VASARIS

Bendrai
Vasaris buvo laaaabai panašus į sausį (daug veiklos, dar nepasibaigiančios olimpiados ir t.t.). Skirtumas tas, kad dvi savaitės buvo kiek lengvesnės, nes tai šventės, tai mokytojai protestuoja. Tačiau šiukštu negaliu sakyti, kad mėnuo buvo lengvesnis...

3 būdvardžiai, apibūdinantys vasarį
Nesustojantis, varginantis, pilnas.

Laimėjimai ir pralaimėjimai

Laimėjimai:
☆ Matematikos rajoninė olimpiada - 3 vieta.
☆ Fizikos rajoninė olimpiada - 1 vieta (geras, ane).
☆ Pramokau naudotis photoshop programa (pamatus išliejau).
☆ Du kartus koncertavau su tautinių šokių kolektyvu.
☆ Praleidau mažiau pamokų, nei pirmą šių metų mėnesį.
☆ Turėjau šiek tiek daugiau ,,laisvadienių".

Pralaimėjimai:
☆ Nepavyko sušokti nė vieno šokio idealiai (koncertų metu).
☆ Mėnesį užbaigiu vis tiek turėdama vieną skolą.
☆ Visiškai nebeturiu laiko absoliučiai niekam, apart apgailėtino mokymosi.

Pamokos
Kaip jau minėjau, atsiskaičiau beveik visas skolas, bet mėnesį užbaigiu (tradiciškai) praleisdama bent vieną savarankišką. Vidurkis geras, šiek tiek krito, lyginant su sausiu. Paskutiniu metu visą visą visą laisvą laiką skiriu tam, kad bent kiek pasiruošti lietuvių kalbos olimpiadai. Kaip sekasi? Geriau nesigilinti... *Giliai giliai atsidūstu, pasižiūriu į šalia gulinčią ,,Dabartinės lietuvių kalbos gramatiką", Ivanauskaitės novelių knygą ir dar kartą atsidūstu*

Muzikos mokykla
Galima sakyti, nejudu pirmyn. Namie visai negroju (vis ta lietuvių kalbos olimpiada...), išmokstu tiek, kiek per pamoką pagroju. Nieko gero...

Šokiai
Jau minėjau, kad du kartus koncertavome. Tiesa, mokykloje. Abu kartus sugebėjom su šokių partneriu vos nenugriūti nuo scenos, nuversti kažkokius metalus, esančius užkulisiuose, o aš bešokant ir koją sugebėjau pasinarinti. Nieko, bus dar tų šokių, jei tik neišmes mūsų už tokius kuriozus...

Matematikos būrelis
Galiu pasigirti, kad šį mėnesį jau buvau nuėjusi. Nieko ypatingo, tie patys uždaviniai, toks pat nesisekimas.

Laisvalaikis

Knygos
Besiruošiant olimpiadai, teko nemažai skaityti. Neblogas pasirodė Igno Šeiniaus ,,Kuprelis", tačiau kas tikrai užkabino, tai Juknaitės ,,Išsiduosi. Balsu". Prisipažinsiu, kad skaityti nebaigiau, nes privalau bent akimis permesti kitus kūrinius iš privalomos literatūros, bet pirma dalis labai labai patiko, o antrosios, filosofinės, bent jau pradžia taip pat labai ,,užkabino".

Filmai
Na, kadangi laiko neturiu, tai ir filmus žiūriu tik su visišku išsekimu, kad pailsėčiau ir vis šiokių tokių minčių gaučiau. Paskutinis matytas filmas, bet tikrai ne paskutinis pagal gerumą - ,,Kambarys" (angl. ,,Room"). Paprastas, bet priverčiantis susimąstyti, o jei dar po filmo kokį pusvalandį net aš sėdėjau gruze, tai šis filmas tikrai geras.

Kita
Jau rašiau, kad išliejau pamatus photoshop programoje. Kringelį nupiešti išmokau, jį pastorinti ar paploninti - taip pat, tai, bėdai esant (arba tiesiog turint laiko), išmoksiu ir daugiau.

Citata
,,Žmogus turi būti stipresnis neg jo jausmas. Tai ir turi skirti žmogų nuo gyvulio, kad žmogus gali save suvaldyti"  - Ignas Šeinius, knyga ,,Kuprelis"

Minčių šmėkla

Tamsus siluetas plaukė padange, kurios kraštelį mačiau pro savo ne itin didelio kambario langą. Bunku buvo pasakyti, kas tai - vaiduoklis, žmogus ar koks mistinis padaras, atkeliavęs iš Antikos laikų. Sugebėjau pastebėti tik tai, kad jis turėjo dideles, juodas (o gal tamsiai pilkas, kaip ir visas likęs kūnas) pėdas, nežmoniškai ilgus rankų pirštus, galinčius, atrodo, apglėbti visą Žemę, ir liūdnai rimtą veido fizonomiją, kurios pagrindą sudarė juodžiausios ir giliausios akys, kokias tik teko matyti. Šis padaras pleveno tarp žvaigždžių, lyg stengdamasis jų išvegti. Atrodė, kad mažosios saulės galį jį sužeisti ir šmėkla jų prisibijo. Tačiau nepasydamas visų kliūčių, siaubūnas vis greičiau ir greičiau, vis įgaudamas didesnį pagreitį artėjo link manęs. Staiga pajutau, kaip kažkas sunkaus klestelėjo ant mano minčių lagamino ir nesiruošė pasitraukti.

Skalavau pabaisos, tūnijančios mano galvoje, kojas muzikos akordais - tiek gyvais, išgautais kiek per daug drebančių pirštų, tiek dirbtinais, skriejančiais iš ausinių galiukų. Tai šiek tiek ją gąsdino - šmėkla keistai krūpčiodavo mano galvoje su kiekvienu skambesniu natų deriniu, tačiau muzikos buvo per maža, kad demonas išskristų.
Miegojau, ar bent stengiausi miegoti. Pats procesas, atrodo, veiksmingas, bet laikas, kol mano akys kelioms valandoms užsimerkia, keistai ištįsęs bei kupinas baimės, dar daugiau minčių, valdomų juodojo siaubūno, ir jausmų, tarsi aidas atsiliepiančių paskui minčių vėją. Tie pusvalandžiai, kai stengdavausi užmigti dar turėdama kruopelę energijos, nešdavo daugiau kančią, nei gerą atokvėpį ir priežastį, dėl kurios vis dar mano galvoje esanti šmėkla galėtų dingti.
Ką dar dariau? Vaikščiojau. Daug kilometrų, turint omeny mano laiko ribas ir fizinę formą. Kvėpuodavau pačiu švariausiu ir širdžiai mieliausiu oru, kurio niekur kito rasti negalėtum, ilsinau akis žvelgdama į saulės spinduliais išdabintą dangų, bet jis labiau panašėjo į talentingo meninko rankose lakstančiu teptuku sukurtą peizažą, o ne kasdieninį gamtos reiškinį. Kalbant nuoširdžiai, tai buvo veiksmingiausias būdas bent trumpam, bet tai valandai, kol pro mano galvą pučia Šiaurės Lietuvos vėjas, atsikratyti to siaubingo demonu su žudančiomis anglies juodumo akimis. Tačiau yra vienas ,,bet" - tik valandai. Kartais dviem. Bet šiukštu ne visam laikui ar bent mėnesiui.

Bet aš tik apgaudinėju save. Nei miegu, nei muzika ar net poros valandų trukmės pasivaikščiojimais šmėklos iš savo galvos neišvarysiu. Man reikia ilgo ilgo poilsio, nieko neveikimo bent dvi savaites ir visiško atsipalaidavimo. Jokių knygų, nuo kurių skaitymo auga pagurklis (pasidomėkit, knygų graužikai, apie tai plaučiau. Išsigandau išgirdusi), jokių santraukų, kurias stengiuosi bent kiek pagyvinti neoniniais žymekliais, ir jokių, visiškai jokių mokslų. Tik aš, gamta, daug miego ir galbūt vienas kitas pokalbis. O ko daugiau žmogui reikia? Tada, galiu garantuoti, atsikratyčiau tamsiojo demono, kuris savo didžiulėmis pėdomis tiesiog prispaudžia mano galvą, o ilgais pirštais lėtai lėtai išrankioja visą informaciją, mano bandytą įsidėmėti gal gerą pusdienį.

Viltis, kad šmėkla dings, žybsi pro mano kambario vienintelį langą. Ten, aukštai, danguje, kur viskas daug paprasčiau. Žvaigždė, galinti sužeisti pabaisą, yra mano viltis, o muzika, kuria kutenu pėdas savo galvos monstrui, tėra mano paguoda. Ir visgi, koks baisus gali būti nuovargis, užgulęs galvą jau ne tik plačiomis pėdomis, bet ir visa savo esybe...

Diagnozė - baimė

Dažnai žmonės būna per žiaurūs. Jie, kaip ir vėtra, gali nusiaubti viską, kas pasipainioja po kojomis, nepaisydami jokių nematomų ribų. Žmonės kartais gali sulyginti dviem pirštais visą pasaulį į vientisą masę, jie taip pat nesibaimina iš kito atimti viską, apie ką tik auka svajojo. Negana to, žmonės geba kalbėti ir šią dovaną panaudoja ne vien geriems tikslams. Jie plaka kitus savo ilgais liežuviais kaip skaudžiausiais botagais, po savęs palikdami tik varganą skausmo aidą.

Tikiu, kad bent kartą susimąstei, kodėl taip gyvename? Kodėl žmonės elgiasi bjauriai, niekina kitą ar bent jau įsivaizduoja tą darantys? Instinktas? Tikslas išgyventi? Akmens amžiaus palikimas? Galbūt. Bet vis dažniau pastebiu, kad viso žiaurumo pasekmė tėra didelis, pats juodžiausias ir tuo pačiu tyliausias mūsų vidaus demonas - baimė. Ji kankina ir visą laimę iš mūsų siurbia neapleisdama nei vieno, lyg dūmas apgaubia ir palaipsniu graužia akis, odą, sielą. Baimės skausmas tampa nepakeliamas ir viską kažkur reikia išlieti. Dažniausiai - ant mažiau bijančio. Juk taip neteisinga, kad vieni bijo daug, o iki - beveik nieko.

Baimė prarasti kitą.
Baimė, kad auka bus/nebus šauni kaip tu.
Baimė suklysti.
Baimė kalbėti.
Baimė tylėti.
Baimė būti tamsoje.
Baimė būti per daug matomui.
Baimė pamesti.
Baimė nepajėgti, suklupti ir neatsistoti.
Baimė.
Baimė.
Baimė.

Ko baimė tik nepadaro su žmogumi. Atima visą esybę ir paverčia... Ateiviu. Sakyčiau, žvėrimi, bet šie visai nėra žvėriški. Ar galima tada siaubingus žmones kaltinti, kad jie tokie yra? Manau, taip. Bet ne tuom, kad jie - žiaurūs, o nesugebėjimu (arba tingėjimu) suvaldyti save, savo demonus. Žmones galime kaltinti dėl per mažo ryžto būti tuo, kuo gimė, o ne tapo.

Žmonės per dažnai pamiršta, kas yra iš tikrųjų ir kam jie yra. Kokia plona riba taro to, kuo galime būti, ir to, kas esame.

Nesustoti

Dažnai sau kartoju, kad tai, ką darau, man labai patinka. Lygiai tiek pat kartų susimąstau, kokio velnio aš vargstu, jei galėčiau visą pusdienį žiūrėti serialus, kaip daugelis mano draugų. Tačiau dvigubai tiek dienų aš spjaunu į visus svarstymus ir vėl einu.

Pavargstu? Labai. Dažnai vakare (tiksliau - naktį) baisu net eiti miegoti, mat kitą dieną laukia dar daugiau vargų, darbų, pasiekimų ir praradimų. Veiklos kiekis ima gąsdinti, dėl to prieš užmiegant kas kartą pagalvoju, jog naktis, pats nuostabiausias, paslaptingiausias paros laikas, galėtų tęstis amžinai. Nes tik tada leidžiu sau nieko neveikti ir pailsėti. Ne kiek fiziškai, o kiek psichologiškai, atpalaiduojant visas mintis, paleidžiant į dangų visas mintis, nerimus ir vargus. Tiesa, dažnai aukoju ir šešėlių motiną nebaigtiems darbams, bet... Juos atlikus, naktis atrodo be proto graži.

Kaip viską spėju? Sunkiai. Būna, kad nieko nespėju, aukoju vieną būrelį vardan kito, kai tuo tarpu turėčiau būti vienu metu dviejuose vietose. Penkiolika minučių čia, penkiolika ten. Ką praleidžiu, puikiai galiu atidirbti namie. Naktis juk ilga! Kas tas miegas, kai turi išnagrinėti visą lietuvių kalbos gramatiką, per kelias savaites perskaityti bent dviejų metų privalomąją literatūrą, išmokti skambinti kūrinius, nes, po velnių, atsiskaitymas už trijų mėnesių. Tiesa, dar namų darbai, naujametiniai pažadai išmokti dar naujo arba nepamiršti seno... Viską įmanoma spėti, jei tik labai labai nuoširdžiai to nori.

Kodėl? Jei tai turi tiek minusų, kodėl apsunkinu savo gyvenimą papildomais rūpesčiais? Nes man patinka. Patinka užmarštin nukelti visą skausmą, kuris kartais tyko už kiekvieno kampo, ir mintis užpildyti darbu. Patinka ir sužinoti naujo, įkvėpti neregėtų spalvų ir praplėsti savo akiratį. Noriu pajusti viską, ką pasaulis gali duoti gero, nes galbūt šiandien paskutinė diena tai padaryti. Nenoriu būti snobe, dienų dienas sėdinčia ir nieko neveikiančia, nes tam bus laikas, kai (galbūt) sulauksiu septyniasdešimties. Pasižadėjau sau, kad iš gyvenimo imsiu viską ir galbūt pabaigsiu tai, ko nepėjo kiti. Kad nesustosiu. Niekada. Nebent kartais, kai pristigs jėgų, nuspausiu pauzės mygtuką ir šiek tiek atsikvėpsiu. Bet paskui keliausiu vėl į trasą, nes pasaulyje visko tiek daug, ką galima išbandyti. Tad kodėl gi ne?

Eilinį kartą suabejoju ir vėl einu. Nes... Nes pažadėjau sau nesustoti. Niekada.

Geltona

Gerai, galiu pasigirti, kad pradėjau naudotis photoshop programa. Kol kas ne itin sėkmingai, bet jau tekstą užrašyti ir kringelį nupiešti sugebu (čia ta vieta, kur aš didžiuojuosi savimi). Ir taip, čia pirmas blogo dizainas, kurį padariau pati. Viską. Nuo a iki z. Jaučiat? Žinau, čia truputį per daug geltonos. Tiesa, ,,truputį" - per švelniai pasakyta ir kada galėsiu vėl paskirti dieną photoshopo paslapčių atskleidimui, pakeisiu.

Vis dėlto, kodėl geltona? Turbūt todėl, kad šiandien pasaulyje, bent jau mano, ir taip daug visko pilko, juodo ar šiaip tamsaus. Vis dažniau pasigendu šviesos pliūpsnių, o jie, laikui bėgant, ir pasirodo vis rečiau. Ir šiaip, geltona - optimizmo, juoko (juokiantis gaminasi vitaminas c, o jis juk geltonas) ir apsikritai laimės spalva. Sakau, bent čia bus šveisu. Tiesa, persistengiau ir pažadu pasitaisyti (nors nežinau kaip greitai). Ypač sukilo ūpas panaikintą tą geltoną, kai vakarieniavau savo lovoje (žinau, kalta. Tiesiog tingėjau), kandau minkštai virtą kiaušinį (kuris buvo gerokai per minkštas, mat močiutė pasiskaitė, kad sveikiausias kiaušinis yra su išvirtu tik baltymu) ir visas skystas trynis tiesiogine to žodžio prasme išsitaškė aplink. Norėjau geltonos, gavau. Ačiū, užteks.

Nors ne. Geltona man vis dar patinka.

Ir nieko, nelieka visiškai nieko

Tyla. Karštos arbatos puodelis delnuose, tolumoje kažkur nesuprantama kalba murmantis televizorius. Šunys, keista, bet skalijantys daug arčiau manęs, nei vos už vienos sienos esanti kalbanti dėžė. Ištįses ir keistai nutolęs pasaulis, tarsi aš - Merkurijus, o jis - Saturnas. Didelis, galintis nublokšti mane vienu sprigtelėjimu. Atrodo, kad aš tesu mažutėje dėžutėje, kuri ramiai ir be jokio tikslo plavena Paukščių take, o visų mylimas ir keikiamas pasaulis tarsi persikėlė į kitą galaktiką.

Toks jausmas, kad egzistuoja aš ir pasaulis, o ne aš pasaulyje. Lyg būčiau detalė iš kitos pūzlės, netyčia įsimaišiusi į galybę kitų, reikiamoje vietoje esančių detalių. Nesuklysčiau sakydama, kad visata, o drauge ir visi jos gyventojai, tiesiog šalinasi manęs, lyg aš būčiau drakonas, galintis visiems, kas pasimaišys akiratyje, nukąsti galvas.

Mano rankose, kuriomis stengdavausi apglėbti viską, ką pasiekiu, neliko nieko. Viskas, ką buvau sugriebusi, pabėgo. Muzika, ritmas, pažįstamų, laikytų draugais, ratas pomėgiai, kuriems seniau drąsiai ryždavausi, o dabar tarsi užrakinau savyje. Arba paleidau. Atrodo, kad liko tik aš, mokslai ir keletas žmogučių, su kuriais dar galiu pasisveikinti. Ir niekas. Tuštuma. Didžiulė ir beribė, kuri vis graužiasi gilyn ir gilyn, gilyn ir gilyn...

Tiesa, lieka ir dar viena. Viltis. Taip, suknista viltis, kad galbūt ryt bus geriau, nors nė velnio. Galų gale viskas ima užknisti. Nes visko būna per daug.

O mano liūdesys kaip vandenynas, vis skalauja ir skalauja pavienių salų krantus, tačiau niekada neišdrįsta užlieti to, kas nusipelnė ir pavertė mane vandenynu.

Niekada nesustoti

Dievinu saldų nuovargio jausmą, kai supranti, jog jėgas eikvojai vardant to, ką myli. Mėgstu veikti daug daug daug, tuo pačiu išmokstant dar daugiau. Patinka tas jausmas, kai gale metų gali jaustis... paaugęs. Papildęs savo smegenis naujais vingiais, jausmus - keistai ir nematytais patyrimais. Gera žinoti, kad nė dienos nestovi vietoje. Tik judi ir judi vis tolyn ir aukštyn. Be perstojo.

Ir visai nesvarbu, ar tave kas įvertina ir pastebi. Neturi reikšmės nei tai, ar daug pasiekei. Svarbu, kad judėjai pirmyn ir dėjai visas pastangas tam, kad neliktum vietoje. Juk reikia judėti, kad nespūtum iš vidaus. Nesvarbu, ar turi, kas pastūmėtų, ar atsiranda žmogus, kuris neleidžia sustoti. Galbūt esi vienas kaip mėnulis tarp galybės žvaigždių, bet tu gali šviesi daug ryškiau už jas visas kartu sudėjus. Svarbu nesustoti ties delčia.

Kai įsibėgėji, sustoti tampa sunku. Tada tik griebi viską, ką suspėji paimti nuo pakelės ir krauni į save. Aišku, kažkada pritrūksta oro, bet pailsėjus vėl leki. Kas kartą nukeliauji vis toliau, nes ištvermė - išugdomas dalykas. Galų gale veikti daug tampa taip lengva. Kaip kvėpuoti.

Gal vertėtų mums visiems įprasti judėti nepavargstant? Galbūt pasaulis taptų daug geresnis, nes pykčiams neliktų laiko. O gal priešingai?

Kopti, kristi ir pamatyti

Gyvenimas - tik daugybė laimėjimų ir pralaimėjimų. Tik tūkstančiai kopimų aukštyn su dar daugiau kritimų. Kiekviena pasiekta viršūnė atneša neapsakomą džiaugsmą, kuris užpildo mūsų sielą absoliučiu pozityvu, tačiau  nuosmūkiai neretai atima daug daugiau. Kartais susimąstau, ar tai, ką prarandame siekdami viršukalnių, yra verta to, ką pamatome ten, aukštai? Jei jau vėl ir vėl kopiame, matyt, kad verta. Kitaip visi seniausiai būtų nustoję bandyti vėl ir vėl. Turbūt mūsų paskirtis yra tokia - eiti tolyn, kad pamatytumėm, koks vis dėlto gražus yra kelias link tikslo.

Tiesa, yra žmonių, kurie kopia galbūt visai ne savo noru. Ne, aš nekalbu apie grupę žmonių, kuriems mama tiesiog liepė. Aš mąstau apie tuos, kuriem pats pasaulis atima per daug, kad jie galėtų likti papėdėje. Jie, matyt, sutverti būti nepailstančiais ir jie privalo vis kopti, kopti ir kopti. Vėl ir vėl. Nes jei nieko neturi, nėra ir ką prarasti griūnant žemei po kojomis. Svarbu laiku sustoti, kai jau turi pakankamai. Bet ar tai teisinga? Vienas gali net nepradėti siekti tikslų, nes viską turiu čia, sau panosėj. O kitam tenka per daug stengtis, kad įgytų bent pusę to.

Bet išvis ar yra teisybė Žemėje ar net visame pasaulyje?

Kodėl be praleimėjimų negali būti laimėjimų. Kodėl.

O jei paskutinė?

Pirmieji šilti salės spinduliai kuteno man veidą, o vėsokas, jau, turbūt, pavasarinis vėjas glostė man skruostus. Prieš akis lingavo dar miegančio gluosnio šakos, tolumoje aidėjo mažųjų riedlentininkų bumbsėjimai. Čia pat, tiesiai iš ausinių ,,galiukų'' skriejo širdžiai mieliausia muzika, rankose spaudžiau šiltą kavą, o mintis, jausmus ir visą mane užpildė ramybė.

Gaudžiau kiekvieną jos pliūpsnį, kiekvieną dalelę. Taip seniai tiesiog sėdėjau ir gėrėjausi kiekviena akimirka... Kas žino, gal šioji yra paskutinė? Gal mane už penkių minučių pertrenks pašėlęs kelių gaidelis, galbūt jau šią sekundę koks trombas užkimš organizmui svarbią kraujagyslę? O galbūt aš gyvensiu dar šimtą metų ir tokių akimirkų turėsiu devynias galybes. Bet jei ne?

Turbūt turėjau skaityti tikrai nuobodžią knygą iš privalomosios literatūros sąrašo... Bet juk laukė dar visa naktis. Naktų ir taip daug, lai jas skraidrina skaitymas, o saulės mūsų gyvenimuose  ir taip trūksta, tai kam pačiame jos švytėjime nuleisti akis? Turiu vertinti kiekvieną spindulį, nes jis gali būti paskutinis.

Leisti pasauliui mane užvaldyti. Įleisti muziką, gamtą ir gyvenimą į savo vidų. Gėrėtis, kaip jie tarpusavyje sukuria tobulą harmoniją. Neskubėti. Įkvėpti. Gyventi.

Ne, gal, mirtis ir pavargau.

Pavargau. Nuo visko. Užkniso viskas. Nebenoriu. Nieko. Visiškai nieko.

Nors ne, noriu. Noriu mirti. Nors ne, nenoriu. Pažadėjau sau, kad to niekad nenorėsiu. Per daug prarasčiau.

Noriu būti kaip vėjas. Vasarą, kai viskas gražu, niekas nė apie mane nežinotų, o žiemą, rudenį, kai visi ir taip pikti, išliečiau viską, kas manyje susikaupę. Ūbaučiau, nešiočiau stogus ir blaškyčiausi visu kūnu į kelyje pasitaikančius langus.

Arba noriu būti lietus. Vasarą, kai viskas gražu, džiuginčiau visus švelnia atgaiva, o žiemą, vėlyvą rudenį ir ankstyvą pasarį pliaupčiau iš visos širdies. Skandinčiau namus, lauko baldus, visą likusį pasaulį užkiečiau savo pykčiu ir liūdesiu.

Dabar tegaliu rėkti. Negirdėti nieko, kad man sakoma. Paleieti viską velniop ir gyventi taip, kaip man dabar norisi. Pasileisti plaukus, gal net juos nusirėžti. Nesimokyti. Vien tik groti, nes muzika niekada neišduoda. Iki tol tik aš ją esu išdavusi, bet ne ji mane. Galėčiau prisiverti auskarų, emigruoti, pragyvenimui groti Prancūzijos gatvėse ir dėl nieko nesirūpinti. Pabėgti. Išnykti. Vakarais sušilti prie laužo, kai tuo tarpu mane sergės milijonai žvaigždžių. Būti pasauliu.

Bet aš ne toks žmogus. Atidžiai (dažniausiai) klausau kiekvieno žodžio, visus darbus atlieku ir laiku. Plaukus laikau kietai susuktus į kuoduką, stropiai mokausi, bet kas antrą vakarą tyliai keikiuosi, kad nusibodo. Vis dar gyvenu tyliame kaimelyje, kurio niekas nežino. Miegu savo šiltoje lovoje, katkartėmis girdėdama tik lietaus šniokštimą ir vėjo ūbavimą. Žvaigždynų atkarpą matau tik pro mažą langą, kuris menkai ką tepasako. Aš neplaukiu pasroviui su pasauliu. Aš stoviu vietoje.

Kas man kliudo? Aš. Pati. Perdėtas stropumas, kuris įaugęs man į kraują, idealizmas, neišnykstantis niekur. Gal esu per silpnas žmogus, išskystantis tik pamačius darbų sąrašą? Gal man net neverta čia būtų. Gal derėtų išnykti iš horizonto, niekam nesimaišyti, negaišinti niekam laiko... Gal verta tiesiog dingti, tiesiog negyventi. Nebūti.

O gal priešingai. Gal tiesiog tokia yra pasaulio, ar bent savo gyvenimo užkariavimo kaina, kurią ne visi išdrįsta sumokėti? Gal. Į mano klausimus atsakytų nebent Mirtis, bet ją taip pat reikia užsitarnauti. Privalau. Judėti. Pirmyn.