Kai buvau mažytė, turėjau didelę svajonę. Tokią milžinišką, kad ji sugebėjo kartu su manimi užaugti net iki šiandienos. Taip, dabar, būdama penkiolikos, aš to vis dar nesvietiškai noriu. Deja, ši svajonė taip ir liks svajone... Bet kiekvienas kažkada norime kažko neįmanomo, tiesa?
Svajoju apie kambarį. Taip, apie kambarį. Per vieną kambario sieną - didžiulis langas, kuris žiūri į rytų arba į vakarų pusę. Prie lango - fortepijonas. Tikras, ne elektrinis, juodos spalvos fortepijonas. Pastatytas taip, kad pasukus galvą dešinėn matyčiau aukse paskendusį dangų, kuris tarsi nupieštų iš instrumento išsiliejusią muziką. Kambario sienos būtų geltonos, o to didžiulio lango rėmai - auksiniai. Kad saulė, sublizgėjusi ton pusėn, atrodytų dar gražesnė. Priešingoje sienoje, nei yra didysis langas, stovėtų didžiulė knygų lentyna, perkrauta visokiausių knygų - pradedant Šekspyro kūriniais, baigiant ,,Hariu Poteriu". Be fortepijono ir knygų lentynos būtų didelė sofa, tamsiai žalia, kaip ir kilimas, plytintis per viso kambario grindis. Ir daug žvakių, nes naktį tas kambarys tamptų dar ypatingesnis. Kai gročiau naktį, pratraukčiau auksines užuolaidas ir skambindama matyčiau milijonus žvaigždių... O židinyje pleventų ugnis, kuri visada įneštų gyvastį į kambarį. Dar kambaryje turėtų būti patogi kėdė ir mano akordeonas. Ir mano pianinas, jei sumąstyčiau grįžti į prisiminimus. Ant sofos turėtų būti didelis ir pūkuotas pledas. Ir dar nedidutė spintelė, kurioje visada būtų arbatinukas, puodelis ar maišelis mėtų arbatos. Ir dar...
Ech. Svarbu, kad po dešimties ar daugiau metų mano namuose būtų pianinas. Geriausia - mano senas geras. Mano tėčio senas geras. Kažkada būsiantis ir mano vaikų. Svarbu, kad po daug metų užsimerkusi ir švelniai prilietusi klavišus matyčiau mergaitę, kojas pasirėmusi į knygų krūvelę, nes žemę pasiekia tik pėdų galiukais. Mergaitę, kuri nedrąsiai mažais pirštukais dėlioja ,,Krokodilo Genos dainelę". Mergaitę, kuri po kelerių metų pro ašaras šlifuos Dvariono kūrinius ar nelengvas polifonijas. Mergaitę, kuri niekaip negalės palikti muzikos mokyklos. Svarbu, kad ir po daugelio metų mano pirštai paliestų pianino klavišus, šie - stygas, svarbu, jad stygos vis dar virpėdamos išleistų tikslingus garsus, o šie suvirpintų mano sielas stygas. Svarbu, kad suvirpinta mano siela vėl priverstų pirštus lakstyti po juodai baltą taką. Svarbiausia, kad tas stebuklingas ratas niekada nenustotų suktis.
O išgyvensiu ir be didelio lango į vakarus, be juodo fortepijono ir tamsiai žalios sofos geltonų sienų fone...
