Joniškis on fire

Vakar į miesto šventę ruošiausi, tiesą pasakius, beveik nenoriai. Neturėjau nei ūpo, nei jėgų. Galvojau, kad tai bus eilinis pasivaiksčiojimas po muges su viskuo nepatenkinta mama ir zyziančia seserim.

Bet susirašiau su klasioke, kuri, pasirodo, neturi su kuo eit į tą šventę. Prisikviečiau kartu. Nuotaika kiek pakilo - vis gi nebūsiu bendraujanti tik su savo mintim.

Nuvažiavus pirmiausia pravaikščiojom tas ale muges, gavom nemokamų balionų, pakvietė nusifotografuoti. Nufotografus pasakė, kad nuotraukas rasim facebook'e. Šūdazz, galvoju.
Vėliau nuėjom prie atrakcionių, tačiau nutarėm, kad 10 litų už 5 minutes mums per brangu. Na taip, mes ubagės. Grįžusios pasižiūrėjom ale koncertą (pala, o gal koncergas buvo prieš atrakcionų apžiūrinėjimą?), paskui valgėm hot dog'us, cukraus vatą jr kitokį marmalą.
Tada prisijungė klasiokas su sese, nebežinaj kur ėjom. Čj vėl į atrakcionus, kur su didele meno iniaciatyva prikalbinau klasiokę eit ant to batuto (to kur su virvėm pririša tave ir taip aukštai iššokinėji). Pirma įsigrūdo ta padla, nuėjo prie mažesniojo (vaikiško, kur ne taip aukštai). Pašokinėjo gal 5 minutes, atėjo prižiūrėtojai sako "ką čia ant to vaikiško, ji čia stovi tik", perkėlė ją ant normalaus. Vėl 5 minutes pašokinėjo, prižiūrėtojas dar minutę davė, tada pasakė, kad nenuleisiąs kol ji salto nepadarys. Dar kokią minutę ji bandė salto padaryt. Taigi, už 10 litų gal 12 minučių prašokinėjo. Nu i naxui galvoju, reik ir man tokių akių kaip jos, nes man davė pasišokinėt tiek, kiek peiklauso.
Beje, tą prižiūrėtoją klasiokė praminė nutrija, nes aceit besegdamas diržus jis graibė klasiokei už klyno. Kas tai per daiktas ta nutrija sužinojau tik namuose, įsijungus vikipedią...

Vėliau buvo daxuja laisvo laiko iki kažkokio kito renginio, tad nuėjom į barą (lol) pavalgyt. Neapsėjom be debiliško žvengimo nežinia iš ko ir kavinės daiktų eiovojimo (vakar atveju be servetėlių plėšymo, nes pipirų nebuvo). Padavrja ubagė kažkokia - už picas priskaičiavo ne 8 litus, o po 12. Apgaus man mus durnas.
Vėliau leidom laiką parke, daug žvengėm. (Žvengėm - platus apibūdinimas. Bet kad aš prisimininčiau, iš ko...)
Galų gale nusprendėm eit ant vaikiško batuto su palmėm ir čiožykla. Gi YOLO. Grįžom pas nutriją, tačiau prie batuto buvo merga. Jau norėjom paduot pinigus, bet padla sako "jūs per didelės". Wtf? Klasiokė vakar tai šokinėjo. Bet dar pastovėjom, pasižiūrėjom, kol atėjo klasiokas su pulku kitų bernų. Nesupratom - juos įleido. Bernus, sveriančius 60 kg įleido, o mums, nesveriančioms nė 55 uždraudė. Ėjom dar kar - vis vien neleido. Užkeikėm tą padlą.

Vėliau kažkokia mūsų miesto jaunimo grupė dainavo (labai įdomu, tiesiog nenusibodo). Likus beveik valandai iki kito koncerto, visi jau stovėjo arti scenos (ne suoluose sėdėjo), nes gi Jampolskis su Irūna pasirodys. Išsiaiškinau vieną - šiuolaikinės bobutės rimtai naglos. Prieina ir skako: "Vaikai, mes senesnės, irgi norim pamatyt", ir lenda į priekį. Iš stovėjimo prie scenos atsidūriau kažkur minios vidury. Tada įsigrūdo girtos bobos su diedu, kuris neveikai krūtai šoko, vis su ranka vos per galvą man neduodamas. Ėjau lauk, užkniso kvapas ir mosavimas man panosėj.

Dar pabuvus, mama ištempė namo, mat lyti pradėjo. Cukrinė mat ji. Bet... faina buvo. Žinau, diena skambėjo tikrai nuobodžiai. Bet visą laiką pražvengus... faina. Deje, prisimenu tik kad juokėmės iš nutrijos. Ko dar - nepamenu. Gal rimtai kažko vartojom, kaip kad draugės mama įtarė?

Angry girl

Viskas taip nuobodu. Visiškai. Jau nusubido kasdienybė, norisi kažkokio naujo vėjo. Kažko nepatirto, kas priverstu dar ilgai juoktis prisiminus.

Be dermavonės, nieko naujo atostogose neįžvelgiu. Nekenčiu rutinos. O taip tikėjaus, kad vasarą jos nebus...
Visas dienas tas pats: atsikeli, gulinėji visą dieną arba išeini pas draugę, pareini vakare namo (arba pereini į kitą lovą), panolifini ir vėl miegi. Nusibodo jau, rimtai.

Dabar tik nesveikai laukiu stovyklos. Paprastai ji ir būna geriausias dalykas per visą vasarą... Kiti ale "nuotykiai" ateina ir praeina. Nieko gero.

Tačiau kaip įpūsti į kasdienybę kažko nepaprasto, jei tavęs po 7 vakaro iš savo gatvės neišleidžia (nebent į parduotuvę), o ir dieną kažkur iki miško ar toliau vienos su drauge nepaleidžia? Ir dar tas suknistas meškos gabalas (sesė) kai uodega - visur iš paskos. Tokie ir nuotykiai su skundike aštuonmete pašonėj.

Reikia kažką daryti. Kažką, kad nei viena diena nepraeitų veltui. Bet galva neišneša, ko bedaryti. Grrrh.

Sveikinu Jonus

Ech. Kadangi šeimoj ir tarp draugų Jonų nėra, tai ir Joninės bus itin smagios.

Saldainiai.
Muzika.
Internetas.
Lova.

Šiąnaktinis planas.
Lygiai tokie kaip ir visi kiti.

Visi draugai iš kaimo (sakydama "visi" turiu omeny vieną draugikę, nes iš kaimo daugiau su niekuo nebesueinu) išėjo ale į "kasmetinę rasų šventę". Oho, koks balius. Savo romansus padainuos kaimo kapela iš 3 bobų ir vieno dieduko, ir laužas bus užkurtas. Oho. Ir kaip priedu pusė žmonių bus geriantys pjokai su 5 alaus bambaliais pašonėj. OMG, netveriu kaily kaip faina.

Todėl, kaip ir kasmet pasirinkau įprastas Jonines - tiesiog forever alone.

Nekenčiu tokių švenčių. Visi išeina į tuos kaimynės organizuojamas puotas, kurios pasekmės būna daxuja prisigėrusių diedų ir kitokio luomo žmonių, o esmės nesupranta. Tarkim, vienintelės normalios (beveik normalio Joninės buvo stovykloj - ėjom, pynėm vainikus, bernai gamino jaučius iš šiaudų, deginom juos, leidėm vainikus į prūdą, paprčio žiedo ieškojom... Bent jau įdomu buvo. O čia...

Kažkaip... Visko suvokimas pasikeitė. Taip, aš senamadiška. Taip, netoleruoju švenčių kaip "prisigersiu iki tiek, kad būsiu tapkė ir bus labai faina". Užknisa. Viskas taip knisa.

Ir kas man belieka... Tik pasveikinti Jonus, Janinas ir kito plauko žmones su Joninėm. Amen.

Netag'iškas tag'as

Kažkada, senai senai, gyveno 3 draugai...
Jiems kiekvieną dieną buvo liūdna...

Juokauju. Vis vien sTimoMedia ar kas ji ten toki yra linksmesnė.

Gal.

O jei rimtai - kažkokiame angliškame blog'e kažkada radau tokį tag'ą. Išsiverčiau, padailinau ir nusprendžiau čia jį parašyti.

1 blogas dalykas, įvykęs per pastarąsias 2 dienas.
Mūsų štabe, kurį įsirengėm pas Kamilę lietingoms dienoms leisti, išgirdom krebždant pelę. Sakiau - gal apsieisim be štabų.

2 geri dalykai, nutikę per pastarąsias 2 dienas.
1. - Darėm belekokį žolių karą. Pradėjome mėtimųsi iš mažų žolyčių, baigėm trankymu per kojas iš žolių, kurių skausmingas PLIAUKŠT prilygsta gumai. So fun.
2. - Prisižvengėm bažnyčioj. Ėjau dėl sutvirtinimo, ir kunigas vedė paskaitą. O kadangi mūsų kunigo žodynėlis skamba maždaug taip: "Jei nesijaučiat pasiruošę priimti sutvirtinimo, nu tai, soriukas, bet eikit lauk" "Tai pala pala... Tipo barbaraitės ir vėl nėra?" , būna linksma. Gan. Kol nereikia klausytis priekaištų, kaip mes maldų per mišias nekalbam.

3 tave sunervinę dalykai per pastarąsias 2 dienas
1. - Kaip visada - sesė. Kai po Šiaulius bėginėja kaip bapsė, nes žino, kad man tada gėda, arba spaudžia sūrį iš manęs... Mano nervai nesugadinti, tikrai ne.
2. - Ta pelė štabe. Pasakysiu strumpai: Nu i n*. Užp*sto tos žiurkės.
3. - Mano itin greitas internetas, kuris tai užplaukia, kad net filmus gali žiūrėt, tai nuplaukia, kad net tamo.lt nepakrauna. Nu i velniop. Įsijungiau prieš kelias dienas "Berniukas dryžuota pyžama", ir tik šiandien baigiau žiūrėt, nes suknistas omnitel internetas per daug ubagas.

4 gražūs dalykai, kuriuos matei pastarąsias 2 dienas.
1. - lietus. Mmm.
2. - filmas "Berniukas dryžuota pyžama". Supisti vokiečiai. So sad.
3. - Saulėlydis. Ech...
4. - nereali bliuskutė, kuri man buvo per trumpa. Fuck. Fuck. Fuck.

5 dalykai, kuriuos nusipirkai per pastarąsias 2 dienas.
1. - didelis pakis popkornų stovyklai.
2. - kroksai.
3. - saldainių, kurių neliko per daug greitai.
4. - vandens. (O taip, mano pirkiniai tikrai geri)
5. - tepalą nuo spuogų, kuris padeda (Pagaliau, su odos gydytojos nurodymu, suradau kažką veiksmingo).

Toks trumputis tag'as. Daug aplinkui girdžiu aimavonių "nuobodi ta vasara..." "Kas čia per vasara..." Net keista pasidaro: man vienai čia visakas normoj?

Viskas savo vietose

Kol kas vasara rieda savo tempu - viskas taip, kaip planavau. Geras oras - belekoks blūdavojimas lauke, prastas (nors sako, kad tokio nėra) - kimarinimas su draugais kambary.

Sekmadienį visa šeima žiūrėjom "Titaniką". Mama visada tokiu pocer face, sesė nuo puse filmo nulūžo, aš taip ni šeip ni teip (tradiciškai ašoros lyg ir kaupėsi akyse, bet neverkiau) o močiutė pasakė: "Pirmą kart per 20 metų tokį gerą filmą matau". Norėjau priminti, kad ji filmų nežiūri, bet susilaikiau.

Šiandien keistai faina buvo. Ryte, kaip ir įprasta, susiskambinom su Kamile. Išėjau jos pasitikti, o čia prisistatė kaimynų mergaitė (ketverių metukų). Nu ką, again pasupom, arkliukais pažaidėm, saldainiais pavaišinom. Kai jos atsikratėm, nuėjom pas mane.
Vėl dainavom karaoke, žiūrėjom įvairius vlogus. Paskui piešėm (lol :D), bet turint mūsų meninius sugebėjimus greit baigėm tą veiklą. (Nuotraukoje - mano menas. Argi aš ne užsigimusi dailininkė?)
Vėliau vėl žiūrėjom vlogus. Išgirdom, kad kažkas duris atidaro. Svarbiausia - per durų stiklą žmogaus nesimato. Peršikau. O išvydom... Vėl tą mergaitę.

Jos atsikračiusios transponavomės pas Kamilę. Kimarinom su telefonais, o lauke... pradėjom blūdit. Jungiamės vaikystės daineles (tokių grupių kaip "Telebimbam", "Svirpliukai", "Mango", "Mokinukės") ir dainuojam. Nuo visos dūšios ir gerklės. Žmonės eina, žiūri, o mes plyšaujam: "Žalias mano noras, ir žalua saulytė, žalias debesėlis ir žalua žolytė", arba "Raskila, raskila, mūsų kiemo raskila"... Prieš akis prabėgo visos akimirkos - kaip mes pykdavomės, kuri bus pagrindinė dainininkė, kaip juokdavomės ir kaimynus jukindavom savo muzikiniais sugebėjimais... viskas buvo taip gražu. Nepalyginsi su dabartiniais šešiamečiais - važiuoja su dviračiu pasileidę repą, aptaško tave ir rėkia "O kurva!".

Oh. Tikiuosi, kad vasara neprastės ir teks dar daug ko patirti...

So sad

Visada sau kartodavau: komentarai ir sekėjai - tai tik menkavertis dalykas. Tačiau... Keista, kaip jie gali pradžiuginti. Rimtai keista. Pasiilgau to jausmo, kai įsijungi blogger'į ir randi kad ir vieną komentarą, tada mintyse "jės". Puoli į jį atsakyti, bet internetas pastringa ir atsakai į komentarą po pusdienio. Ir ne ne, aš tikrai neprašau dėmesio (ne ne, tikrai ne :D).

Gerai. Pasiguodžiau. Ir dar pasiguosiu.

Dienos slenka... Įprastai. Įpratau prie atostogų ritmo. Keliesi, visą dieną kažką veiki (duodies lauke (nesupraskit to "duodies" klaidingai), sėdi namie arba šiaip, kažką), vakare kimaras, miegas ir vėl iš naujo...
Šiandien kažko nesveikai liūdna diena. Nors esu žmogus, nelinkęs be priežasties liūdėti (kitaip tariant: nesu depresantė "oi, kaip man blogai") bet... Niūrus oras (taip, aš linkusi jį kaltinti), sėdėjimas namie, kompanijos nebuvimas, keli liūdni akordai... ir liūdnos dainos neišjungiu gal pusvalandį.

Vieninteliai džiuginantys dalykai: katinai ir užplaukusi stovyklos laukimo karštligė. Iki stovyklos - vos 21 diena/3 savaitės. Taip, aš vėl nesveikai skaičiuoju dienas. Galvojau, kad  trečią kartą važiuodama taip nebedarysiu... Kur tau.

Iš nuobodulio vėl galvoju atgyvinti ask'ą, kurį užšaldžiau prieš pusmetį. Bet tik galvoju.

Ir turiu prašymą. Kas gali, numeskit dainų į komentarus, pradėsiu siųstis prieš stovyklą :D ačiū iš anksto.

Geras, žvengus pradėjau dėliot į įrašus. O mane jie įrašuose taip nervina.

O taip, aš galėčiau dar ilgai sapalioti, bet per prievartą spausiu "paskelbti", kad sau gėdos (dar didesnės) nepasidaryčiau.

Ok.
Viskas.
Aš tokia forever alone.
Nors...
Kada tokia nebuvau.
Lol.

Ne penktadienis ir net ne trylikta

Jo. Vakar buvo ketvirtadienis, 12. Tačiau visokios smulkmenos vartė vis galvoti - o gal vėl tarp dienų susimaišiau?

Ryte močiutė kaip žinodama sakė: "Nu šiandien niekur neikit gal, namie pabūkit biški.". Iki pietų tvarkiausi, nusibodo, tad po pietų jau tupėjau pas Kamiliją.

Vėjas buvo gan nemažas, nusprendėm palaidyt aitvarą. Pasiemėm jos - tokį rimtesnį. Lakstėm po tą pievą, bandėm jį paskraidint - o ta rupūžė nepasiduoda ir neskrenda. Tik pačios pasiganėm.

Tada atsinešiau savąjį aitvarą (drugelį). Viens du - ir skrenda.

Viskas normaliai buvo iki tol, kol sesė paprašė palaikyt aitvaro virvę. Padaviau, o ta, varna, paleido. Kamilija su sese stovi ir žiūri, kaip mano drugelis skrenda tolyn, o aš puoliau bėgt ir gaudyt. Kroksai pilni šieno (mat pieva buvo pilna jo - ką tik nušienauta), o tie patys krenta. Kamilijos šuo vos kojų nenukando, bet vis vien bėgau. Tačiau žinant, kad aš itin greita, aitvarą pagavau tik jam atsidūrus už aukštos tvoros kažkokiuose soduose, ir šniūrui per elektros laidus perzimetus.

Ir atvažiuoja traktorius šieno vartyti, o mes stovim ir nežinom, ką bedaryti. Bet paskui Kamilija atnešė žirkles, prakirpon virvę, nutempėm nuo laidų ir baigta.

Nusprendėm tądien aitvarų nebeleisti.

Ėjom suptis ant supynių, kurios gimė iš serijos "Pasidaryk pats". Supynėms jau savaitė, bet atrodė dar tvirtos. Kamilija pasisupo (ir kaip ji taip aukštai nebijo...), sesė irgi. Aš užsėdau, pradėjo mane supti, o supynės pyst ir nutrūko. Ranka kraujuota, subinę nesveikai skauda. Bet nieko. Tarkim. Nors šiamdien užpakalį dar labiau skauda, o ranka truputi patinusi ir negaliu be skausmo sugniaušti kumščio.

Paskui  nuėjom į parduotuvę vis bandydamos greitai pasakyti "panabagybė". Čia nieko. Prisipirkom maisto ir nusprendėm eit į palapinę "nes ten saugiausia". Nu ok.
Sėdim, šnekučiuojamės. Žiūriu - prie duru kažkokia šieno kupeta. Kadangi aš žliba, sakau Kamilijai: "Žė, kas ten?" O ta pradėjo cypti. Rupūžė. Sesė bliauna, aš drebu (oh ta baimė pelėms ir varlėms...). Puoliau griebti maistą, o ta rupūžė tik blaškosi, nerasdama išėjimo... Bandžiau atitraukti palapinę (nes tik apačia buvo palikta), bet su viena ranka neišėjo. Sakau Kamilijai: "Atitrauk!", o ta rėkia "Aš bijau!", bet atgrabiais pirštais atitraukė. Išlindom lauk, atsisėdom kitur ir toliau valgėm. Kamilijos žodžiai "Aš tikrai nebijojau, tik biškiuką". Mhm. Pati ta.

Parėjus namo viską papasakojom mamai ir močiutei.
Močiutė: "Juk sakiau atsargiai su tom supynėm!"
Mama: "Vištos jūs vištos. Anksčiau kiti pasiėmę varles dar šiaudą į užpakalį įgrūsdavo tom varlėm ir pūsdavo, o jūs čia..."
O aitvarą visi pamiršo.

Tiesiog tobulas ketvirtadienis tragikomedijai filmuoti. Kamilės žodžiai: "Reikėjo nufilmuot kaip tu laskui aitvarą bėgai ir kaip dribai nuo supynių. Būtumėm visą oskarą gavusios". Aj nu.

Mokslo metų apžvalga

Mokslai  baigėsi, bet  vieno dalyko nepadariau. Nesuvedžiau sąskaitų iki galo. Visada susirašydavau, kas gero nutiko per mokslo metus, bet kiek rašiau, tiek pamečiau. Kaip mūsų auklėtoja sakė: "Ką įkeliat į internetą, išlieka dar ilgą laiką. Nors ir ištrinsit, serveriuose ilgai dar bus.". Taigi.

Konkursai/olimpiados:
# Regioninis raštingiausio moksleivio konkursas
# Lietuvių kalbos kengūra
# Matematikos kengūra
# Regioninė matematikos olimpiada
# Regioninė merginų matematikos olimpiada
# Rajoninė matematikos olimpiada
# Rajoninė biologijos olimpiada
# Geografijos Č.Kudabos konkursas (mokykloje)
# Geografijos konkursas "Mano gaublys" (mokykloje)
# Rajoninė viktorina "Sveikuolių sveikuoliai"
# Informatikos konkursas "Bebras"
# Rajoninė j (mokykloje) aunųjų informatikų olimpiada
# Viktorina A. Vienuoliui

Koncertai su muzikos mokykla:
# Kalėdinis koncertas muzikos mokykloje
# Kamerinės ir ansamblinės muzikos festivalis
# Koncertas gaisrininkams
# Koncertas mamyčių dienai
# Lietuviškos muzikos festivalis

Šiaip dideli įvykiai:
# Solfežio egzaminas
# Pianino egzaminas
# Kelionė į Belgiją su Comenius projektu

Šie metai... Rimtai, buvo patys užimčiausi iš visų.
Buvo mėnesis, kai galvodavau: "O pala, ryt bus kokia olimpiada ar ne?", arba tik atėjus sužinodavau, kad būtent šiandien yra kažkoks konkursas.

Viskas taip išsekino. Man tai per dideli krūviai... Visos olimpiados, konkursai, egzaminai, o dar mokytojų spaudimas "Rugile, gavai aštuonis. Nesitaisysi? Kaip tai?". Taip norėdavosi išrėkt "Eikit velniop". Kartais.

Bet paskui... Taip gera, kai viskas baigiasi ir gali pasidžiaugti savo rezultatais. Tada taip būna: "Cha cha, aš swag, o tu ne". Juokauju. Jei rimtai, kartais tikrai noriu mokytis kiek prasčiau. Užknisa siekti tobulybės, o jos nepasiekus stebėti mokytojų kreivokus žvilgsnius ir klasiokų nuostabas: "Pala pala... Rimtai ne 10? Nemeluok, parodyk". Jo.

Ai rimtai, gavau pirmąjį gyvenime dvejetą šiais metais. Jūs įsivaizduojat klasiokų reakcijas. Ir mano.
Mano: <žvengia>
Klasiokų: pasičiumpa lapelį, nubėga pas kitą, parodo, dar pas kitą. Kiti: eina per koridorių, ir sutiktiems mokytojams išpasakoja, kad "Įsivaizduojat, Rugilė du gavo". Wow.
Bet išsitaisiau aš tą pažymį. Ir a taip a taip jis būtų rašytas į kaupiamąjį. Taigi.

Tai tiek blogo ir gero. Žinau, kaip nuskambėjo šis įrašas: "pf, pasigyrė". Ži-nau. Bet norėjau, kad ir po daug metų rasčiau, perskaityčiau ir prisiminčiau.

Happy from kaimas

Ne, rimtai. Mes daužtos.

Ryte pas mane į namus atėjo Kamilija, ir sako: "Darom party atostogų pradžios proga!".
Aš tokia: "Tu palauk gal biške, man kiaušinienę reik pabaigt kept".
Bet sukišus pusryčius, nuėjom pas Kamiliją. Ir tada viskas prasidėjo.

Susimetėm litų, prisipirkom maisto (ne daxuja, bet maisto). Tada baliavojom. Valgėm, žiūrėjom video visokius ir taip toliau. Pusę dienos pratupėjom kambary, nes mums per karšta.

Pavakarėj išėjom į lauką. Atsisėdom ant senųjų supynių, kurios mums kiek per žemos. Vėl valgėm. Tada nežinau kaip buvo, bet sugalvojom daryt "We are happy from kaimas".
Kai debilės (Kamilija ir sesė) šoko (nors kas tuose video neatrodo debiliškai...), biške kaimyną vien po šortais bevaikščiojantį pafilmavom, Kamilijos brolį, kuris griežtai prieš jo filmavimą (koks dvidešimtmetis to norėtų..). Tada dar daxuja vištų. Ir traktorius. Toks buvo mūsų happy. Tada filmavom "Kovinę braškelę", (remtasi "Kovine Audrele"). Iš serijos: pirmosios uogos ir jų išsiilgusi daunė.

O po tų video ganėmės biški, ietį mėtėm (šlangą tokią). Tada nusprendėm, kad mūsų supynės rimtai per mažos, tai užsimanėm naujų - kokių uch, bet kad ir kaimiškų (medis+šniūras+malka). Malką turim, medį irgi. Virvės nėra. Išieškojom visus garažus, nieko neradom. Ir tada Kamilija sugalvojo pas kaimyną eit šniūro prašyt.
Vienąkart nuėjo, pastovėjo prie durų ir nuėjo. Antrąkart nuėjo, paskambino ir pabėgo (nes aš pabėgau). Trečiąkart pakambino, išlaukė to plikšio (taip, tai tas pats kaimynas vien po šortais). Tas išklausęs jos prašymą, kategoriškai pasakė: neturiu. Bet paskui atlyžo, rado virvę, dar ją prikabino prie šakos. Ot geras diedukas. Neveltui ukrainietis.

Pačios prisitaisėm tik malką, ir... supomės. Taip, mes tikrai nesveikos. Bet faina. Kam rūpi, kaip mes atrodom? Juolab, kad aplink tik diedukas, draugės mama ir viena devintokė, kuri ir iš normalių šaiposi. Tad... who cares?

Tai buvo visiškai realu ir labai nuostabu. Pasiilgau to jausmo, kai ant visko poxui, ir esmė tik tai, ką darai.

Kaip ir sakiau - reikia leisti vasarai tekėti savaime. Nes jei planuoji, viskas būna taip dirbtina. O jei nepasiseka, tai vien nervai. Geriau viskas būna taip, kaip pavyks, o ne kaip norisi.

Geras jausmas, kai guli ir galvoji: "Kaži, kas bus rytoj?"

Summertime

Oficialiai skelbiu - vasaros sezonas: atidarytas! No homeworks, no teachers, no school! Woop woop.

Pasitikau atostogas irgi normaliai. Tarkim, kad normaliai. Klasėj žiūrėjom idiotiškiausią filmą "Aukšta klasė", kuris pirmomis 20 minučių nesužavėjo (toliau nebežiūrėjom). Paskui - dvi valandos "Kavakuki" kepyklėjėj: 3 minutės monopolio, 5 minutės žaidimo uno kortomis, 10 minučių jengos, 30 rietenų "kas atneš sekantį žaidimą" ir likęs laikas - vien žvengimas iš senų video, kitų instagramų ir tiesiog iš nieko. Užskaitau.

Kažkaip net graudu paliko, kai pagalvojau, kad paskutinį kartą važiavau autobusu iš mokyklos (prieš tas tipo ilgas atostogas, kurios nifiga neilgos). O keista. Juk aš taip nekenčiu autobusų.

Namie tūsas su trimečiais. Nesugadinti vaikai, kurie juokiasi vien dėl to, jog jų ale nematai, kai jie tupi po vyšnia. Arba kai pagauna kamuolį. Arba kai būnam jų arkliai. Jie tokie kjūūt.

Ką gi. Ryt važiuosiu pas daktarus, kad pasitikrinti sveikatą. Nereikės sukti galvos prieš stovyklą.

Ką veiksiu visą vasarą... Net neįsivaizduoju. Jei jau šiandien, penkiom minutėm susitikus su drauge (kuri po tų kelių minučių buvo pakviesta namo), neturėjom ką veikti... Tikiuosi, vėliau bus kitaip. Viliuosi.

Bet vis vien - myliu vasarą. Kad ir kokia ji bebūtų.

A new place

Taip. Aš vėl rašau naują blogą. Žinot tą jausmą, kai pasiimate dienoraštį ar užrašų knygutę, ir visai nesinorį į ją rašyti? Va taip man buvo su anuo blogu. Nesuprantu, kodėl. Visada atsivertus tuščią lapą nuotaika dingdavo, viskas atrodydavo kitaip nei iki tol. O ir įrašai būdavo per daug apgalvoti (ta prasme... dirbtini).

Čia stengsiuosi daryti kitaip.

Nesistenksiu rašyti taip, kad patiktų kažkam kitam. Tai varžo ir neleidžia išsakyti to, ką ištikrųjų jauti ir mąstai...
Rašysiu taip, kaip man patinka. Be jokių suvaržymų. Kaip labas-laisvai, linksmai! ar kaip ten. Ačiū komentatoriui, kuris senajame bloge parašė šiuos žodžius: " Jei tau gera rašyti, tai ir rašyk". Vat būtent. Jei man gera. O man patinka rašyti, tačiau to daryti dienoraštyje nesinori... Nes tada per daug užsisklendi savyje. O bloge viskas kitaip.

Šis tinklapis... lai būna tiesiog dienoraštis. Vienos itin nepastovios, akiniuotos asmenybės erdvė. Erdvė, kurioje bus visko: pradedant telemundo presenta, baigiant visiškom tragikomedijom. Parašytom negalvojant apie kiekvieną sakinį ir "ar skaitytojui patiks". Blogas bus lyg stora ir niekad nesibaigianti atsiminimų knyga. Knyga, kuri kažkada suaugsiančiai asmenybei primins daug feilų, jausmų ir nuotykių. Amen.

------------------

Zjbs šiandien. Taip tikėjaus, kad breketus nuims šiandien. Ne, dar dantis kreivas. Dar iki rugpjūčio galo tiesins jį. O tada dar centrus tvarkys. Nu i na*ui, kitaip nepasakysi. Už*iso negyvai.