Savikritika: kaip aš su ja kovoju

Savikritiškumas - tai reikalingas dalykas tam, kad galėtum keistis, tobulėti ir galų gale - kažko siekti. Bet kas per daug, tas nesveika. Kaip sena patarlė sako: "Jei patiksi sau, patiksi ir kitiems". Banalu, bet teisinga.
Pati esu nesveikai savikritiška. Jau ne vienerius metus su tuo kovoju ir, galiu pasidžiaugti - gan sėkmingai! Po trupinėlį naikinu šią savo milžinišką ydą ir vis labiau pasitikiu savimi. To džiaugsmo proga noriu pasidalinti, kokiais būdais aš trinu šią savybę iš savęs.

◀ Žaidimas "Nesakyk apie save nieko blogo". Turbūt pats veiksmingiausias dalykas. Susitark su keliom draugėm, o dar geriau - su visa klase, jog negalima apie save ar savo darbus (piešinį, rašinį) sakyti nieko blogo. Negalima vartoti sarkazmo ("aha, tikrai gražu") ir kitokiais būdais save pašiepinėti. Jei kokia draugė išgirs tave sakant kažką prasto apie save - pirksi visiems girdėjusiems žaidėjams po čiulpinuką ar kitą sutartą skanumyną.
Patirtis: Pati pasiūliau, pati save įsivariau į bankrotą. Panašiai visiškai nevalgiau saldumynų tą laikotarpį, kol žaidėm, nes viską išleisdavau prakeiktiems čiulpinukams. Bet po velnių - kokį mėnesį apie save nesakiau nieko blogo! (Arba tik labai labai nedaug).

◀ Žiūrėk į save kuo ilgiau. Ne, nepatariu spoksoti į veidrodį - išnaudosi per daug laiko, be to, atrodysi idiotiškai jei visą laiką priešais save tampysies vedrodėlį. Paprasčiausiai nusifotografuok (net jei nekenti to daryti) ir nustatyk kokią gražesnę savo nuotrauką kaip telefono ekrano foną (jei dažniau naudojiesi kompiuteriu - tada užsidėk tą nuotrauką ant darbalaukio). Tačiau patariu šitai vykdyti jau kiek apmažinus savo savikritiką, nes priešingu atveju pastebėsi tik savo minusus, o ne pliusus.
Patirtis: Tai dariau dukart. Pirmą kartą nieko gero nepastebėjau, tik dar labiau susigadindavau nuotaiką. Dabar, praėjus kiek laiko, kartoju šitą dalyką ir pradėjau suvogti, jog nesu tokia baisi, kokia įsivaizduoju esanti.

◀ Kišk savo riestą nosytę visur: dalyvauk, domėkis ir patirk. Skamba keistai, bet jei sėdėsi visą gyvenimą prie vieno ar kito ekrano, kompleksų tikrai neįveiksi. Kuo įvairesne veikla užsiimsi, tuo daugiau savo talentų ir šiaip teigiamų dalykų atrasi.
Patirtis: Pati visada buvau smalsi būtybė, manęs visad visur buvo pilna. Nežinau, gal tik man tai padeda, nes man patinka būti įvykių sukūryje... Tada užsimirštu ir mažiausiai galvoju apie savo trūkumus. Pabandyk, gal ir tau taip pat?

◀ Fotografuokis, o paskui reikalauk nuotraukų. Dar vienas, bent jau man tikrai padedantis dalykas. Pamatei, kad klasėje kažkas vis daro selfius - lįsk kartu į kadrą. Žinau, ir man tai atrodo gan fyfiška, tačiau pamačiusi nuotraukas pamatysi, kad kitų veidai lygiai tokie patys juokingi, kreivi ir ištįsę.
Patirtis: Visada bėgdavau nuo kamerų, dabar pati pradėjau prie jų lįsti. Kas, kad atrodai kaip prisigėrusi beždžionė ir dar padramblinta - pasižiūrėk: kiti atrodo dar baisiau! (Absurdiškas palyginimas, bet nesvarbu).

◀ Klausyk aplinkinių. Ne, ne savo priešų, kurie kartoja jog esi riebi karvė, nors tesveri keturiasdešimt penkis kilogramus. Klausyk  draugų, šeimos ir malonių pažįstamų - jie tikrai pasako, kai savikritiškumu peržengi ribas. Arba tiesiog paprašyk, kad įspėtų tave, kai save per daug kritikuoji.
Patirtis: Draugai visada sako: "Nu, Rugi!" Tai priverčia suklusti ir susimąstyti: galbūt rimtai perdedu?

Kolkas tiek, tačiau galbūt šis sąrašas kažkada pailgės. Įrašas galbūt nebuvo pats įtikinamiausias, jis verčiau buvo tik lyg dar vienas punktas man, priverčiantis pagalvoti, jog aš tikrai kartais perdedu. Gerai nepamenu, turbūt kažkada jau rašiau šia tema, tačiau kaip minėjau, įrašas kurtas tik lyg dar vienas signalas sau pačiai...

Jei kas turit dar kokių būdų kovoti su savikritika, mestelkit komentaruose, būsiu dėkinga!

Ir labai, labai labai noriu padėkoti draugams, kurie man visada primena, jog manyje ne vien mėšlo krūva, tai: Aistė (visada paguos, patars, sukiš tave į kampą su savo argumentais taip, kad nė negaliu drįsti su ja pasiginčyti), Gustė (visad kartojanti "nu Rugi", ir vis man prikaišiojanti, kokia aš savikritška (tačiau pati iš to pačio luomo)), Monika, Egita, kitos klasiokės (niekad negailiančios komplimentų, kartais perdėtų, tačiau visad primenančių, jog manyje galima surasti dar kažko gero. Be to, ačiū joms visoms, nes kartu žaidė tą "Nesakyk apie save nieko blogo" žaidimą). Ačiū joms labai, nes taip gera žinoti, jog man kažkas padeda (kad ir netiesiogiai) įveikti savo ydą!

Nei me nei be - tai apie Aną, tai apie šokoladą

Vakar gavau, šiandien pabaigiau Anos Frank dienoraštį. Patiko, galbūt labiausiai prie knygos pritraukia tas faktas, jog visa tai rašė ne profesionalus rašytojas, o mano metų paauglė. Nebuvo vietų, kurios pravirkdytų, priverstų balsu juoktis ar keltų kitokias emocijas. Visgi - tai paprastas dienoraštis. Žinot, kas pasikeitė nuo XX a. iki dabar? Amžius vaikų, sužinančių visus tuos dalykus. Taip keistai atrodė, kai keturiolikmetė ima aiškintis, kas tiksliai pas bernus kelnėse randas, o šiandien jau net vadovėliuose dvylikamečiams rašoma (jau nekalbu apie šiaip žinojimą ir be biologijos vadovėlių).
Nebuvo knygoje vietų, kur galėčiau išsirašyti citatų, nes mintys - kaip mano. Tik vieną Anos mintį nusirašiau (nuotraukoje gal kažkiek matyti...)
Ko labiausiai trūko? Pabaigos. Taip norėjosi, kad kažkas vaizdžiai būtų aprašęs, kaip naciai įėjo į slėptuvę, kaip juos išvežė į stovyklasi tik surašyta kas, kada ir kaip mirė. Ech, graudu. Tikrai trūko pačio įdomumo.

Šiandien pirmą kartą per atostogas iškišau nosį laukan. Vėlgi - per prievartą (įnešti malkų ir iki parduotuvės, avižinių dribsnių parnešti...). Velnias, kaip tingiu. Dar taip nėr buvę...
Geriausias dalykas per visą dieną - mamos išvirtas karštas šokoladas. Tik pradėjus jį gerti sakiau, kad išgerčiau kokius penkis puodelius, bet įpusėjusi antrąjį supratau, jog labai nusišnekėjau. Taip buvo gaila išmesti tokią skanybę - net pusę puodelio! Niekas nenorėjo (ir vieno buvo kitiems užtekę...), tai šiaip ne taip išpliumpiau savąją antrąją porciją. Dabar apie kažką saldaus net pagalvoti nenoriu. Brr. (Niftiemu, bet kas man jaunai)

Ačiū visiems, kurie pasiūlė knygų - sąrašas tapo tikrai netrumpas ir jei tik bus daugiau laisvo laiko, skaitysiu. Oj, skaitysiu tol, kol akys išlįs iš akiduobių ir tapsiu visiškai akla (ir net ne pusiau akla, kaip dabar). Nors tikiuosi, kad neprireiks man tos aklųjų lazdelės ir akinių. Brr.

Gero vakaro, nesušalkit, nesusirkit (jei jau sirgsit - pasveikit iki mokyklos, priešingu atveju mokytojai džiaugsis jūsų nematydami, chi chi) ir pasistenkit dažniau šypsotis. Juk žinau, kad tavo šypsena pati gražiausia! ;-)

*Pildau, nes nesveikai noriu kažkam išsipasakoti*

Visą vakarą nesveikai norėjau miego, bet vis su tokia mintim varčiausi lovoj: "nu Rugile, gi atostogos, kaip čia atrodys, jei nueisi miegot net anksčiau, nei į mokyklą eini? Gi ryte ilgai miegosi, iki pat dvylikos galėsi, kam čia daba taip, o vakare visos linksmybės...". Aha, linksmybės. Iš neturėjimo ką veikt susikūriau connected2.me anketą, neišmokau naudotis, ištryniau. Facebook'e vis spaudinėju "perkrauti" mygtuką, kol galų gale nieko naujo nebeparodo. Parašiau porai draugų, kuriems retai rašau - užsiemę, tad "su kuriais dažniausiai bendrauju" net netrugdžiau. Galų gale peržiūrėjau senas nuotraukas, apsiverkiau (mintyse. Šį kart realiai neverkiau, per daug tingiu) ir nusprendžiau dabar jau eit miegot. Jau visa valanda, kaip vartausi, o užmigti negaliu. Nors miego noriu, labai netgi. Ryte vėl būsiu juodais paakiais, bet koks skirtumas? Vis vien iš namų nelįsiu.

Ech, labanakt, reikia bandyt nulūžt... 

Tingiu

Mano atostogos slysta pakankamai lėtai. Neįdomiai. Tingiai. Jos - ištisas kimarinimas. Nieko neveikimas arba tiesiog sėdėjimas susivėlusiai. Bet po velnių - man tai patinka!

Retai sau leidžiu taip tingėti ir nepriekaištauju. Būna, draudžiu sau ištisą dieną gulėti savo lovoje - vis tiek guliu. Būna, kad pasilepinu save ir ištisas dienas miegu, tačiau paskui pykstu ant savęs. Bet dabar kitaip. Galvoju, kas galėjo turėti tam įtakos? Turbūt paskutinės dvi savaitės, kai namo grįždavau tik šeštą arba vėliau (šiaip nebūtų vėlai, bet aš mėgėja namo parsirasti anksti). Ne, nesiskundžiu. Man patinka toks gyvenimo ritmas. Tada nors atostogos turi prasmę.

Šiandien kažkiek nusibodo tingėti (pabrėžiu - kažkiek), tai įdaviau mamai vieną iš trijų bibliotekos knygų (antroji pas draugę, trečioji - spintelėj) ir paprašiau parnešti kokią kitą iš bibliotekos. Vis vien eis pro šalį. Dar įkišau sąrašą su knygų pavadinimais, kurių norėčiau. Mano džiaugsmui - gavau vieną! Tai Anos Frank dienoraštis. Net pačiai keista, kad užsimaniau tokios knygos. Niekad nemėgau istorijos ir nelabai dėmesį skirdavau dienoraščio tipo knygoms. Bet ši užkabino. Gal paprastumu, gal rašytojos panašumais su manim. Nors knyga gan sena, pasakoja dar 1942 metų įvykius - stebiuosi, kaip viskas nedaug pasikeitę. Paauglių požiūris į pasaulį, kartų kovos ir panašiai. Tegu tik pabando kas nors pasakyti "O mano laikais buvo kitaip!".

Ir jo, pradėjau daryti darbą ekologiniam (nežinau, kodėl jis taip vadinasi, nes jis visiškai nesusiijęs su ekologija) konkursui. Piešti nemoku, užtat paklijuoti ir kitaip padaryti piešinį sugebu.
Konkursų eilėje - "Bebras" ir merginų matematikos olimpiada. Pernai abiejuose žiauriai pasisekė, tačiau šiemet nieko nesitikiu. Per vasarą visas mano loginis mąstymas stebuklingai išgaravo. O gaila.

Tikiuosi, atostogų ritmas nepagreitės. Retai jos trunka tiek ilgai...

Ir turiu vieną prašymą. Gal kas turit pasiūlyti kokių knygų, tinkančių skaityti keturiolikmetei paauglei? Ne, man neįtinka tos "Berniukas sutiko mergaitę, abu iš pirmo žvilgsnio vienas kitą įsimylėjo. Berniukas vos nemirė, mergaitė verkė. Tačiau tada viskas stebuklingai pagerėjo ir visi laimingai gyveno". (Rekomenduojamos literatūros sąrašas aštuntai klasei - beveik viskas, ką skaičiau penktoje. Ar aš per greitai augu, ar sąrašų sudarinėtojai per lėtai sensta?). Visų prašymų lauksiu komentaruose! Iš anksto ačiū.

Nes mes privalom judėti sukūry

Vakar pusantros valandos susirašinėjau su lenkėmis. Keistas jausmas, kai tik prieš porą dienų susipažinom, pakankamai susibendravom, o jų jau niekada gyvenime nebesutiksiu. Niekad niekad. Gal kurį laiką dar bendrausiu su jomis veidaknygėje ar snapchat'e, bet vėl - neamžinai.

Susimąsčiau.

Kiek buvo tokių atvejų, kai su kažkuo bendravau, juokiausi, kartojom, jog niekad nepamiršim to ar ano įvykio, tačiau visa tai ir užsibaigė žodžiais? Kiek buvo žmonių, kai jei ne jiems, tai bent sau pažadėjau, jog niekad nepamiršiu jų pačių, tačiau jei išplaukė iš mano minčių užleisdami vietą kitiems?

Būtent, kitiems. Žmonės keičia vienas kitą. Su kuo kasdien kažkur eidavau prieš porą metų, šiandien sutinku vos kartą per savaitę. Ką laikiau visiškai pasikėlusiu prieš keliolika mėnesių, su tuo puikiai bendrauju šiandien, bet kas žino - gal ryt vienas kito net nebepažinsim? Kuo pasitikėjau prieš porą dienų, tam nė žodžio apie save nebesakyčiau... Apie kurį sakiau, jog "Jam nieko nepasakosiu", laisvai atsiveriu šiandien...

Viskas taip keičiasi. Veidai, prisiminimai, ketinimai... Nieko nėra amžino. Draugai nyksta kartu su rudeniniais lapais ir gimsta kartu su pavasario paukščiais. Nes žmogus negali būti amžinas - jis privalo suktis kartu likimo rate. Jis per silpnas plaukti prieš srovę, ir per stiprus stovėti vienoje vietoje... Nes žmogus - tik dalelė to rato: tik sukasi, sukasi, ir sukasi...

Kai veselė baigiasi...

Fainiausias vakaras šiais mokslo metais. Aš rimtai sakau jums - pats pačiausias party, bet iki Kalėdinio karnavalo.

Kai visi maždaug susirinkom, auklėtojos kabinete pasileisdom pačias geriausias dainas - "Margarita", "Kažkada", "Raudoni šermukšniai", "Juoda orchidėja" ir kitus hitus. Tūsinom, o jei kitaip - apšilinėjom prieš vestuves.
Jau pakankamai pavargę pradėjom vaidinti vestuves (man vėl pakeitė galvos apdangalą, atrodžiau kaip kūdikis iš reklamos "Baby born baby born!". Šiaip viskas normaliai, nesusimaišėm, suvaidinom labai gerai (bent jau mokytojai taip sakė. Bet ar gadins vakarą jaunimui tiesą sakydami?). Šokyje nesusimaišiau (!!!).
Persirengėm, puolėm valgyt. Tradiciškai - kol dar yra, desertas, tada kitas rimtas maistas. Atsisėdom priešais visą salę už stalų, ir kaip tik pradėjo kalbas sakyti. Kalbančius tik fotografuoja, fotografuoja... O ir mes antram plane. Maždaug - šypsokis, (ne)mus fotografuoja...
Prasidėjus diskotekai beveik niekas nešoko (problemos su šviesa, nemoka išjunkti jos žmonės). Vėliau kiti aštuntokai užvedė visą salę, ir žiauriai fainiai buvo. Kai visi susikabime traukinuku ir ne visai į ritmą vis šaukia "hey", arba kai visi mažina ratą vis rėkdami... Gerklę prarėkiau, bet nieko. Lenkai nešoko (tik viena lenkiukė), turkai varė kai reikalas, belgai irgi. Žodžiu, tik lenkam nelygis.
Tarpuose tarp šokių sėdėjom ant fotelių, kur ant gretimo turkai sėdi. Klasokė demostravo (ne)tyliai savo turkų kalbos sugebėjimus, pasekmės - turkiuko kreivas žvilgsnis ir toks pedo smile.
Žiauriai daug juokėmės, iš ko, realiai net ne pamenu.
Aj, jo, dar tortą valgėm, kurio ~80 žmonių nė pusės per visą vakarą neįveikė ir prie baliaus galo šokom turkiškus šokius, kai turkai rodė savo tradicinį žingsnelį (susikūprini, išiesi rankas į šonus, spragsi pirštais ir vaikštai nuo kulnų), ir visi kartoja. Ta prasme, visi, nors ten šiaip vyrų šokis (o kas man jaunai?).

Išvažiavau kiek anksčiau nei vestuvės visiškai baigėsi, nes buvau žiaaaaaaauriai pavargusi. Ir esu. Nežinau, kaip ryt atsikelsiu į mokyklą, bet nors esu nepaprasta laiminga.
Automobilyje žiūrėjau į naktinį dangų, kuris buvo kaip niekad giedras ir gausiai nusėtas žvaigždėmis, ir susimąsčiau: kodėl tai, ko taip ilgai laukei, šitaip greitai baigiasi? Savaitėmis repetavom, ruošėm vestuves, o šast - per keletą valandų ir neliko... Net nesvietiškai liūdna pasidarė...
Iš karto atsiprašau už akies klaidas, teksto nebeskaitau, per daug pavargau... Rašiau šiandien, nes kaip visad bijojau, kad ryt nebeprisiminsiu... oj ta mano logika.

P.S. Nuotrauka iš mergvakario, bet ir šiandien viskas panašiai atrodė, tik bet tautinių rūbų ir daugiau rate. Jei atsiras kam pretenzijų dėl šios nuotraukos viešinimo - sakykit, tuoj pat trinisu.

Kai "Comenius" startuoja

Aha, su užsieniečiais bendrauti yra gerai. Nesupratai - pasakei "Can you reapeat (taip rašosi?) it?", pasakė kitaip ir viskas aišku. Nežinai ką atsakyt? Pamikčioji, pa-aaa-ini, surezgi kažką, ir vsio. Anglų žinias pagilini, o jei nepagerini, tai bent sužinai, kiek moki.

Šią savaitę mūsų mokykloje vyksta "Comenius" projektas. Privažiavo visokių turkų, lenkų, ir belgų... Turkai anglų nemoka, iš lenkų tik viena mergička faina, o kiti kažkokie velnio garbintojai (nešioja apverstus kryžius), na, o belgai labai malonūs, tik tiek, kad moksleiviam Lietuva ne prie širdies kažko...

Žodžiu, važiavom su tais kitataučiais iki gretimo kaimo, po muziejų pavaikščiojom, iki kavinės, kur žirgynas yra, o paskui vėl atgal į mokyklą. Nieko gero ten, apart to, kad susipažinom su atvykėliais.
O mokykloje laukė mergvakaris. Ne, ne tas šiuoliaikinis su pempelių tortais ir panašiai, o lietuviškas, tradicinis.

Atrodėm achujienai. Aš - krūčiausia. Katra esu nuotraukoj net nežadu sakyt, ir taip aišku (veidus uždengiau saugodama asmenines teises, ar ką ten tokį). Jo, visi (tarp jų ir aš) vadinom mane karvių melžėja. Akurat tas apibūdinimas.
Pavaidinom, parodėm kas ten vyksta, o paskui valgėm. Daug šumuštinukų, sūriukų ir panašių plauko dalykėlių. Priaugom kilogramų, reik juos numest. Vo tada tai šokom. Ne, ne kaip paprastam diskane, o tikrus liaudies šokius. Iš pradžių visi bambėjo, kad šokt reikės, bet paskui taip įsivažiavo, kad nu. Nieks nekviečia į ratą šokt? Pati įlendi. Nei vienas berniokėlis nevadina patrypčiot? Susirandi laisvą klasiokę, ir varai. Žiauriai linksma buvo. Šokt nemokam, belekaip varinėjam, bet smagu užtat. Pačios sau fainos, kitaip tariant. Buvau vienu metu tapus etatine vandens nešėja, kai visi ištroškę, o aš mamulė nešioju gert vaikam. Jo, smagu.

Bet žinot, kas geriausia buvo? Šiandien ne vien aš raudona buvau, o daugiau nei pusė salės. Toks nerealus jausmas, kai nors kartą prie minios pritampi...

Kojas skauda, pilvą skauda (kuncė buvo...), galvą irgi, bet nors širdies ne. Ryt vestuvės, dar smagiau bus. Greičiau tas rytojus...

Nusivyliau gyvenimu ir dantistais

Žinot tą jausmą, kai pas dantistę važiuoji su didžiausiu džiaugsmu?
Ne, tikriausiai.

O aš žinau.

Šiandien man turėjo nuimti viršutinę breketų dalį (!) ir (!!) nuėmė (!!!). Buvau tooookkia laiminga, kai juos nuiminėjo. Kai viską padarė, jau norėjau stotis nuo tos kėdės, bet dantistė tarstelėjo "pala dar biškiuką, pameni seniai seniai tokią košę dėjom, kad antspaudą gautumėm?". Jo, kur čia pamirši. Tada rugsėjo pirmosios proga gavau ūsus. Jau peršikau, žinokit. Padarė tą antspaudą (vos visų dantų neišrovė) ir mano mamai sako: "Nu mama, ateikit biški".
Ir išstraukė dantistė 2 įrenginius: plokštelę ir kažkokį plastmasės gabalą. Pradėjo vardint jų pliusus ir minusus, liepė išsirinkt, kurį nešiosiu. Pasirinkau plokštelę, su kuria švepluosiu ir spjaudysiuos visus tris mėnesius, jei daugiau nereikės. Nu ir nachui, nesikeikiant. Dar ir dabar nedašunta, kokio velnio man ta plokštelė, kai nešiojau ūsus (tokį daiktą, kai visi galvoja, jog tau darys sprando operaciją) ir breketus - visus du su puse metų praturėjau.
Taip džiaugiausi, taip džiaugiausi, kad bent visų viršutinių metalų atsikratysiu, o čia blet...

Sakau jums, gyvenime nebesidžiausiu važiavimu pas dantistus. Gyvenime. Nusivyliau visiškai.

P.S. Prieš man mirštant, priminkit, kad įvardinčiau kiek įrenginių ant dantų esu nešiojus. Deriam, bus visi kokie tik yra sukurti, išskyrus kokį vieną?

Jei tau liūdna, tiesiog išsišiepk.

Jei kartais netyčia savo šypseną palikai mokyklos spintelėje, pats metas susikurti naują. Skaityk punktus, o po kiekvieno atlik tai, kas parašyta. Jokiu būdu neskaityk visko iš karto! Sėkmės šypsantis!

1. Įsijunk tą dainą, kuri tave ramina. Nesvarbu, kokio žanro daina bebūtų - rokas, džiazas, pop'sas ar dar bala žino kas - ir nusistatyk taip, kad daina vis grotų ir grotų iš naujo. Stenkis išsirinkti tokią dainą, kuri tave sugrąžintu kažkur, kur tau buvo gera, kad primintų tai, ko niekad nenori pamiršti. Nesistenk per daug gilintis į žodžius, ypač jei jie ne visai į temą. Tiesiog įsiliek į ritmą, atlikėjo balsą ir mėgaukis. Leisk muzikai užvaldyti visą tave ir nunešti, kaip jau minėjau, prie šilčiausių prisiminimų.

Jei perklausius dainos porą kartų nepradėjai šypsotis, skaityk antrą punktą.

2. Pažvelk į paveiksliuką apačioje. Aha, ir aš žiūriu į jį jau keliolika minučių. Bandau įsivaizduoti banano nosį, akis... Kaži, jos šypsosi? Žiūrėk į tą paveiksliuką (vis dar klausant muzikos). Leisk savo fantazijai pasireikšti - mintyse (o gal ir popieriaus lape) pripieš šiam bananui tai, kas tau tik šaus į galvą. Gal veidą, gal du kokosus, o gal šį screenshoot'intą paveiksliuką paversi tuo, kas tave šią ar aną dieną beprotiškai linksmino? Svarbiausia - nebijok sau atrodyti kvailas. Dabar tau viskas galima.

Jei dar nenusišypsojai, skaityk sekančią pastraipą. (Tarp kitko, čia aš jau plačiai šypsojausi ir tamsai rodydžiau savo metalus dantyse.)

3. Parašyk žmogui, su kuriuo galbūt mažai bendrauji. Kurio vardą tarp sms'ų seniai (arba išvis!) neregėjai. Kodėl rašyti žmogui, su kuriuo galbūt mažiausiai nori bendrauti? Draugai ims labai guosti, nevykėliškai  bandys pakelti nuotaiką ir panašiai. Tik šiaip pažįstami geriausiu atveju paklaus "ko be nuotaikos" ir atstos. Jei "pataikysi" parašyti žmogui su gera nuotaika ir šnekumo fazėje, didelė tikimybė, kad jis privers tave pamiršti dalykus, dėl kurių liūdėjai.

Ei, dar nesišypsai? Tai ko dabar taip? Ai, skaityk toliau.

4. Daryk tai, ką mėgsti. Laisvalaikiu rašai? Daryk tai dabar. Pieši? Sukur kažką naujo. Mėgsti bendrauti? Parašyk penkiolikai žmonių ir lauk jų atsakymų! Svarbu: iškelk sau tikslą. Tarkim: "nutapysiu patį ilgiausią paveikslą, kokį esu tapęs", arba "padarysiu taip, kad man vienu metu rašytu dvidešimt penki žmogučiai". O kodėl ne?

Nu jei jau dabar nesijauti bent kiek laimingesnis, skaityk paskutinįjį (o velnias, paskutinis jau) punktą.

5. Imk ir šypsokis. Per prievartą. Sėdėk išsišiepęs tol, kol paskaus žandikaulius arba kol prisiversi nuoširdžiai šypsotis. Atrodysi kaip dalbajobas, tačiau prisimink - tamsai nė motais, kaip tu atrodai ar koks esi. Tiesiog sėdėk ir šyosokis, jei per daug nuobodu - analizuok šalia skambančios dainos akordus (net jei nenusimanai muzikoje) ir dainuok. Jei nemoki šypsotis dainuojant - pats laikas pramokti tai daryti! Kriok iš visos dūšios, išliek viską, kas susikaupė. O jei tingulys neužvdė, gali ir šokti. Dabar tikrai būsi dalbajobiškiausias iš dalbajobų, bet kas matys? Tik tu, muzika ir tavo šypsena. Būtent - tavo šypsena. Tu privalai šypsotis. Nes Žemėje yra toks žmogus, kuris tikrai nori, kad būtum laimingas!

Jau šypsaisi? Žinojau, kad gali. Žinojau, kad moki. Velnias, kokia graži tavo šypsena! Ar kada pagalvojai apie tai?

Ramybė.

Sušalusi mergaitė stovėjo autobusų stotelėje ir kantriai laukė savo autobuso. Ji buvo nežmoniškai pavargusi, kojos pačios linko, o nugara vos ne vos telaikė kuprinės svorį. Papūtė šaltas vėjo gūsis - mergaitė iš šalčio sudrebėjo. Nieko nepaisydama užsitempė savo šaliką aukščiau nosies. O, dabar jau geriau.
Galbūt geriausias dalykas, nutikęs tą vakarą buvo autobusas. Ne, ne tas prirūkytas ar visiškai nešildomas. Tas mažas, kur vienoje vietoje sėdynės "žiūri"ne į priekį, o į galą. Kuris yra maloniai šiltas. Ir nepaprastai minkštas.
Ji atsisėdo į atvirščią vietą ir užsidėjo ausinukus. Mergaitė visu garsu įsijungė šitą dainą. Švelnus balsas ramino mergaitės sielą, gitaros ir pianino skambesiai kėlė nostalgiją, o žemi tonai virpino širdį. Jai nerūpėjo, kad galbūt sėdinys priešais ją netgi girdi, ką ji klauso. Mergaitei nerūpėjo ir tai, ką pagalvos žmonės, kai ji žiūri į besikeičiantį peizažą už lango ir šypsosi. Taip, dabar ji laiminga, nes viskas, ko jai trūko iki pilnos laimės - tai muzika, šiluma, minkšta vieta atsisėsti ir ramybė.
Mergaitė nenorėjo, kad ši kelionė baigtųsi. Nors ausų būgneliai kone sprogo (ji nepratusi muzikos klausytis itin garsiai), bet ji jautėsi neapsakomai gerai. Laiminga. Taip, tai tinkamiausias žodis, apibūdinantis jos penktadieninę nuotaiką.
Tačiau norom nenorom ji pasiekė savo kelionės tikslą. Taip, teko pripažinti, jog tas pusvalandis ramynės buvo brangesnis už auksą. Mergaitė per tą patį šaltį kiūtino namo, tačiau persirengusi ir pavalgiusi ji krito į lovą su didžiuliu puodeliu žaliosios arbatos, ta pačia, tik tyliau grojančia daina ir savo mintimis. Taip, ramybė. Tai yra tai, ko labiausiai trūko mergaitės kasdienybėje. Dabar ji ją gavo. Neapsakomas jausmas, kai išsipildo viena iš didžiąsiu šių dienų svajonių.

O kaip slenka Tavo penktadienis? Kokios nuotaikos? Papasakok, nepaprastai noriu paskaityti, kaip kiti leidžia savo laisvadienių pradžią.

Nuo minčių siūlų kamuolio iki paskatinamųjų šūksių

Nežinau, kiek kartų rašiau ir tryniau sukurtą tekstą. Minčių daugybė, o visos per daug padrikos. Žinau, manosios niekada nebus pakankamai rišlios, bet šį kartą sakinių suderinamumas buvo žemiau nulio.

Ko aš tik šįvakar neišbandžiau, kad tas mintis ištrinti, ar bent jas sureguliuoti...
Grojau - minčių padaugėjo.
Rašiau - nieko gero negavau, apart to, jog suvokiau kokios tos mintys nerišlios.
Žaidžiau su telefonu - deje, išjungus telefoną visi apmąstymai grįžta.
Naršiau internete, skaičiau - niekaip nesisekė suvogti, ką skaitau. Mintys tiesiog užliejo mane nuo pirštų galiukų iki pat galvos plaukų.
Vienintelis dalykas, kurio nebandžiau - klausytis muzikos. O reikėjo. Na taip, mano maišalynės kaltininkės niekur nedingo, tačiau bent jau kai kurios užsislėpė už melodijos ar bumčikų širdies drebinimo, o kitos atsistojo ten, kur reikia. Nuostabus jausmas.

Dabar vienintelės mintys galvoje - visa, kas įvyko. Šiandien. Vakar. Preaeitą savaitę. Praeitą mėnesį. 2014 vasarą. Apskirtai 2014-uosius metus. Arba per visą mano trumpą gyvenimą.
Bandžiau suskaičiuoti, kiek akimirkų visa siela jaučiau, jog gyvenu. Vienas plius vienas suskaičiavau iki dvidešimt trijų. O pasiekiau tik liepos mėnesio pradžią (skaičiuojant atgaine data nuo šiandien)...

Vestuvių repeticijos.
Kepti koldūnai ir daug juoko iš nieko.
Juokas iš procentų ženkliuko.
Vieno bernioko sms'ų perliukai.
Tas jausmas, kai paskutinę sekundę ateini į autobusą, sutvarkęs trigubai daugiau reikalų nei planavai.
Rugsėjo pirmoji, kai visi tie patys, nors nežmogiškai pasikeitę...
Taip ir neįvykusios vasaros palydytuvės.
Lietingos rugpjūčio dienos, praleistos rūsyję ir plepant.
Netvirtos sūpynės, nutrūkusios nuo mano svorio.
Aitvaras, įstrigęs tarp elektros laidų.
Stovykla.
Jaudulys prieš ją.
Vandens karai karštą dieną.
Maudynės ežere su visais rūbais ir dar saulei leidžiantis.
Mokslo metų pabaiga.
Išvyka į Belgiją.
Nerealios nuotraukos iš jos.
Kimaras viešbutyje iki nulūžimo.
Baimė prieš Blegiją.
Mąstymai bėgti prieš pat įlipant į lėktuvą.
Fortepijono egzamino dešimtukas.
Savęs nevaldymas per patį egzaminą, kai tiesiog nebežinai ką groji.
Solfedžio egzamino dešimtukas.
Kai, rodos, išsittaukei sunkiausią biletą, kurio prieš egzaminą neprisiminei, o parašei idealiai.
Saulės palydėjimas su riedučiais ant kojų.
Savaitgaliai, paskirti ruoštis egzaminams.
Penktadienių "šventimas" "Kavakuki" kavinukėje.
Daug beprotiško juoko.
Dar daugiau šypsenų.
Renginys Kovo 11-osios proga, kai klasė turi dainuoti. Įbrendam į miškus, tačiau visi nesveikai laimingi.
Kalėdinis karnavalas, kurio taip laukei, bet taip greitai baigėsi.
Ir dar...
Ir dar...
Ir dar...
Ir dar daugybė...

Kartais guli ir šypsaisi. Tada tikrai jauti, jog verta buvo vargti. Vietoj to, kad eitum miegoti, dar kartotis egzaminams. Liūdėti. Juoktis. Rizikuoti. Bijoti. Išdrįsti. Pajausti. Mylėti. Gyventi.

Po velnių, kam po pamokų eiti namo ir žiūrėti "Simpsonus", kai gali apsiimti šimtus veiklos, nespėti, kitą dieną pabaigti ir galbūt po metų ar dviejų nesvietiškai džiaugtis? Kam atiduoti laiką nieko neveikimui, kai gali šitiek daug pamatyti, pajausti ir išgyventi?

Pabandyk vieną mėneį sutikti absoliučiai visur dalyvauti. Nesvarbu, kad valgyti gausi penkiom valandom vėliau nei įprasta. Nesvarbu, kad kažkas nesiderina. Bandyk, ieškok išeities. Pamatysi, jei ne rytoj, tai gal prieš mirdamas prisiminsi tą dieną, kai buvai bejėgis ir visiškai išsunktas, tačiau neapsakomai laimingas...

Nes juk gyvenam tik kartą. Išnaudok kiekvieną tau suteiktą šansą, nes antrojo gali ir nebebūti...

:DDDDDDDDDDDDDDD

Tas jausmas, kai per daug debiliškai juokiesi savo tamsiame kambaryje. Juokiesi, negali sustoti. Tas vietas, kur turėtų būti toks dalykas kaip presas, nežmoniškai skauda. Keista, bet tas skausmas patinka. O kur nepatiks, kai juokiesi iš...

...iš išvaizdaus, bet bendravime visai įgūdžių neturinčio vaikino, kuris bando pakabinti tavo draugę. Tas berniokas, kiek žinau ir kiek pats yra sakęs simpatizavo tik toms, kurios pačios ant kaklo kariasi, o dabar įsigeidė per daug nepasiekiamos.

O draugė visus jo perliukus siunčia man (ne visus, ot py py dama jin yra. Aš taip dar labiau juoktis norėčiau...).

Su mielu noru čia visus jo šedevrus išrašyčiau, bet gerbiu draugės ir jo (cha) privatumą. Bet oi, nebegaliu, pilvas į aštuonias dalis jau plyšta. Taip nusišnekėti net aš nesugebėčiau. Nu velnias, tikrai jis kažkoks dalbajobas, nors ir primeta bala žina kokį aukštuomenės ponaitį...

Gal kas turit man ir draugei tablečių nuo juoko,  jam - nuo "nemoku kabint merginų" sindromo? Pirkčiau visas tas tabletes ir su mielu noru jam pakiščiau. Rimtai aš.

Eilutės, kritusios iš oro

Tu tik pažvelk į jo akis -
Paskęsi tuoj šviesioj žydrynėj,
Nudžiuginsi sau sielą ir širdis
Bei pamirši tyrą kasdienybę.
Tu pabandyk užmerkt ausis -
Pajausi muziką jo balso,
Tylėsi virpesy paskendus,
O jis diminuendu tau kalbės.
Pabandyki tu užmiršt jo veidą -
Naktim sapnuos regėsi jį,
Dienom vis kartais prisiminsi
Ir iki tol, kol pamatysi jį.
Jausmai tavieji vis banguos,
Ramiu gyvenimu neguos,
Pasiūlys tau šypseną ir laimę
Arba tą tylią smuiko psalmę...

Šitam žodžių kratiniui apibūdinti tinka trys raidės - WTF. Rodos, niekam simpatinų nereiškiu, o mintyse va iškilo tokios eilutės. O tau taip nebūna?

Nakties tyloj numirus

Pabandykite prieiti prie bet kurio asmens ir paprašykite jo nupiešti naktį. 50% personų atsisakys piešti, 45% nupieš žvaigždes ir vienišą mėnulį, o likę 5% sugalvos kažką mandresnio.

Pagalvojau, kaip aš pavaizduočiau naktį? Tikriausiai visą lapą juodai uštušuočiau. Visiškai juodai. Naktis - fantazijų metas, tad toje juodoje jūroje neįstatyčiau visko į rėmus. Lai ta tamsi spalva leidžia lietis mintims ir fantazijoms - lygiai taip pat, kaip ir tikra naktis.

Jei paprašytume praeivių naktį aprašyti - tą padaryti būtų daug lengviau.. Čia visi neatsisakiusieji prikurtų tik vienetinių darbų. Nebūtų dviejų vienodų tektų. Kiekvienas darbas būtų savaip originalus ir nepaprastas.

O kaip aš aprašytčiau naktį? Turbūt maždaug taip:
Naktis - tai pati tikriausia muzika. Ji kurtina nekeldama garsų ir migdo visai netylėdama. Įsiklausyk, kaip ji tau dainuoja - rodos, visiškai be natų, tačiau mintyse vis vien girdime tylią melodiją. Naktis yra toks padaras, kuris sugeba iš mūsų paimti visą gėdą ir drovumą, bei priskiepija daugybę minčių su svajonėmis. Kaip manot, kodėl daugiausia žmonių meilėje prisipažįsta būtent naktį, o geriausi meno kūriniai taip pat gimsta būtent šiuo paros metu? Naktis sugeba nuklaidintinti į toliausius savęs kampelius ir dar neatrastas vietoves. Pavyzdžiui, juodosios skraistės glėbyje visad randame tai, ką buvom daug laiko pamiršę arba palikę, nakties minčių skrynioje randame vis kažką naujo... Naktis moka atimti visas jėgas ir tuo pačiu jas grąžinti. Vienas liūdnas prisiminimas - tu jau vos gyvas, o sulaukęs mielos žinutės nuo dar mielesnio žmogaus tarsi antrąkart gimsti. Pabandyk sulaužyti nakties taisykles - miegoti ramiai neteks, o jei tekėsi pasroviui, lauk saldžiausių sapnų, kurie turi teisę išsipildyti. Naktis - tai geriausia draugė ir pati didžiausia priešė...

Pabandykite ko nors paprašyti naktį apdainuoti. Tuojau pat išgirsite serenadų, noktiurnų ir kitos nakties muzikos virtines.

O aš tylėčiau. Kaip kapas, kurio niekas seniai nebelanko. Nes naktis - tai tylinti muzika, prisotinta begarsių melodijų...

O kaip Tu nupieštum, aprašytum ir įgarsintum naktį? Papasakok. Noriu išgirsti Tavo nuomonę.

Spalio dešimtosios skausmas ir/arba nerišlybės laimėtojas

Iš karto perspėju: šis įrašas tikrai nebus toks "imkit manęs ir gailėkitės". Tiesiog kartais liūdesio prisikaupia per daug, ir norisi kažkur išsilieti...

Prabėgo iš ties daug laiko. Daug, jei galvosim, kaip tą ar aną žmogų seniai bemačiau. Nedaug, jei kalbėsim tik apie skaičius. Šeši metai. Šeši įvykių, nuoskaudų ir džiaugsmo kupini metai...

Kartais pagalvoju, kas būtų jei jis būtų čia. Tomis sekundėmis tampu tikra savaudė... Pagalvoju, kad turbūt nereiktų niekad sukti galvos "kas parveš mane namo iš miesto". Nereiktų skaičiuoti kišenpinigių ir nereiktų ant vienos rankos pirštų skaičiuoti savo dienų kur toliau nei kaimas ir miestelis. Nereiktų kas vakarą liūdėti ir kvailai tikėti, kad jis čia. Nereiktų vakarų leisti vienai su muzika arba prie televizoriaus visiškoje tyloje. Nereiktų jaustis kartais tokiai vienišai ir niekam nereikalingai. Nereiktų visiems atsakinėti į klausimą "o kur jis? Kas jam buvo?" ir pasakoti tą pačią istoriją, tik dalį nuslepiant arba viską išpasakojant. Apskritai, vakarų su ašaromis stipriai sumažėtų...
Būčiau tokia kaip dauguma.

Bet tada pagalvoju - o jis? O jis, ar jam būtų gerai? Jei būtų buvę gerai, nebūtų reikėję pasitraukti iš gyvenimo. Būtent, kas man skaudžiausia. Kad jis mirė ne savo mirtimi ar nelaimingo atsitikimo metu, o savo noru. Tada turiu teisę ieškoti kaltų. Randu du. Arba vieną.
Nekenčiu to žmogaus. Nekenčiu, kai su juo reikia bendrauti. Tačiau esu priversta. Nekenčiu to asmens. Nuoširdžiai nekenčiu.
Kartais mintyse tyliai pasakau: "Kaip man tavęs trūksta...". Žinau, kad jis girdi ir žino. Žinau. Tiesiog jaučiu. Suprantu - keista ir naivu taip manyti, tačiau kitaip negaliu. Galbūt tai mane ramina?
Kokia aš savanaudė. Juk jam čia, žemėje, buvo tikrai blogai...

Taip, tas "jis" - mano tėtis. Tėtis, lygiai prieš šešerius metus, spalio dešimtą pasirtraukė iš čia. Iš galbūt gražiausio ir vienintelio gyvenimo.

Puikiai pamenu tą dieną. Žinau, rašiau jau kažkur. Prisimenu, kad man tądien reikėjo į muzikos mokyklą. Savo pamokos laukiau pas mamą darbe, mamai kažkas paskambino. Mačiau, kaip ji išlekė kitan kambarin ir verkė. Bet per mažai, mano manymu. Nežinau, kaip, bet suvokiau: "tėtis. Jam kažkas nutiko". Turbūt manęs laukiančios solfeždio ir pianino pamokos tapo bereikalingomis. Taip, aš į jas ėjau, mama man nieko nesakė. Tačiau žinojau, kas nutiko. Tikrai žinojau, nors kaip - nesuprantu. Po visos dienos vaūiuojant namo mašinoje tylėjom. Tačiau kažką sakyti buvo beviltiška. Namie jau pasitiko močiutė, kuri pradėjo sakyti: "Mama kažką sakė?" Aš papurčiau galvą. Močiutė linktelėjo, pasisodino mane ant kelių ir pasakė: "Tik neverk. Viskas gerai. Tėtis mirė", ir pati pradėjo verkti. Verkiu ir aš. Mama tik stovėjo netoliesie ir tylėjo...

Nekenčiu apsoliučiai visų spalio dešimtųjų. Nekenčiu. Tiesiog noriu, kad ta diena išnyktų.

Šiandien buvau liepta eiti į bažnyčią pasimelsti dešimčiai minučių (tikybos mokytojos išmislai). Džiaugiuosi, kad liepė eiti. Žinojau, ką darysiu tas dešimt minučių. Sukalbėsiu visus poterius, kokius tik moku ir kalbėsiuosi su tėčiu. Taip, aš ir dabar tikiu, kad jis mane girdi. Sakiau jam, kad pasiilgau jo. Kad man viskas gerai, jei ne vienas ar kitas žmogus. Dar sykį pakartojau, kaip jo pasiilgau. Pasakojau, kad man čia gerai, tik kartais pritrūksta stiprybės. Tos pačios, kurios pritrūko ir mano tėčiui...

Tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad paklausiau mokytojos ir nuėjau. Ar kiek lengviau protui? Ne. Ramiau sielai? Taip. Būtent taip.

Labai viliuosi, kad kažkas šį vakarą sugebės mane prablaškyti. Skambučiu ar žinute. Sąmoningai niekam nerodžiau, kad man liūdna. Juokiausi su visais ir kalbėjausi. Laukiau ir šypsojausi. Jei būčiau pasakiusi, atsirastų plastikinio gailesčio žodžiai "užjaučiu". Visas bendravimas taptų dirbtinas. Viskas netektų prasmės. Tiesiog dabar giliai širdyje tikiuosi, kad kažkas nieko nežinodamas prisimins kaimietės egzistavimą ir pradžiugins. Juk kartais reikia tiek nedaug, kad sušildytum sušalusį ir prajuokintum nuliūdusį...

P.S. Atsiprašau už klaidas. Žinau, jų bus labai daug. "Maigyti" telefoną užverktomis akimis per daug sudėtinga...

O gal ir nieko?

Žinau, vakar rašiau, kad nekenčiu trečiadienių. Nors taip ir yra, bet šiandiena buvo galbūt kažkokia kitokia...

Per miegus girdėjau, kaip močiutė išnešė katiną iš kambario. Per daug norėjau miego, nieko nesakiau. Pati pažadinta buvau 6.27: susiruošti turiu vis 25 minutes. Keista, lengvai viską spėjau, tačiau miego migla nuo akių nesitraukė visą rytą. Taip ir vaikščiojau apdujusi. Jaučiausi kaip konteineris, tik neapsisprendžiau, kuris - žalias, geltonas ar mėlynas.
Mokykloje per pirmą pamoką rašėm lietuvių diktantą. Toks jau yra gyvenimo dėsnis: kai stengiesi, šnipštas, o kai ant durniaus darai, tai daugiau ar mažiau gaunasi pakenčiamai. Šį kartą nesistengiau, gavau dešimt. Vis dėlto konteineriu būti apsimoka.
Po lietuvių sekė dvi matematikos. Macė kaip macė, maždaug mintys "nekenčiu macės" ir tiek.
Paskui fizika. Jopšikmat, kontrolinį rašėm. Trečią pamoką iš eilės skaičiuot... Leido naudotis formulėm, turiu +2 prie to kontrabaso. Tikiuos geriausio.
Per anglų įsigudrinom su mokytoja šnekėt. Vis klausinėjam apie artėjančius "Comenius" projekto renginius, pamiršę, kad klausėm (arba apsimetę, kad pamiršom) vėl klausiam to paties. Išsitaisiau iš aštuoneto į devynis. Laiminga.
Paskui dailė. Visi snapchat'inom, buvo smagu. O ir kad nedirbam, mokytoja nekriokė.
Klasės valandėlė - vėl šnekėjom dėl "Comenius" renginių. Per suvaidintas vestuves būsiu jaunosios mama. Jaunoji - mano bendraamžė. Rupšis juokės: "dar gimt nespėjai o jau vaikų prisidirbai".
Vėliau keliavau į muzikos mokyklą. Atpyliau pusantros valandos, pradėjo akordeonas patikti labiau nei itin itin minimaliai. Vėl laiminga.
Po menuškės valgiau čeburėką, laukiau autobuso. Autobuse sulaukiau žinutės iš asmens, iš kurio mažiausiai tikėjausi sms'ų. Tas jausmas, kai bandai nesusijuokti ir būna maždaug taip "idiotiškai šypsosi".
Namie neribotas kimaras. Hyp hyp horeeeei!

Gal ir nebuvo toks blogas trečiadienis?

Trumpai, bet neaiškiai - antradieniai ir trečiadieniai

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O ne.

O NE, PO GALAIS.

Nekenčiu antradienių, o dar labiau - trečiadienių. Dvi matematikos + trečia fizika = "smagus" trečiadienis.. Man kaip humanitarei tiksliųjų mokslų pamokos tikrai neverčia džiūgauti... Žinant, kad po antradienio eina trečiadienis, antradienis irgi tampa nemėgstamu. Taip, aš tikrai taip baisiai nekenčiu trečiadienių ir kiek mažiau, bet vis tiek nekenčiu antradieniu. Nu blyn, aš tikrai jų nekenčiu.
$&#, ką čia sapalioju? Tiesą, tikriausiai...
O #$@&?, ryt dar rašom lietuvių diktantą ir fizikos kontrolinį, kuriam formolių taip ir neišmokau... Tingiu.

O kaip Tau, prie dūšios antra ur trečia savaitės dienos ar nelabai?

Kaip niekad netylanti vietovė sugebėjo tapti vaiduokliu?

Šiandien atlikau rudeninį ritualą: nuėjau su sese rinkti gilių, kaštonų ir spalvotų lapų. Seniau žingsniuodavau tai daryti, nes pačiai reikėdavo, o kai tamstos mokytojai visokių rudens grožybių nebereikalauja, darau tai su jaunėle seserimi.
Ėjome link mano buvusios mokyklos, nes ten daugiausia ąžuolų su visom gilėm.

Įžengiau į mokyklos kiemą... Ir prieš akis išniro visos minutės, praleistos ten.
Vaikai, sustoję eile prie supynių. Futblolo ir krepšinio aikštės, kurioje "didžiukai" varinėdavo kamuolius. Medžiai, tarp kurių mes, mažieji, žaisdavome gaudynių. Galų gale sodas, į kurį mokytojos liepdavo eiti, net jei obuoliai buvo visiškai nusibodę...
Visa ta aplinka, kadaise buvusi gyva, tapo mirusia. Arba tiesiog neatliekančia savo paskirties.
Mokyklai užsidarius, krepšinio ir futbolo aišktelės tapo vieta, skirta bernams pasigerti.
Vaikų žaidimo aikštelė virto liūdnesnėmis nei kapinės - gal metus po mokyklos užsidarymo vaikai čia vis sugrįždavo, tačiau laikui bėgant supynes ir čiuožynes išjudinančių gyvybių liko vis mažiau. Tad vienos supynės supuvo ir buvo išgabentos iš ten, kitas perkėlė kitur, liko tik vienerios, pačios seniausios, kurios čia stovi nuo neatmenamų laikų.
Į sodą įžengti neįmanoma - žolės beveik siekia medžių šakas.
Liko tik pats mokyklos pastatas ir medžiai. Tačiau ir tas vaizdas liūdina - pažvelgus pro mokyklos langą, viduje matyti tik išgriauti koridoriai ir tuščios klasės, o medžiai... Jie galbūt sukelia per daug liūdesio. Jie vieninteliai išliko nepakitę...

Atsisėdau ant supynių. Tų vienintelių, kurios išliko. Jos surūdijusios, geltonos spalvos dažai nusigrandę, supynės tapo ne kiek geltonos, kiek tiesiog metalinės. Sėdėjau ir supausi. Supausi tiek aukštai, kad paširdžiuose plasnojo drugeliai ir mano sėdynė pakildavo kartu su supynėmis. Supausi būtent tiek, kiek tada, kai buvau mažytė ir smulkutė mergytė. Užverčiau galvą į dangų. Tada taip besisupdami sugebėjo padaryti tik drąsuoliai...
Suvokiau, kad tuoj apsiverksiu. Viskas taip liūdino. Vieta, kurioje aš pradėjau savo savarankišką gyvenimą, tapo vaiduokliu. Niekam nereikalingu, visų pamirštu. Supratau, kad po daugel metų niekas neprisimins, kad čia būtą mokyklos. Niekas nežinos, kad kažkada čia vaikai lakstė ir juokėsi. Kartais verkė ir pyko. Arba tiesiog šypsojosi.

Nurijau tą kietą gumulą ir supausi toliau. Nė kiek nebijojau, nesvarbu, kad sūpynės buvo gal kiek per daug apimtos rūdies. Jos dar niekad nebuvo nutrūkusios ar nulūžusios...

Susimąsčiau. Ar daug kas pasikeitė? Taip, jei kalbėsime apie išorę. Aplinkoje krūmai tapo daug aukštesni, nors seniau buvo vos vos pakilę nuo žemės. Atsirado daug tuščios erdvės - nebeliko daiktų ir žmonių, užpildančių tuštumą. O ir ant supynių suposi ne maža mergytė (kuriai ant vaikystės draugių užsilipti reikėjo keliais), o jau gan ūgtelėjusi paauglė.
Tačiau niekas, nič niekas nepasikeitė vidumi. Aš žinosiu, kad čia buvo mokykla. Prisiminsiu tą kiemą, kupiną gyvybės, klyksmų ir šurmulio. O pati viduje tebesu ta maža meraičiukė, kupina svajonių ir tikėjimo, jog su tom supynėm galima pasiekti dangų...

Tai vis dėlto: Dievas, likimas ar žvaigždės?

Trečiadienį iš Aistės gavau knygą "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos", šiandien ją perskaičiau. Pradėjau skaityti vakar, bet nedaug tegavau to malonumo - namiškiai liepė eiti miegoti, tad teko išjungti lempas. Miegoti neėjau.
Šį nuostabų penktadienį gavau progą namo grįžti itin anksti (antrą valandą aš jau įžengiau pro namų duris!), tad ir suryjau visą knygą.

Nemeluosiu - ji nebuvo iš tų istorijų, kurių turinys dar ilgą laiką kirbėtų galvoje. Perskaitei, užsirašei porą eilučių ir palikai. Pati istorija nesisuka galvoje, tik tos citatos.
Man galbūt pritrūko pačių skaudžiausių vietų detalesnio aprašymo. Jausmams irgi buvo skirta per mažai knygos turinio. Man patinka, kai jausmai būna nupasakoti nepriekaištingai, o čia galėjau tik įsivaizduoti, kaip veikėjai jautėsi.

O mano pačios fronte nieko naujo. Viskas lekia šviesos greičiu, kaip ateina, taip ir išeina...
"-Jungėjas, skyrėjas, nuodytojas, slėpėjas, atskleidėjas. Žiūrėk, kaip jis kyla ir slūgsta viską nusinešdamas.
-Kas toks?
-Vanduo. Na, ir laikas."
(John Green. "Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos")
Va būtent. Laikas (o gal gyvenimas?) Viską vienodai greitai paslepia ir parodo. Nespėji mirktelėti, o jau viskas išnyksta. Lieka tik blankūs prisiminimai ir dar blankesni žmonės, vieną ar kitą akimirką buvę drauge.

Vis bandau išsiaiškinti knygos pagrindinę mintį, bet kuo labiau galvoju, tuo labiau viskas makaluojasi. Gal knygoje norėta pasakyti, kad kartais žmogus yra bejėgis prieš pasaulį (ligą, Dievą, žvaigždes, likimą - kaip pavadinsi, taip nepagadinsi)? Kad kartais reikia nebijoti visiškai nusižeminti ir pamiršti savo orumą ir puikybę?

Šįvakar mano mintys klajoja ypatingai aukštai ir ypatingai vikriai. Gal paveikė kelios knygos eilutės ar pastraipos, o gal savo daro nuovargis. Vis dėlto, sunki savaitė buvo. O gal... O gal tik save "prigavau" su klajojančiomis mintimis? Gal jos tokios būna nuolat? Kas čia supaisys. Nebent tas, kas yra aukščiau mūsų - Dievas, likimas ar žvaigždės...