Tamsus, svaigus ir neaprėpiamas akimirkos džiaugsmas

Prietema. Viskas apsinešę šešėliais - visos rudens auksinės plynės, visi raudoni, akį rėžiantys spalio aksesuariai, visi sodriai rudi horizontai... Viskas, kas gali apsikloti pilku šešėliu, tą ir padarė. Tarp tamsios masės švysčioja tik rausvai auksinis dangus, saulė, paskutinius kartus bebučiuojanti žemę, ir mano mėlyni sportbačiai.

Bėgu. Vienas, du, vienas, du. Lengvai peršoku iškylančius krūmokšnius. Vienas, du, peršokt krūmą, vienas, du. Paskui save palieku tik vėją, kuris šioje distancijoje tampa rimčiausiu priešu. Vienas, du...
Mano tikslas - muzika, su kiekvienu žingsniu vis garsiau šnabždanti savo istoriją. Girdžiu ją, artėju link jos... Matau viso labo tik šviesų dangų tamsioje žemėje. Na, ir augalus prie mano sportbačių. Toliau jų beveik nieko neįžvelgiu - šešėlis nusprendė pažaisti slėpynių. Nepaisant tamsos ir vėjo, tiesiog skriete skrieju. Vis arčiau ir arčiau užburiančios melodijos, vis arčiau savo finišo.

Kai ausų būgneliai jau aiškiai girdi kiekvieną melodijos natą, pašoku ir paskęstu. Dangus maišosi su žeme, visas pasaulis tampa užgultas aukso, raudonos ir rudos spalvų (tiesa, kiek patamsėjusių). Nelieka nei mėlynų sportbačių, nei rausvo dangaus. Muzika susimaišo su jaukiu šiūrenimu, kurį sukėlė... Jau nukritę lapai. Tiksliau - visa spalvotų lapų jūra, vargais negalais sugrėbta į nemenką kalvą. Skridau link tos kalvos ir neatsitrenkiau į ją - įkritau lyg į savo minkštus patalus. Visiškai pasimetu - tai kas iš tiesų tie lapai? Patalai, kalva, jūra ar tiesiog gėris akims ir ausims? Tą akimirką nusprendžiu nebesigilinti ir tiesiog pasiduoti tamsių atspalvių svaiguliui.

Ir tai - beprotiškai gera. Apie nieką nemąstyti. Nieko rimto neveikti. Visiškai nuostabu savo gyvenimo tikslus sugrėbti į lapų krūvą, o vėliau leisti visoms svajonėms plačiai pasklisti po pasaulį. Gera būti prieblandoje, bet jausti gyvenimą kaip niekada ryškiai. Neaprėpiamas yra gyvumo jausmas. Jausmas, jog kaip tik dėl tokių minučių gyveni. Dėl akimirkos džiaugsmo.

P.S. Visada maniau, kad liūdesys - mūsų mūza. Nė velnio. Tik tikra laimė gali tapti stipria motyvacija, įkvėpėja ir... Ir svajotoja.

Kada?

Seniau vos pamačius kažkokį paveiksliuką galvoje iškildavo daugybė asocijacijų, minčių ir idėjų. Kažkada ištisai mano galvoje sukdavosi keisčiausi sakiniai, kuriuos tereikdavo sudėlioti į bent kiek rišlesnį tekstą.

Bet taip buvo seniau.

Dabar - dykuma. Galvoje, sieloje. Manyje. Aš esu tik tuščia dykuma, kurioje neverda gyvenimas. Nejuda gyvybė. Esu niekas. Tiesą pasakius, dykuma save vadinti per drąsu. Esu tik vakuumas.

Manyje - visiškas vakuumas.

Kada, po velnių, tai baigsis? Kada tas vakuumas užsipildys bent jau oru? Kada? Kada? Kada?

Kažkokia blevyzga. Neklauskit, kas ir kaip.

Nerašiau daugiau nei pusę mėnesio. Jei gerai suskaičiavau, aštuoniolika parų. Kaip man - siaubingas laiko tarpas. Tačiau... Nedrįstu kaltinti savęs. Rimtai, šis atvejis gal vienas iš milijono, kai nepasiryžtu savęs subarti. Dabar kaltinu tik nuovargį - aukštą ir klastingą sieną, kuri tik ir skyrė mane nuo rašymo. Ir ne tik nuo jo. Ta neapčiuopiama nuovargio tvora skyrė mane nuo visko, ką mylėjau, ką vis dar myliu ir ką turbūt visada dievinsiu. Nuo skaitymo. Nuo iki ašarų privedančių filmų. Ir svarbiausia - nuo grojimo. Jei grodavau, tai tik tam, kad nedingtų technika. Nedariau to nuoširdžiai, negrojau taip, kad širdis imtų plakti stirpiau. Du mėnesius  buvau robotas, viską darantis dėl karjeros. Dėl to, kuo būsiu. O tai atima jėgas ir laiką... Ir nebelika laiko svajoti.

Viliuosi, jog tai - tik trumpas laiko tarpas. Nenorėčiau tapti ta amžinai lekiančia ir pamirštančia pasidžiaugti būtybe, kurią aš taip peikdavau. Nenoriu užaugti ir nebematyti mažo grožio. Ne. Ne. Ne! Kaip reikia rasti laiko savo meilėms, kai to laiko net tikslams trūksta? Kaip reikia suspėti pasidžiaigti, kai net nepavyksta laiku sukurti laimę? Nenoriu tapti karjeriste, kuri nebeturi akimirkos džiaugsmo. Kas, kad tokie žmonės daug ko pasiekia. Bet jei nebeturi to, ką turi laimingi žmonės... Koks tikslas gyventi?

Tikiuosi, tai praeis.

Ir kaip dėl visko kaltas laikas... Taip ir būna, kai niekam jis nepriklauso, kai niekas jo neturi... O dabar laikas - kaip beglobis šunelis, tyliai plavena ir tik katkartėm pas ką nors apsistoja...

Keistos mintys manyje šiąnakt. Keistos, kaip ir visa kita mano pasaulyje.

-ingi!

Nėra labai smagu, kai tavo nuosavas tinklaraštis pavirsta įkyria reklama, kuri visiems išzvimbia ausį ir visą dieną skamba galvoj. Bet kadangi tinklaraštis nuosavas, o reklama visą dieną kairėj ausy nečirkš...

Tiesiog paprašysiu mažo nykštuko į viršų. Maldauti, kad visa Tavo šeimyna paspaustų ,,patinka" ant vienos žavios nuotraukos būtų nepadoru, tad prašau tik iš Tavęs - būk geras, mielas spindulėli, nušviesk pirmokėlių nuotrauką savo nykčiu! Būsime labai dėkingi, laimingi ir dar visokie -ingi!

Nuoroda (o tiksliau visa nuotrauka) čia:
https://www.facebook.com/photo.php?fbid=1081421935246533&set=o.358347027544446&type=3&theater&notif_t=like

Visada jei

Kiekvienas žmogus gali būti dvejopas. Vienas variantas - viskuo besiskundžiantis, amžinai nepatenkintas ir pelkėje gyvenantis žmogėdra, o kitas - kartais suklumpantis, bet visada atsitiesiantis ir savo laimę matantis paukštis. Kiekvienas pats pasirenkame, kuo norime būti ir nereikia dejuoti, kad gyvenimas blogas. Na taip, bus blogas, jei tu tokį jį matysi, bet kartais galima viską nuspalvinti arba tiesiog matyti visatą tokią, kokia ji yra - absoliučiai margą, tačiau tuom ir nuostabią.

Kiekvienas privalome surasti tai, kas nuspalvintų mūsų žemę. Netinka tokie pasiteisinimai, kaip:
1) Nerandu.
2) Nieko nemoku.
3) Tingiu.
Visada galima rasti, jei gerai ieškai. Visada galima išmokti, jei nemoki. Visada galima pasiryžti, jei tingi. Jei turi kažkokių ,,jei" ar ,,bet", visada bus ,,visada" ir ,,įmanoma". Nes visada gali būti geriau, jei tik pasistenksim.

Aš vėl moku net esant didžiausiam nuovargiui man ant pečių vakare šypsotis ir sakyti: ,,Šiandien praėjo nuostabi diena!". Vėl gebu skaičiuoti, kiek gero šiandien nutiko pamiršdama blogą. Viskas įmanoma. Visada.

O man tereikėjo atrasti pamestą atsakymą į klausimą ,,Kas yra manosios gyvenimo splavos?". Aš radau, laikas ir tau.

Beieškant atsakymų

   Tiesą pasakius, jaučiuosi pametusi dalelę savęs. Taip, neberašau. Beveik. Kodėl beveik? Nes jei rašau, tai ištrinu. O tai beveik nesiskaito. Kas dėl to kaltas? Mokykla su savo beprotiškais krūviais? Mano amžinas draugas Nuovargis? Triukšmo trūkumas, dėl kurio nebesugebu įsiklausyti į sielos kuždesį? Kas trugdo man rašyti, o negana to, dar ir groti? Nebepriliečiu šaltų medinių pianino klavišų, kuriuos gebėdavau sušildyti. Nebeįtraukiu oro į akordeono dumples - nebent per pamokas. O tai irgi nesiskaito. Visiškai baigiu save pamesti. Baigiu atšalti nuo to, ką beprotiškai mylėjau. Ką dar pamesiu ir pamiršiu? Tiesa. Knygos. Jų irgi nebėra kada skaityti. Nebežiūriu filmų. Nebejudu į priekį per serialo serijas. Nebeinu iki miško, kuris visada būdavo klijais mano skilusiai sielai. Visiškai nebedarau to, ką myliu. Nebežinau ir šio žodžio prasmės.

   Kartais pamąstau (kątik suvokiau, kad, Dieve mano, aš taip pat beveik nebeklaidžioju minčių takais), kad dėl visko kalta nuovargis, tingulys, laiko trūkumas, o dėl viso to - mokykla. Bet paskui, galbūt pavarčiusi senus įrašus pagalvoju, jog dabar tiesiog toks metas. Nebeužduodu sau retorinių klausimų, į kuriuos vis tiek kažkada bandysiu atsakyti. Nebesmalsauju ,,kodėl" ir "kaip".  Dabar toks metas, kai aš ieškau atsakymų. Dairausi atsakymų į tai, ko visad savęs klausiau. Tai darau net žinodama, jog atsakymai į retorinius klausimus dažniausiai neegzistuoja - juk tokiems sakiniams su klaustuku gale dažniausiai nereikia atsakymų. Mano gyvenime uždominavo sprendimų paieškos. Tiesiog. Manau, visada turi būti toks laiko tarpsnis, tačiau... Jis vargina. Daug lengviau mąstyti ir nieko nedaryti apart galvojimo kur geriau mąstyti. Dieve, kokia  painiava. Kaip ir visas gyvenimas.

Kai rasiu atsakymus, būtinai juos užrašysiu. Rašysiu ir tada, jei pavargsiu. Mano žodžiai skambės netgi tada, kai nusibos ieškoti atsakymų ir aš vėl uždavinėsiu klausimus. O dabar tylėsiu. Ir veiksiu.

Šūdėju

Rašau. Ištrinu. Rašau. Ištrinu. Vėl rašau ir vėl ištrinu. Galvoje - vien mintys. Deja, pavienės. Ilgiausia net išsiplėtė iki šešių sakinių. Taip jau kelintą vakarą. Turbūt ir kelintą savaitę.

Nežinau, ką mokykla iš miestelio norį vaizduoti įvesdama ketvirčius. Taip. Ne pusmečius, ne trimestrus, o ketvirčius. Lyginant su pusmečiais, pažymių reikia dvigubai daugiau ir, savaime suprantama, dvigubai daugiau atsiskaitymų. Po pirmojo mėnesio jaučiuosi taip, kaip seniau jausdavausi gegužę. Nebesijaučiu normaliai.

Jei tik galėčiau atsiskirti nuo minios ir paukščiu skirsti ten, kur nėra ribų. Nėra nuovargio. Nėra nieko, kas muštų nemirštantį optimizmą.

Pavargau.

Velniop tą geografiją. Lyg man gyvenime prireiks žinoti, kuriais metais Lietuva buvo mažiausia ar kaip koks Pakštas kažkokiame amžiuje žiauriai pasifeilino. Taip, taip, labas, špargalke!

,,Mokykloje daug musių, nes mokykla - šūdas. O musės juk skraido prie šūdų" - Aistė

Karpyti video anglų projektui ar miegoti? Miegoti.
Karpyti video anglų projektui ar naršyti? Naršyti.

Rašyti ar miegoti? Miegoti.
Rašyti ar miegoti? Miegoti.
Rašyti ar miegoti? Miegoti.
Karpyti video ar rašyti? Rašyti!

Galbūt tai ir yra mano gyvenimas? Tai, ką  nebyliai šaukiu akloms naktims, tai, ką suspaustomis lūpomis dainuoju kartu su rytiniu rūku?

Velniop viską. Rimtai jau, jaučiuosi šūdėjanti. Matyt, mokykla blogą įtaką daro.