Nuoširdžiausi sveikinimai! (Šįkart jie tikrai nuoširdūs, nemeluoju)

Jaučiu, kaip 2015-ieji jau kvėpuoja man į nugarą. Jaučiu, kaip jie tuojau perlips man per galvą, užgrobs visą mano menką asmenybę ir atims pačius gražiausius prisiminimus. Viliuosi, kad viską, kas priverčia širdį suvirpėti, pavyks išsaugoti ryškų ir niekad neblėstantį. Nenoriu, kad šie, 2014-ieji metai, baigtųsi. Tiesiog nenoriu, nes šiemet turėjau viską, ko gali norėti mano menka siela - draugų, nuotykių, nuovargio ir poilsio, prisiminimų, juoko ir naujų, dar neatrastų potyrių. Nesvarbu, kad visa tai su manim buvo ne visada. Svarbu, kad išvis buvo. Už tai galiu būti dėkinga. Ir esu.

Nerašysiu šiemet jokių tikslų, kaip nerašiau ir seniau. Lai viskas rutuliojasi savaime. Lai visos svajonės rieda tolyn, tačiau palikdamos žymę, jog jų buvo siekta. Visai kaip riedėti paleistas siūlų kamuoliukas.

Tikslų sau raštu neišsikelsiu, tačiau likėjimų (kitiems ir sau) prirašysiu. Net jei tai neturės jokios įtakos svajonių išsipildymams. Nors... Kas žino.

Taigi Tau, Tavo draugui, Tavo artimam ir kitam, apie šį tekstą nieko nežinančiam, noriu palinkėti:

◆ Ryžto, ištvermės ir kantrybės.
Lai Tavo nenumaldomas noras kažkuo tikėti niekad nesibaigia. Lai neišsenkančios jėgos užpildo Tave būtent tada, kai labiausiai reikia. Ir lai kantrybė su Tavim būna visada, nes kartais gero tenka netrumpai palaukti.

◆ Drąsos kasdien pasakyti "Šiandien geriausia diena gyvenime!".
Net jei tądien nesijauti visiškai laimingas. Net jei Tavo naujas kelnes purvu apdrabstė pravažiuojantis automobilis ir net jei iš nuovargio tiesiog norisi griūti kur nors po artimiausiu krūmu. Kartais saldus melas geriau už karčią tiesą, net jei tiesa būna per daug akivaizdi. Kartais geriau "užsikuoduoti" save teigiamais žodžiais ir mesti laukan visą negatyvą.

◆ Nebijoti būti vaikiškam.
Vaikams viskas daug paprasčiau. Jiems nereikia didelių problemų, todėl visos bėdos atrodo menkesnės. Jiems, kad pasiektų laimę, reikia tikrai nedaug, todėl jie yra laimingiausi sutvėrimai žemėje. O kas svarbiausia - vaikams nereikia daug, kad suprastų, jog yra mylimi. Nebijok suvaikėti, pamatysi, šypsotis ir gyventi bus daug lengviau.

◆ Nesibaiminti rizikos.
Jokiu gyvu ne visur ir ne visada, tačiau dažniausiai. Nebijok nusvilti, išgyti ir vėl bandyti, nes tik tada jausi, jog gyveni. Tik tada suprasi, jog verta pačiam būti Rizika, kairėje turėti pasisekimą, o dešinėje - praradimą. Nebijok eiti plonu lynu ir žiūrėti, kurion pusėn krisi - kairėn ar dešinėn, nes tik tada suprasi, kad verta.

◆ Paprasto nuoširdumo.
Jo šiuolaikiniame gyvenime labai trūksta, o kalti ne kas kitas, tik mes patys. Pradėk nuo savęs: ar esi pakankamai nuoširdus, sakydamas naujametinius linkėjimus? Ar visada artimiems žmonėms sakai tik tiesą? Ar visada ir atrodai, ir esi laimingas? Jei Tu būsi nuošidus, jau busi viena dalele sumažinęs nenuoširdžiųjų skaičių! O jei ne Tu vienas taip, o daugelis aplinkinių?

◆ Ramybės, kai triukšmas aplinkui.
Nemeluokim - net didžiausiems aktyvistams reikia atgaivos sielai ir protui. Tad lai ramybė pasiekia giliausias Tavo organizmo kertes - ypač, kai to labai reikia. Lai ji leidžia pailsėti Tavo kraujui, kad po to vėl galėtum būti Rizika, kad galėtum toliau svyruoti tai kairėn, tai dešinėn, kad galėtum toliau ieškoti kažko seniai pamesto.

◆ Talento iš galybės raktų išsirinkti tą vienintelį.
Sugebėk tarp milijardo spynų atrasti savąją ir tarp begalybės raktų atrasti sau tinkantį. Lai ta spyna būna Tavo laimė, o raktas - kelias į ją. Lai šio rakto ieškojimas bus ilgas ir varginantis, tačiau patikėk - laimės skonis atpirks viską.

Lai šie, jau po kojomis besipainiojantys 2015-ieji metai būna geresni nei visi buvę kartu sudėjus. Padaryk taip, kad metų pabaigoje eilinį kartą galėtum šaukti: "Šitie metai buvo geriausi mano gyvenime!"

Laimingų, sėkmingų ir užsispyrusių 2015-ujų!


Atsakykit man į klausimą

Jau kelintą pusvalandį ieškau atsakymo į tris klausimus. Gerai, hiperbolizuoju. Į vieną klausimą neatsakau gal tik dvidešimt minučių, bet jis jau man neduoda ramybės. Kaip ir kiti du, vietą galvoje užsitarnavę jau gerokai seniau. Na taip, maždaug prieš dvi valandas. Na, gal tris. Nesvarbu.

Pirmasis dalykas, kuris mane neramina, tai nelygybė šiame virtualiame gyvenime. Kodėl rimti ir dėmesio verti tinklaraščiai sulaukia tiek mažai peržiūrų, komentarų, o kažkokios naftos reklamos gražius žodelius skaičiuoja dešimtimis, o peržiūrėjimus - stambiais tūkstančiais? Kodėl skambūs tekstai, nepaprasti pasakojimai ir pakeriančios eilės lieka nepastebėti, o kažkokio statybinio betono aprašymas sulaukia tokių saldžių pagyrų, kaip "Šaunuolė! Nepaprastai rašai ir fotografuoji! Nesustok kurti, turi talentą!". Nežinau, man galva neišneša. Jei jau talentas parašyti parduotuvės pavadinimą ir prekės kainą, tai gal tada ir aš nežmogiškai talentinga?
Kodėl taip yra? Kodėl merginos (o gal ir vaikinai), rašantys "Šita bliuskė lebai graži. Pirkau Sepaloi, kaina penkesdešimt litų ir penkioliką centų" yra taip liaupsinami, o kažkas TIKRAI nuostabaus tiesiog perskaitoma (arba ne) ir paliekama?
(Gerai, susirūpinau ne savo bėda, tačiau vis tiek neramina.)

Antras klausimas labai aiškus, tačiau aiškaus atsakymo neturi: Kodėl nesijaučiu laiminga, net jei ir išgyvenau tikrai smagią dieną? Kas aš per žmogus, jei manęs visai nedžiugina net didžiulė ledų su vaisiais porcija? Kas aš tokia per viena, jei net mano numylėtoji ledo arena laimės nepridėjo?
Gal nuovargis prislopino visą laimę?
Gal boulingo kamuolys kartu nusirideno visą manąjį laimės hormoną?
O gal... Gal šiandienoje pasigedau nuoširdumo?

Trečiasis klausimas, kuris man neduoda ramybės, taip pat pakankamai aiškus (arba ne): Kas aš per padaras, jei sugebu valandai (turbūt) užmigus, susapnuoti sapną, kuriame miršta mama ir aš nenuvažiuoju į stovyklą, o pabundu apsiverkusi? Ir ne dėl kažko kito, o dėl to, jog nenuvažiavau stovyklon? (Iš kur žinau, neklauskit). Kas aš per beširdė, jei verkiu ne mamos, o savo vasaros, kas, kad per sapną?
Keistas aš sutvėrimas.

Bet tenka pripažinti, labiausiai galvą sukioju dėl tos tinklaraštininkų nelygybės. Gal kas atsakys man į tą klausimą ir padės ramiai užmigti?


Kas aš?

Šįvakar skaičiau daug tinklaraščių. "Dieve, kokia aš bloga", pagalvojau. "Lendu į kitų galvas". Net jei ne tiesiogine prasme.

Skaičiau ir stebėjausi kitų iškalbingumu, žodyno turtingumu ir apskritai talentu dėstyti mintis. Dauguma rašančių (čia nekalbu apie naftos reklamas dirbančius) tiesiog gimę šiam reikalui. Trečdalis savo ateitį suriš su specialybę, kurioje reikės daug rašyti. Pavyzdžiui, žurnalistika. Jų gyvenimas panašiai suplanuotas.

Kaip ir daugelio kitų.

Daug bendraamžių jau įsivaizduoja save vienoje ar kitoje vietoje. Jie daugmaž žino, ką norės dirbti visą likusį gyvenimą.

O aš?

Kas būsiu aš?

Nesu talentinga rašytoja. Tinklaraštį rašau tik savo mintims išlieti ir... Ir todėl, nes man tai patinka. Nesu labai iškalbinga. Nevartoju daugybės metaforų ar šiaip įmantrių žodžių. Rašymas man tik hobis.

Lygiai taip pat, kad ir grojimas.

Skambinimas fortepijonu ar akordeono tampynas - didelė manojo gyvenimo dalis. Grojant jaučiuosi lyg būčiau kitam pasauly, lyg mane suptų neaprėpiami ir neišsemiami vandenynai. Grojant liekame dviese - aš ir mano muzika. Tačiau kad ir koks nuostabus jausmas tai būtų, neįsivaizduoju savęs kokia fortepijono mokytoja ar šiaip garsia pianiste (o, čia tai pasakiau. Lyg man talento tam pakaktų). Vėlgi - grojimas liks tik hobis.

Tai kas aš būsiu? Ką aš sugebu?

Tarkim, man patinka bendrauti su žmonėmis. Patinka kažkam padėti, turiu gerą atmintį. Galėčiau dirbti darbą, kuriam reikia daug žinių - žinau, išmokčiau.

Tačiau... Kas iš to? Tai niekuo neparodo. Kas aš būsiu? Pedagogė? Medikė? Verslininkė? Valytoja? O gal tiesiog nusivylusi namų šeimininkė?

Kas aš, po velnių?

Į kurią pusę man sukti savo galvą ar bent ranką?

Vis dar tikiuos, kad per ateinančius du metus nušvis protas ir bent dešimtos klasės pabaigoje maždaug žinosiu, kuo būsiu.

Bet viltis durnių motina, ar ne?

Ką gi. Eilinį kartą pradėjau kojomis, o baigiau galva. Kokia aš pastovi asmenybė.


Dabar viskas gerai. Pakankamai gerai. Kol ant pečių Ramybė, o rankose Svajonė ir Viltis, turi būti gerai. Privalo.

Jaučiu, kad ateinantys metai bus kitokie. Tiesiog jaučiu. Ir bijau. Jei šie buvo patys geriausi per visą mano gyvenimą, tai kokie bus sekantys? Blogiausi? Ne, jie nebus tokie. Tas statusas jau užimtas. Geresni už 2014? Naivu tuom tikėti. Geresnių metų sunku rasti. O kas, jei..? Ne, jie tokie nebus. O gal?
Visiškai susipainiojau. Nuojauta kužda, kad kažkas bus kitaip. Bet... Kas? Kas gali pasikeisti? Gal žmonės, esantys aplink mane? Gal mano požiūris į gyvenimą? O gal... Gal tiesiog pati aš neatpažįstamai pasikeisiu?
Tiek to. Bus matyt. Tačiau... Permainų nenoriu. Bent jau ne dabar.

Ramybė vėl apgaubė mane. Ir miegas. Dabar jau tikrai gerai. Geriausias momentas per visą šiandieną.


Prieš ir Po

Prieš.

Sniegu padabintoje pamiškėje skamba mažos mergaitės juokas. Tyras, kupinas laimės ir pasakų tikėjimo. Mergaitė, visa aptūtuluota storais rūbais, sėdi rogėse. Gan jaunatviškas senelis bėga iš visų jėgų ir tempia roges. Močiutė velkasi iš paskos, juokiasi, kai senelis nebepabėga. Jos rankose - nemažas maišelis morkų. Tai - siurprizas kiškiams, kad per Kūčias ir jie būtų laimingi.
Pagaliau visi trys atsiduria miške. Senelis kažkur dingsta, o močiutė su anūke slenka miško gilumon. Mergaitė pagriebia morkas ir padeda į ten stovinčias ėdžias. Keletą paberia ant žemės, jei kartais atsirastų neužaugų, kurie nepasiekia ėdžiose esančių gardumynų. Viską gražiai sudėjusios, mergaitė su močiute apsisuka ir keliauja atgal, link kelio.
Saulėje kažkas sublizga. Nedidukas maišelis kabo ant šakos, o jame... Saldainiai! Močiutė šypteli: "Turbūt kiškiai tau paliko". Laimingoji mergaitė pagriebia maišelį, įsėda į roges ir vėl visas karavanas keliauja: netikėtai atsiradęs senelis - priekyje, mergaitė - rogėse, močiutė - užnugary.

Pavakary, mergaitei spalvinant knygeles, į kiemą įvažiuoja tėčio sunkvežimis. Jo priekaboje - didžiulė, dar mišku kvepianti eglė. Tėtis su seneliu įvelka į namus tą milžinę, būsimą Kalėdų eglutę. Pastato ją prieškambary - tam, kad visi kuo dažniau ją matytų. O medis iš ties nemenkas - sieka lubas, net pritrumpinti reikia.
Vakare visi kartoja seną tradiciją - kartu puošia eglę. Na, ne visi. Močiutė su seneliu tik žiūri, o tėtis, mama ir mergaitė viską dabina. Nuo pat lubų iki pat grindų - kambarys taip žiba, kad net lempų įjungti nereikia.

Kitą dieną - Kūčios. Jos mergaitei nelabai patinka, mat visi tokie ramūs, o ir žuvį valgyti reikia... Bet vienas dalykas tikrai smagus. Tai - šiaudo traukimas. Pavalgę visi traukia iš po staltiesės po šiaudą ir lygina. Mergaitei kliūna trumpiausias, seneliui - ilgiausias. Jis tik šyptėli, prideda pirštą prie lūpos ir susikeičia su anūke šiaudais. Tąvakar tai nieko nereiškė.

O vat Kalėdos mergaitei išties patinka. Daugybė giminių, net ir nelabai malonių. Štai, kita močiutė jau grįžo iš Londono - oi, kiek saldainių privežė! Kitas senelis nėra pats maloniausias - vis nori nosį pavogti ar ir taip trumpus plaukus nukirpti. Podė vis šypsosi savo krikštadukrai, o va podinas tik ir nori įžnybti. Mergaitei greit pabosta suaugusių pliurpalai, tad jai leidžiama pasikviesti draugų. Oj, tada prasideda tikras smagumas! Visi susineša naujus žaislus, išbando naujus papuošalus, rengia dar nematytas lėles... Tačiau ateina vakaras, vaikai išeina. Vėl tenka kęsti suaugėlius, bet tai daug įdomiau, nei kambary sėdėti.
Staiga tėtis pakyla nuo stalo ir prisėda prie pianino. Pradeda groti visiems žinomas melodijas, giminaičiai dainuoja - kas sopranu, kas tenoru. Visiems nutilus, tėtis pakviečia šalia savo dukrą mergaitė pradeda dainuoti: "Laukiu dovanų, kaip senelis kailinių, kaip močiutė akinių, kaip šunelis kumpio...". Tėtis pritaria pianinu ir tyliu savo vyrišku balsu. Baigus dainuoti, visi ploja. Mergaitei kiek gėda, bet tai... Nesvarbu.

O kur dar Naujieji metai! Fejervaerkai, tėvų draugai su vaikais, daug dainų ir šokių! O svarbiausia - nereikia anksti eiti miegoti!

Po.

Jokio sniego. Jokių rogių. Net mažajai sesei.
Maža, už sesę vos didesnė dirbtinė eglė. Kam reikia tikros, kam reikia didelės?
Maistas ir televizorius. Na, kažkiek sesers naujų daigtų išbandymas.
Jokių giminių. Jokių dainų ar skambaus juoko.
Ir po visų Kūčių. Ir po visų Kalėdų.
Bijau kažką daryti taip, kaip seniau. Nenoriu matyti artimųjų ilgesingų akių. Ne kiek nenoriu, kiek negaliu.



Nežinau, kodėl geriausias prisimenu tas Kalėdas, aprašytas ir įvardintas kaip "Prieš". Buvau tikrai maža, keista, kad šitiek pamenu. Bet pamenu. Ir nenoriu pamiršti. Net jei tai ir nebuvo paskutinės Kalėdos, kurias galiu vadinti Kalėdomis...


Gyvenimo muzika

http://youtu.be/I2HU4ve99kI

Visko reikia, visko ir būna. Juokas, ašaros, gėda, pyktis ir laimė - tai didžiuliai jausmai, telpantys į mažytę gyvenimo sąvoką. Be gėdos nepajausi pasididžiavimo, be liūdesio neregėsi juoko, o be sunkumų - laimės. Išėmus vieną, neteksim kito. Netekus kito, pasigesim ir trečio... Gyvenimas - tai muzika, atliekama legato. Tas nenutrūkstamas garsas vis tęsiasi ir tęsiasi, keisdamas savo dinamiką. Ir taip iki pat paskutinio akordo nutylimo, iki pat sielos atsisveikinimo su instrumentu.

Radau savo vietą

Pagaliau radau savo vietą. Žinot, kas mane labiausiai užkabino? Tas paprastumas. Neįsivaizdinimas, kas "Tu man nelygis". Jokio dėmesio kreipimo į išvaizdą. Akordeonistai - nuoširdūs žmonės. Bent jau mano mieste. Kas neįlenda į šiuos standartus, tiesiog metą visą šį reikalą. Nes... Paprasčiausiai, daugumai nelygis net paimti į rankas šį instrumentą. O su juo groti - jau visiškas nusižeminimas. Bet ne visiem.

Kažin, kodėl, nepaisant išvaizdos, šie muzikantai dažnai sulaukia "čia tai pavarėt" replikos?

Gerai, akordeono skambesys nėra gražiausias. Su juo sunku pagroti kūrinį, kurį visi apibūdintų "vouv, koks gražus", ko nepasakysi apie fortepijoną. Tačiau... Čia mano vieta. Muzika, nuoširdumas ir beveik jokios reikšmės išvaizdoje.

Menininkai, trenktumas ir šiokie tokie pastebėjimai

Dvi dienas iš eilės gan ilgai sėdėjau muzikos mokykloje, laukdama savosios pamokos. Ten būdama pastebėjau ir supratau vieną: meninkai - keisti sutvėrimai. Tegu pabando kas paprieštarauti!

Mokytojas A: Žmogus, mėgstantis juokauti. Dažnai vaikšto koridoriais, visada prie kažko prikimba, bet vėlgi - juokaudamas.

Mokytoja B: Taip pat laisvomis pamokomis mėgsta vaikščioti koridoriais, ji puikiai atstotų mandagumo barometrą - beveik kasdien skaičiuoja mokinius, kurie pasisveikino ir kurie ne. Jos palankumą laimėsi, jei garsiai sakysi 'laba diena'. Dar geriau, jei tą padarysi ne kartą - gal pamiršo tave priskaičiuoti?

Mokytoja C: Tau pagrojus ir suklydus ji sako "ačiū, užteks". Mėgsta visus pašiepti, sugėdinti. Nors amžiumi ji nesiskiria nuo daugelio mokytojų, galime vadinti bene jaunatviškiausia mokytoja - striukės ilgis lygus miesto fyfinčkų striukėms, o dėl energingiausio asmens titulo galėtų grumtis net su mano seserimi.

Mokytoja D: Trim žingsniais nueina prie kitos klasės, veidas primena vieną iš Adamsų šeimynėlės atstovų. Jos pamatyti beveik neįmanoma - per daug greitai ir per stambiais žingsniais ji eina, tačiau visada išgirsi tuos sunkius kojų dėjimus.

Mokytoja E: Jos balsas puikiai dera prie instrumento, su ja galima apie viską prakalbėti kad ir tris pamokas. Koridoriais taip pat laksto greitai. Turi išskirtinį bruožą - šios mokytojos juokas girdėti net per trejas sienas.

Mokytoja F: Tokia tyli, griežta, tačiau vis vien gera. Niekuo neišsiskiria iš kitų čia dirbančių mokytojų.

Mokytoja G: Mokytoja, kurią tikrai galime pavadinti svajotoja. Niūniuodama mokinio melodiją dažniausiai keistaj linguoja ir žiūri tokiu tuščiu žvilgsniu. Nepaisant to, ji drąsiai galėtų vadintis viena geriausių mokytojų.

Mokytoja H: Tau pasisveikinus, ji niekada neatsako. Geriausiu atveju - skersai pasižiūri. Išgirdus grojant kokį instrumentą, pradeda įtartinai keistai šokti.

Mokytojas I: Du žodžiai - Ožio Barzda. Visada vilkį kostiumą, o savo barzdą yra supynęs į kietą kasą. Ta kasikė keistai pasistojusi. Nors atrodo gan idiotiškai, šis mokytojas yra pats baisiausias. Ne kiek elgesiu, kiek užimamomis pareigomis.

Mokytoja J: Itin žema, kai su kažkuo kalba, užverčia galvą. Plaukai labai ilgi, dažniausiai supinti į kasą. Kasoje neretai matyti gėlėti škurliai.

Mokytoja K: Keistas sutvėrimas. Kalba kaip per laidą "Sveikinimų koncertas", nusišneka labiau už mane. Išsiskiria šukuosenomis (pavyzdžiui daug spalvotų gumyčių plaukuose) ir gyvenimo būdu.

Mokytoja L: Kitiems dainuojant, keistai šokinėja ir linkčioja. Egzaminuose ji - ypatingai griežta. Pavardė gerai skamba, jei pabrėži porą sakinių. (Ka-lė).

Kiek daug keistenybių gali pastebėti per porą laisvų pamokų... Keisti tie menininkai, kiekvienas vis kažkuo trenktas. Ar ne?

Naktis

Tą naktį niekuo neišsiskiriančiame name, ant palangės sėdėjo nedidutė mergaitė. Ji žvelgė į švytintį mėnulį, jos skruostais slydo maži, sūrūs lašeliai. Mergaitę ta naktis užbūrė. Garsai ir spalvos, plytinčios už lango, puikiai atitiko mergaitės vidų. Trūko tik vieno - šviesulio, kuris parodytų jausmams kelią. Naktis šviesulį turėjo, o mergaitė - ne.

Jos lūpos krutėjo. Mergaitė meldėsi. Ji prašė dangaus, kad šalia jos atsirastų žmogus, galintis nuo jos veido nubraukti ašaras. Mergaitė norėjo, kad tas žmogus sugebėtų paguosti ne veiksmais, o žodžiais. Jai paguodos reikėjo. Nesvarbu, kad jos liūdesys rimtos priežasties neturėjo. Jai tiesiog reikėjo kažko artimo...

Mergaitei nusibodo. Jai iki pat sielos gelmių pabodo aplinkinių kaukės. Ji meldė, kad žmonės sugebėtų atskirti gyvenimą nuo spektaklio. Ji kartojo, kad spektaklis - tik gyvenimo momentas, o ne gyvenimas. Mergaitei trūko nuoširdumo. Jos kasdienybėje nebuvo paprasto tikrumo. Viskas buvo per daug painu. Per daug apgaulinga.

Slinko valandos, minutės, o gal tik sekundės. Tą naktį laikas prarado prasmę. Iš mergaitės akių tebesrūvo ašaros, o ji jų nestabdė. Ji tikėjo, kad tas vanduo sugebės nuplauti visą jos skausmą, visas klaidas. Mergaitė pyko. Pyko ant pasaulio, kad šis puikiai prisimena ir mato visus juodulius, tačiau vis rečiau pastebi gal net per didelį baltą plotą. Mergaitė stebėjosi, koks pasaulis aklas. Gal todėl ir tematė vien juodas klaidas?

Visai palengva mergaitės akys užsimerkė. Ji pavargo. Pavargo regėti melą, pavargo girdėti savo klaidų priminimus. Mėnulis išdžiovino ašaras nuo mergaitės skruostų, o tamsa ją priėmė pas save. Ta naktis tęsėsi amžinai. Ji neturėjo nei pradžios, nei pabaigos, o mergaitė užmerktomis akimis vis sėdėjo ant palangės. Palengva mėnulis apšvietė kelią ir mergaitės jausms, tad šie išnyko. Mažosios būtybės viduje liko tik ramuma. Ramuma, kuri užburia. Visai kaip naktis.

Kartais...

Kartais taip gera tiesiog per anksti traškinti kūčiukus, šnabždėti dainos žodžius ir galvoti. "Today is the greatest day of I ever know..." dainuoja mano lūpos. Nesvarbu, kad šiandiena tokia nebuvo. Šią sekundę niekas nesvarbu. Kartais siela įgija stebuklingą imunitetą ir neprileidžia minčių, skaudinusių vakar ar užvakar. Kartais mano vidus lieka absoliučiai užpildytas laime. Net jei šiandien tau nėra dėl ko šypsotis. Kartais tereikia laimę pasemti iš niekur. Iš prisiminimų. Iš dabarties. Iš ateities.



Kartais tiesiog gera be per priežasties būti laimingai.

Nuo šiandienos popietės aš - lavonas

Su stūgaujančiu vėju į medžių viršūnes pakilo ir mano energija. Jėgų - absoliutus nulis.

Džiaugiausi, kad nusivilkau iki stotelės.
Džiaugiausi, kad iškentėjau vėjo mušimą joje.
Džiaugiausi, kad parsivilkau namo.
Džiaugiausi, kad pagaliau gavau normaliai pavalgyti.
Džiaigiausi savo šiltomis šlepetėmis.
Nesidžiaugiau tamo.lt tekstu skiltyje "Namų darbai".
Po beveik trijų valandų džiaugiuosi tą makalynę sudorojusi.
Ir be galo džiaugiuosi galėdama pajausti patalų glomones.

Visgi, turiu kuo džiaugtis. Net jei jaučiuosi kaip (ne)gyvas lavonas.

Spėkit, kas sėdint užmigs nespėjus suvalgyti jogurto indelio?

Kas ta laimė?

Lietuvių kalbos mokytoja uždavė mums namų darbą - pagal duotus klausimus paimti intervių iš savo močiutės/senelio (kitoms grupėms buvo liepta apklausti bendraamžius arba tėvus). Močiutės atsakymai man pasirodė... Per daug močiučiški. Galvoja ilgai ir nuobodžiai, atsako trimis žodžiais. Na, nesvarbu. Jai atsakinėjant, ėmiau mąstyti: o kaip aš atsakyčiau į šiuos klausimus? Taip bemąstant, nusprendžiau čia pasidalinti savuoju namų darbu, tik ne su močiutės, o su savaisiais atsakymais.

Kas yra laimė?
Laimė - tai jausmas, kai gali džiaugtis visa esybe. Tai jausmas, kai bent kelioms sekundėms sieloje nebelieka neigiamų emocijų. Laimė - tai keistas sutvėrimas: pagauti sunku, bet pagavus jis gali ilgam apsigyventi tavo sieloje.

Ar turėti kuo daugiau yra laimė?
Ne, tikrai ne. Turėti reikia, bet "kas per daug, tas nesveika". Kartais laimei užtenka nedidelio kiekio, bet gryno.

Kur ieškoti laimės?
Netoli savęs. Žmonės daro didžiulę klaidą, ieškodami laimės kažkur toli arba per daug nepasiekiamuose dalykuose. Laimė mėgsta paprastumą, tad tereikia apsižvalgyti - galbūt laimė tupi tau prie kojos...

Ar tarp sėkmės ir laimės būtų galima rašyti lygybės ženklą?
Ne, dėti dviejų horizontalių brūkšnelių tarp šių vertybių negalima, nors jos pakankamai panašios. Kai sekasi, esame laimingi, tačiau laimė neapsiriboja vien sėkmės momentais. Laimingi būname įsimylėję, kažkam padėję ar net varge įžvelgus pagerėjimą, o ne vien pajutę sėkmę.

Ar esate patyrę sėkmė? Kaip tada jautėtės?
Taip! Pati didžiausia sėkmė buvo aplankiusi, kai buvau pradinukė. Tada sužinojau, jog pianistų konkurse gavau diplomantės vardą, ir... Tada buvau be proto laiminga. Visgi, kokią stiprią sąsają turi sėkmė ir laimė...

Ar tas sėkmės akimirkas būtų galima pavadinti laimės akimirkomis?
Taip, nes kaip jau minėjau, laimė ir sėkmė yra labai glausdžiai susiijusios - kai mums sekasi, jaučiamės laimingi. Parodykit man nelaimingą žmogų, kuris "Teleloto" išlošė milijoną!

Kada ir kodėl jaučiatės laiminga?
Kai sugebu atsiriboti nuo aplinkos, nes tada galima pamiršti visas bėdas.
Kai slenka laikas, kurį ateityje norėsiu pakartoti, nes tos akimirkos leidžia viską užmiršti, šypsotis lygi pat debesų ir džiaugtis šia sekunde.
Kai artimieji be galo laimingi, nes laimė - užkrečiamas dalykas.

Kad jausumeisi laimingas, reikia ar nereikia elgtis pagal nustatytus principus?
Ne, tikrai nereikia! Principai ir yra viena iš pagrindinių kliūčių, trugdančių pasiekti laimės jausmą. Pavyzdžiui, jei tau atrodys ne lygis susipažinti su nuskurusiu žmogumi, tu nepatirsi laimės akimirkų, kurias galbūt būtum jautęs su tuo nusmurgėliu. Jei nežengsi pirmo žingsnio susitaikymo link - galbūt niekada vienas kitam neatleisite ir visą gyvenimą jus grauš sąžinė...

Kokios dorybės susiijusios su laime?
Nuoširdumas, sąžiningumas - turbūt niekada nebūsime laimingi melo apsuptyje.
Tinkamų vertybių puoselėjimas - atsukdami nugarą geroms vertybėms, daugiau dėmesio kreipsime į bemaž nereikalingas, o nuo to nesijausime laimingesni.
Tikrumas - dviveidystė nei vieno laimingo nepadarė.

Kodėl laukdami džiaugsmingų gyvenimo akimirkų išgyvename jaudulį ir nerimą?
Paprasčiausiai todėl, nes bijome, jog tos laimės niekada nerasime. Bijome būti akli ir praleisti džiaugsmą pro šalį, bijome likti amžinai nelaimingi. Arba todėl, jog bijome, kad ta laimė nebus tokia saldi, kokią ją įsivaizdavome.

Kada paskutinį kartą džiaugėtės savo gyvenimu?
Šiandien. Tiksliau - dabar. Džiaugiuosi savo šiandiena, kad ir kokia ji bebūtų buvusi. Džiaugiuosi, nes ji praėjo - vienu pirmadieniu mažiau. Džiaugiuosi savo gyvenimu, nes nusimato nemažai veiklos ir būtent tokios, kokią mėgstu.

Ar gali žmogus jaustis laimingas, kai šalia esančius žmones kamuoja nesekmės, liūdesys, nerimas?
Ne, nes visi jausmai - laimė, liūdesys, skausmas yra užkrečiami. Jie kaip virusas: dauginasi ir plinta nuo kiekvieno prisilietimo su kitu asmeniu. Tačiau mes turime imunitetą - galime apsiginti, neprisileisti liūdesio viruso ir platinti tik įvairias laimės formas.

Taip būčiau atsakiusi aš. O kokius atsakymus Tu būtum surašęs? Labai būtų džiugu, jei į šiuos klausimus atsakytum, nesvarbu kur - komentaruose, savajame tinklaraštyje ar tiesiog tyliai savo mintyse.

Kas aš?

Jau pati nebežinau, kas esu. Nebegaliu neabejojant apibūdinti savo charakterio bruožų, nebegaliu savęs įstatyti tik į "moksliukės" rėmus. Nebegaliu būti su visais draugiška, kaip kadaise močiutė mokė. Tiesiog nebegaliu.

Taip, kartais aš tebesu senoji Rugilė. Tipinė moksliukė, visiems padedanti darbštuolė. Vis dar nusišnekanti knygų žiurkė. Draugiška namisėda. Žmogus be priešų, bent jau iš manosios pusės.  Žmogus, kuris negali ant kitų pykti - užtenka pakeisti nuomonę ir kiek atsargiau žvelgti į tam tikrą asmenį. Jokio pykčio, jokio noro nebendrauti. Perdėtas pasitikėjimas. O paskui nusivylimas. Užmiršimas. Ir vėl ratas kartojasi. Kartais tebesu ta paika avelė, kitų valdoma kaip marionetė. Kartais.

Tačiau vis dažniau manyje atsiskleidžia kita pusė. "Tyli kiaulė gilią šaknį knisa", kaip erzina klasiokai. Tiesiog nebegaliu. Nebegaliu tylėti, kai žmonės užknisa. Tiesiog einu ir išsakau viską, ką noriu pasakyti. Kartais taip norėčiau nueiti ir spjauti vienam ar kitam į veidą. Ne, ne dėl to, jog jie pasakė tiesą, kas, kad skaudžią. Tą tiesą ir aš pripažįstu. Norėčiau spjauti į akis todėl, kad bijo pasakyti į akis. Drebia už nugaros. Na, jei jau spjauti atbuliniu man nepavyksta, bent orą pagadinsiu. Kadanors. Pasitaikius progai.
Ne, mokslai man nedingsta. Mokausi kaip ir mokiausi, kad ir koks pyktis verda manyje. Nuo mažens man įskiepyta, kad niekas už mane nenugyvens, niekas be pastangų žinių man nesukiš į galvą. Viskas, ko pasieksiu, bus mano pastangomis. Taip, kad mokslai nedinks. Net jei ir dažniau viešumoje pasirodau su savo baisiu veidu. Taip. Baisiu veidu.

Kai tėtis mirė, man močiutė kartodavo: turi būti ne pagal metus protinga. Bet kad ji žinotų, kaip kartais tai yra sudėtinga... Labai pavargsti nuo to. Labai. Todėl kartais, retais atvejais, manyje atsisklendžia trečioji Rugilė - visai vaikas. Nesugebanti savimi pasirūpinti, pametanti daiktus ir mąstanti lyg darželinukė. Taip kartais daug lengviau, nes vaikams viskas paprasčiau. Jokios apgaulės. Jokio melo. Tik visiškas nuoširdumas.

Manyje gyvena ir paskutinė - ketvirtoji Rugilė. Muzikos fanatikė, galinti skambinti visą dieną. Kartais grojant jaučiuosi lyg gyvenčiau savame pasaulyje, kuriame daugiau niekas negyvena. Kartais norisi verkti, nes prisiminimai su kiekviena melodija vis grįžta. O kartais man skambinant lieka tik tuštuma. Tik aš ir mano muzika. Mano. Tik mano. Viskas išnyksta, nelieka nei minčių, nei jutimų. Tik muzikos ritmas, tolygiai plakantis su širdim. Tik aš ir mano muzika...

Norėčiau žinoti, kas aš. Paika, tiesmukiška, vaikiška ar užsidariusi depresantė? Kas aš esu, kodėl iš vis egzistuoju? Dėl ko aš dar turiu gyventi? Ir, po velnių, kas man darosi?

"Gyvenimas knisa. Bet žinai, kas man padeda? Tos akimirkos, kai gyvenimas neknisa. Svarbiausia jas pamatyti ir laiku pastverti", parašė Veronica Roth. Gal tai ir yra tiesa. Gal derėtų būti kiek geresnei žvejotojai, kad geriau gaudyčiau neknisančias akimirkas? Akimirkas, kai man būtų vienodai, kas aš: paika ir vaikiška ar užsidariusi bei tiesmukiška? Galbūt. Galbūt reikia tik gero mokytojo, kuris padėtų išmokti geriau žvejoti... Ir reikėtų būti kažkiek drąsensnei, kad galėčiau sukandusi dantis ieškoti geresnės kasdienybės.

Kalėdinės dovanos. O ar įmanoma kitaip pavadinti įrašą?

Nežinau, kaip Jums, bet man dovanų pirkimas - ne stresas, o malonumas. Galbūt todėl, kad man patinka joms rinkti įpakavimus, jas dėlioti ir puošti, o galbūt todėl, jog dovanoms idėjų man beveik niekada netrūksta. Nusprendžiau pasidalinti visomis (kvailomis ir nelabai) mintimis, kurios bent minimaliai yra susiijusios su tuo mažu daikčiuku, teikiančiu didelį džiaugsmą. Ne, nekabinsiu prie kiekvieno aprašymo nuotraukos - leisiu kiekvieno fantazijai pasireikšti. Juk kiekviena dovana turi būti išskirtinė, net jei mintis pasiskolinta iš aplinkinių žmonių.

1. Dėžutė, pilna saldumynų.
Nupirk (arba pats išpuošk) dėžutę, į ją prikrauk visko, kas tau tik pasirodys gražu. Saldainiai, šokoladiniai seniai, cukrinės lazdelės, meduoliai ir visos kitos grožybės. Galbūt paslėpsi ir kokį rimtesnį daiktą, pavyzdžiui, dovanų kuponą, papuošalą ar ką kitą?

2. Kalėdinė kojnė, pilna gėrybių.
Tas pats reikalas, kaip ir pirmame punkte, tik įpakavimas kitas. Privalai tarp skanumynų įkišti tikrą laišką nuo Kalėdų senelio su šilčiausiais palinkėjimais (kaip pustrečio šimto litrų kisieliaus ir geros priekabos kūčiukų).

3. Butelis - eglutė.
Mintis pasisavinta iš saldainių medžio, tik čia geriausiai atrodytų ant butelio apklijuoti saldainiai žaliais popieriukais. Girliandų nepagailėti.
Taip pat iš butelio ir saldainių galima padaryti, pavyzdžiui, ananasą.

4. Saldainių rogutės.
Šita mintis banali kaip Minedas, bet jei gražiai padarius, įsodinus Kalėdų senį, įkinkius elnią... Kodėl ne?

5. Puodelis ir skanumynai.
O jei tą patį padarius, kaip ir su kojne ar dėžute? Puodelį nupirk ir išmargink kaip patinka (su markeriu, aišku. Įkišti į orkaitę, aišku), o į jį pasodink mešiuką tarp skanumynų.

6. Piniginė?
Jei jau kokiai močiutei nusprendei dovanoti šį daiktą, tai į visas kertes prikišk dailių lapelių su linkėjimais. Aišku, atsižvelgiant į žmogaus pomėgius (pavyzdžiui mezgėjai - gerų siūlų, tvirtų virbalų ir kilometrinių mezginių. Traktoristui - garsiaus variklių riaumojimo, negendančio variklio ir švaresnių rankų).

7. Kalėdinis žaisliukas.
Ant kalėdinio bumbulo užrašyk visą litaniją, pririšk prie cukrinės lazdelės ir prikabink kokį kaspinėlį. Tokią dovanėlę gali padaryti ne vieną, o nustebintum daug aplinkinių.

8. Šiltuko rinkinys.
Arbata, mažas medaus indelis ir imbieras.
Ant kiekvieno pakelio gali užrašyti "Imunitetui pastiprinti", "Liežuviui pamaloninti", "Skrandžiui pašildyti"ar tai, ką tik Tavoji fantazija sugebės panešti.

9. Užkietėjusiam muzikantui - natų rinkinys.
Pabandyk palandžioti po piratines svetaines ir paieškoti kokiam pianistui natų. Už dyką kartais jas rasti tikrai sunku, o Tu galėtum jas atspausdinti ir įrišti. Viena problema: muzikantui tikrai turi patikti groti ir pats turi nors kiek gaudytis muzikoje. Priešingu atveju vietoje fortepijoninio kūrinio padovanosi pjiesę, skirtą skrabalams.

10. Mandarinai - sveikuoliui.
Nupirk daug mandarinų, ant kiekvieno jų markeriu užrašyk po linkėjimą ir gražiai įpakuok - į pintinę, Kalėdų senio maišą ar tą pačią gražią dėžutę.

11. Virėjos rinkinys.
Mamai ar gaminti mėgstančiai klasiokei gali padovanoti kokią itin linksmą prijuostęau daugybę kišenių šaukštams, plakikliams, prieskoniams ir panašiai. Ir, aišku, kišenes užpildyti yra privaloma.

12. Svajonių išpildytojas.
Žinai artimojo svajonę, kurią įmanoma išpildyti? Padaryk tai! Jei žmogus nori išmokti riedėti riedučiais, padovanok jam juos. Jei jis nori pakartoti įsimintiniausią dieną gyvenime, atkurk ją, kad ji būtų bene identiška. Neįmanoma? Viskas įmanoma, reikia tik didelio noro.

13. Bandelių rojus.
Draugas labai mėgsta bandeles? Padovanok jam didžiulį krepšį šviežių bandelių! Aišku, jei jis tikrai jas mėgsta, nes kitaip gali likti nesupratęs ir toks kiekis bandelių tiesiog pasens.

14. Atnešk kalėdinę nuotaiką!
Padovanok mielą flešą, sausakimšą kalėdinių melodijų. Nepatiks dainos - ištrins, o gavėjui liks naudingas daiktas (sakykit ką norit, bet atmintukų visada reikia. Dingsta jie ir dingsta...)
O jei nenori dainų dėti į atmintuką, prisimink kiek senesnį variantą. Nupirk tuščią CD diską, į jį sukelk kokias tik randi kalėdines dainas, o pačiam dėklui sukurk kokį viršelį (nepamiršk disko turinio - surašyk visas dainas, atlikėjus, trukmę ir pan.). Patį dėklą (ar atmintuką) įpakuok ir vuolia - turi pakankamai originalią dovaną.

15. Meduolių namelis.
Na taip, ne kiekvienas sugeba jį iškepti panašų į namą. Tačiau jei moki - tikrai pradžiugintum ne tik draugą/draugę, tačiau netgi pačią auklėtoją! Tokia dovana patinktų daugeliui, tik reikia gero kepėjo... Ir meilės, kurią įlašintum į kepinį.

16. Guminukai stiklainyje.
Jei pažįstamas tiesiog dievina guminukus, paimk gražų stiklainį ir prisluoksniuok jo mėgstamų gardėsių. Stiklainį papuošk eglutės šaka ar dideliu kaspinu.

17. 365 kortelės.
Tiesą pasakius, tai tikrai ilgas ir nuobodus darbas. Reikėtų sukurti 365 korteles kiekvienai metų dienai. Kortelėse galėtų būti įvairios sparnuotos frazės, paskatinimai. Vėlgi - kortelių įpakavimas lieka laisvas Tavo fantazijai: galbūt įriši viską į knygą, sudėsi į krepšį ar stiklainį.

18. Tu.
Ir visgi - pati didžiausia dovana yra artimo šypsena. Nepamiršk visiems šypsotis, o draugui kaip dovanos priedą įteik nuostabią ir nepamirštamą popietę, kad ir, biliardą žaidžiant.

Tikiuosi, gal kiek kam padėjau. Galbūt os idėjos banalios, tačiau... Seniai užmirštos. O ir paprasti dalykai kartais teikia didesnį džiaugsmą, nei didžiulės dovanos.

Nieko ypatingo. O gal..?

Paskutines valandas skaičiuoja dar viena nuostabi diena. Šiandien tik dar kartą įsitinau, jog esu absoliuti optimistė (na, kartais būna išimčių...) ir dar kartą supratau, kad geriausiai jaučiuosi žmonių apsuptyje, nora esu namisėda. Keistokas derinys, ar ne?

Mokykloje pamokų nebuvo, dabinome mokyklą Kalėdoms. Dievinu šią dieną. Kas, kad per ją būna daug nesutarimų dėl išsiskiriančių nuomonių, kas, kad ne su vienu apsirieji. Juokas ir Kalėdinis džiaugsmas vis tiek ima viršų, nepaisant visų kliūčių...

Nors klases puošti turėjome iš ne itin Kalėdiškų puošmenų (šieno ir šakų), tačiau kurybingumo mums netrūko. Nuo lempų nuleidome sidabrines žvaigždes iš nupurkšto šieno, ant lentos puikavosi konkorėžių ir mandarinų žievelių girlianda, o ant durų įsitaisė iš šakų suraizgytas besmegenis. Stendai taip pat turėjo būti papuošti, bet kaip tiksliai - aš jau nebemačiau (išėjau į muzikos mokyklą)

Kūrėme scenarijų karnavalo pasirodymui. Va čia ir prasidėjo visi nesutarimai... Visi su savo principais, visi su savo nuomonėm ir nei vienas nenori nusileisti kitam. Viena klasiokė pasakė, kad nevaidins visai, nes mes jos neįtalpinome į tam tikrą vaidmenį. Tragedija. Nuėjus ją apkoliojau, maždaug: "Scenarijai niekada nesusikuria iš niekur. Visada yra keičiama, kraipoma į visas puses. Niekas nesusistato be pakeitimų. Pernai? Pernai lygiai taip pat po penkis kartus keitėme aktorių vaidmenis. Tu tiesiog kažkur prasitrainiojai ir nematei viso kūrimo. Gerai, gerai, atsiprašau, per skaudžiai pasakiau. Gerai, sakau, kad atsiprašau. Buvai kažkur kitur, o ne su mumis klasėje. Žinok, kartais savo principus reikia pasilaikyti sau. Kartais reikia prisitaikyti.". Na, ar kažkas panašaus. Klasiokė įsižeidė, bet rimtai jau mane užkniso. Pati nieko nekuria, net reklamos nesugeba sugalvoti, o dar priekaištauja, jog per daug keičiam ir kad ji "ne kokia šiukšlė, kad taip stumdyt galėtumėm". Bet viskas praėjo, dirbom toliau.

Tiesa, ryte dar reikėjo ir langus kai kuriuos papuošti. Gavom pylos nuo mūsų mylimosios dailės mokytojos, ale "nevienodą žvaigūdučių skaičių klijuojam". Velniop ją.

Na, scenarijaus taip ir nesukūrėm iki galo (kiti per daug tingi savo rolėms kažką pagalvoti), klasę puošti lyg ir baigėm (užbaigėm išties triumfuodami: mėtymasis šakomis, debiliškas vieno ar kito juokas, šiaip nešvankybių ieškojimas normaliuose dalykuose). Bent jau pasilinksminom.

Muzikos mokykloje... Nieko naujo. Tas pats džiaugsmas, kai pavyksta, tas pats nusivilimas, kai nepasiseka kažko sugroti. Svarbiausias dalykas šiandien - šlamantys piniginėje, kurie buvo išleisti "Kregždutės" saldainiams. Niam.

Nieko ypatingo? Taip. Tačiau kartais visai nereikšmingi dalykai teikia džiaugsmą, net jei jie ir būna perlipę ne visai malonias rietenas.

P.S. Vakar autobuse pamečiau telefoną, kas rado - pasiėmė. Dabar sėdžiu su sesės išmaniuoju, tokiu pat kaip savo pamestu, tik labiau laginančiu. Ech.

Laiškas Kalėdų seneliui

Mielas Kalėdų seneli,

Šiais metais norėčiau tavęs paprašyti daug, nors galbūt ir nebuvau visai gera, kaip Tu tikėjaisi. Su daug kuo pykausi, kartais savo nuomonę reikšdavau ne vietoje ir nelaiku, nepatylėdavau, kai reikėdavo. Rėždavau visiems viską į akis, galbūt taip sukeldama kitų pasipiktinimą. Nepaisant to, būčiau dėkinga, jei išpildytum mano prašymus, kad ir kokie jie bebūtų.

Pirmiausia norėčiau paprašyti to, ko Tavęs prašė Aistė: taikos pasaulyje. Manau, niekas nenori būti Putino marionetė, valdoma jo grubių pirštų ir nesveikos galvos. Nenoriu naktį girdėti šūvių, nenoriu per TV3 žinias regėti kraupią realybę. Geriau tegul toliau rodo visai nereikšmingus dalykus, kaip zoologijos sode gimęs drambliukas ar Paryžiaus kalėdinė eglutė, bet jokiu gyvu ne karo vaizdus.

Antras dalykas, kurio norėčiau paprašyti - santarvė šeimoje. Nusibodo, tiesą pasakius, visi kivirčai, močiutės perdėtas rūpestis ir mamos absoliutus "o man dzin" rėžimas. Noriu, kad į namus galėčiau grįžti visiškai ramia širdimi. Kad nereiktų grįžtant mąstyti "Prie ko dabar prikibs?" "Dėl ko dabar riesis?" "Apie ką šiandien įnirtingai diskutuos?". Noriu turėti namus, o ne namą. Noriu turėti šeimą, o ne šeimos narius. Noriu būti rami būdama namie, o ne vis muzikos padedama atsijunginėti nuo pasaulio.

Dar norėčiau paprašyti stiprybės man. Stiprybės pasikeisti, nekišti savo nosies kur nereikia. Stiprybės pasilaikyti savo nuomonę sau ir jėgų ištverti kartais taip užknisančias dienas. Stiprybės perkęsti kitų replikas, prie kurių turėčiau būti įpratusi ir stiprybės  sunkiom dienom išstovėti ant kojų. Kartais tai būna taip sudėtinga...

Gerai būtų, jei po egle rasčiau maišelį su stebuklingomis dulkėmis, kurias paskelidusi panaikinčiau visą melą ir apgaulę, panaikinčiau visas mintis, priverčiančias žmones prisiminti kitų klaidas ir pamiršti gerus darbus. Noriu, kad pasaulyje būtų kuo daugiau to tikro nuoširdumo ir kuo mažiau kaukių. Pabodo kitų saldus melas, kuris, tiesą pasakius, visai neglosto širdies. Užkniso visų antrieji veidai, dėl kurių kaltės negali suprasti: bendrauji tuo žmogumi ar ne.

Ir būčiau be galo dėkinga Kalėdų proga gavusi kalėdinį džiaugsmą savo šeimai. Pasiilgau tikrų Kalėdų, kai gali pamiršti visus rūpesčius ir negalvoti, jog kažkada ši šventė buvo kitokia. Noriu matyti savo artimųjų laimingus veidus, o ne jų akyse įžvelgti ilgesį ir skausmą. Žinau, kažkada buvo kitaip, kažkada buvo pilniau ir džiugiau. Bet juk ir dabar tai įmanoma, tiesa? Reikia tik kažkieno pagalbos, nes manojo džiaugsmo keturiems asmenims  paprasčiausiai neužtenka...

Labai viliuosi, kad perskaitysi mano laišką ir išpildysi bent vieną norą.

Kuo nuoširdžiausiai,
Tavo didžiausia gerbėja
Rugilė

Tiesiog

Kartais norisi išnykti. Ne, nemirti, tiesiog išnykti nuo žemės paviršiaus. Prarasti egzistavimą ir pasislėpti kur nors, kaip pasislepia šokoladas mano skrandyje. Arba sutikčiau būti kaip pienės pūkas. Norėčiau tiesiog būti tokia lengva ir nuskristi nepalikus nė pėdsako, išnykti iš aplinkinių akių. Pradėti gyvenimą iš naujo. Visai nuo nulio. Atgimti iš naujo. Susikurti save tokią, kokia esu. Nebenešioti tos nugludintos kaukės, neslėpti savo ydų, klaidų ir dėl to nekompleksuoti. Norėčiau, kad visi tokie būtų. Jokio melo. Jokios apgalės. Tiesiog žmogus, nuoširdumas ir juokas. Tiesiog.

Vėl burbu

- Na vaikai, iš kokios pamokos jus paleido? - klausia direktorė, mat mes į valgyklą atėjom likus trims minutėms iki pertraukos. Nors stovim pačiam kilometrinės eilės gale.
Visi nunarinę galvas tyli.
- Tai aš klausiu, iš kokios pamokos?
Tyla. Visi baigia pasislėpti savo ir taip išaugtiniose uniforminiuose megztiniuose.
- Tai iš kokios? - jau piktai rikteli direktorė, kurios toniniai lašiniai ir kilometriniai nagai visai nesiderina.
- Iš įdomios, - neapsikentusi burbteliu bandydama išspausti šypseną.
Įsikiša rusų mokytoja:
- Rugile, tai sakyk, iš kokios pamokos jus paleido anksčiau?
- Sakau, kad iš labai įdomios.
- Rugile, sakyk, iš kokios! - vos nerėkia ant manęs ta mokytoja.
Tyliu. Abi (direktorė ir rusų mokytoja) į mane žiūri, aš spoksau į valgį nešančius mokinius tarp jų.
- Nu Rugile, jei jau klausia, tai atsakyk! - jau kone siunta ta mūsų visų mylima mokytoja.
- Informatikos, - burbteliu panosėj.
- Ak informatikos, - patenkinta vypteli ta baisi ragana, kuri dar drįsta vadintis direktore.

Taip norėjau gerai atsikrenkšėti ir spjauti tai padlai į veidą. Taip norėjau, kad negaliu, tačiau neišdrįsau. Eilinį kartą. Eilinį kartą burbtelėjau nevietoj, eilinį kartą prie manęs kažkas prikibo, eilinį kartą neišdrįsau padaryti ar pasakyti to, ko norėjau.

Ta mūsų direktorė jau vimdo. Nuvertė senąjį mokyklos vadovą, kuris tikrai visiems patiko, ir užėmė jo vietą. Jai visai nerūpi, kad mes nespėjame pavalgyti ir taip atsėdėję keturias pamokas, jai nerūpi, kad mes nesutinkam su karnavalo idėjomis, jai nerūpi, kad mes išvis į ją kreipiamės. Lašiniai lipa jai jau per gerklę (ir ne, tai nereiškia, kad nusibodo. Paprasčiausiai lašiniai pas ją visur), ryškiai raudoni ir smailūs nagai vos ne mano piršto ilgio, veidas prišpakliuotas visom priemonėm, kokiom tik įmanoma. Ir taip, su savo ignoravimu ir perdaugintu tinku ji rodo mums pavyzdį. Taip, visiems aštuoniems šimtams su trupučiu.

Šitiek daug ką keisčiau mūsų mokykloje ir apskritai savo gyvenime, jei būtų mano valia.

Deja, ne taip paprasta, kai atrodo.

Kartais reikia įdėti daugiau pastangų, nei norėtumėm. O kartais paprasčiausiai neįmanoma kažko pakeisti.


*PILDAU*
Muzika vėl gelbsti. Kai jautiesi visiškai absurdiškai, ji visada padeda. Na, beveik visada. To pykčio, persimaišiusio su nerimu, visai neliko. Ir gerai. Taip.ir turi būti.

Šiukšlinės ir mintys

Šiukšles rūšiuoti lengva. Viena šiukšliadėžė stiklui, kita popieriui, o dar kita plastikui. O mintys? Kur jas reiktų dėti, kad pastarąsias išvežtų ir sunaikintų?

Gaila, kad žmogus dar neatrado tokio mechanizmo, kuris vienu paspaudimu ištrintų visus įkyrius pamąstymus iš galvos. Prietaisai išmanėja, žmogus taip pat, tačiau minčių išliejimas lieka toks pat. Kartais užtenka balto popieriaus lapo, kartais prireikia visos dienos, praleistos skambinant vienu ar kitu instrumentu. Kartais užtenka pašnekovo, kuris sugebėtų išklausyti, o kartais nepakanka viso pasaulio dėmesio...

Taip, žmogus tikrai išradingas. Kiekvienas susikuriame savąją minčių šiukšliadėžę, kur galėtume išmesti savąsias mintis, kad šios netrugdytų. Vienas kurs eiles, kitas šoks. Vienas pieš, kitas kalbės, o trečias galbūt tiesiog tylės. Kiekvienas iš mūsų turime savąją šiukšliadėžę, mažiau ar daugiau veiksmingą. Bet nėra tokios vietos, į kurią vienu mostelėjimu viską ištremtumėme iš pasąmonės. Visur reikia pastangų, net minčių šiukšlėms išmesti.

Tačiau niekada nesusimąstome, kad kartais pamąstymus norime išlieti būtent vienam asmeniui. Būtent tam, apie kurį ir yra visos mintys ir jausmai. Kartais geriausia šiukšliadėžė gali būti būtent šiukšlių kaltininkas... Net jei ta šiukšlinė gali būti visiškai nepasiekiama.

Let it snow, let it snow, let it snow!

Mane užgriuvo visiška kalėdinė nuotaika. Absoliuti. Kiek ankstyva, bet man ji patinka.

Ne, aš nesiklausau kalėdinių dainų, nevalgau mandarinų ir nežiūriu kalėdinių filmų, kaip kad žmonės, esantys aplink mane.

Aš tiesiog pradėjau daryti atvirutes, kurias klasiokai gaus per karnavalą (jau keturiolika darbelių laukia savo teksto!). Ieškau, kaip reiks mokyklą/namus papuošti, galvoju apie dovanas, kaip jas pakuosiu... Kuriu sveikinimus ir taupymo planus, kaip surasti daugiau šlamančių artimųjų dovanoms... (Ech... Problema numeris vienas). Seilę varvinu prieš kalėdinių patiekalų receptus ir ginčijuosi su sese dėl dovanų mamai ir močiutei. Su ta prakeikta lopeta (sese) šnekėjau gal valandą, o ta visus planus nuėjo ir išdėjo močiutei. Ką pirkti žadu, kur, kaip, kada... Viską iki smulkmenų. Sakiau, kad jin lopeta.

Ir dar katasenį susmegenį nulipdžiau (Nuotraukoje: didysis - maniškis katasenis, mažasis kataseniukas - sesės). Sukišom pusės kiemo sniegą, nes pastarasis visai baigia išnykti. O gaila.

Vakare visas 43 minutes su Guste prakalbėjom telefonu apie klasės dekoravimą šienu. Pala... ne. Ne vien apie konkorėžius ir šieną, apie kažką dar pliurpėm. Nesvarbu.

Žodžiu, laukiu Kalėdų. O tu?

P.S. Taip, šio įrašo esmė ir buvo būtent pasigirti savo lipdyniu iš murzino sniego. Aš tikrai originali.

Konferecija (arba vaistai nuo nemigos)

Ta prasme, sėdžiu konferencijoj. Čia taaaaaip nuobodu, taaaaip nuobodu...

Vienas dėstytojas jau daugiau nei 45 minutes kalba, jau viršija savo laiko limitą ir nesiruošia sustoti. Jis gal jau 97 kartus sakė "cituoju" ir vis didiną šį skaičių.

Mes pristatom priešpaskutiniai. Apie trečią valandą. Dabar pusė dviejų, o man jau skauda užpakalį nuo sėdėjimo ir akis skauda nuo priverstinio išplėtimo.

Kaip klasiokė sakė, cituoju: "O aš galvojau, kad per istoriją nuobodu".

P.S. Pas mus vis dar sninga. O pas Tave?



*PILDAU*
Ta konferencija buvo visiškas išbandymas mano kantrybei. Absoliuti nesąmonė. Net mokytojai aštuntą kartą skaitė programą, kuri pasirodė daug įdomesnė už skaitomus pranešimus.
Viskas truko valandą ilgiau jei reikėjo, gerai, kad pasakiau mokytojai, jog į autobusą galiu nespėti - atkėlė mūsų pristatymą, tai gavom ištrūkti anksčiau (nors šiaip būtumėm paskutiniai pristatę). Jaučiuos tiesiog pavargusi, bet ne fiziškai (4 valandos nuobodulio prilygo valandai pietų miego), tačiau protas visiškai išsekęs. Neturiu jėgų net galvoti, ką kalbėti. Nusimato filmų naktis, nes kankins nemiga. Reikėjo įsirašyti to diedulės balsą...
Jei kada sakysiu, kad man nuobodu, priminkit 2014 m. lapkričio 21. Užsičiaupsiu tuoj pat.

Lyg bobutė, besiskundžianti prasta sveikata

Velniška diena. Taip, ji būtent tokia ir buvo. Tik nežinau, prie kurios kategorijos ją priskirti: prie velniškai gerų ar velniškai blogų.

Seniai jau nejaučiau tokio nuovargio. Skauda visas galūnes: rankas vos pajudinu(atsispaudimų kaltė), kojas taip gelia, kad nerandu joms tinkamos padėties (ir vėl šaltis jas paveikė... Pats laikas išsitraukti žieminę striukę iki kelių) ir tais pačiais pirštais vos rašau šitas nesąmones (iš kur šitie skauda, neįsivaizduoju), o galva, man rodos, tuoj sprogs (bendras nuovargis daro savo). Žodžiu, mirštu. Absoliučiai visą šiandieną man atrodė, jog dabar - ketvirtadienis. Deje. Vis dar gyvenam antradienyje, o aš jau noriu nusišaut (nepagalvokit tiesiogine prasme. Manasis "nusišaut" reiškia gerą parą miego).

Keista, šitaip pavargau, nors nieko ypatingo nenuveikiau. Na, manęs laukė tik chemijos kontrolinis (vėl nenormalus: 5 uždaviniai po du taškus. Gero įvertinimo gauti neįmanoma) ir papiešimai dėl konferencijos. Supratau šį bei tą, kol projektavau senovines gryčias: architekte nebūsiu, dailininke irgi. Mokytoja kalba apie kažkokius šešėliavimus, čia tamsiau, čia šviesiau, čia netaip nupiešei... Jaučiaus kaip puponautas iš Želėjos atsidūręs Princestijoje. Rimtai. Vienas dalykas visiškai nedašunta: ar konferencijoje neturėtų būti svarbiausia tai, ką pasakysi, o ne tai, kaip pristatymą pateiksi? Užsireikė čia vos ne per visą aktų salę išsitęsusio koliažo, nepakanka mokytojoms filmo sukurto ar dar kažko. Spaudžia iš visų galų, atsakau.

Kad gavau pailsėti, supratau tik namie gavusi sriubinį bliūdą granatų sėklyčių. Ta rūgšti skanėsto bomba atnešė tikrą atgaivą smegenims, o po to laukęs karštas dušas pamažino galūnių nuovargį. Bet rimtai - tie granatai buvo net geriau už šiandien kebabinėje valgytus vištienos kepselius, kuriuos ragavau visiškai išbadėjusi (aha, kai esi alkanas visas maistas tampa skanesnis).

Tai va. Pasiguodžiau, pasidalinau savo šiandiena ir meldžiuosi, kad Dievulis suteiktų jėgų ištverti trečiadienį. Nekenčiu antradienių. Trečiadienių dar labiau (Dvi matematikos, dvi pamokos muzikos mokykloje, vėl tas bandymas šešėliuoti, nors visai nesigaudau tame reikale, vėl suknistas vakarinis autobusas ir vėl ruošimasis kontroliniui). Perleiskit kas nors savo energijos gabalėlį man, būčiau dėkinga...

IF I STAY

"Grodama jaučiuosi lyg būčiau violančelės viduje". Būtent. Ir aš grojant pianinu jaučiuosi lyg... Lyg atsiskirianti nuo šio pasaulio, užsidaranti mažoje dėžutėje ir paskęstanti garsų jūroje.

"Visada maniau, kad violančelė - solinis instrumentas, bent iki šio vakaro". Ne, aš niekada nemaniau, kad pianinas toks yra. Bet patyriau lygiai tokią pat euforiją, kaip ir veikėja, kai ištrūkau iš klasikos pelkės ir įbridau į šiolaikinių improvizacijų balą.

"Grojau geriau nei kada nors gyvenime esu grojusi. Bet jie žiūrėjo į mane kaip statulos". Aš tą patį jaučiau, kai trečioje klasėje skambinau fortepijonu konkurse. Kaip grojau tada, gyvenime dar nesu grojusi, tačiau vis dar jaučiau ledinius komisijos žvilgsnius ir šiltą mokytojos šypseną, žiūrinčią pro užkulisių duris.

Ir... šiaip. Dar daug filmo scenų galėčiau sutapatinti su savo gyvenimo momentais. Rodos, jis buvo sukurtas remiantis mano ir dar kažkokios paauglės gyvenimo faktais. Galbūt todėl jis man taip beprotiškai patiko, nes filmo mintis buvo pati artimiausia širdžiai, kokia tik begali būti. Muzika.

Perspėju: filmą ne peržiūrėkit, o žiūrėkit. Pajauskit. Supraskit.
Tik žiūrėję filmą suprasit, kokios mintys sukasi mano galvoje.

Arba ne.

Šiaip

http://youtu.be/onHPkJZXBoY
http://youtu.be/GCz32cSWPwk

Tiesiog kartais žodžiai netenka prasmės. Tereikia įsilieti į užsupančią melodiją, įsiklausyti į garsų sąskambį ir mėgautis. Kažką prisiminti. Arba tiesiog jausti.
Kartais būna visai priešingai.
Melodija, atlikimas ir pataikymas į toną tampa visiškai bereikšmiai, telieka įsiklausyti į žodžius ir džiaugtis jais. Džiaugtis... Ne, išties netiksliai pavartojau žodį. Verčiau... Gėrėtis. Taip. Gėrėtis. Nes žodžiai sukelia nuostabą, pradžiugina ir pravikdo. Jie gali daug. Kartais net daugiau, nei galime įsivaizduoti.
Yra dar vienas variantas: prisiminimai. Nei tekstas, nei skambesys nesvarbūs. Tik prisiminimai, vis atgyjantis pasigirdus dainai mintyse. O gal ir ne tik.

Tačiau kaip yra šiais atvejais? Spręsti Tau.

Pykau, spjoviau, nusivyliau ir vėl pykau, spjoviau...

Šitaip nepykau ir šitokio nusivylimo nejaučiau jau daugybę laiko. Gal metus, gal du. O gal ir daugiau. Bet šitaip... Zlastis ima, kaip močiutė pasakytų.

Kas antro aštuntoko lūpose skamba tik vienas žodis: karnavalas. Visus metus laukiamas, su šypsena prisimenamas ir keliantis sveiką nerimą. Pamenu praeitų metų Kalėdų laukimą/šventimą mokykloje: vieną dieną nebuvo pamokų, puošėm kabinetus kaip kas išmanė. Dirbom, juokėmės, klausėmės kalėdinių dainų... Nereali diena, kai visų veidai pasipuošia šypsenomis, visi iš eilės matuojasi kalėdines girliandas ir žaisliukus ir visi, visi dainuoja "Last Chrismas, I give you my heart...". Tiesiog nuostabu. Karnavalas irgi buvo nepamirštamas: buvo paskirta tema, pagal kurią turėjom sukurti pasirodymą, laimėjom klasės puošimo konkursą ir daug daug šokom... Valgėm. Džiaugėmės dovanomis. Arba tiesiog sėdėjom tamsiame koridoriuje, kai prieš akis tau žypčiojo kalėdinės lemputės.

O šiemet... Tragedija bus, jei nieko nepavyks pakeisti.

• Karnavalas vyks ne penktokam-šeštokam ir septintokam-aštuntokam, o visom keturiom klasėm kartu.
Žiauru. Gal nebūtų taip baisiai, bet kai reikės išžiūrėti daugybę pasirodymų, nusibos. Penki - pats tas, bet ne dešimt. Be to, mūsiškiai penktokai per daug nagli - ir pasiunčia ten, kur kopūstai auga, ir dar karve del storos subinės išvadina. Nesinori su tokiais nei karnavalo džiaugsmu dalintis.

• Nėra jokios temos vaidinimams.
Pernai gerai buvo, pasakė "Žvaigždės", viskas aišku. O šiemet be jokios temos, kas ką nori, tas tą darys - visiškas balaganas.

• Klases puošti... šienu.
Taip, būtent šienu. Pasakė, kad kabinetus dabinsime "etnografiškai". Mhm. Geriausiu atveju pakabintumėm tą sodą iš šiaudų ir iš šieno kokią girliandą susuktumėm, gremėzdišką kokią. Niekas neatsižvelgia, kad gyvenam ne tam amžiui ir mums Kalėdos tikrai ne su prietarais kažkokiais ir derliumi asocijuojasi.

• Visas Kalėdų renginys truks iki AŠTUNTOS vakaro.
Pasityčiojimas. Iki dešimtos - pats tas, o čia iki AŠTUONIŲ. Paprasčiausiai, mokykla eina ubagais ir neturi iš ko užmokėti saugai toms  dviems papildomomd valandoms, kurios suteiktų šitiek laimės... Seniau "sauga" būdavo du mokytojai, ir tų pačių neprireikdavo. Grhh.

Žodžiu, tragedija. Kalbėjom aštuntokai su pavaduotoja, kuri visą šitą mėšlą organizuoja, kalbėjom ir su pačia direktore. Šnipštas. Niekam mūsų nuomonė neįdomi, nors ten MŪSŲ šventė. Tai MŪSŲ paskutinis karnavalas šioje mokykloje, po velniais. Niekam tai neįdomu.
Iškovojo kiti tiek, kad GAL bus atskirai penktokai nuo aštuntokų. Bet tas GAL optimizmo nepriduoda.

Svarstėm visokius variantus. Ir susirinkti pinigus tai saugai, kad leistų ilgiau, ir į laikraštį skundą rašyt, ir kokio šimto litų Whydoto iš tos surinktos sąskaitos paprašyt. Arba eit prie maximos, pamest kepurę, paverkt ir laikyt plakatą su tekstu "Padėkite Lietuvos ateičiai: paaukokite jų šventės labui". Dar galvojom sulaukę aštuntos tiesiog neiti iš mokyklos (bet čia jau blogiausiu atveju) arba prikabinėt ant visų kabinetų durų lapus su tekstu "Mes norim normalaus karnavalo". Žodžiu. Streikas.

Nuoširdžiai tariant, niekas nežino, ko rimtai griebtis. Į mūsų prašymus yra metami ignorai, ir tiek. Jei turit pasiūlymų, kaip išsikovoti tai, ko norim (ir visiškai realaus!), prašau, patarkit... Nes visiškai nusivyliau administracija. Jau patys surengtumėm tokį karnavalą, kokio norim, o ne su šienu ir naxui visus siunčiančiais penktokais. Atiprašant, rimtai jau.

O kokie pas jus planuojami Kalėdiniai renginiai? Ar yra tekę pabūti tokioj sitacijoj? Ką darėt? Prašau, patarkit jei tik negaila, nes... Patys nebežinom, ko griebtis.

Kas kaltas: pilnatis ir mokyklinis nuovargis? (Kilometriniai sakiniai, nieko gero)

Dabar tai jau visai susipainiojau. Nebežinau, kaip įvardinti šią dieną: ar kaip "absoliučiai nesėkmingą" ar kaip "būkim optimistais. Diena buvo pakankamai linksma"? Ir ne vien man ji tokia buvo. Daugumai mano aplinkinių.

Sesė pabudo ryte kaip širšė, iškart supratau - gero nelauk. Šiaip ryte nieko ypatingo. Mokykloje jau per pirmą pamoką klasiokė išėjo namo, nes sunegalvo, o mes per antrą matematiką "labai intensyviai dirbome". Mokytoja pikta (bent man taip pasirodė), dalinau savo sąsiuvinį į visas puses ir daug šnekėjom. Su  Toma (matematikos ir lietuvių kalbos bendrasraute) susilažinom, kad Kaune matematikų olimpiadoje tikrai nepateksiu į dešimtuką. Jei netyčia taip įvyktų - nešu jai milką, bet kadangi tai per daug neįmanoma, ji neš man šokoladą. Chach. Paskui transformavomės į bebrus - maždaug pusė klasės bandėm laimę šiame konkurse (likusieji sėdėjo antroj iš eilės matematikoj. Chach.) Valgykloj klasiokė sugebėjo lėkštę su pietumis nunešti iki stalo, bet dėdama ant stalo ją apvertė (tik ji taip sugeba) ir visas turinys gražiai buvo patiektas ne lėkštėje, o tiesiai ant stalo. Paskui buvo fizika. Kažkiek sprendėm, bet daugiau kalbėjom su mokytoju, kuris nusprendė, jog mano klasiokas užaugęs bus bikinio zonos skutėjas. Per anglų pamoką kalbėjom apie įvairius gestus ir juos įvaizdinom (maždaug visi linguoja, siunčia oro bučkius arba dainuoja dainą apie ebolą). Kita pamoka - dailė. Susiriejom su mokytoja, ale "Kodėl jūs jai turite rašyti septynis, jei jai taip gražiau? Kodėl ji čia turi dažyti mėlynai, jei jai gražiau žalia? Ar jūs girdit? Nu mokytoja, kodėl mes turim piešti taip, kaip jums gražu, o ne kaip mums patinka?". Mes kalbam, mokytoja rėkia, o berėkdama aiškina, kad mes rėkiam ant jos. Žodžiu. Audroms nurimus, pradėjus piešti, sugebėjau per daug įsklausiusi į per ausinukus skambančią muziką ir užmiršti, jog mano tušo indelis neužsuktas, ir per smarkiai sukausi. Taigi, likusią pamokos dalį šveičiau grindis. Išpyliau savo tušą, kurio neatrodė taip daug, kai jis buvo buteliuke ir sugadinau du mokytojos rankšluosčius. Chach. Per klasės valandėlę džiaugėmės savo fizikos konkursiniu darbu (paleidau lapelį, kur maždaug "pripiešk ir siųsk". Gavosi kažkoks trikampis išsigimėlis ir nemažai žodžių apačioje). Auklėtoja buvo laiminga, nes padorių žodžių lapelyje buvo mažiau nei keiksmažodžių. Vėliau atėjo seselė ir sekė apgailėtiną pasaką apie antibiotikus ir bakterijas. Ji šį sakinį "antibiotikai gydo tik bakterines ligas" (tik kitaip suformuluotą) pakartojo... pala... 6-7 kartus. Įsikalėm visam gyvenimui.
Po pamokų lėkiau į muzikos mokyklą, kur visiškai nusigrojau ir su akordeono dumplėmis susiplėšiau šaliką (arba pagražinau: šalikas ir daug, oi daug išlindusių siūlgalių). Po dviejų pamokų grojimo nebejaučiau kairės rankos, paspringau sesės nupirktais milteliais (tais kur toks mažas pakelis, viduje balti rūgštūs milteliai ir kaulas kažkoks). Tildžiau seserį stotelėj, kuri užsimerkusi grabinėjo mane ir dainavo "Matau tave pro užmerktas akis, dega širdis...". Ar kažką panašaus. O autobuse džiaugiausi priešais atsisėdusio girtuoklio kvapu.

Tai tiek. Nežinau, kol nepadribau į lovą, galvojau kad mano trečiadieniai tikrai absurdiški. Bet kai išsitesiau savo guolyje ėmiau galvoti, kad gal nebuvo taip baisu?

Taip ir nenusprendžiau, kas kaltas: mėnulio pilnatis, nuovargis, įgytas mokykloje ar trečiadieniai. Turbūt, kad pastarieji.

Klausėte? Atsakau!

Velnias. Tiesą pasakius, nesitikėjau tokio pulko klausimų. Laukiau kokių septynių, o čia - dvidešimt trys! Milžiniškas ačiū klaususiems! (Galėsiu ne taip plačiai atsakyti, chi chi. Juokauju)

Ką tau suteikia tinklaraščio rašymas?
Tinklaraščio rašymas man duoda... Palengvėjimą. Atsigavimą. Nevisada atsiranda žmogus, kuriam galiu išsilieti, o šis tinklaraštis - puiki vieta šitam reikalui. Taip pat rašymas teikia galimybę tobulėti - tuo pačiu ir lietuvių kalbą gerinu, ir neretai pamatau gerąsias ir blogąsias savo puses.

Kokią save ir savo ateitį matai po 10 metų?
Po dešimties metų aš būsiu dvidešimt ketverių, taigi, studijuosiu. Tikuosiu universitete mokysiuos ne prastesniais pažymiais nei mokykloje (kažin, įmanoma?) ir nuoširdžiai tikuosi, kad pasirinktas dalykas man patiks ir negalėsiu šūkčioti "Jėzus Maryte, kaip nuobodu!"

Linksmiausias nuotykis mokykloje?
Hm. Būtent linksmiausias? Pirmas, kas šovė į galvą - tai suvaidintos vestuvės, vykusios prieš atostogas. Kai apsirengėm turbūt kvailiausiais rūbais ir užsidėjome juokingiausias kepures, kai valgyti pradėjom nuo deserto, o pabaigėm žuvim, kai ant gretimo fotelio sėdi turkai, o klasiokė minimaliai mokėdama turkų kalbą dainuoja "Ochvidūdu Ali, ochvidūdu Ali, ochvidūdu, ochvidūdu, ochvidūdu Ali" (vieno turko vardas Ali Kemal buvo, o daina reiškia "su gimimo diena Ali, su gimimo diena Ali, su gimimo, su gimimo, su gimimo diena Ali"). Turkai šypsosi, kreivai žiūri, o mus taip juokas ima. Nežinau, ką užsieniečiai pagalvojo... (šis nutikimas iš tos operos "Reikia dalyvauti, kad suprastum, kur čia juokas")

Ką dažniausiai mėgsti veikti laisvalaikiu?
Patinka skaityti, skambinti fortepijonu ir bendrauti. Ilgai viena neištempčiau, tad man kaip deguonies reikia bendravimo, kad ir per laidą.

Kokį maistą labiausiai mėgsti?
Mano skrandis kaip likimas, beveik nenuspėjamas, tad nežinia, ko aš užsimanysiu. Pavyzdžiui vakar mamos prašiau kad parneštų jogurto, o šiandien nesvietiškai noriu bananų. Nu blyn, kaip noriu, o mano kaimeliūkštyje jo nei su žibintu nerasi (o be jo tuo labiau). Taigi, mėgstu viską, išskyrus šaltieną ir vėdarus.

Kokios tatuiruotės norėtum? (jei iš viso norėtum)
Būsiu visai ne prie minios, bet aš nenorėčiau jokios tatuiruotės (ar tatiuruotės?). Nepatinka man tiesiog. Nesmerkiu kitų, kurie turi vieną ar dvi - jei jiems gražu tai tegul turi, bet savo kūno niekam neduočiau badyti.

Kokia pamoka tau yra pati nuobodžiausia?
Jei klausimas būtų skambėjęs "Kokia pamoka pati nemėgstamiausia?", būčiau atsakiusi, kad kūno kultūra arba rusų kalba. O dabar... Gal matematika, gal chemija (šiaip ji man visai patika, bet ta mokytoja... agrrrh). O gal istorija, nes per ją belenkaip miego noriu.

Pati geriausia knyga?
Negaliu įvardinti "geriausios", nes viena pasakoja vieną, kita - kitą. Neįmanoma lyginti istorinės knygos ir fantastinės. Tačiau nekreipiant dėmesio į šį faktą, man patiko M. Gripe "Šešėlis ant akmeninio suolelio..." ir knygos tęsinys "...ir baltieji šešėliai miškuos". Dar patiko Anos Frank "Dienoraštis" bei Veronica Roth "Divergentė".

Koks tavo didžiausias troškimas?
Sako, svajonių negalima išduoti - neišsipildys. Bet labai norėčiau įstoti į NMA, gerais pažymiais baigti šiuos metus (tie šešetai duoda juoko dozę tik ketvirtadaliui paros) ir turėti pačią nuostabiausią vasarą. O kitas, didesnes svajones tikrai nutylėsiu.

Ar tu stengiesi rašyti įrašus beveik kiekvieną dieną ar tau tiesiog taip išeina?
Ne, tikrai nerašau per prievartą. Niekada negalėčiau rašyti su mintim, kad "Va, reikia parašyti, vakar nerašiau, tai bent šiandien reikia". Mintis išdėstau tada, kai jų būna daugiau arba šiaip noriu kažką pasakyti - nesvarbu, protingą dalyką ar nelabai. Man rašymas tiesiog negali būti kažkokia prievolė, rašau tada, kai pačiai norisi.

Ar planuoji ateitį sieti su rašymu?
Ech, ne vienas to klausė. Ne, tikrai neplanuoju. Nors esu labiau humanitarė nei tiksliukė, tačiau svajonių profesiją jau pradedu piešti visai kitą, su rašymu susiijusią minimaliai (tačiau taisyklingos kalbos ten reikia, nors niekas netikrins...). Rašymas, kaip ir muzika, liks tik hobis.

Ką tau reiškia pats rašymas?
Rašymas, kaip ir muzika man yra atgaiva sielai. Rašydama ar grodama galiu pasinerti į savo pasaulį, išlieti visas emocijas, o tai padarius galiu lyg daug lengviau kvėpuoti...

Parašyk dainos pavadinimą, kuri apibūdina tave.
Turbūt "Wave after wave", nes mano gyvenimas lygiai taip pat, kaip ir dainos pavadinimas - ritasi lyg banga po bangos, įvykiai keičia vienas kitą ir niekada nesustoja...

Kai pakrapštai nosį, kur dedi jos turinį?
Oj, ką priminė šis klausimas, net susijuokiau balsu.
Dabar tam reikalui yra servetėlės ir šiukšliadėžė, jei tai galima įvardinti kaip "krapštymą".
Užtat seniau, pamenu, pas senelį kambary, žiūrėdama televizorių (ten visi dėžėje rodomi vaizdai įgaudavo savitą prasmę) savo "grybus" dėdavau po spinta. Priežastis dar kvailesnė, nei pats veiksmas - klijavau ten todėl, nes močiutė neleisdavo... O juk taip smagu buvo daryti kažką, ko negalima, ar ne?

Ką manai apie merginas, kurioms pilnametystė už kalnų, bet jos jau nori įžengti į suaugusiųjų pasaulėlį?
Man, asmeniškai, jos atrodo kaip mano sesė su mamos aukštakulniais (žandai didesni už bet kokio burunduko ir eina su tais batais visai klišu klišais). Pačios turi visiškai vaikišką veidą ir net špaklius nesugeba to paslėpti, o bernų turėjusios daugiau mano močiutė gerbėjų per visą gyvenimą. Vaikšto kaip bala žino kokios elitinės, ale "va, aš brandi, o tu ne". Juokina mane tai. Pati niekada neskubėjau suaugti - viskam savas laikas. Jau geriau būti triskart vaikiškesnei nei turėtum, nei stengtis du kartus vyresnei atrodyti.

Žmogus formuoja aplinkybes ar aplinkybės formuoja žmogų?
O čia priklauso nuo sitacijos. Kartais žmogus gali pakeisti tam tikrus dalykus taip, kaip jam gali būti geriau. Kartais to padaryti neįmanoma, tad tenka pasiduoti aplinkybėms ir leistis gludinamam it akmenėlis jūroj. Bet dažniau žmogus gali keisti, o ne aplinkybės, mano nuomone.

Ką manai apie savo gautą 6?
Šeši tai šeši, apvertus visi devyni. Kam čia dar balaganą kelti, kad "Įsivaizduoji? Rugilė šešis gavo! Rugilė!". Moksliukas be dvejeto ne moksliukas, o šiandienai užteks ir šešių už teksto suvokimą, kurio visai nesuvokiau.

Apibūdink žodį ,,amžinai". Ar tau žodis amžinai yra iki mirties ar ir po mirties? Kaip įsivaizduoji kitą pasaulį?
"Amžinai" ir turėtų būti "amžinai", nes su mirtim niekas nesibaigia - ratas vis sukasi toliau, tik pamažu keičiasi veidai ir vardai. "Amžinai" tūrėtų niekada nesibaigti, tad šiuo žodžiu švaistytis nevertėtų.
Kitą pasaulį įsivaizduoju... Niekaip. Tikiu, kad kažkas yra, bet tikrai nemanau, kad skraidžiosim baltais rūbais, su aureolėm ant galvų ir su arkom permatomose rankose.

Ką manai apie žmones kurie lenda ne į savo reikalus?
Žiauriai užknisanti savybė, nes... Pati ją turiu. Užknisa mano smalsumas, neretai perdėtas. Blogiausia yra tai, kad kol lendi ten kur nereikia, pats nejauti, o suvoki tik po kurio laiko...

Kokios savybės tau labiausiai patinka žmonėse?
Noras bendrauti - su tyleniu kartais tikrai būna sudėtinga kalbėtis.
Nuoširdumas - melo neapkenčiu jau per amžius.
Paprastumas - pasikėlę pagyrūnai patys save stumia nuo manęs.
Talentas apkerėti - savo ydom, savaisiais pliusais arba tiesiog savąja šypsena.

Kiek procentu skiri žmogaus grožiui ir kiek bendravimui (kai sueini su žmogumi)?
:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD
Atsiprašau. "Procentai" man su kai kuo kitu asocijuojasi (neveltui iš "a" klasės esi...)
Manau 15% išvaizdai ir 85% bendravimui. Grožio du trečdalius skiriu tvarkingumui ir vieną trečiąją bendram vaizdui (ar neturi vilko ilčių ir meškos gaurų - gal vilkolakiai egzistuoja?). O į "bendravimo savoką" manau įeina praeitas klausimas.

Koks turėtų būti tavo vaikinas?
Pakankamai pasitikintis savimi, tačiau ne savimyla - tam, kad padėtu man kovoti su manuoju savikritiškumu. Tvarkingas - nevala stumia šalin. Jis turėtų kuo daugiau šypsotis, nes paprasčiausiai visi besišypsantys žmonės daug gražesni. Ir privalėtų būti nuoširdus, nes melagių bei saldžiakalbiųnepernešu.

Kaip manai: geriau būti transvestitu ar lezbiete/gėjumi?
*Plačiai išplečia akis*.
O čia ne per daug panašus dalykas? Bet kokiu atveju bendrautum su tos pačios lyties atstovu...
Aš rinkčiausi būti normalia. O jei tokio nėra, tada būčiau "ar" - senmergė, kuri tenkinsis porno puslapiais. Va taip.

Tai tiek. Dar kartą ačiū visiems klaususiems. Jei radot klaidų - brūkštelkit komentaruose, nes visada norisi taisytis... Ačiū!

Laukiu

Drybsojau sau lovoje, mąsčiau apie gyvenimo prasmę (o jei rimtai - apie šaldytuvo turinį, ar verta eiti iki jo) ir prisiminiau vieną dalyką.

Beveik prieš metus su drauge rašėm tinklaraštį. Na, pirmas kotletas prisvilęs, bet čia jau kita istorija. Taigi, draugė niekaip nesugalvojo, apie ką rašyti, tai jai pasiūliau tokį dalyką: "Lai komentaruose skaitytojai užduoda klausimus, o kitame įraše į juos atsakysi, bus kaip tag'as, tik kitoks nei visų". Įgyvendino ji šitą mintį, bet, tiesą pasakius, visiškai nepamenu kaip ten jai pavyko...

Kad jau prisiminiau, nusprendžiau ir aš šitą reikalą padaryti.
Taigi, komentaruose laukiu jūsų visų klausimų - pačių beprotiškiausių ir pačių rimčiausių, o kitame įraše į tuos klausimus būtinai atsakysiu (net jei gėda būtų, vis tiek atsakyčiau, o jei neatsakysiu, turit teisę reikalauti šokolado). Tik anonimiškai neklauskit "ar aš tau patinku", nes tada jau keblokai būtų. Ir jei neturit ko klaust, irgi neklauskit - neprievolė gi čia (o gal...)

Šeštadienio (jau!!?) plasnojančios mintys

Skrajoja mano mintys kažkur aukštai aukštai, gal net aukščiau pačią visatą. O gal ir ne. Bet yra problema - jos vėl netupi savo vietose kaip ir priklauso mintims. Gerai: kartą, du, nu triskart į mėnesį dar nieko, tačiau kai kas antrą dieną manosios mintys palieka savo būveinę, pradedu jaustis tikrai nenormali. Nors kada aš tokia buvau...

Užsidėjau šį duetą dainų ant amžino kartojimosi. Deje, bet jos minčių neramina. Priešingai - verčia dar labiau mąstyti ir paleisti apmąstymus laisvėn. Žiūrėjau filmą - jis dar labiau sujaukė viską (tarp kitko, filmas superinis, kitaip - "Neliečiamieji"). Tikėjausi palaimą ir rasti tyloje, tačiau...
Galvoju apie praeitį, dabartį, ateitį... Kas buvo, ko galėjo nebūti, kas bus arba ko nebus. Arba tiesiog kas norėčiau, kad įvyktų. Arba kas geriau tegu niekada neatsitinka. Arba tiesiog kas lai įvyksta daug vėliau. Arba. Arba. Arba... Tiek daug pasirinkimo. Arba svajonių. Arba minčių.
Norėčiau, kad daug kas pasikeistų, kad viskas būtų kitaip, nei dabar. Nedaug tenoriu - tik vienų ar kitų akių man priešais veidą, veiklos (dėl kurios nebegaliu skųstis!) ir kartais ramybės. Taip. Šiandien iki šimtaprocentinės laimės trūksta tik keturių akių, kokių penkių šypsenų ir šešių balsų. Arba septynių.

Net kai šiandiena gavo laimę pabūti viena iš geresnių savaitėje, man kažko trūksta. Kas, kad blaiva svaigau zape su Agne ir picomis, kas, kad namie su Kamile ir sese iki vienuoliktos springau jau nebenorimu maistu, kuris toks skanus, bet jau nebelendantis į gerklę, kas, kad šypsausi. Viduje kažkas tuščia. Taip, tikrai noriu sulaukti keleto asmenų žinučių. Arba skambučio. Arba realaus pokalbio. Negaliu gyventi be bendravimo, o jei kažkurio asmens man stinga, tai jau negerai. Bėda tame, kad kitas nelabai gali ką ir pakeisti. Nebent tokio pat mąstymo, tokio pat humoro jausmo ir dar vienodesnės šypsenėlių sistemos. Nes... pasiilgstu, kai galiu rašyti kandžias replikas, arba kai galiu nuoširdžiai išsipasakoti. Arba pasijuokti. Arba tiesiog kalbėti apie viską. Trūksta, oi trūksta...

Gal miegas viską užglaistys. Gal... ir ne.

Žemyn galva

Viskas vėl atsitaisė. Taip, kaip turi būti: daug veiklos - mėgstamos ir galbūt nelabai, daug ėjimų "ant durniaus" - kartais net visai sėkmingų, dar daugiau įspūdžių - labai greit užmirštamų arba ne ir vis mažiau miego. Taip, tai mano kasdienybė. Tokia, kurią aš myliu arba įvardinu kaip "žemyn galva": visiškai beprotišką, kai kuriems protu nesuvokiamą, tačiau man pačią mieliausią širdžiai.

Kas pasikeitė? Į nuobodžią rutiną įsiterpė keletas veiklų. Manęs jau laukia gerasis "Bebro" konkursas ir merginų matematikos olimpiada, galbūt (pabrėžiu: GALBŪT) teks pabūvoti Kaune, NMA organizuojamoje matematikos olimpiadoje (beviltiška kažko pasiekti ten, kur renkasi matematikai iš matematikų, bet pabandžius nieko neprarasiu, o blogiausiu atveju gausiu mokytojos retorinių klausimų: "Rugile, kas tau dabar čia buvo?"). Dar ant kulnų mina viena lietuvių kalbos konferencija ir eilėje stovi kita, kurioje jau teko būti (tąkart klasiokas ten kanapių prisivalgė, rimtai čia).

Taip... Gera žinoti, kad veikti bus ką. Lai ir nesėkmingai, lai ir visiškai apgailėtinai, bet bent būsiu pabandžiusi. Jau minėjau, kad mano loginis mąstymas, gelbėdavęs per įvairias olimpiadas, kažkur išplaukė, tai nieko gero nesitikiu. Ech.

Nepaisant visų olimpiadų, atradau naujų veiklų: pradėjau žiūrėti filmus (šiandien peržiūrėjau "Dievų mišką", geras filmas, tikrai patiko), žadu vis prisėsti prie pianino ir pasimokyti naujų kūrinių (ne, ne klasikos, o šiaip šiuolaikinių, kurie malonūs mano sielai). Dar reikės pasibandyti NMA užduočių (gautų nelegaliai, bet...) ir atrasti laiko poilsiui. Ir skaitymui. Ir akordeonui. Ir juokui, kurio nė už ką netrinčiau iš savo gyvenimo. Juokas ilgina gyvenimą, kuo ilgiau gyvensiu, tuo daugiau nuveiksiu, kuo daugiau nuveiksiu, tuo daugiau šypsoiuos, o besišypsant lengviau juoktis!

O kaip sukasi tavo gyvenimas?

321

   320. Tiek įrašų čia sutilpo per 3 metus. Tiek minčių, tiek jausmų. Tik galybė eilučių. Galybė manęs. Per daug? Galbūt. Bet ne. Būtent tie...