Laisvė rinktis

Tyla. Absoliuti tyla, kurios sudrumsti nedrįsta net mano pėdos, gan sunkiai šliurenančios per senąjį žvirkelį. Visas pasaulis paskendęs keistoje, tačiau beprotiškai laimingoje garsų prietemoje. Negirdžiu vėjo, paukščių, žmonių. Atrodo, kad visi išnyko, o gal tiesiog aš apkurtau? Tą kartą nepajėgiau to suprasti. O gal nesistengiau. Taip, turbūt nesistengiau, nes nėra tokio dalyko kaip ,,nepajėgumas". Egzistuoja tik stygius ryžto, pastangų ir užsispyrimo.

Tą kartą ėjau vos vilkdama koją už kojos, saulė gležnais spinduliais spigino man į veidą. O aš mąsčiau. Ar užtektų man drąsos palikti tuos, kurie mane priėmė, kai to labiausiai reikėjo. Kurie buvo su bet kokia manimi, nors labiau priminiau marsietę, o ne žmogų. Ar pajėgčiau palikti tuos, kurie man kažkada suteikė šitiek laimės, kad ir kokie nevykę būdavome. Aš išdrįsčiau išeiti iš tų, su kuriais būdavo šitaip gera. Ar būtų garbinga palikti juos vien todėl, nes jie pasikeitė? Nebėra tokie, kuriuos pažinojau prieš keletą metų? Kiek tai būtų savanaudiška, jei bėgčiau ten, kur pačiai būtų tik galbūt geriau? Prieš akis prabėga veidai. Veidai, kuriuos gerbiu, branginu arba nekenčiu. Visi, kurie mane palaikė šitiek laiko. Kurie buvo. Nervino. Ir vis tiek man gaila.

Bet sakoma, kad gamtoje taip jau sutverta: išlieka stipriausi. Tie, kurie geba prisitaikyti. Išmoksta išlikti. Tada susimąstau: ar tie, kurių dabar gailiuosi, kada nors gyvenime gailėsis manęs? Ar kai bus sunku, paklaus, kaip jaučiuosi? Ne. Niekada. Tad kodėl turėčiau dvejoti? O gal... gal vis dėlto paklaus. Senieji jie - paklausdavo, jei tik nepastabiomis akimis sugebėdavo įžvelgti. O jei paviršius jų ir pasikeitė, kažkur giliai širdyje tebekrykščia to pačio žmogaus dvasia. To pačio, kuri buvo vakar, praeitą mėnesį ar prieš tris metus.

Nes jie - žmonės, su kuriais augau. Kuriuos pažįstu. Jie yra tie, kuriuos su laimės ašaromis akyse prisiminsiu po daugelį metų vartant jau prastos kokybės nuotraukas. Tai veidai, su kuriais kartu augau ir tobulėjau. Mokiausi ir tinginiavau. Tai jie, vis dar tie patys. Žinau tai. O ir neveltui yra patarlė: ,,Nuo vilko bėgo, ant meškos užbėgo." Nebėgsiu. Toliau kovosiu mažučiame karo lauke, kad ir kaip kartais skaudu bebūtų.

,,Aš nežinau, kur yra laisvė. Ar išsigąsiu ją sutikus? Bijau, kad suprasiu viena tik telikus..." Ne, neišsigąsiu. Jau žinosiu ką su ja daryti. Nesvarbu, viena ar didžiuliame būryje tebūčiau.

Staiga tylą sudaužė garsus traktoriaus burzgimas, o aš pamačiau pasiekusi savo pamėgtą vietelę miško pakraštyje. Nuvijau dvejones šalin ir sustojau įkvėpti tikros laisvės kvapo, supynėse praleidama pavėjui saulės kaitrą.

Pasirinkimai

Sustok akimirkai ir užsimerk. Įsiklausyk į širdies ritmą, pabandyk suvokti keistą jos virpėjimą, priemenantį pasiklydusio drugelio plazdėjimą. Tą niekieno nesuprastą, tačiau reiškiantį ir galintį pasakyti nepaprastai daug. Tereikia įsiklausyti ir kartais neleisti juodiems minčių demonams užvaldyti to, kas iš tiesų svarbiausia mums. Nes tik širdis, tik tai, kas iš tiesų tikra, žino, kas geriausia žmogui. Jausmai niekada nemeluoja. Jie vieninteliai yra nesutepti nešvarių pasaulio pirštų, nes niekas iki mūsų vidaus nesugeba prasibrauti. Niekas negali paliesti mūsų sielos, nes ji - kaip oras. Jaučiama, bet nepaliečiama ir neregima. Todėl tik jausmai mums šnabžda tikrą tiesą. Kada judėti. Kada sustoti. Kada paleisti ar laikyti kietai suspaudus kumštį.

Na, taip, protas turėtų būti visko pagrindas. Jis turėtų neleisti išsiplėsti jausmams, tačiau neturėtų ir dominuoti, nes logika tėra riba, neleidžianti kūrybai peržengti ribas, kurios žymi betvarkę ir normalumą. Mūsų mintys - lyg tvora, o jausmai - avys ir pieva, švelniai, tačiau tvirtai apglėbtos proto. Toks turėtų būti laimės modelis, laimės, kurios niekas nesugeba pavogti, sugriauti ar kitaip sunaikinti. Nes tik įsiklausydami, ką šaukia mums vidus, žinosime, ką keisti. Tylėti ar kalbėti. Šaukti ar susitaikyti ramiai. Mesti viską ir gyventi random režimu, arba leisti tekėti planuoto gyvenimo srovei. Viską valdome mes patys ir keisti galime daugiau, nei nutuokiame. Tik per retai įsiklausome į tai, ko mums reikia. Kam esame gimę. Arba kuo žadame tapti.

Gaublys

Maža mergytė spaudžia rankose dėžutę, kurią gavo dovanų nuo pačio brangiausio žmogaus pasaulyje. Atsisėdusi ant žaliuojančios rugpjūčio vejos savo kieme, ji nevikriais pirštukais bando atidaryti dežutę, kuri, mergaitės nelaimei, lengvai praveriama nepasiduoda. Tačiau vargais negalais atplėšusi įpakavimą, smalsuolė randa... gaublį. Nedidutį, telpantį saugusio žmogaus delnuose (mergaitės rankytės dar per mažos, kad apimtų jau ir sumažintą pasaulį.) Vienu pirštuku ima sukti gaublį aplink jo ašį, atsargiai, tarsi galėdama sudaužyti pačią Žemę. Mergaitė žino, ko ieško. Savęs. Vietos, kur ji galėtų būti. Ji nė nenutuokė, kokia mažytė yra jos šalis, iki kurios kito krašto reikia važiuoti net keturias valandas! Mergytė, vis dar sėdėdama ant žolės ir lėtai lėtai sukdama Žemę ieško šalies, kurios kontūrai būtų panašūs į tuos, kuriuos ji prisimininė. Spalvų, dėmių dėmelių tiek daug, kad pastebėti valstybę, kurią ji įsivaizdavo gerokai didesnę, nėra lengva. Tačiau mergaitei pavyksta. Ji randa vietą, į kurią geriau įsižiūrėjus, galėjo pastebėti net savo galvytę (ar bent jau tikėjo, kad gali matyti.) Mergaitė nieko nelaukusi nubėga pas žmogų, įteikusį tokią įdomią dovaną ir pasitikslina, ar toji šalis tikrai čia, kur plonyčiu pirštuku laiko įbedusi. Kai paaiškėja, kad taip, laimės kupina širdele ji nuskrieja į savo kambarį, susiranda juodą juodą flomasterį (tai buvo vienintelė spalva, kurios ji nepastebėjo gaublyje. Kažin, tai kažką reiškia?) ir vienu bakstelėjimu paryškina save, savo šalį. Savo Lietuvą. Tam, kad niekada jos nepamestų.

Prabėga keleri metai. Vasara. Mergaitė rūšiuoja senus daiktus, nes dėl keisto pomėgio saugoti net duženas kambarys ima tapti tikru sąvartynu. Bekraustydama spintą mergaitė ištraukia gaublį. Tiksliau, jo tris dalis: stovą, ašį ir Žemę. Mergaitė atsargiai sudeda visas dalis į vieną ir vėl turi visą Žemės modelį. Visą pasaulį, sveiką ir nesugriuvusį. Prieš pora metų ji ašarų kupinomis akimis išardė gaublį, mat manė, jog neteisinga, jei jos pasaulis sudužęs, o vis dar vaizduojamas kaip įprasta. Taip būti negalėjo, todėl liūdesio šešėlio apimta paslėpė atskiras dalis savo spintoje. Šiandien, praėjus jau kiek laiko, ji vėl pastato gaublį ant rašomojo stalo. Atsisėda šalia ir jau dviem pirštais suka Žemę beprotišku greičiu. Vis greityn, greityn. Gaublys nuo sukimosi ima barškėti, mat buvo sulaužytas. Tačiau savo prasmės jis neprarado. Mergaitė įsivaizduoja, kaip ji skrenda aplink Žemę ir mato vis daugiau ir daugiau, išvysta naujo ir neregėto. Kaip ji, būdama niekas, tampa pasaulio dalimi. Dalimi, kuri kažką pakeis ir įdės savo indėlį į Žemę.

Praskrieja dar keleri metai. Mergaitė (o gal jau galima sakyti ,,mergina" ar ,,panelė"?) sėdi tame pačiame kambaryje, toje pačioje vietoje, kaip ir  kažkada seniau. Tylėdama spaudžia gaublį delnuose. Dabar jis tarp pirštų jau telpa nesunkiai, nepalyginsi, kaip tada, prieš daug metų. Pasaulis keistai susitraukęs. Ne tik tas mažutis Žemės modelis, bet visa visata. Lietuvos mažumas nebestebina, pasaulio šalių nebeatrodo taip nesuskaičiuojamai daug. Šiandien mergaitė spaudžia pasaulį rankose ir yra pasiruošusi jį užkariauti. Nebūtinai visą, išpuoštą spalvotomis šalimis ir melsvais vandenynais. Nebūtinai visą Lietuvą, dar prieš daugelį metų jos pačios išryškintą juodu flomasteriu, kad nepamestų. Galbūt mergina užkariaus tik tą pasaulį, kurį gali įsivaizduoti reginti po juodų dažų plėmu, ten, mažučiame taškelyje, jei tik gerai įsižiūrėsi. Arba tikėsi, kad matai. Nes kuo tiki, tas egzistuoja. Kas egzistuoja, tas jau yra svarbu. O kas svarbu, kas visada būna pažymima.

Nebūtinai gaublyje. Galbūt tik kažkieno atmintyje.

Žmonės, portretai ir kalba

Man patinka sutikti naują žmogų, su juo susipažinti ir pačiai, tarsi potepis po potepio nupiešti naujojo galbūt draugo portretą. Ypač kai senieji veidai po truputį ima dingti, palikdami po savęs tik prisiminimo šešėlį. Nauji žmonės, naujas draugas tampa... atrakcija, kad pagaliau galėsiu vėl pažinti. Viltimi, kad galbūt ši persona paliks daugiau, nei dingusioji. Man patinka gal net pirmai užkalbinti ir žiūrėti nepažįstamajam į akis, bandant šifruoti mintis. O jas nėra lengva atspėti, ko negalėčiau pasakyti apie daug metų pažįstamą artimą (dažnai ištariami taip pat skambantys žodžiai nėra vien sutapimas.) Keista regėti dar nesuprastą veidą ir įsivaizduoti, kaip veido savininko neuronais nesuvokiamu greičiu lekia impulsai, nešantys mintį, jausmą ar net įsakymą, susiijusį su manimi. Kai tokie debesys užtemdo protą, viskas tampa sudėtinga. Gal net per daug sunku, kad aš ir tad nelaimėlis taptumėm draugais. Bet tampame. Dažniausiai. Nes mintys, sunkiai lendančios pro lūpas, supaprastina žmogų, paverčia jį aiškiu. Kalba parodo žmogų ne tokį, kokiu jis gimė, o tokį, kokiu jis tapo. Ir tai bendraujant tampa svarbiausia - ne praeitis, skaudžios nuopaudos ir pasaulio randai, o dabartis ir ateitis. Tai, kuo esame ir kuo žadame būti.

Tačiau per dažnai kalba tampa ne pasaulio aiškintoja, o plonytės gijos, esančios tarp dviejų žmonių, tampytoja. Tas siūlas toks siaurutis, kad gali trūkti nuo menkiausio garso, o ištisa kalba sugeba sugriauti visą tinklą, išsiraizgiusį per visas pasaulio aukštumas, žemumas ir vandenis. Dažnai žmogus žmogų pažinti ima per kitos personos liežuvį, dažnai nesugebantį kalbėti tiesos. Mums pateikiamas jau nupieštas ir nuspalvintas peizažas, kuriame nedrįstame nieko koreguoti. Bet kaip kiekvienas skirtingai matome pasaulį, taip nevienodai suvokiame ir žmogų. Vienam juokas - nuostabi ypatybė, o tylumas - yda, tačiau sekančiam galbūt triukšmingas žmogus taps galvos skausmu, juoda spalva teršiančiu ramią ir šviesią galvą. Negalėdami patys nusipiešti sau draugo, nepamatome tikrojo jo. Tokio, koks galbūt žmogus yra dabar. O juk galbūt senasis žmogus, kuris įamžintas kito tapytame portrete, net nebeegzistuoja.

Vėl. Laimėjimai ir pralaimėjimai.

Kiekvienas galime daugiau, nei kad įsivaizduojame. Dažnai sau kartojame, kokie beviltiški esame, kaip nieko nesugebame ir amžinai susimauname. Su kiekviena nesėkme vis labiau pasiduodame, nors, tiesą pasakius, turėtų būti atvirkščiai. Kiekvienas pralaimėjimas turėtų parodyti tai, ko nemoki ir kur derėtų pasitempti, o laimėjimas - paskatinti. Juk pergalės - tik saldūs vaisiai, apie kuriuos kalba lietuvių liaudies patarlė ,,Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs." Tačiau ne vien mokslo, toli gražu ne. Viso gyvenimo. Kiekvieno, kad ir pačio mažiausio tikslo siekimas. Mūsų ateities kūryba - šaknys, o pati ateitis - vaisiai. Jos kokybė ir skonis priklauso nuo šaknų priežiūros, kad ir kaip nemaloniai tai skambėtų.

O jei nėra nei praleimėjimų, nei pergalių? Laikas susimąstyti. Galbūt per daug stovime vietoje, laikomės įsikibę liauno šapelio, kuris vieną dieną vis tiek nuluš. Suknyks. Išnyks. Krisdamas bedugnėn nusitemps ir mūsų ateitį, gyvenimą ir svajones. Jei nejudėsime, viskas taps verta visiško nulio.

Žinot, kas padeda, kai nebenori dėl kažko stengtis? Tos pačios pergalės (kurios nebūtinai reiškia pirmąją vietą tarptautinėse veržybose. Kažkam pergalė - tai viso labo tik idealiai atlikta užduotis). Prisiminimai. Arba atminimas, kad kažkada tai turėjome jėgų kilti arba bent jau nekristi. Juk jei buvo seniau, turi būti ir dabar!

Kiekvienas saulėlydis, jei mes jį pastebime, yra kažko vertas. Kiekviena suspindėjusi šypsena, jei ji sukurta mūsų,  vėl pasaldina ateitį. Viskas, absoliučiai viskas suplaukia į bendrą visumą, kuri sudaro tai, ką turime šiandien ir, jei tik labai saugosime, turėsime rytoj. Nes viskas, ką pastebime, pasiekiame ar dėl kažko stengiamės, yra verta kažko daugiau, nei nulio. Juk jei nesistengtumėm, tai būtų seniai pamiršta ir nebenaudojama per amžius.

Ir viskas tėra laimėjimai ir pralaimėjimai, viskas ir niekas. Mažos dalelės pildo didelius tarpus, o sniego baltumo šviesa praskaidrina juodžiausią tamsą. Viskas įmanoma, jei tik labai norėsime.

Nes nieko nėra neįmanomo.

Laikas

Atrodo, kad laikas - pats paprasčiausias dalykas. šešiadešimt sekundžių - minutė. Lygiai tiek minučių - valanda. Dvidešimt keturios valandos - diena, o trys šimtai šešiadešimt penkios dienos po dvidešimt keturias valandas - jau visi metai. Tačiau laikas toks nesuprantamas. Kartais jis lekia šviesos greičiu (o gal ir greičiau), prigriebdamas tik kelias nuostabias akimirkas, kurios, tam pačiam laikui bėgant, tampa nepaprastai svarbios. Aplankiusius skubius jausmus ilgam išsaugome savyje, nes tai, kas laikina, dažniausiai tampa vertinama. Bet būna ir atvirkščiai. Kartais kelios minutės praranda savo vertę ir tampa sunkumą velkančiomis valandomis, gebančiomis, atrodo, niekada nesibaigti. Jos tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi, kiekviena akimirka virsta ne prisiminimu, o tik didėjančia našta, kuri kaupiasi ant mūsų gležnų pečių. Pasaulis tampa komplikuotas, o galbūt per paprastas, kad būtų lengvas.

Skaudžiausia, kad minėtieji laikini dalykai turi tą nedylančią vertę, išsilaikančią visą gyvenimą. Visi prisiminimai vis grįžta ir grįžta, atnešdami vaizdus, garsus ir jausmus apie tai, kas buvo brangu tik tą sekundę, minutę ar metus. Šiandien tai gali būti visiškai nebesvarbu, bet gražūs prisiminimai vis tiek skaudina it įkyrus draugo baksnojimas petin. Atrodo, nieko tai nereiškia, bet ilgai besitęsiant arba vis pasikartojant tai imi erzinti, o nuo didelio kiekio bakstelėjimų geba atsirasti ir mėlynė. Paradoksas. Kartais apima toks jausmas, kad beprotiškai norime grįžti į vieną ar kitą akimirką. Tai nebūtų taip sunku - senus draugus galima sukviesti į seną vietovę, galima įjungti tą pačią muziką ir ištarti tuos pačius žodžius. Bet viskas bus ne taip, nes praeitį nuo dabarties skirs vienas barjeras. Laikas.

Taip būtų gera, kad katkartėm laikas bent trumpam išnyktų. Juk šiek tiek sumaišties gyvenime dar niekam nepakenkė.

Akrobatika

Didmiestis, įsikūręs šalia kažkada buvusios žavingiausios pasaulyje upės, virė savo gyvenimą. Viskas tiesiogine to žodžio prasme kunkuliavo - dardėjo autobiliai, klykavo laimingi ir nelabai gyventojai, iš miesto namų ir fabrikų kaminų veržėsi sudegusios pasauliečių svajonės. Viskas įprasta, gal net per daug nuobodu, kad būtų tikra, nors niekas nestovėjo vietoje. Keistas derinys, tiesa? Miestas buvo padalintas į dvi dalis, o pagrindinis riboženklis buvo srauni ir plati upė, turbūt vienintelis visiems prieinamas kelias į naują pasaulį. Per melsvąją nešėją miestelėnai nutiesė tiltą, kuris, metams bėgant, vis plėtėsi ir plėtėsi, galėdamas ant savo vis tvirtesnės nugaros pakelti daugiau ir daugiau miesto...

O kažkur toli toli mintimis, bet visai čia pat kūnu, ant tilto krašto svirduliavo gal dešimties metų mergaitė. Jai atrodė, kad niekas jos nežino, manė, kad ji - vienišiausias žmogus visatoje, vienišesnė net už pačio Mažojo Princo rožę. Ir iš tiesų, kam galėjo rūpėti tokia maža nevykėlė? Niekas jai nesisekė - matematikos mokytoja kiekvieną pamoką žaibavo į ją šalčiausiais žvilgsniais, žmogus, kuris bandė ją išmokyti taisyklingos lietuvių kalbos, taip pat jau prarado kantrybę... Dainuoti nemokėjo, piešė ne ką geriau už penkerių metukų įbrolį, kurį tėvai jau spėjo pakrikštyti vunderkindu. Visas pasaulis sukosi apie visus, tik ne šią mergaitę. Visi buvo Saulės, o ji - Žemė, kuri nespėjo suktis net aplink savo ašį, o apie kitus šviesulius nebuvo nė kalbos... Taigi mergaitė svirduliavo ant tilto turėklo, dėdama virpančias koją prie kojos.

Tądien ji turėjo tris kelius. Grįžti atgal, iš kur ir atėjusi. Mergaitė galėjo smulkučiais žingsniukais nutipenti į pilką tuštumą, kurios judėjimas daugumai tapo per daug įprastas. Visa juoduma ir dužusių svajų dūmai jai jau griaužė akis, priversdami kapsėti išdavikėms ašaroms. Todėl ne, ji ten negrįš. Antras kelias vedė į ramybę, kartu su upe. Vanduo mergaitę galėjo nuplukdyti ten, kur niekas jos neberas ir net nedrįs ieškoti. Tai skambėjo nepaprastai viliojamai... Dėl to turbūt neverta minėti trečiojo kelio, bet, kad jau pradėjome... Trečiasis pasirinkimas buvo į kitą miesto pusę, į kurią retas kuris išdrįsta nuvykti. Tačiau mergaitę nepaprastai šaukė nuostabaus raudonumo saulėlydžiai, švytintis kaip tik tos miesto pusės horizonte. Kažin, kurio miestiečio nepakerėjo toks vaizdas? Be to, ten net dūmai švytėjo keista violetine spalva. Tai galbūt jie žymėjo ne nutilusias, bet išsipildžiusias svajones? Mergaitė dvejojo. Ji buvo tokia pavargusi, o plonutės kojytės drebėjo ne mažiau, nei širdelė. Mintys kartojo, kad blogiausiu atveju poilsį ji gaus tik upės tėkmėje, o geriausiu - jos dugne. Juk vanduo - jos vienintelis draugas, nuplovęs jos skausmą būtent tada, kai kūną labiausiai sopėjo...

Mergaitė lengvai šoktelėjo ir...

Atsimerkė. Giliai įkvėpė, išsitiesė ir vaidindama, kad ji visai nebijo, ištiesė koją. Ant siūbuojančio siūlo lyno akrobatė žingsniavo lengvai tarsi skrendantis pūkas, o publika vėpsojo net sulaikiusi kvapą. Kai galų gale ji pasiekė kitą bokštelį, mergaitė grakščiai nusilenkė, o publika tiesiog pašėlo, ėmė ploti, trypti ir klykti rodydama savo susižavėjimą. Artistė tą akimirką užsimerkė. Minios ošimas jai priminė keistai srūvenančią upę dešinėje, o trypimas - tiltu dundančius automobilius. Gerai, kad tą kartą ji surizikavo ir neieškojo ramybės, kuri savo laiku vis tiek ateis. Spalvoti dūmai iš tiesų šaukė išsipildžiusas svajones, o visos kitos spalvos leido tikslams pildytis. Nes, kaip šiandien ji jau žino, visada yra daugiau nei du keliai. Net jei trys iš keturių atrodo per baugūs, būtent labiausiai gąsdinantis gali atnešti didžiausią sėkmę.

Po tos dienos mergaitei plojo dar daugybę kartų. Ji savo talentą rodė ne tik mieste, bet ir daugelyje kitų šalių. Kas žino, gal kada lyną pereis ir Mažojo Princo planetoje? Kaip ten bebūtų, artistė suprato viena - ji niekada negrįš ten, kur dūmai dusina pilka spalva. Ten, kur bloga, jai ne vieta.

Ar gali taip būti?

Aną naktį viskas galėjo būti paprasta. Jai. Galbūt jam. Dar keletui Personų. Ji manė, kad tai niekada niekada nesibaigs ir tęsis per amžių amžius. Didelės rudos akys, susipynusios kelių kilometrų atstumu, tačiau keistai saugančios viena kitą. Tarsi žvilgsnyje, o gal tik jo prisiminime, galima išlaikyti viltį ir geresnį rytojų. Lūžtančiame balse įstrigę žodžiai, vis dar tebeskambantys galvoje. Karštos arbatos puodelis, šildantis rankas, širdis ir nuotaikas. Ne bet kokios arbatos - visų jų mėgstamiausios. Sutapimas, psichologijos dėsnis ar lemtis? Kas supaisys? O dabar? Didelė ašara, o gal tik skausmo ir ilgesio metafora. Niekas, tik galvoje skambantis balsas ir it iš užstrigusio gramafono aidintys žodžiai, kartoti tą naktį. Šokolado gabaliukas, tiprstantis ant liežuvio galiuko ir keistai primenantis aną parą. Kodėl? Jie patys to nesuprato. Galbūt todėl, nes tos valandos buvo nuostabios kaip ir saldusis gardumynas, o gal atsakymo tiesiog nėra ir nebuvo. Gal iš vis niekada nieko neįvyko, o viskas tik Jos, Jo ir kelių Kitų galvoje. Didelė tikimybė, kad viskas - tik iliuzija, o prisiminimai kankina, nes jų niekada nebuvo.

Bet ar gali taip būti?

Tamsa

Aklina naktis. Dangus juodai bordinis, o šią spalvą jam suteikė kažkur tolumoje esančių gyventojų šviesos. Kelyje nuo automobilio žibintų atsispindi ženklų atšvaistai, neleidžiantys nuklysti į nepažįstamas vietoves. Bet kartais, ypač tokį vakarą, norėtųsi, kad kelrodžių nebūtų, kad jie tiesiog išnyktų man vos spragtelėjus. Atrodo, galėtum važiuoti be galo be krašto ir niekada nesustoti. Automobilio languose matyti miestų gyvybę, prabundančią saulę ir gražiausią pasaulyje saulėlydį. Kvėpuoti laukų ir miškų oru, plūstančiu pro tuos pačius atvirus langus. Klausytis, atrodo, visai nepažįstamų žmonių ir pamatyti jų kitokią sielą, bet tą patį veidą. Įsivaizduoti jų nematomą žvilgsnį, galbūt sugėdijusį, sužavėjusį ar padrąsinusį dieną. Tamsoje jausti tų akis, išduodančias visas paslaptis ir savininko jausmus. Leisti juokus aidėti per visą gyvenimą. Mažoje patalpoje viskas tampa paprasta, tačiau keblu meluoti. Visas melas virsta tiesa, o žodžiai liete liejasi, nes dar ir tamsa daro savo, tiesiog traukte traukdama sąžiningumą į paviršių. Kartais tokiomis atvirumo minutėmis sužinai daugiau, nei kad girdėjai per visą gyvenimą. Tamsa atveria ne tik širdį, bet ir akis. Visą kūną ir sielą. Ir tik nelemti kelio ženklai trukdo sąžiningumui pasiekti visą šimtaprocentiškumą...