiau tekstą, kad skambėtų lengvai banguojanti melodija. Taip man ir dabar labiausiai patinka - kiek chaltūriškai, bet visiškai atsipalaidavus ir tik sau. Ta muzika pasiekdavo gilią gilią širdies kertelę ir ten nutūpdavo. O kai jau nutupė, tai jau visam gyvenimui.
Beveik prieš metus baigiau muzikos mokyklą. Kaip močiutė ir sakė - be galo džiaugiaus. Dabar galiu pasiimti bet kokias (na, gerai, ne visai bet kokias) natas ir keletą kartų perskaičius pakankamai lengvai skambinti. Dabar ta muzika yra mano - aš prisijaukinau muziką, arba ji prisijaukino mane.
Na, o šį rudenį pradėjau lankyti akordeoną. Turėjau savų dingsčių, turėjau ir smalsumo. Grojant šiuo instrumentu ne tik kairės rankos bicepsą auginu, bet ir jaučiuosi arčiau to, ką labai myliu. To, ko niekad nematysiu, bet visad nešiosiuos savy.

Nebuvo nė metų be muzikos. O ar gali būti kitaip? Priežastis, dėl kurios pykdavau, tapo priežastimi, dėl kurios džiaugiuosi. O, pasirodo, močiutė išties visada teisi.

Perversmas per pusvalandį

Prieš pusvalandį šniukrščiojau nosimi ir intensyviai galvojau. Vėl. Galvojau, kas bus toliau. Gavojau, ką daryti. Važiuoti? Nevažiuoti? O gal važiuoti? O gal neapsimoka? Buvau draskoma abejonių, baimių ir keistos vilties dėl daugelio dalykų. Buvau visiškai išsekusi, mano jėgų kiekis jau kelinta diena (o gal savaitė?) buvo ties kritine išsekimo riba. Kitaip tariant, buvau nebe Rugis. Egzistavau Rūgpienio pavidalu, nes Rugile aš niekad nebūnu.

Tačiau... Keli nelemti žodžiai, keli ramaus balso tonai ir bam - aš vėl čia. Aš, ta pati iš Rugių giminės. Ta pati su keistom, bet jau ne plėšančiom mintim. Ta pati su savo keistenybėm ir ne ką mažiau keistu požiūriu į gyvenimą. Rugis, su nuliu jėgų, bet tona optimizmo, grįžo. Viskas gali būti gerai. Viskas bus gerai, anksčiau ar vėliau.

Jei prieš pusvalandį gavojau, iš kur aš semdavausi energijos, tai dabar žinau. Iš vilties, kuri negali užgesti. Iš saulės, kurią pastebėjau paskutinę minutę. Iš žinojimo, kad manęs kažkas laukia ir kad aš turiu ko laukti. Nes be to mes esam niekas. Nėra tikslo, nėra gyvenimo.

Nėra tikslo, nėra gyvenimo. Dabar yra net ne tikslas, o tikslai.

Keista

Šįvakar aš klausausi tik vienos melodijos. Girdžiu tik tuos pasikartojančius garsų junginius nakties tyloje, niekas arba viskas tampa (ne)svarbu. Niekas arba viskas neduoda ramybės. Niekas arba viskas keistai sukasi galvoje - taip keistai, kaip gali suktis gyvenimas. O jis sugeba būti tikrai nenormalus.

Keista, kaip vieno žmogaus (ne)būvimas gali viską sugriauti.
Keista, kaip vieno žmogaus (ne)egzistavimas šalia gali viską pataisyti.
Keista, kad kai tu nori su kažkuo kalbėti, visi užsiėmę.
Keista, kad kai kiti nori bendrauti, tu esi kažin kur pradingęs. Net jei telefonas ar laisvas laikas šalia.
Keista, kad įmanoma taip stipriai kažko norėti.
Keista, kai supranti, koks tas troškimas paikas ir neįmanomas.
Keista kai suvoki, jog tu esi paikas, o ne svajonės.
Keista, kad taip stipriai galima norėti dingti. Į niekur.
Keista, kad įmanoma taip trokšti likti vienam. Gyventi vienam. Būti vienam.
Keista, jog gali suvogti, kad tai niekad nepasitaisys, bet lengvos ašaros vis vien kapsi skruostais.
Keista, kad nė nebandai tų ašarų nubraukti.
Keista, kad įmanoma taip stipriai kažko pasiilgti.
Keista, kad taip beprotiškai gali norėti kažką apkabinti.
Keista, kad to žmogaus niekad neapkabinsi.
Keista, kad gali taip pykti ant savęs.
Keista, kad visada susiprotėji po laiko ir tada gailiesi.
Keista, kokia laimė yra trumpa, o koks liūdesys ilgas.
Keista, kad iš tiesų net nenori būti vienas, bet tiesiog nenori būti su betkuo.
Keista yra tai, kad tavo širdį bergždžiai gali badyti adatos, nieko nesiūnančios.
Keista, kad sakydama "širdis" turime omeny jausmus ir/ar prisiminimus.
Keista, kad net ne adatos bado paširdžius, o gyvenimas.
Keista, jog gali išgirdęs kokio garso pradžią užsikimšti ausis ir nieko negirdėti.
Keista, jog slapčia vis vien klausaisi.
Keista, kad kai kuriuos filmus ar knygas gali žiūrėti/skaityti n kartų, o juos vis tiek suvogsi vis kitaip.
Keista, kiek atsitiktinumai turi įtakos mūsų gyvavimui.
Keista kaip gali norėti, kad tavo mintis išgirstų visi. Bet tada dingtum.
Keista, jog tuo pačiu niekam minties nenori rodyti. Tada užsimerkus eitum tolyn.
Keista, kokios keistos mintys gali užklupti naktį.

Nekeista, koks beprotiškas, nenuspėjamas ir žiaurus gali būti gyvenimas. Nekeista, kokie žiaurūs galime būti mes.

Svajoju

Aš tik ėjau ir žvelgiau į tolį,
Ne visai vogčia klausiaus kitų kalbų.
Tada svajojau būti saule,
Kad nušviest galėčiau šypsenas kitų.

Galbūt norėjau nebūt paklydus,
Turėt sau vietą tarp džiugių dangaus skliautų.
Turbūt tikėjaus rast sau vietą
Tarp neišpasakytų ir žaibuojančių akių.

Matyt, tikėjaus kažko geresnio,
Kas pabūvotų saule man.
Nesupratau, kad laimė šičia -
Man šildo skruostą auksiniu medum.

Džiaugiaus ta saule ir bežode laime,
O žiupsnį paslėpiau kitur.
Tam, kad lengvą šypseną sukelčiau -
Tau ar sielos draugui, besidžiaugiančiam lietum.

-----------

Nežinau, kas man daros. O ir neklauskit.

Šiuolaikinė jaunimo luominė visuomenė

Istorijos mokytojai sakant, kad luominis susiskaldymas išnyko tada ir tada, aš mintyse tik lengvai šypteliu. Kurgi ne. Luomai, daugiau ar mažiau ryškūs, visada buvo ir tebėra. Galbūt dokumentuose tokio luomo kaip "Elitas" šiandien ir nerastųme, bet visi puikiai žino, jog elitiniai egzistuoja. Gal niekur nepamatysime piramidės, kuri aiškiai skirsto žmones į jų užsitarnautą vietą, tačiau visa tai yra. Kartais tiesiog nenorime to pripažinti. Apsižvalgyk - kiek daug pasakymų kilę dėl nematomų luomų (arba atvirščiai). "Tu man nelygis", "Iki jų man toli gražu", "Koks jis keistas, lyg iš kito amžiaus", "Jo, jis žiūri tik į elitines tokias" ir taip toliau.

Mano suvokimu, galime išvysti 3 pagrindinius luomus: Elitą, Normalius ir Kitus. Taip, galbūt yra ir daugiau atšakų, bet nesismulkinsiu. Beje, šiandieninę jaunimo visuomę vargu ar galime talpinti piramidėje, verčiau jau kokiame rombe. Paprasčiausiai todėl, kad aukščiausiojo sluoksio daug daugiau nei kad viduramžiais buvo karalių. Ačiū Dievui, tų Kitų šiandien tikrai mažiau nei žemdirbių ir baudžiauninkų seniau.

Pagrindiniai XXI amžiaus jaunimo luomų ypatumai:

Elitas
Užima maždaug vieną penktąją jaunimo. Visada atrodo nepriekaištingai, retą kurį pamatysime apsirengusi ne naujausiais "Akropolio" rūbais. Elitas ypatingas tuo, kad juos puikiai žino abiejų likusių luomų atstovai, tačiau jie apart elitinių ir kelių normaliųjų mažai ką žino. Mieste juos visi atpažįsta, tačiau praeiviai su Elitu nesisveikina - bijo skerso žvilgsnio. Šio aukščiajo sluoksnio atstovai nepraleidžia nė vieno didesnio tūso, kuriame jie gali pademostruoti savo tobulus šokių žingsnelius ar gebėjimo parinkti gerą muziką. Neretai Elitas skelbia naujas tendencijas, diktuoja standartus kurių žemesnieji luomai laikosi.
Dažniausi atstovai: Mokyklų gražuolės/iai; veidaknygėje surenkantys daug "patinka"; įtakingų tėvelių vaikeliai.

Normalūs:
Viduriniojo sluoksnio atstovai yra tiesiog normalūs ir sudaro daugumą - apie tris penktadalius. Rengiasi paprastai, bet neprastai, vietoje ir laiku nebijo atrodyti bjauriai. Normalieji yra lyg gyvybės medis, kuris tarpininkauja tarp dangaus ir požemių - jie bendrauja su visais, nebijo nei žemesnių, nei aukštesnių.
Normalusis sluoksnis nesipriešindami laikosi Elito sukurtų stereotipų, kai kurie tik viską patobulina pagal save.
Dažniausi atstovai: didžioji dauguma moksleivių, niekuo neišsiskiriantys žmonės.

Kiti:
Kiti lieka tiesiog kitais, visuomenę užėmę maždaug tiek, kiek Elitas - vieną penktadalį. Kiti yra šiek tiek keistesni, kaip Normalūs sako: "Vieno šuro trūksta". Dažnai į šį luomą įeina neįgalūs, moksliukai, drąsesni ir nebijantys plaukti prieš srovę žmonės. Kitokie bendrauja tik tarpusavyje arba šiek tiek su Normaliais, išiimčių, kad bendrautų su Elitu, pasitaiko retai. Šio luomo gyventojai neretai būna patyčių objektais, nes kartais, pasak kitų, atrodo truputį trenkti.
Dažniausi atstovai: nepasiduodantys standartams; moksliukai; neįgalieji ar šiaip atridantys kitaip nei likę luomai; žmonės, neturintys gėdos ar kompleksų.

Ar atpažinai kiekvieną luomą? Tą, kurį kasdien sutinkame? Ar radai konkrečių žmonių, kurie yra įsprausti į sluoksnio sienas? Aš radau. Galėčiau pateikti bent po dešimtį pavyzdžių kiekvienam luomui. Ir taip, įrašas vėl kilo iš pasipiktinimo.

O kuriam luomui Tu save priskirtum?

Šiandieninė ir labai pūkuota laimė

Šiandien geroms trims valandoms dingau miške. Tikliau - jo pakraštyje, prie Mūšos. Tai buvo geriausios valandos per pastarąsias 5 dienas ir, tiesą pasakius, pačios neypatingiausios. Tiesiog stovėjau, žiūrėjau į upės srūvenimą, vaikščiojau palei Mūšos vagą, klausiausi miško giesmininkų gaidos ir supausi ant pačių banaliausių supynių. Klausiausi, kaip draugė ar sesė kalba. Momentais norėjau, kad jos užtiltų, nes ta triukšminga ir gyva miško tyla buvo per daug graži. Momentais tenorėjau, kad ta jų kalba niekad nesibaigtų, nes visi garsai susiliejo į nepaaiškinamos ramybės kokteilį. Tiesą sakant, pati nežinau, ko norėjau. Turbūt nieko.

Negaliu atsistebėti, kaip kartais nieko nereikia. Trupučio saulės bučinių, keleto širdžiai mielų garsų ir jokio veiksmo. Saldžios rutinos, kuri su saiku lengvai pagardina gyvenimą. Tai buvo viskas, kas padarė mane laiminga tą popietę. O, kad visad to užtektų. O, kad visad tai turėčiau.

Kartais nepastebime, kaip pro akis praleidžiame daugybę nuostabių ir paprastų akimirkų. Nepamatome daugybės momentų, kai gyvenimas mūsų neknisa, o paskui dar skundžiamės, kokie mes nelaimingi. Kartais sesei laimei tereikia nuoširdaus atidumo ir mūsų paprastumo. Ar ne taip?

Apsižvalgyk. Gal ta laimė kaip mažytė pūkuota katytė tupi Tau prie kojos ir telaukia, kol tu ją paimsi į rankas. Aš tą pūkuotą laimę šiandien apglėbiau, o tu?

Su Šv. Velykom

Jei Kalėdos visus (ar bent daugelį) tiesiog užvaldo, tai Velykos labiau tiesiog yra. Yra kaip proga gauti daugiau laisvadienių, skaniai pavalgyti ir galbūt pamatyti ne taip jau labai mėgstamus veidus. Kaip ten bebūtų, porą linkėjimų turiu ir savo skaitytojams, o gal ir sau. Arba tiesiog visiems, kurie  yra gyvi ir egzistuoja kaip vartotojai. Parazitai, beje, į šią sąvoką tikrai netelpa.

Lai kiaušiniai būna tvirti, o ypač tas ant kaklo.
Daugelis nori laimėti per margučių mušimą ir įrodyti, kad jo pagriebtas marguolis - kiečiausias. Tačiau šis džiaugsmas tetrunka dieną ar dvi, o daugiau ar mažiau kietą galvą visi norime turėti. Tad lai tas nemenkas kiaušinis iki kitų Velykų kietai dirba visu pajėgumu, o sulaukę kitų metų vėl kalbėsim.

Tegul Tavieji margučiai prigriebia daugiausiai išridentų, o ir pačiam neprošal būtų prigriebti daugiau idėjų.
Nežinau, kas šiandien dar ridena margučius, o kas ne (tarp kitko, aš vis dar ridenu), tačiau priridentų idėjų visi pasiilgsta. Tad tegul iki kito atgimimo naujos ir spalvotos mintys vis ridenasi link tavo galvos, o kas nedasiridena, nepražiopsok - prigriebk pats.

Lai kiaušiniai ir Tavo gyvenimas neskyla, o jei įskils - įtrūkimų lai niekas nemato.
Įskilusius margučius žmonės linkę kuo greičiau suvalgyti - susens, nebevalgomi bus mat. Taip pat kai kurie gyventojai linkę galvoti ir apie gyvenimus - jei įskilo, reikia griebti ir pulti, kol šviežias. Tad tegu Tavo gyvenimas neskyla, o jei kartais įtrūks (maža ko, gi visko būna), lai niekas nemato tų plyšių.

Per Velykas daug sūpuokis supynėse - praktikuokis prie artėjančių skrydžių.
Sakoma, kad per Velykas (ar Atvelykį) reikia daug suptis. Vis galvodavau, kam, o pasirodo, kad tas velykinis sūpavimasis reikalingas kaip pasiruošimas prieš didžius skrydžius. Tad ir tu nepamiršk palinguoti - tam, kad nepritrūktų drąsos per didelius skrydžius.

Nepadaugink garnyro prie kiaušinių - virškinimas sutriks, o gal ir visa gyvastis.
Puikiai žinome, kad padažai negerina virškinimo veiklos, tad pasistenk prie margučių jų valgyti ko mažiau. Gyvenime taip pat ribok visokius paskaninimus - kas per daug, tas nesveika, liežuvis pripras, o skrandis gali ir neatlaikyti.

Išpažintį prieik bent apie Velykas, o jei nevaikštai į bažnyčią, taip bent kaltes išpažink keliems aplinkiniams.
Katekizme parašyta: ,,Nuodėmes išpažink bent apie Šv. Velykas'', Tai va, Dievo žodžio reikia klausyti - tikintis esi ar ne. Jei savo nusidėjimų nepapasakojai klebonui, nuobodžiaujančiam savo būdelėje, tai bent nueik pas artimą, pasakyk ką blogą padarei ir atsiprašyk. Daryk tai geriau po švenčių, nes palengvėti gali tik Tau.

Tos užkoduotos gėlės, kurias piešei ant kiaušinių, lai visad tūno Tavo širdies kertelėje.
Net jei ant margučių nepiešei tiesiog žibučių, tai vis tiek kiti raštai daugiau ar mažiau simbolizuoja augalus. Tad lai Tavo širdy tie menki augalėliai žaliuoja visus metus - ir tam, kad neleistų įšalui užklupti, ir tam, kad šiaip gražiau būtų.

Su Šv. Velykom!

P.S. Paveikslėlyje esantys margučiai ir medis - ne mano. Diedukas taip pat.

Vėl fortepijoniškai blefuoju

Dievinu dainas, kurių fone galima girdėti fortepijono skambesį.
Dievinu popietes, kai galiu būti viena namie ir groti, groti, groti...
Dievinu tą jausmą, kai visą pasaulį ištirpinu juodai baltame kelyje.
Dievinu, kai natų kratiniai gali pasakyti daugiau, nei raidžių eilės.
Dievinu, kai muzika veikia geriau nei bet kurie raminamieji ar atidepresantai.
Dievinu savo klaikiai chaltūrišką, bet man vienai brangų pianino skambinimą.
Dievinu, kai man grojant saulė pro mažytį langelį įsitaiso ant mano skruosto, sienoje sukurdama plėvesuojantį ir laimingą šešėlį.
Dievinu, kai man nieko nereikia, tik muzikos.
Dievinu, kai pakanka jėgų apsimesti, kad man nieko daugiau nereikia, tik muzikos.

Linksmos dainos yra gerai.
Būmčikai vietoje ir laiku yra gerai.
Dainuškos, kaip "O, Ryčka Ryčka", kartais irgi geros.
Bet pianino skambesio man niekas nepakeis. Niekada.

Taip, šiandien aš vėl grojau. Per trumpai, kad pagrojus galėčiau nutilti. Jei gyvenčiau čia viena, turbūt skambinčiau iki vidurnakčio, o galų gale išvežtų kas nors mane gydytis kur nors į Jurdaičius (artimiausi bepročių namai). O, kad mokėčiau groti taip, kaip kai kurie pažystami. Tada net ne viena gyvendama nenutilčiau...

Kai užaugsiu ir  turėsiu daug pinigų, namą, įsirengsiu kambarį, kuriame bus fortepijonas ir daugybė pagalvėlių ant žemės. Lubos būtų klotos plytelėmis - kad geriau skambėtų. Viena siena būtų tik didelis didelis langas, pro kurį vakarinės saulės spinduliai veržtūsi mano sielon kartu su muzika.

Tik mažytė, niekad neblėstanti svajonė. Deja, per daug tolima ir sunkiai įgyvendinama.

O aš toliau siūbuosiuos pagal kiek valsišką Bethoveną - ratu, ratu, tik nė iš vietos tolyn... Kaip ir gyvenime.