O jei aš - upelis?

Pirmadienio vakaras - ,,Man koma".
Antradienio naktis - ,,Aš jau kominė".
Trečiadienio vakaras - ,,Man koma".
Kartoju šią beveik kiekvieną dieną gal jau trečius metus. Nepaisant to, man niekada negana veiklos, naujų minčių, naujų išbandymų. Lekiu tol, kol visiškai išsenku. Kartais pamąstau, kad aš - kaip dar šviežias upelis, savo sraunia tėkme tykiai beieškantis naujo tako. Niekada nesiliauju tekėti, todėl dažnai lieku nesuprasta: ,,Tau dar mokslų mažai?", ,,Kam tu išvis lankai tą menuškę?", ,,Ką?? Akordeonas? Tai kad su pianinu jau moki groti!", ,,Kam tau tie būreliai? Namo anksčiau grįžtum, laisvalaikio daugiau turėtum...". Žmonės nesupranta manęs, o aš nesuprantu jų nesupratimo. Ar mėgstama veikla (pavyzdžiui muzikavimas) - ne laisvalaikis? Ar į šokių būrelius mes einame ne tam, kad atsipalaiduoti ir pailsinti galvą? Ar sporto būreliai - privalomi, ar tai nėra mūsų laisvas laikas, kurį mes praleidžiame turiningai? Tiesą pasakius, aš, asmeniškai, televizoriaus žiūrėjimo net nedrįstu vadinti laisvu laiku. Tai verčiau bevertis tarpas tarp gyvenimo.

Taip gera vakare grįžti vėlai, galbūt net ilgai daryti namų darbus (aišku, mėgiamų pamokų, kai viskas pavyksta be trugdžių), o jau naktį atsigulus į lovą galbūt tas kelias minutes iki užmigimo klausytis per daug pozityvios dainos ir šypsotis. Būti laimingai, nes, po velnių, šiandien tiek daug padariau, pamačiau ir patyriau! Kaip gera žinoti, kad diena nepraėjo veltui, kad ir kaip buvo sunku tas kelias nelemtas akimirkas.

Ir vis dėlto gyvenimas yra nuostabus. Taip, jis pilnas mėšlingų nesusipratimų. Bet juk visas mėšlas - trąša, tik duodanti geresnių vaisių gyvenime, kurie nuo saldumo gali tave net apsvaiginti. Tereikia tuos vaisius užauginti ir paragauti.

Gal ir gerai?

Jau tris savaites bandau suspėti su kasdienybės vėju. Noriu jį pagauti tam, kad galėčiau pririšti prie pavadėlio ir vedžioti kaip šuniuką. Viskas būtų daug lengviau, tiesa? Bet kadangi vėjo nepagaunu, o ir pavadėlio, sulailančio beformę gyvastį, neturiu, tai tenka pačiai lėkti iškišus liežuvį. Nebūtų taip sunku, jei lakstydama ant nugaros netempčiau visų mokslų, burelių ir kitos veiklos. Kažkas sakė, kad "Ko išmoksi, ant pečių nenšiosi". Na taip, susigulėję dalykai nebesunkūs, bet išminčius, sugalvojęs šią mintį, turbūt pamiršo, kad kartais yra per sunku nešti visą mantą to, ką dar turėsi išmokti. Kalbant tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Vėlgi - kuprinės turinio apmažinti negaliu, tad tempiu ją visą bebėgdama. Tiesa, kartais tai būna iš ties kebloka.

Ryte ir dieną noriu namo, namie noriu miego, atsigulusi į lovą nebenoriu nieko. Juk jei užmigsi, šita tobula nieko neveikimo valandėlė ims ir išnyks, tiesiog persikels į dar vieną ne visai rutinišką dieną. Absurdas kažkoks. Jaučiuosi išsekusi, o kai pamąstau, kaip tą išsekimą galėčiau sumažinti, imu gėdytis pačios minties, kad galiu kažko atsisakyti. Groti noriu, plėsti akiratį noriu, žinių bagažą didinti noriu... va, ir šokti visai norėčiau, tik kažin užteks tam valandų paroje? Kartais pamąstau, kodėl šitaip save varginu ir siekiu maksimumo. Juk galėčiau būti tokia, kaip dauguma - visiška vidutiniokė. Kodėl turiu būti pirma, kodėl turiu veikti daug, kodėl net mokytojai, išgirdę, jog gavau 8, išsižioja? Kažkoks mėšlas. Kartais tikrai pavargstu nuo moksliukės etiketės, o dar labiau - nuo savo įpročių.

Galiu džiaugtis tiek, kad per visą lėkimą depresiją varančioms mintims lieka mažai laiko. Gal ir gerai šitaip lėkti?

O jei tu niekada nesuprasi?

Tu galbūt nežinai, ką reiškia būti kitokiu. Galbūt niekada nesuvoksi, kaip kartu gerklėje pasidaro sužinojus, kad kažko privalai atsisakyti, nes nesi toks, kaip visuomenės banda. Turbūt niekada nesuprasi, kaip absurdiškai jautiesi, kai vienas tu suvoki pasaulį kitaip, nei dauguma. Kad galbūt matai ryškiau arba priešingai - blankiau. Niekada nesuprasi, kaip sūru ant liežuvio patampa, kai tavo išskirtinumas tampa kliūtimi tavo svajonėms.

Nežinau, galbūt tu nežinai to jausmo, kai pagaliau vieną kartą randi tokį žmogų, kuris mąsto  taip, kaip tu. Galbūt niekada tu nepatirsi apėmusio lengvumo ir aklo pasitikėjimo jausmo, galbūt niekada nuoširdžiai nesišypsosi. Galbūt niekada neužuosi saldaus svajonės finišo kvapo. Turbūt niekada nesuprasi, kad tą pabaigą pasiekei su ta bendraminte persona.

Tačiau galbūt tu niekada nepatirsi skaudžių sparnų nukirtimo, kai pastaruosius tau atima pasitikėjimą užsitarnavęs žmogus. Niekada nesuprasi ugnies sieloje, kuri degins tada, kai suvoksi, jog vėl likai vienas. Tu niekada nepatirsi susiūtų lūpų skausmo, kai tyla apkausto tave tau supratus, jog niekada nebuvai ne vienišas, kad buvai tik tu ir tavo mintys. Galbūt visada aklai tikėsi, jog kažkuom gali visiškai pasitikėti...

Tu galbūt niekada nesuprasi, ką reiškia stovėti tau nesuprantamoje aplinkoje ir klausytis galbūt per bukų piliečių šnekų. Niekada nepajausi kitų kreivų žvilgsnių, kai ištarsi kitokį žodį. Tau nepavyks pajausti to jaudulio kažkur žarnyno centre, kai sieksi savo svajonės, net jei visuomenės akys tave varstys durklais. Galbūt niekada nesuprasi, ką reiškia vidury nakties nebyliom akim pro durklų pradurtas kiaurymes semti vandenį ir laistyti juo savo skruostus. Niekada nesuprasi, ką reiškia užauginti ant skruostų raudonį, kai šio mažiausiai lauki...

Galbūt niekada nesuprasi, ką reiškia būti visiškai kitokiu.

Arba priešingai. Viską suprasi, nes tu - kitoks. Kitoks nei daugelis, tačiau ir kitoks nei aš.

Pasimetusi gyvenime

Jei kas paklaustų, ar aš pavargau, drąsiai atrėžčiau: "Taip!".
Jei kas paklaustų, ar sutikčiau grįžti į vasarą, suabejočiau ir tarčiau: "Žiūrint į kurias vasaros dienas...".
O jei koks nors praeivis mane sustabdytų ir paklaustų, ar sutikčiau dabar pasiimti mėnesį atostogų, truputį pasvarsčiusi nuspręsčiau: "Ne.".

Taip, galbūt vis dar keista iš visiškai tykios vasaros grįžti į mokyklinį šurmulį. Turbūt dabar jaučiuosi pavargusi ne nuo mokslų ar nemažų kiekių namų darbų, o nuo viso triukšmo. Nuo amžino lėkimo, judėjimo. Galbūt todėl šiandien norėjau pabūti viena, užsidaryti savo bekraščiame pasaulyje ir pamiršti visą realybę. Sugebėjau tai padaryti tikrai ne ramioje vietoje, o, kaip visada, ausinių pagalba. Pabūvau ir vėl gerai, vėl galiu bėgti.

Ir tai viskas, ką šią akimirką galiu parašyti. Galbūt mano jausmai per dažnai keičiasi, kad spėtų išsiplėsti į daugiau nei dvi pastraipas. O per amžiną lėkimą... nėra kada leisti jausmams plėstis. Į naudą? Man - taip. Mano hobiams - ne.

Dėl to kenčia rašymas, muzika, skaitymas. Kenčia tai, ką myliu. Tai visgi, gal minčių ir jausmų užstūmimas tolyn nėra geras poelgis?

Gerai, nebešneku. Aš tikrai pasimetus gyvenime.

P.S. Ačiū visiems, kas paspaudė (jei tik tokių buvo) "patinka" ant nuotraukos, kuria dalinausi pastarajame įraše. Jūsų dėka pasiekėme tai, ko norėjome! Ačiūū!

Kaip aš tapau laikų auka

O taip buvo, o nutiko, kad moksliukė fyfa liko.
Ne, ne, juokauju. Tikiuos, kad peroksidinius plaukus kedenančią ir ne visada didelį užpakalį kraipančia fyfa netapau. Bet porai dienų transformavausi į kitą būseną - laikų auką. Siaubas, tiesa?

Šaudžiau nykščius, pakeltus aukštyn per visus kelius - priekinius ir užpakalinius, tiesius ir kreivus. Rašiau visiems, kam tik įmanoma per veidaknygę - pradedant draugais, baigiant prie Viduržemio jūros gyvenančiais turkais. Dalinausi viena ir ta pačia nuotrauka, vėl rašiau kažkam iš draugų sąrašo, net jei to žmogaus nepažįstu... ir visas šitas didelis mėšlas tik dėl laikų. O laikai tam, kad viena pirmokų (dar žinomų kaip plencų) klasė galėtų savimi didžiuotis ir laimėtų konkursą.

Kokia nauda iš to siaubingai perdėto ,,patinka" ieškojimo? Pirmiausia, didėja šansai mums laimėti. Visda smagu kitus nurunkti, ypač jei sunkiai dirbai (chhaaa, išaidrėbus lovoj ir miklinant ir taip miklius pirštus). Antra, suvokiau, kaip veikia Šalčiūtės protas. Maždaug: ,,Like like like, kiek dabar like? Oj, 241, mažoka... Kur dar like?". Nieko gero. Kai praeis šis konkursas, labai tikiuosi, kad galėsiu ilgai nežiūrėti į tuos nykščius. Ilgai - bent jau parai.

Bet dabar vis tiek noriu paprašyti tiesiog atlikti dvidešimties sekundžių darbą - pakelti nykštį aukštyn šiai nuotraukai. Garantuoju, kad palaikinęs šią ne itin kokybišką nuotrauką gaus dvidešimt šešiur virtualius apkabinimus. Ir galbūt dvidešimt septintą nuo auklėtojos.
Ačiū visiems nepatingėjusiems iškelti tą mažą nykščiuką aukštyn!

Kartais viskas tiesiog paprasta

Stebėtina, kaip viskas gali būti paprasta. Kaip gali problemos išnykti visai parai, kaip pasaulis gali versti tave šypsotis - viduje? Kaip tai gali būti... vėl? Tikrai nemaniau, kad po šitiek laiko vėl viskas gali tapti stebėtinai lengva. Taip lengva, paprsta ir greitai išsprendžiama, kad nori skristi, lėkti, išmokti ir pamatyti vis daugiau ir daugiau! Kaip gera įgyti vis daugiau paukščio savybių, pavyzdžiui, lengvumą ir aptakią formą. Ne, sveriu tikrai ne mažiau nei seniau - tiesiog viskas taip greitai išsisprendžia, todėl šaukiįu, kad lengva, o ta aptaki forma vis lengviau praslysta pro sudėtingesnius uždavinius. O tai leidžia išvengti traumų ir auginti sparnus tolimensiam skrydžiui.

Visos šiandieninės bėdos - mokykla, namų darbai, ilga eilė valgykloje... Bet ar tai - problemos? Ar tokie menkniekiai turėtų žadinti mumyse snaudžiantį liūdesį, ar tai turėtų migdyti mūsų laimę? Juk tai - per daug paprasta, nes tokie uždaviniai turi sprendimą - tiesiog tereikia pasukti galvą. O gal tai taip lengva, nes turime užuovėją, kurios šitaip nekenčiame - mokyklą? Gal ji tarsi nemenka siena nuo pasaulio, dar ir apsauganti nuo visų baimių? Gal tik ji leidžia pamiršti tikrąsias negandas, uždarydama menkesnėse? Turbūt tame ir yra visa gudrybė. Be to, mokykla ne tik toms septyniom valandom suteikia (ne)matomą skydą, bet ir dovanų įteikia silpsenę, bet vis dėlto uždangą - namų darbus, užklasinį skaitymą ir... nuovargį, kurio dėka gali palyginus anksti griūti lovan nieko ilgai nemąsčius.

Dėl to man visai patinka ryte anksti keltis (na, gerai, tai visai nepatinka) ir dardėti į mokyklą. Nes pasislepiu. Patinka, kai net grįžusi užsidarau su namų darbais, muzika (tiek tikra, mano pirštų išlieta, tiek girdima iš visagalio išmaniojo), knygomis ir serialu, kurį žiūriu, pasiteisindama nuovargiu. Kartais nutraukiu visus darbus tam, kad pažiūrėčiau į įvairiaspalvį (visai kaip ruduo!) dangų. Jis ramina ir nuteikia dar gražesniam rytojui, tarsi sakydamas, kad šiandien diena buvo va tokia spalvinga, o koks bus rytojus, pamatysi lygiai už paros su trupučiu. Noriu daugiau tokių dienų, kaip ši. Tikiuosi, kad jų bus ištisi devyni mėnesiai. Tikiuosi, kad ne tik man, bet ir Tau. O gal ir visiems likusiems.

Gyvenimas prasideda

Viskas kaip seniau. Tas pats miestas, tie patys autobusai, kartais per sunki kuprinė ir ausinukai, plyšaujantys kartais per daug idiotišką dainą. Muzika ir nutilę miesto vaizdai, priverčiantys tave pasijausti siaubingai maža ir pradanginantys tave šioje milžiniškos rutinos glėbyje. Niekas iš esmės nepasikeitė, nors ir tenka eiti kitu keliu į kitą mokyklą. Net keista, kaip greitai galima įsilieti į rutiną, iš pažiūros seną gyvenimą ir per tiek metų įprastą dienotvarkę.

Kas grandioziškai pasikeitė, tai tik kabinetai ir kai kurie mokytojai. Kabinetų ieškom besifeilindami ir kartais spėliodami, kur galėtų būti sekanti pamoka. Gerai, nėra taip jau blogai, bet visko pasitaiko. Mokytojai ne visi mus mokys kiti, bet jei jau ateinam į naujo mokytojo pamoką, tai po koridorius nevaikštom (drug pavėluosi?) ir sėdim suoluose. O absoliutus tylumas klasėje trunka tol, kol mokytojas pasako pirmus du sakinius ir pasirodo gan draugiškas. Tikėjaus blogiau, tiesą pasakius. Nors ne. Nesitikėjau nič nieko.

Namų darbai nuo pat rugsėjo antros, Grįžimas namo vakarais irgi. Ką gi, nuovargi, štai ir aš! Nors jei kas paklaustų, ar sutikčiau ryt grįžti į vasarą, manau, atsakyčiau, kad ne. Atsibodo nieko naudingo neveikti. Pasiilgau veiksmo, nuotykių, nuovargio su mintimi, kad taip, šiandien nuveikiau daug.

O jei nebepilstant iš tuščio į kiaurą - gyvenimas prasideda!