Minčių kiek ir sniego

Kaip gera niekad niekad nesuaugti. Neišaugti. Vis dar juoktis iš nejuokingų dalykų, kvatotis, kai kas nors nugriūna. Kaip gera turėti drąsos būti penkiamečiu vaiku, kai visi aplink - rimtuoliai keturiasdešimtmečiai.

Taip, aš šią žiemą vis dar leidausi nuo kalno su savo geltonomis rogėmės. Gerai jau, ne mano. Perleidau jas kitai kartai - savo seseriai. Bet vis tiek... Kasmet drugeliai pilve traukiasi kartu su kalniuku, kas kartą tas šlaitas vis mažesnis. Tačiau mintys, kai leidiesi, nesikeičia. Pasiduoti vėjui. Šalčiui. Leisti sniegui pasiimti tave į savo glėbį. Nesipriešinti inercijai. Skrydžiui. Tiesiog būti.

Taip, šiemet vėl kritau į pusnį ir plasnojau sniego angelu. Atsistojusi ir pamačiusi savo meno kūrinį, pamąsčiau: ,,O jei kiekvieno iš mūsų vidinis angelas kasmet taip augtų ir didėtų kaip šis, sniego?" Turbūt būtumėm geresni. Apgailėtina, kai sniego angelas užima vis didesnį plotą, o mūsiškis - mažesnį...

O kas būtų, jei kada nustočiau slidinėti nuo kalno ar vartytis pusnyse? Ar manasis angelas visai dingtų? Ar išnyktų trumpas laisvo skrydžio pojūtis? Ar aš ten tebebūčiau aš?

Šįvakar man viskas pinasi. Žiema, sniegas, vaikystė, aš, penkiolika, nuotykiai, o jeigu, ar. Visko tiek daug. Visai tiek, kiek sniego šįvakar už lango.

Išrėkti

Daugybę kartų per pastarąjį pusmetį tiesiog atsiversdavau bloggerio švarų lapą, kai tuo tarpu vienokia ar kitokia muzika virpindavo kiekvieną sielos kertelę. Nuo nuovargio perštinčiomis akimis žiūrėdavau į baltą bedugnę, žiojančią ekrane, o nusilpusiais pirštais lėtai baksnodavau raides, kuriomis stengdavausi išmarginti lapą. Tačiau gal nuovargis, o gal per daug išsakyti žodžiai trugdydavo tai padaryti ir aš pastrigdavau ties pirma pastraipa. Du-penki sakiniai. Ir viskas. Galvoje plytėdavo tiek minčių, jos sukdavosi kaip verpetai, tiesiog daužyte daužydavo mano kaukolę... Bet aš nesugebėjau jų išleisti.

Maniau, kad tai tik nuovargis. Guodžiausi ta mintimi, kad per atostogas bus geriau. Taip, iš tiesų, dabar su pailsėjusia galva daug lengviau viską, ką noriu, paleisti laisvėn. Tačiau... nebepavyksta to padaryti žodžiais. Nei draugams, nei sau. Jau nekalbu apie tinklaraštį. Nebenoriu bendrauti, kalbėti. Noriu būti tik stebėtoja. Noriu susikurti savąjį pasaulį, savo niekad nesprogstantį burbulą. Tiesiog trokštu jame įstrigti.

Nežinau, kur dingo toji Rugilė, kuri visada norėjo būti visko sūkuryje. Net nenutuokiu, kur pasidėjo toji, kuri norėjo tik veikti, veikti, veikti.
Dabar tenoriu sėdėti savo kambaryje, šlemšti saldumynus, žiūrėti filmus, skaityti, peizalioti naujoje užrašų knygutėje. Pavargau nuo veiksmo. Jei nebūtų šalta, norėčiau sėdėti prie upės, ant tiltelio ir tiesiog įkvėpti miško. Valandą, dvi. Galbūt visą gyvenimą.

Viskas, ko noriu, yra vienatvė ir ramybė.
Bet jau artimiausiomis dienomis.

Žinau, kad greit pasiilgčiau žmonių, jų šurmulio... bet aš taip dabar noriu ramybės, taip, kad mano mintys su šiuo noru tiesiog privalėjo būti išrėktos.

Ir. Dieve. Aš tai pagaliau padariau. Pasakiau viską žodžiais.

(Ne)poteriška magija

Mes esame linkę nepastabėti, kiek daug dalykų vyksta aplink juos. Visi bėgame, lekiame, o paskui skundžiamės, kad mieste nieko gero. Žmonės užsimerkia ne tada, kada reikia - akli tampa gražiausiais gyvrnimo momentais. Net neraikia būti žiobaru, nepastebinčiu burtininkų pasaulio. Juk nematome net daug paprastesnių dalykų.

Kiekvienas žodis - lyg mažas stebuklas. Jis gali gydyti, džiuginti, nustebinti, tačiau lygiai taip pat gali sužeisti ar net sužlugdyti. Viskas priklauso nuo to, kaip, kada ir kokį raidžių kratinį ištarsime. Ir drąsiai galime daryti stebuklus, tardami savo burtažodžius. Neprireiks net burtų lazdelės.

Kartais tiek daug priklauso nuo akimirkos. Sekundė šian - spėsi pravažiuoti, kol kamščiais išmargintoje gatvėje dega žalia šviesaforo spalva, o sekundė ten - jau aukosi kitas penkias minutes, lauksi, vėpsodamas į raudoną lemputę. Kad parodytum, kokia svarbi yra akimirka, visai nereikia kovoti dėl savo ar kitų gyvybės. Juk akimirkos teka kasdien.

Neverta teisti žmonių už tai, kokie jie yra. Pikti ar laimingi, gražūs ar bjaurūs... Kad ir kokie jie bebūtų, galbūt būtent tokiais žmones pavertė pats gyvenimas. O nuo jo juk nepabėgsi... Nepagrįstai teisdami žmones, vėliau galime skaudžiai kentėti ir dar skaudžiau gailėtis. Ir tai vyksta visur, ne tik Hogvartse, tarp Hario ir Sneipo. Nebūtina septynerius metus nekęsti žmogaus, kad gailėtumeis - kartais užtenka ir pusantros dienos.

Viskas, ką esame patyrę, ką mylėjome ir branginome, amžinai tupės sielos kamputyje. Prisiminimų niekad neišmesi, jie, praėjus kažkiek laiko, vis atgimsta ir atgimsta, sušmėžuodami mums prieš akis. Galbūt jie skaudins, galbūt džiugins... Viskas priklausys nuo to, kaip į prisiminimus žiūrėsi. Juk taip pat buvo ir Hariui, kai buvo priverstas iškviesti gynėją. Jis turbūt labiausiai žeidžiantį prisiminimą pavertė laimingiausiu... ir tai jam padėjo. Gal padėtų ir mums?

Brangiausi žmonės visada šalia. Mintyse, širdyje ar visai greta mūsų. Jie niekur nepabėga, net jei nebepriklauso šiam pasauliui - prisiminimai užkonservuoja juos mumyse taip sandariai, kad niekas negali išplėšti. Kad visus mylimus žmones turėtume, mums nereikia nė gebėjimo teleportuotis, nė prisikėlimų akmens. Mes tai galime ir be magiškų gebėjimų. Nors... mintys ir yra savotiška magija, tiesa?

Kartais visų įvykių eiga priklauso nuo to, ar pasitikime savimi ir kiek drąsos įkvėpiame. Juk visada galime išsigąsti ir pabėgti, taip ir nepasiekę to, ko norėjome, bet lygiai taip pat galime ir sulaupti jėgas ir ryžtingai žengti pirmyn. Pavyzdžiui, ar Haris būtų nugalėjęs Voldemortą, jei nors kartą būtų išsigandęs ar suabejojęs savimi?

Kiekvienoje šviesoje yra tamsos, kaip ir kiekvienoje tamsoje yra šviesos. Niekada nebūna tik juoda arba tik balta. Visi turime įvarių savybių ir tik mes renkamės, kurios ims dominuoti. Kad ir Drako Smirdžiaus motina. Ar ji, jei neturėtų šviesiosios pusės, būtų sumelavusi pačiam Voldemortui, kad Haris negyvas? O Ronis? Ar būtų kad ir akimirkai palikęs draugus, jei būtų tik geras?

Ir dar daug daug minčių, kurios kilo n-tąjį kartą žiūrint visus Hario Poterio filmus. Prirašyčiau ir daugiau, jei dabar nebūtų pusė dviejų nakties ir aš nebūčiau visą dieną praspoksojusiu į vienokio ar kitokio kompiuterio ekraną...

Bet gal iš tiesų Haris Poteris nebuvo tiesiog stebuklingas, vaikiškas ir su Kalėdomis beasocijuojantis filmas/knyga?

LaimėLaimėLaimėLaimėLaimė

Šiandien esu laimingiausias žmogus pasaulyje.
Ne, esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
Ne, visatoje.

Nieko ypatingo. Eilinis karnavalas, tie patys klasiokai, kiti draugai irgi nepasikeitę. Bet ir laimė, aplankiusi karnavalo metu, neblėsta. Galbūt net priešingai - auga. Kasmet. Vis. Auga.

Taip gera kartais palikti pasaulį už užrakintų mokyklos durų, pasiversti kažkuo kitu ir tiesiog būti. Šiandien. Čia. Dabar. Negalvojant, ką veiksi už minutės ar dviejų. Taip gera kartais tiesiog beprotiškai džiaugtis ir išnaudoti kiekvieną sekundę... Kaip nuostabu būti niekuo - tik mažu šviesos atspindžiu minios žmonių jūroje.

Beprotiškai nuostabu yra pajausti, kokius nuostabius žmones turi šalia. Gaila, kad tik tai pajutus imi juos dar labiau branginti ir spausti arčiau savęs. Galbūt labiau mylėti. Stagiai atleisti už viską. Palikti praeitį, pasiimti dabartį. Draugų atveju - ateitį.

ir tik niekadėjas laikas visą akimirkos džiaugsmą gadina. Kai nedrąsiai užmeti akį į laikrodį, kas kartą, rodos, suvirpa širdis - ar dar daug liko laimės? Kiekvieną kartą laiko atsakymas vis labiau liūdina...

Bet ir grįžus namo, išsekusiomis akimis žiūrint vakaro nuotraukos, tavo siela vis dar strykčioja - juda pagal muziką, kuri dar tebeskamba galvoje, o gal tiesiog džiaugiasi, nes mes ir gyvenam vardan tokių sekundžių...

Ir kas supaisys laimę, laiką ir prisiminimus?

Niekas. Aišku tik viena - laimė visada nugali.

Kalėdų seneliui, kažkur, į nežinią

Mielas Kalėdų seneli,

turbūt pastarosiomis dienomis gauni be galo daug laiškų. Paprastų, vaikiško nuoširdumo pilnų arba gal netgi brandžių, keistai paskendusių skausme. Turbūt, skaitydamas tonas popieriaus, dailiai išraižyto raidėmis, pavargsti ir nieko nebespėji... Bet išdėstysiu ir aš savo slapčiausius troškimus, net jei šiemet ir nepavyks įgyvendinti mano keistų, gal net per didelių norų. Tačiau svajoti niekas nedraudžia, tiesa?

Pirmiausia, norėčiau paprašyti stiprybės. Kam man ji, jei esu pačiame jėgų žydėjime? Mano elementai kaip greitai pasikrauna, taip greitai ir išsenka. Norėčiau, kad jų veikimo trukmė pailgėtų, nes kartais tampa per sunku po dienos darbų net užmigti, žinant, kad ryt reiks atlikti dar daugiau... Kartais taip norisi išverkti visą naštą, kuri slegia ne tik pečius, bet ir galvą. Brangus Kalėdų seneli, jei kur nors, mažučiame užkampyje, netyčia rastum jėgų maišelį... aš su mielu noru jį priglausčiau ir branginčiau.

Žinai, ko dar giliai širdy labai labai noriu? Pasitikėjimo. Atrodo, mano dar maža širdutė, bet ji jau tiek kartų skilo, kad dreba atėjus kiekvienai naujai žinutei. Bijau, kad išduos. Bijau, kad vėl išgirsiu melą. Bijau jau pačio pasaulio, nes aplink - tik duženos, kurios, man ne taip pastačius koją, įpjaus. Noriu ne kiek pasitikėjimo kitais, o drąsos pasitikėti. Tačiau labai labai mažai, juk šio gėrio esant per daug, pasaulis gali apvirsti aukštyn antarktida...

Turbūt jau per daug užsisvajojau, bet dar drįsiu paprašyti, kad iš mano gyvenimo niekur nedigtų M. Muzika. Fortepijonas (ar bent jau menkesnė jo forma - pianinas). Akordeonas. Galų gale - šokiai. Ausinukai ir išmanusis. Karštai noriu, kad mano gyvenime M amžinai gyvuotų ir kuo įvairesniu pavidalu, tuo geriau. Nes tik ji lėtai klijuoja duženas... Neatimk jų mainais už stiprybę ar pasitikėjimą.

Turbūt mano užgaidų sąrašas tęstųsi ir testųsi. Amžinai. Be krašto. Bet galbūt tokie norai ir veda pirmyn? Link geresnio gyvenimo arba apskritai - link gyvenimo? Turbūt net nebemandagu dar kažko prašyti. Juk jau pasirodyčiau aikštinga, išlepinta ir savanaudė megščia...

Bet... Tiesa. Vos nepamiršau. Be ko neištverčiau nė dienos - tai savas kampas. Ramybės apsupta vieta, kuri matytų mano ašaras, juoką, susikausčiusį baimės žvilgsnį ir palengvėjimo apimtą kūną. Leisk man visada turėti tokią vietą. Tokią, kurioje galėčiau mėgautis ramybe ir drįsčiau tą šventovę šaukti kaip ,,mano!".

Turbūt dabar jau viskas, ko noriu ir ko trūksta. Na, ne. Ne viskas. Bet su kitkuo... susitvarkysiu. Pati. Kaip nors. Ir tai... žinau, kad yra pasauliečių, kuriem gal tūkstantį kartų blogiau nei man. Tad... Kalėdų seneli, aprūpink pirma tuos, kam tikrai reikia. O aš... kaip nors. Juk žinai, kad drebėjusi tiek, iškęsiu ir dar porą trejetą metelių...

Su meile ir pagarba,
maža mergaitė, visai kaip laukų rugiagėlė -
Rugilė

P.S.  Viskuo aprūpink (pirmiau manęs) man brangius žmones. Prašau, neleisk jiems kentėti. Iš anksto ačiū!

Jas man negerai (taip, net pavadinimą parašiau su klaida. Tebūnie.)

Kartais klausiu savęs, kokio velnio aš visa tai darau. Gerai, meluoju. Dažnai klausiu savęs, kam visa tai. Kam aš lankau muzikos mokyklą jau devintus metus, jei neskaičiuosiu jamachos. Kam aš dar apsikroviau šokius, jei: 1) nemoku šokti, tiesiog nesiseka; 2) aš ir taip neturiu laiko. Kodėl aš mokausi visus dalykus tol, kol išmokstu, atmetant visiškas silpnumo akimirkas arba juodai nemėgstamus dalykus. Kam? Kodėl aukoju visas savo dienas, minutes? Kodėl pradanginu savo gyvenimą?

Bet tada susimąstau.

Ne, aš jo nedanginu. Jį užpildau. Keista, bet įdomia ir, deja, siaubingai varginančia veikla. Kartais užknisančia. Turbūt galėčiau sėdėti ir žiūrėti, kaip mano gyvenimas nuplaukia pasroviui. Bet... Kas iš to? Kam paleisti savo pasaulį, jei galime jį kietai laikyti savo delne?

Bet juk pavargstu. Juk nesijaučiu super laiminga, tik pavargusi ir patenkinta, kad viena diena baigėsi.

Bet ne.

O gal.

Ne.

Va taip ir sėdžiu blaškoma abejonių jūroje. Vartausi tarp ,,kodėl" ir ,,todėl". Kasdien. Beveik.

Dieve, kaip nuo visko pavargau. Sėdėčiau ir tingėčiau, kaip kai kurios personos. Bet negaliu. Nesugebu paleisti gyvenimo vėjais.

Kas man negerai? Kas, po galais?

Savanaudės ašaros

Keista, kaip pastarosiomis dienomis noriu būti tik šešėlis. Arba vaiduoklis. Noriu būti su visais, pačiame centre, bet nenoriu, kad kas pastebėtų mane. Tiesiog trokštu būti nematoma.

Bet iš tiesų... kažin, ko labiau noriu. Ar būti pastebima, reikalinga ir tokia, kurią visi matytų, kuriai, reikalui esant, visi pultų padėti. O gal, apėmus beviltiškumo jausmui, iš tiesų ir noriu būti niekas..?

Esu pavargusi. Ne, ne pavargusi, o pervargusi. Nuo visko. Nuo to, ko nemėgstu. Nuo to, ko bijau. Nuo visko, ko svajoju. Pavargau daryti tai, kas man nepatinka. Pavargau siekti kažko, kas pamirštama. Kas laikina. Nors... Kas šiandien yra amžina? Niekas. Niekas nėra amžina. Galbūt pavieniai asmenys, per stebuklą ar įgimtą genialumą (arba priešingai - kvailumą) ir paliks pėdsaką ateities istorijoje, bet... Kiek iš mūsų, dabar gyvenančių žmonių bus verti istorijos vadovėlio? Dešimt iš septynių milijardų? O ir ar istorija - amžina? Juk per metų metus ji irgi iškreipiama. Vėl - laikina...

Nežinau, kas esu. Nežinau, kam esu. Nežinau, kodėl esu. Nežinau, kuo esu. Žinau, kuo noriu būti. Kas noriu būti. Puikiai žinau, kam noriu būti. Bet... Kas iš to? Iliuzijomis dar niekas nebuvo gyvas. Jos - kaip angliavandeniai. Tai akimirkai ir trumpai ateičiai duoda spyrį, bet, greitai suteikusios jėgų, greitai ir išnyksta.

Pavargau. Pervargau. Nusibodo. Viskas.
Nusibodo būti su žmonėm, kai jie nėra su manim. Pabodo būti šuniui penkta koja. Mano mintys, mano savijauta mane tiesiog dusina. Aš noriu tiesiog pabėgti nuo gyvenimo. Pasislėpti. Įlįsti į jaukų šiltą urvelį, iš kurio nosį iškiščiau tik prasigiedrijus gyvenimo orui...

Kiek daug noriu. Bet kas man bent mažą dalį suteiks? Niekas. Viską turėsiu uždirbti savo rankomis. Niekas už mane nenugyvens. Turiu. Eiti.

Net jei jėgų nėra. Net jei žmonių nėra. Net jei noriu bėgti šalin.

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...