Padrikos mintys apie beprotiškas svajones

Niekas negali sutrugdyti svajoti. Nielada negali būti taip, kaip buvo seniau. Viena keičiasi kasdien, palaipsniui, o kita - akies mirktelėjimu. O ilgesys lieka. Kartais ilgiau nei norėtumėm. Bet kam tai įdomu? Visiems įdomūs atlikti veiksmai ir tai, ką žadi daryti. Ištarus beprotišką tikslą, nusivaipoma. Bet ar tikslas gali būti beprotiškas? Nepasiekiamas. Sunkus. Tolimas. Taip, gali. Bet ne beprotoškas. Nėra beprotiškų tikslų - yra tik per mažai pašėlę žmonės. Ir kas galėjo pamanyti, kad tai taps taip svarbu.

Kai dainos akordai priverčia užsimerkti, nes laukimas išsirutuliojo į baimę, baimė virto laime, o laimė - ilgesiu. Ir neišdildomo nuotykio prisiminimu. O visa tai tampa tikslu. Arba svajone, priklausomai nuo aplinkybių. Nežinau, galbūt jei ištarčiau tai garsiai, pati pasijusčiau per maža beprotė tokiam tikslui. Bet kol svajonė skendi tyloje, ji atrodo visai reali. Ir neapsakomai graži.

Ir niekas jos iš manęs neatims. Iš jos manęs - taip pat. Turbūt pasaulis turėtų sugriūti, kad pasikeistų kaip niekad tvirta nuomonė. Turėti pasaulis pasikeisti man vos mirktelėjus. Beprotiška? Tik ne tada, jei pats esi pakankamai kvankštelėjęs.

Ir nežinau, kaip įmanoma atimti svajonę iš žmogaus. Svajonės nenaikinamos, nebent jos nepakankamai stiprios. Nes jei tai tikra, visada lieka vietoje. Nesvarbu, kaip toli būtų ir ar vis dar toltų. Kaip toli svajonės laivas plauktų. Jei tai tikra, jūra visada liks rami. Ir tik jos viduje virs gyvybės kupinas pasaulis.

Kartais verta pradingti ir išnykti,
Pasislėpti ten, kur nieks nesugeba įlįsti.
Ištirpt danguj, pasislėpt delčioje
Ir gaudyt svajonę, kol ji dar gyva.

Viltis turėti tą, kuris supranta.

Ar gali žmogus suprasti žmogų? Jo jausmus, svajones, viltis ir ydas? Ar įmanoma rasti tą, kuris tave supras, ksd ir ką besakytum? Tą, kuris pritars, sutiks ir pats mąstys paprasčiausiai identiškai?

Dažnas pagalvoja, jog turiu viską. Gerus pažymius, daug bendraujančių apkinkui, turiningą laisvalaikį, gyvenimą non-stop režimu. Ir kaip apgailėtina, kai daug kam atrodo, jog tai - viskas. O yra tiek daug. Tiek daug, ką galima turėti, o labai trūksta. Meilės. Supratimo. Tikėjimo. Pasitikėjimo. Savimi ir kitais. Nuotykių. Pasaulio. Visko tiek daug, kad paprasčiausiai neįmanoma turėti visko. Bet visada galima pajausti, patirti ir pamatyti. Daugiau. Ir dar daugiau.

Kartais taip norėčiau, kad kas mane suprastų. Kad kam nors išdrįsčiau pasakyti. Viską. Kas slegia. Spaudžia. Atrodo, pradedu sakyti artimiausiam žmogui, ir nutylu. Nes per sunku suprasti save, kad galėčiau tai ištarti žodžiais. Ir bijau. Nes neturiu pasitikėjimo.

O aš kartais taip bijau, taip beprotiškai bijau. Ateities. Rytojaus. Bijau nežinomybės. Nors turbūt visi jos bijome. Niekada nejudėjau palei srovę, visada priešinausi jai. Neturiu bandos jausmo ir tai tik viską komplikuoja.

Ir kai, rodos, randu žmogų, kuris būtų toks, kaip aš, jis dingsta. Arba kaip žmogus, arba kaip asmenybė.

Bet aš dar turiu vilties. Kad kas nors supras. Tai sunku, bet įmanoma. Aš dar tikiu.

Vaizduotė ar tikslas?

Kartais susimąstau, ar tai tikra. Ar visa tai tikrai buvo, ar lemta būti ir vėl. Kai šiluma užplūsta prisiminus... Imu manyti, kad tai - viso labo vaizduotė. Vaizduotė. Vaizduotė. O gal vis dėlto - tikra?

Ir kaip žinoti. Kaip patikėti savimi, jei viskas dabar atrodo lyg sapnas? Tarsi nieko nebūtų buvę. Tarsi tik dabar nubusčiau iš fantazijų, o gal tiesiog ryškiausių sapnų. Mylėti, juoktis, būti vaiku ir tuo pačiu atsakingu; tikėti, viltis arba nieko nenutuokti. Sapne viskas buvo paprasta. Realybė - gerokai keblesnė. Ir kodėl pasaulis negali būti toks nuostabus kaip tie sapnai, atkeliavę iš praeities?

Noriu to širdies spurdėjimo. To vaizdo pro mažą langelį. Sulaukti ryto, kas nepavyko anais kartais. Daugiau. Daugiau. Tarsi pakartoti ir niekada nemiegoti tam, kad kartoti vėl. Ištarti žodžius, kurie liko nepasakyti. Padaryti to, ko nespėjau tada. Patirti. Vėl.

Bet jei tai - tik vaizduotė? Ar ne per drąsu prašyti to vėl? Net jei niekada nebuvo? Ar buvo?

Dieve, kaip lengva pasiklysti. Mintyse. Laukuose. Jausmuose. Debesyse.

Ir, atrodo, tik nuotraukos byloja, jog tai - tikra. O gal ir jos - tik mano galvoje? Turiu grįžti, kad įsitikinčiau, jog tai - ne sapnas. Arba tam, kad neišdrįsčiau pabusti.

Melagiai tie, kurie sako, jog nebeturi vilties.

Nes visi turi. Viltį. Ji tyliai tyliai rusena kažkur ten, mūsų sielos gilumoje. Visada. Kartais ta mažytė liepsnelė tokia silpnutė, kad jos nė nepastebime. Bet viltis stengiasi gyvuoti. Galbūt net labiau nei mes patys stengiamės įgyvendinti svajonę, dėl kurios ir rusena ugnis mūsų viduje. Viltis visada yra, o mūsų pastangos - ne.

Ir tereikia mažo lašo kuro, mažo nutikimo, kad viltis keistai įsisiautėtų. Ji ima plėšyti krūtinę ir viltis virsta... baime. Nes per didelis kiekis ugnies nebe šildo, o niokoja. Tačiau tik tada visi sako, kad dar yra vilties. Ir vėl jie klysta. Nes tai būna nebe viltis, o paranoja.

Bet kaip tikėti ta maža ugnele, kurią taip sunku įvertinti? Kaip jai padėkoti, kad ji yra, jei jos net nematome? Padėkoti darbu, pastangomis. Padėkoti už tai, kad ji laiko mus gyvus. Kaip?

Melagiai tie, kurie sako, kad vilties nebėra. Nes ji yra visada. Čia. Viduje mūsų sielos.

Tarsi nauja pradžia. Naujas prisistatymas.

Beveik kas kartą atvertusi tuščią lapą naujam įrašui pagalvoju, ką rašyčiau, jei dabar reiktų prisistatyti. Iš naujo. Vėl. Jei tai būtų pirmasis įrašas, kuris privalėtų atspindėti mane. Ir tada sutrinku. Visada sutrinku. Pirmiausia dėl to, nes prisistatymas tada, kai įkūriau šį tiklaraštį (jei toks įrašas išvis tada buvo - jau net nepamenu) kardinaliai skirtųsi nuo to, kurį parašyčiau dabar. Antra, nežinočiau, ką rašyti. Įrašai čia tapo tiesiog jausmų, minčių ir šiek tiek kūrybos lavina. Rašau tada, kai pagaunu įkvėpimą, kai turiu, ką pasakysi. Kai norisi išsirėkti. Priešingai nei seniau. Pirmiesiems tinklaraščio įrašams galvodavau temas, kartais net visą dieną dėliodavau mintis, kurias vakare išliesiu. O dabar... viskas eskpromtu. Parašau, net neperskaitau ir paskelbiu. Todėl pastarieji įrašai labiau atspindi tik dalį manęs - impulsyvios, jausmingos ir, o Dieve, keistos romantikės Rugilės. Kuri dažniausiai tokia nebūna.

Jei paklaustumėt, kokia būnu įprastai, sudvejočiau prieš atsakydama. Esu tiesmuka, kartais žiauroka. Neapkenčiu melo, todėl visada sakau tiesą. Nebent pamirštu kažką, tai tik tokiu atveju netyčia sumeluoju nė pati to nežinodama. Dėl mano tiesmukumo daug žmonių manęs nemėgsta, tačiau likę, kurie bendrauja, sako kad esu labai šiltas, geras, visada išklausantis ir šiaip visoks kietas žmogutis. Nors prie manęs reikia priprasti. Tas aišku kaip pelėdai naktį.

Kuo duomiuosi? Viskuo. Aplinkiniai vadina mane ,,visų galų meistre", o man vis tenka atsakyti kad ne, bent kol kas tikrai ne visų. Dievinu mokytis, kad ir kaip keistai skambėtų. Aišku, ne viską. Labiausiai prie širdies limpa gamtos mokslai. Visas tas mažytis pasaulis, kurį kartais sunku suvokti esant, keistai mane traukia. Man patinka sužinoti kažką naujo, pamatyti dar neregėto ir suprasti. Daug. Trumpai tariant, man patinka suvokti tai, ko akimis įprastai negalime pamatyti. Turbūt dėl tos pačios priežasties beprotiškai myliu muziką. Pianinu groju nuo šešerių metų (dabsr man 15, jei kam įdomu), jis man tampa pačia geriausia atgaiva sielai ir protui. Nesu kažkokia vunderkindė ar nepakartojama pianistė, tačiau groti man be proto patinka. Net jei ir teesu vidutinybė. Beje, jau du metus mokausi akordeono subtilybių - keistas instrumentas, tačiau tapęs man šiokiu tokiu iššūkiu. O ir pykčiui išlieti gerai. Kas be muzikos ir mokslo? Knygos. Ir rašymas. Dievinu skaityti, pasinerti į kitokį pasaulį. Ir rašymas... nežinau. Tiesiog jis man patinka, nes žodžiais gali išlieti tai, ko negali išlieti muzika. Žodžius supranta visi, tuo rašymas mane ir žavi. Ir dar. Šiais metais spėjau pamėgti... šokius. Visada buvau medis, deja, ir tebesu, bet man keistai patika tai, kas nesiseka. Visgi, tai šiokia tokia iškrova ir kitokia muzikos forma. Ir taip, tiesa. Nuo šios vasaros aš beprotiškai myliu serialą ,,Grey anatomija". Tarsi kitų veiklų man būtų maža.

Išvaizda? Vien pamačius mane galima pasakyti, kad ji man nėra svarbi. Ne, nevaikštau nesipraususi ar su languotom kelnėm bei dryžuotais marškinėliais. Toli gražu ne. Tiesiog visą gyvenimą plaukus suku į kuodą (tai, ką matote kompiuterio ekrano dešinėje yra viso labo pakvailiojimų rezultatas). Nenešioju nė kruopelės makiažo. Na taip, akys alergiškos, o be jų padažymo neverta teplioti ir kitko. Ir šiaip aš užkietėjusi natūralistė. Nes visada buvau už tikrumą, o makiažas man... viso labo melas. Bet tai - tik mano primityvi nuomonė, kuri dažniausiai sulaukia kitų nepasitenkinimo šūksnių.

Taip, aš keista. Paniškai bijau varlių ir pelių, bet pamačiusi operacijas (kas, kad virtualias) kone aplstu iš susižavėjimo. Rašau tik su tobulai nudrožtais pieštukais ir jokių bukų. Nekenčiu istorijos, bet dievinu karinius-istorinius filmus. Myliu Harį Poterį. Nesu rankose laikius cigaretės - tiek tikros, tiek elektroninės. Nesu gėrusi daugiau nei pusės taurės šampano ir tuo beprotiškai didžiuojuos (suprantu DNR elektroforezės principą, bet nesuvokiu, koks malonumas kitą rytą po gėrimo šlapintis savo smegenimis tiesiogine to žodžio prasme. Nežinojot? Pagooglint. Paprasčiausia biologija.) Taip, aš keista. Bet aš esu aš. Ir tuo didžiuojuos.

Oho. Aš vėl prisistačiau. Sau. Ir visai netyčia.

Rugiagėlių mėlynumo kvapas

Mūsų laimė - trapi būtybė. Rodos, akimirką ji čia. Gali lėkti, jaustis laisvu, nevaržomu. Gali būti pasaulio valdovu, kuriam niekas nesutrugdys. Būna, kad jautiesi toks užtikrintintas, jog drįsti kvatotis iki nukritimo. Tas laisvos laimės kvapas apakina. Paverčia mus... egoistais. Kupinais arogancijos. Ir ta laimė kaip aguona - nuostabi tol, kol nepapučia vėjas.

O vėjas skaudina. Nesvarbu, koks jis - praeities ar ateities. O jei abu? Skausmas dvigubas. Suplėšantis tave į skutelius, kuriuos vėliau ilgus mėnesius rankioji. Praeitis, sužinota dabarty, gali nužudyti viltį. Tikėjimą. Meilę. Gali akimirksiu sunaikinti tai, kas galbūt ne vien tau, bet ir visiems kėlė džiaugsmą. Nes praeitis - galingas vėjas. Kaip ir ateitis. Nežinomybė, prigąsdinta iliuzija ir šauksmas iš senų dienų. Viskas gąsdina. Ir drąsko mus į skutelius. Visai kaip vėjas aguoną.

Dėl to man labiau patinka rugiagėlės. Mažos, paprastos, bet tvirtos. Nuskinamos nebent su šaknimis - visu pagrindu ir esybe. Kodėl jos negali būti laimė? Patvaresnė. Ne mažiau ryški. Tokia pat graži. Tiesa, akimirką atrodė, kad galiu užuosti rugiagėlių mėlynumą. Jaučiau jį šalia. Kvėpavau tų mažyčių gėlyčių stiprybe, tos laimės nenorėjimu išeiti.

Tačiau tai tebuvo tik kvapas. Rankos per trumpos ar laimė per toli? Tik rugiagėlių mėlynumo kvapas. Ir aguonos šalia.

Suknistas laikas

Visada sau kartodavau, kad gyvensiu taip, kad jie manimi didžiuotųsi. Gerai mokysiuos. Aišku, visų pirma - dėl savęs ir dėl to, nes myliu mokslą, tačiau ir dėl jų. Daug grosiu ir nepaleisiu to, ką gavau kartu su genais. Keisiu pasaulį ir darysiu žmones laimingus. Užbaigsiu tai, ko nespėjo jie. Kartodavau sau tai kiekvieną kartą, kai norėdavau kažką mesti. Kai norėdavosi sustoti. Tai padėdavo.

Tačiau šiandien aš jau nebežinau. Taip, gyvenau kaip ,,svajonių vaikas" - idealus vidurkis, pagyrimai iš mokytojų, laimėtos olimpiados, aktyvi popamokinė veikla. Draugai - tik dienos metu, nė vienų išgertuvių ar grįžimo naktimis. Bet šiandien aš tikrai nebežinau. Supratau, kad juos prisimenu... per mažai. Per mažai, kad galėčiau sakyti, jog jie galėtų manimi didžiuotis. Nepamenu jų akių spalvos, nepamenu paskutinių žodžių. Neįstengiu prisiminti rišlių įvykių ar įsimintinomis turėjusių tapti dienų. Viskas tik atskiros nuotrupos. Tarsi vartant išmėtytą, chronologinės tvarkos neturintį nuotraukų albumą. Visi garsai tarsi pavieniai garso įrašai senutėliame telefone, kuris nesugeba parodyti nei įrašymo datos, nei laiko. Viskas - tokia beprasmybė. Tačiau tuo pačiu - taip svarbu. Tos paskutinės atminty likusios akimirkos tapo vertesnės už visą gyvenimą, nes tai viskas, kas liko iš jų.

Kvailystė, kad laikas gydo. Nė velnio. Laikas tik sunaikina prisiminimus, bet jausmai lieka. Suknisti jausmai, griaunantys viską iš vidaus. Suknistas laikas.

Akys

Akys. Sakoma, kad jos - sielos veidrodis. Riba tarp pasaulio ir žmogaus. Tai - vartai į tiesą. Galbūt į tiesą, kuri turėtų likti paslaptimi. Galbūt į tiesą, kurią nedrąsu išrėžti žodžiais. Nesvarbu, kokią. Akys visada parodys realybę. Jos nemeluoja.

Galbūt todėl visada atkreipiu dėmesį į pašnekovų akis. Ir jas įsidėmiu. Pasiilgus personos, pavartau sujauktus prisiminimų stalčius ir, radusi reikiamą žvilgsnį, ilgai į jį žiūriu. Kodėl? Žvilgsnių prisiminimai sugeba iššaukti daugiau. Ištartų žodžių. Prisilietimų. Juoko skambesį. Veiklas su tuo žmogumi. Viską, kas siejo. Akys tampa raktu į prisiminimus. Prisiminimus, kurie buvo per blankūs, kad būtų prikelti paprastai, be kito pagalbos.

Tąnakt ilgai klaidžiojau tarp daugybės žvilgsnių. Galbūt todėl, nes neturėjau veiklos, kuria netingėčiau užsiimti, o galbūt todėl, nes pasiilgau ir pati nežinojau, ko.

Akys. Rudos, o gal net beveik juodos. Gilus žvilgsnis, nenuklydęs nuo manęs. Atrodė, kad tos akys mato kiaurai, gali skaityti mintis ar įsibrauti į mano sielą. Galbūt joms ir pavyko? Akys. Paprastos ir nuoširdžios. Tokios, į kurias pažiūrėjus atrodo, jog akių savininkas tuoj viską papasakos, nes manimi pasitiki. O aš pasitikiu juo. Akys. Gyvos, judrios ir žaismingos. Su ugnele viduje. Amžinai laimingos, o jei nelaimingos, tai ta vilties ugnis nenustoja degti. Paprastos. Akys. Ryškiai rudos, kažkada skleidusios neapsakomą šilumą, o darbar... tik aroganciją. Ir nieko daugiau. Akys. Kiek pakvaišusios, su laiku augusios. Man esant šalia tas žvilgnis brendo, brendo... ir pasikeitė neatpažįstamai. Ir tik geriau įsižiūrėjus galiu išvystį senąjį akių savininką. Tikrąjį. Akys. Visada arba beprotiškai gyvos, arba žudančios. Bet kokiu atveju visada tokios pat. Metų metus. Vaikiškos. Nesugadintos. Brandžios ir... beprotiškos. Tai žvilgsnis, skelbiantis, kad žmogus padarys bet ką. Kas tik šaus į galvą. Akys. Mačiusios daug, tačiau išlikusios paprastos. Tyros. Akys. Nachališkos, visada apsukrios ir nenustygstančios. Žvilgsnis su amžinu užsidegimu ir tik nuo savivinko nuotaikos priklauso, į ką užsidegimas pavirs - nepamirštamai smagų nuotykį ar  kažką įžeisiantį poelgį. Akys. Pačios nuoširdžiausios, kokias tik teko matyti. Paprastos, bet visada gyvos. Pašėlusios. Tokios, kurias sutikus kūnu perbėga šiurpuliukai, sukelti beprotiškai šilto žvilgsnio. Tačiau ir brandžios. Vaikiškos. Visokios vienu metu. Akys. Iš pirmo žvilgsnio - kupinos neapykantos, savimeilės ir kito menkenimo. Ir tik geriau pabendravus gali įžvelgti tą patį linksmumą, kaip ir pas kitus. Tada tas žvilgsnis ima atrodyti paprasčiausiai nedrąsus, tik gerai apsiginklavęs. Akys. Pačios vaikiškiausios ir, atrodo, nieko nesuprantančios. Bet tikros. Tikresnės nei kieno nors kito. Akys. Tos, kurias mačiau ilgiau nei kitų čia išvardintų. Augusios su manimi. Vis dar vaikiškos, tik prisijaukintos.

Akys. Akys. Akys. Jų tiek daug. Tiek daug tiesų, neatskleistų paslapčių ir klaustukų. Visko tiek daug, kad ima svaigti galva. Belieka nutraukti tą nesibaigiantį sąrašą ir pabėgti. Kol akys dar čia.

Hey, čia aš

Hey, čia aš. Rugilė. Draugų vis dar šaukiama Rugiu, o kartais net tokių neturinti. Taip, draugų. Čia aš, su savo keistai pomėgiais, keistom manierom ir dar keistesniu charakteriu. Bet tai aš.

Taip, aš dievinu gamtos mokslus. Myliu fizikos ar matematikos uždavinius, kurių sprendimas apima du sąsiuvinio puslapius, o atsakymas - dailus dviženklis skaičius. Dievinu chemiją ir labiau už viską pasaulyje mėgstu biologiją. Visas tas miniatiūrinis, nematomas pasaulis - kažkas nesuvokiamo. Bet man patinka jį perprasti ir žinoti, kad jis čia. Visada. Aplink.

Taip, aš myliu fortepijoną, supykus - akordeoną ir visada beprotiškai - muziką. Aš užaugau su ja. Kvėpavau muzika nuo pirmųjų dienų. Ir ji tapo man savaime suprantamu dalyku kasdienybėje. Šiemet spėjau pamilti šokį, ir net jei judu kaip prisigėręs transvestitas su aukštakulniais, vis tiek man tai patinka. Juk ten taip pat muzika. Tik kitokia jos forma. Taip, aš visada kažką niūniuoju, bent mintyse. Dėl to dažnai neišgirstu, kas man sakoma. Nes muzika užvaldo.

Taip, su tokiu išsiblaškymu sugebėjau per metus laimėti keturias pirmąsias vietas rajoninėse olimpiadose. Mokykloje mane šaukia protu, nors, jei kas paklaustų, kaip susidaro vaivorykštė arba kur gyveno Jonas Mačiulis, vargu, ar atsakyčiau. Taip, tai aš, visada, jei rašanti pieštuku, tai rašanti tik su idealiai padrožtu, idealiausia - HB kietumo. Dėl to per pamoką bent du kartus girdėsi drožtuko garsą, sklindantį iš mano pusės. Taip, aš neapsisprendžiu, kas yra aštuntasis pasaulio stebuklas - braškinis ,,Miau" pienas ar apelsinų sultys. Ir taip, aš jau tris metus tiksliai žinau, kuo noriu būti. Ir, kaip galėjai nuspėti, šios paslapties neišduosiu, nes tai turbūt per daug šokiruotų...

Tikriausiai nekeista, kad devynerius metus, išskyrus ypatingas progas (o dažnai ir per jas), vaikščiojau su kuodu. Kasdien laidau juodas replikas, dėl ko sulaukiu įtariu žvilgsnių. Taip, tai aš - charizmatiška mergiotė, kurios visur pilna. Taip, ta pati mergiotė vakarais ir naktimis tampa romantike, kuri gali valandų valandas žiūrėti į žvaigždes ir svajoti apie tobulą ateitį. Nesuderinama? Dar ir kaip.

Taip, tai aš, kovojanti prieš pasaulio blogybes visom šešiom. Aš, galinti susikolioti su įtakingiausiais žmonėmis jė velnio nebijodama pasekmių. Aš, vis dar beprotiškai bijanti pelių, nekenčianti rūkalių ir alkoholio, dėl to nelaikiusi rankoje uždegtos cigaretės ir neragavusi daugiau nei taurės šampano. Taip, aš, vis dar mananti, kad gerumas nugalės. Aš, nebijanti kelti baisios nuotraukos į instagramą, jei tik ji man daug reiškia. Tai aš, keista ir nesuprantama. Bet tai aš. Ta, kuri laukdama autobuso skaito knygą, o pakeliui namo autobuso gale tyliai dainuoja dainą, plyšaujančią iš ausinukų. Taip, tai aš, namie neišlendanti iš kambario, o mokykloje sunkiai užsičiaupianti. Kontrastas ar paradoksas?

Ir kas, kad aš kitokia. Juk mes visi tokie. Svarbu nebijoti pripažinti, kas esi. Nes tik pamilus save aplinkiniai žinos, koks esi tu. Kad tu - tikras. Pasitikintis. Užtikrintas. Gyvas.

Hey, čia buvau aš. O koks tu?