O ne. Vėl.

Kur aš? Vėl ties šešėlio riba? Tamsaus, paslaptingo, tačiau galbūt nepaprastai gaivaus ir patogaus. Aš vėl ties riba, kai viskas tampa ranka pasiekiama. Ir toks artumas gąsdina. Taip arti alsuojanti nežinomybė visada kvepia baime. Taip pat ir šį kartą.

Užaugti. Ar ne.

Užaugti ar ne. Norėti ar ne. Skubėti ar ne.

Kol esame maži, visada norime užaugti. Aplinkiniams tik ir pasakojame, jog užaugę būsime balerinomis, komonautais ar pardavėjomis. Sakome, kad kai būsime kaip mama, tėtis, senelis ir močiutė. Žaisdami ,,Šansą" į klausimą ,,Kas būsi užaugęs" pasakydavome mamos ar tėčio vardą. Pasaulis atrodė toks didelis, toks neaprėpiamas. Kažkur gyveno meškos, kažkur, kur šilta, žirafos. Dar būdavo šalis, kurioje gyveno princesės iš mėgstamų pasakų, o kitame kamputyje - pokemonų ieškotojai, simpsonai ir Tomas su Džeriu. Pasaulis buvo kitoks. Bet jis buvo visa svajonė.

Užsimerkiu

Laukimas kartais žudo. Jis užgula pačiomis neveikliausiomis valandomis ir niekur nežada trauktis... Tada užsimerkiu. Visada užsimerkiu, kai jaučiu, kad imu kažko laukti ar ilgėtis. Kodėl? Užmerkus akis galime matyti tai, ką norime. Netekus šio jutimo realus pasaulis tarsi nutolsta ir praranda prasmę.

Užsimerkiu ir šįvakar. Kelias, regimas pro autobuso langą. Ausinės ausyse ir krepšių pūpsnis šalia. Keltas. Jūra. Smėlis, byrantis tarp basų kojų. Žmonės, o gal marsiečiai? Tokie pat keisti kaip aš, tik daug žavingesni. Nauji veidai ir netylantis jūros ošimas už nugaros. Gražiausia mokykla, sunkiausios paskaitos. Baltymai? GMO? Galbūt DNR tyrimai ir genetikos pagrindai? Bandau įsivaizduoti, ką girdėsiu. Bet tegirdžiu jūros ošimą. Vėl keltas. Autobusas. Ir alsuojantis ruduo.

Naktis su idėjų dangum

Iš tiesų aš vis dar nežinau, kas esu. Arogantiška, savimyla ir nesugebanti pasilaikyti savo nuomonę sau? Kukli, tyli ir lyriška? O galbūt pašėlusi, nutrūktgalvė ir nevėkšla? Paprastai žinau, kas esu bent tą dieną. O šiandien jaučiuosi keistai pasimetusi. Normalu? Taip. Juk vasara.

Šiąnakt galvoje kirba daugybė idėjų. Ką galiu nuveikti. Ką pakeisti. Ko pasiekti. Naktį, kai pasaulis nutyla, viskas atrodo įmanoma. Tačiau tame ir bėda. Para turi tik dvidešimt keturiss valandas, maždaug septynias iš jų visi mielai skiriame miegui. O ką gali padaryti per likusias? Jei turi planų daugiau, nei galbūt tau liko gyventi dienų, o kai kurios idėjos prašyte prašosi laiko? Taip, aš vis dar turiu svajonių specialybę ir visai ne aklai jos siekiu. Darau viską, kad vėliau būtų lengviau. Kasdien stengiuosi bent po truputį patobulėti. Dievinu Grey anatomiją, kurios viena serija suvalgo kiek daugiau nei pusvalandį. Dievinu skambinimą fortepijonu, bet neprisiverčiu išmokti nieko naujo - prisėsiu, tai ir pasensiu prie tos kėdės. Akordeonas irgi laukia, nejudintas jau nuo gegužės. Draugai pasiilgsta, gamta irgi. Išlėkti reikia visiems. O kur dar svajojimas, buities darbai ir knygos. Kaip spėti viską sutalpinti?

Norėčiau daugiau laiko skirti rašymui. Galbūt ne tik išlieti tai, kas tiesiog sproginėja manyje, bet sukurti kažką rišlesnio. Norėčiau išmokti dirbti photoshopu. Persitvarkyti kambarį. Noriu dar. Dar. Ir dar. Noriu tiek daug, kad viskas netelpa valandose. Tokiomis naktimis gyvenimas ima atrodyti beprotiškai trumpas. Kaip žaidimas, tik kupinas baimės, kad tuoj viskas baigsis ir negalėsiu restartuoti.

Išnaudosiu kiekvieną sekundę. Nes nežinau, kada ši gali būti paskutinė.

Gyva. Kaip ir pasaulis po lietaus

Už lango ūžia vasariška liūtis. Įprastsi mėgstu lietų, ypač tą momentą, kai sėdžiu balkone ir stebiu kapsinčius lašus. Jie leidžiasi, leidžiasi, artėja link žemės nė neįtardami, kad čia ir baigsis jų kelionė. Kvaili lašai. Dievinu tą momentą, kai iš debesų ima lįsti skaidri saulė, savo mažučiais spindulėliais priversdama visą pasaulį šypsotis. Ta gaivi saulė tarsi sutramdo lašelius, stačia galva nerinčius į nežinią, ir lietus liaujasi. Dievinu tą jausmą, kai dangus nustoja verkti ir pasaulis vėl tampa gyvas. Judrus ir kupinas įvairiausių būtybių, iki tol pabūgusių vandens.

Taip, įprastai aš mėgstu liūtis. Dažniausiai tie lašai primena mane pačią - neriančią visur, kur tik gali priplaukti, nepasančią savo galimybių ir ieškančią daugiau, daugiau ir daugiau. Tie lašai kaip aš - jei ir akimirkai išsigąsta nežinomybės, tačiau vis tiek paskęsta dar nematytoje jūroje. Bet šiandien kitaip. Vakaro dangų užtemdė tiršti debesys, pasaulis keistai tapo pilkas. Negalėjau išvysti net saulėlydžio, įprastai nušviesdavusio mano tamsaus kambarėlio langą ir priversdavusio nusišypsoti. Šiandien viskas pilka ir šalta. Lietus ne gaivus, bet liūdnas ir primenantis... rudenį. Toks lietus visai ne vasariškas. Skirtumas tik tas, kad dabar aš sėdžiu nuobodulio ir rutinos narve, negalėdama sau rasti nežinomos vietos, priešingai nei niūrųjį metų laiką. Man beprotiškai trūksta nuotykių, iššūkių ir žmonių. Trūksta daugybės veiklos, kurios gausa spaudžia tiek, kad jau laukdama autobuso susirašau namų darbus ir, jei spėju, brūkšteliu namų darbus, o autubuse ilsiuosi, mat vėliau tam nebus laiko. Pasiilgau veiksmo. Nesu iš tų, kurių vasaros skendėtų kelionėse ir ilgomis naktimis, praleistomis lauke su galbūt ką tik sutiktais žmonėmis. Mano vasaros niūrios. Kaip ir šis lietus.

Taip išsiilgau kažko beprotiško. Nuovargio, kurio nesugebu pasiekti net numynus 15 kilometrų ir sutvarkius visą sodą. Noriu būti gyva. Gyva. Gyva! Noriu bėgti, kad spėčiau ten, kur reikia, noriu kalbėti ir būti išklausoma. Noriu tobulėti, noriu judėti. O vasara mane sustabdo. Ir nieko negaliu padaryti.

Noriu būti gyva. Kaip pasaulis po lietaus.

Visagalė viltis ar visagalė aš

Kartais tereikia akimirkos, kad pasaulis apsiverstų aukštyn kojom. Ir nebūtinai blogąja prasme. Kartais tereikia naujienos, žinutės arba vienintelio žodžio, kad pasaulis taptų geresnis.

Po tokio smūgio, praėjus ar bent apmažėjus rankų drebuliui ir nurimus užslopintam klyksmui, jauti, kad dabar viskas tarsi kitaip. Pasaulis ima ir keistai susitraukia, palikdamas nepaaiškinamos galybės jausmą. Tada jautiesi tarsi žemės valdovas - atrodo, gali nuveikti ir padaryti bet ką, pėsčiomis ar dviračiu įveikti tūkstančius kilometrų ir kvėpuoti vis kitokiu, vis gaivesniu ir švaresniu oru. Tarsi būtum tas, kuris pirmasis įkvepia šviežio oro gurkšnį, o kitiems tenka tenkintis tuo, kas liko iš tavo iškvėpimo. Jautiesi galingas. Gerokai per didelis adrenalino kiekis užplūsta kraują ir tu jau kažkur. Kur įprastai nebūni.

Po kai kurių akimirkų pilkas dangus staiga tampa ryškai žydru, paprasti kamuoliniai debesys tampa kalnais atokiame Lietuvos kampelyje, o pačiam kyla motyvacija. Pasiekti daugiau. Pamatyti daugiau. Pasidalinti savo euforija su visais. Dalintis tuo pasauliu, telpančiu tavo delne. Jautiesi visagalis. Nesustabdomas. Nepailstantis.

Ir ką gali tik išsipildžiusi viltis, kurią akimirką jau norėjai užpūsti.

Štai dėl ko neverta užgęsinti vilties. Niekada. Net jei ir pastarajai nebėra pagrindo.

Laukti laimės

Kai ji apsisprendė sutikti su pasiūlymu, žinojo, kad kažkas pasikeis. Nes tokie sprendimai šiaip sau nenušviečia minčių. Tai buvo keista, neįprasta ir net galbūt kiek beprotiška. Tokių kaip ji nerasi ten, kur ji sutiko eiti. Bet ji priėmė sprendimą. Nuėjo. Ir pasiliko. Nes jai reikėjo kažko naujo ir grandioziško.

Ilgai tai buvo tiesiog nauja. Stulbinamu ar kažką pakeičiančiu ji nedrįso to vadinti. Tačiau viena diena... ir viskas keičiasi. Tik viena diena. Kiek nedaug tereikėjo, kad pasaulis imtų suktis sparčiau. Greičiau. Kad įgytų naują jausmą. Kažką skaidresnio. Kažkokią iškrovą. Atsipalaidavimą. Ir pasitikėjimą. Savimi ir kitais. Pasaulis sukosi, o ji kartu su juo.

Tik viena diena. O gal ne? Ne. Daug dienų. Prieš tai. Daug kartų ji tai jautė - greitesnę žemę, šviesesnį dangų ir išsidraikiusius plaukus. Muziką. Judesį. Pasaulį. Kaip tokia kaip ji, galėjo pamilti dalyką, kuriame atsidūrė lemtingojo sprendimo dėka? Tokios kaip ji nepamilsto to, ką pamilo ji. O ji pamilo turbūt patį gyvenimą.

Ir net jei tai ir ne fizinė būtybė. Net jei ne konkretus, apčiopiamas daiktas. Tai suteikia daugiau laimės, nei galima pagalvoti. Nors jai ten turbūt ir ne vieta. Bet ji jaučiasi gerai.

Tačiau dabar jai reikia vėl daugiau. Dar vieno sprogimo. Kažko tikresnio. Konkretesnio nei visas pasaulis. Įmanoma? Galbūt. Bet ne šiandien. Ir ne rytoj. Nebent ji priimtų sprendimą. Dar vieną? Rizikingesnį? Ne. Ji lauks. Šį kartą kol laimė pati ateis. Juk kartais reikia ir palaukti.

Nelengva pamiršti, sunku prisiminti

Tą dieną vartčiau senus nuotraukų albumus. Senus užrašus. Senus įrašus ar ask.fm atsakymus. Klaidžiojau atmintyje, bandžiau viską sudėlioti į vientisą kino juostą, bet visi prisiminimai taip ir liko tarsi pabirusios nuotraukos, garso įrašai ir rašteliai. Tada ėmiausi tiesiog viską imti iš krūvos ir skaityti, klausyti ir gėrėtis. Nes seniau visko buvo daug.

Prieš kelerius metus pasaulis buvo nuotabus. Sugebėdavome viską paversti juoku, net jei vakare, ilgai kalbant telefonu, ašarosime svarstydami, kas baisaus nutiko, nors paprasti vaikai to nenusipelnė. Tačiau vakaras praeidavo, o diena vėl būdavo pilna netylančio juoko ir kiek per naivios laimės. Talpindavome juoką visur - mokykliniame pratybų sąsiuvinyje, muzikoje, garsiai skambančioje koridoriuje, mėgstamos kavinukės kokteilio indelyje ir visame pasaulyje. Seniau tai buvo kasdienybė, šiandien atrodo keistai nerealu ir neįmanoma. Bet tada buvo gerai. Klykdavome ,,Wave after wave", ,,Wake up your smile" ir "Draugai - išsiskyrimo nebus!". Paradoksas, tačiau išsiskyrimas buvo. Ir būtent po to, kai drąsiai dainavome šią dainą, girdėtą mokyklos renginyje. Nes išsiskyrimai visada ateina. Kaip lietus, kurio saulėtą ir giedrą dieną mažiausiai tikimės. Išsiskyrimai dažniausiai būna ten, kur jo visai nereikia.

Vieniems išsiskyrimams kažkas patiesia pagrindą - nauji žmonės, nauji draugai, naujas pasaulis. Tačiau kitiems pagrindo visai nebūna - žmonės tiesiog atitolsta. Staigiai. Ir niekas negali paaiškinti, kodėl. Net jei buvo kartojama, kad draugai liks amžiams. Net jei visi sako, kad tokia draugystė nenutrūksta ir galbūt po daug metų kartu sėdėsime ir jaukioje senamiesčio kavinukėje po paskaitų gurkšnosime mėgiamą kavą. Kartais tokiems dalykams paprasčiausiai neverta išsipildyti. Kartais likimas paima ir išskiria. Ir negalima nepasiilgti žmonių iš praeities, kurie dingo be priežasties. Neįmanoma net ir labai norint.

Ir kaip pamiršti saldžius kokteilius iš pamėgtos kavinukės. Vis dar failuose išlikusius video, kurie tapdavo juoko priežastimi ne vienerius metus. Kaip neprisiminti dainų, kurias plėšdavome visur, kur tik galėdami arba frazių, iš kurių kikendavome eidami bet kur. Kaip užmiršti dienas ir naktis, leistas kartu - gyvai ar virtualiai. Ilgus pokalbius, kai vienas iš mūsų namie likdavo vienas. Kaip nesijuokti radus seną draugų pripaišytą sąsiuvinį ar linksmą raštelį ir kaip neverkti radus seną pokalbį, kuriame tarėme, jog net ir užaugę susitiksime ir vienas kito nepamiršime.

Paistalai. Visa tai tebuvo paistalai. Bet... bet kažkodėl juos prisimenu su gumulu gerklėje. Kažkas spaudžia iš vidaus, net jei ir žinau, kad taip, kaip buvo, niekada nebus. Kad nebebus tų, su kuriais sakėme, kad užaugsime - nesvarbu, mums buvo 5 ar 15. Keista galvoti, kad žmonės tiesiog dingsta. Bet žmonės kartais dingsta. Norime to ar ne.

Kad būtų lengva pamiršti. Būtų lengviau gyventi toliau. Bet pamiršti sunku, bet prisiminti - taip pat nelengva. Nelengva ir pripažinti, kad dabar viskas kitaip. Ir kad niekada nebus taip, kaip seniau.

Nauja patirtis. Meilė ir muzika

Šią vasarą gavau progą panaudoti savo ilgus metus bambinant fortepijoną taip, kad gaučiau naudos. Aišku, kiekvienas koncertas ar eilinis prasigrojimas yra naudingas - sielai, protui, jausmams nuraminti. Tačiau šį kartą gavau progą gauti naudos... šiek tiek labiau apčiuopiamu formatu. Šią vasarą savaitgaliais groju zakse, kitaip tariant - vestuvėse metrikacijos skyriuje. Pakeičiu mokytoją, kuri įprastai čia grodavo, nes ši negali.

Jausmas... keistas. Pirmi kartai kupini baimė ir drebančių pirštų, nesvarbu, kad čia kūriniai tokie, kur grojau antroje klasėje, o dar natos prieš nosį. Scenoje būni atsakingas tik už save, o čia savotiškai esi atsakingas už žmonių laimę (pripažinkit, ne itin malonu, kai jums groja ir girdit kliurkus). Be to, reikia stebėti, kada pradėti groti, kada sustoti, o dar kai vedėja kalba ne garsiau už krebždančią pelę... bet nieko. Įpratau.

Per tuos kelis savaitgalius mačiau daugybę jaunavedžių. Na gerai, ne daugybę - ant abiejų rankų pirštų turbūt suskaičiuočiau. Tačiau visi jie buvo skirtingi. Jauni, gal dvidešimties. Vargiai besusigaudantys, kur jie atsidūrė. Vyresni, gal dvidešimt penkerių. Nėščia jaunoji ir stresuojanti motina. Didžiulės iškilmės, suaugę žmonės.  Daug svečių ir dar daugiau dovanų, tad per sveikinimus tą patį grojau gal šimtus kartų. Kur dar vienas mokyklos mokytojas, jusprendęs tuoktis būtent tada, kai aš tutiu pakeisti savo fortepijono mokytoją. Ir negana to, jaunasis nusprendė atsitempti į vestuves pusę bendradarbių. Grojau varstoma savo mokytojų iš gimnazijos žvilgsnių. Ne pats maloniausias jausmas, patikėkit. Dar buvo senukai, jau gerokai perlipę penkiasdešimtmetį.  Bet atrodė nepaprastai mielai. Iš tiesų, keista būti tokioje vietoje ir matyti tiek daug... meilės. Aišku, ne vienas buvo akivaizdžiai vedantis iš reikalo. Bet kas šiandien kažką daro ne iš reikalo... Pabuvęs metrikacijos skyriuje, imi tikėti, kad meilė iš tiesų yra. Galbūt trumpa, galbūt kažkada užsibaigsianti skyrybomis. Bet tuo metu tai yra meilė. Ir visai nesvarbu, jauni ar seni. Turtingi ar vargšai. Visi jie myli.

Ir taip, aš darbar sėdžiu zakse prie yamahos ir laukiu sekančių vestuvių, kurios bus dar už pusvalandžio. Ir mąstau. Kada aš sutiksiu tokią meilę, kurią mačiau ką tik. Patikėkit, pasėdėję tokioje vietoje ir jūs imtumėt taip mąstyti.

Ir visai nesigailiu, kad neišsigandau priimti šį iššūkį ir išbandyti kitokį savo ilų metų darbo panaudojimo būdą. Visai smagu. Dažniausiai, išskyrus tada, kai kažkas atsistoja šalia ir žiūri į mano lakstančius pirštus, kur dėmesys turėtų būti ties jaunavedžiais. Bet ką padarysi. visokių būna.