Replay

Balsai galvoje vis dar skamba. Tarsi kažkur manyje būtų užstrigęs replay mygtukas. Norisi išjungti besikartojančius garsus, kad galėčiau ramiau miegoti. Tačiau kita mano pusė tyliai ir nedrąsiai kužda: ,,Pasilik. Ir išsaugok."

Ir ko klausyti? Kai akys vis dar plyti prieš akis, o širdis suspurda išvydus senojo laiko asocijaciją... Norisi kentėti. Ir mėgautis. Bet kai suvoki, jog praeitis blokuoja dabarį, norisi ją ištrinti. Dabartį. Taip, ištrinti dabartį, kad liktų praeitis. Ir gyventi ja. Kvėpuoti. Pajausti. Išgirsti. Kad ir tik širdimi, kuri vienintelė nedrįsta meluoti.

Ir kas galėjo pagalvoti, jog tą rytą maniau, kad ta kelionė autobusu yra ilgiausia, kokią tik teko patirti. Ji užėmė tas pačias trisdešimt minučių, kaip ir tūkstančius kitų rytų, bet tas laikas tapo ištęstas tarsi nesibaigiančios valandos. Širdis keistai spurdėjo, o vidų it kažkas graužė. ,,Ta kelionė nesibaigs", kartojau sau. Tą kartą to labiausiai ir norėjau, kad ir kaip keistai skambėtų. Ir kas galėjo pamanyti, kad po paros aš jau gailėsiuos tų žodžių. Ir kad vėl norėsiu, kad kelionė autobusu nesibaigtų. Tik šįkart nesibaigtų kelionė... namo.

Jei seniau vakare, apsikabinusi minkštutę pagalvę kuždėdavau praeičiai, kad ji sugrįžtų, kad sugrįžtų seni veidai, balsai ir potyriai... Šiandien tos praeities nebešaukiu. Viduj kažkas nurimo, susigulėjo ir virto tik prisiminimais. Grįžtančiais, bet negeliančiais. Neduriančiais iš vidaus tarsi tūkstančiai durklų. Ilgas laikas (ir, tiesa, šiandien kažkur pradingęs), praleistas su vienais ar kitais žmonėmis, nebešaukia manęs. Nebeverčia bandyti vėl ir vėl grįžti. Po to lūžio aš noriu naujo. Rizikingo. Šilto. To, kas buvo kiek arčiau dabarties. Arba to, ko dar nebuvo. Kas bus. Bent mintyse. Ar širdyje.

Ir dabar aš stipriai spaudžiu prie savęs žmones, kurie yra verti manęs. Net jei tai skamba egoistiškai. Kas vakarą bandau pamatyti jų akis - mintyse. Kapstau jas iš prisiminimų šiukšlyno, mat tik jas pamačiusi įsitikinu, kad tie žmonės - nuoširdūs. Tikri. Kad jie egzistuoja. O nevertus paleidau. Nebeieškau. Neprisileidžiu, net jei jie patys ieško.

O tos akys, akys, kurių spalvos nepajėgiu prisiminti... grįžta per dažnai. Kaip ir prisilietimo jausmas ar žodžių skambesys. Jei nedingsta, reiškia, kad tai yra verta vietos mano mintyse. Todėl spaudžiu dar stipriau. Net jei kartais šiek tiek gelia. Vis tiek skamba. Jūra. Saulė. Juokas. Keisti garsai, kiek netinkantys realybei. Ir žybsinčios akys, kai susitinka žvilgsniai. Su senu draugu. Tuo, kuriuo pasitiki. Arba nauju. Kuriuo galbūt pasitikėsi.

Ir tas replay mygtukas vis pastrigęs. Kasdien. Ištisai. Bet tai neslegia. Priešingai. Veda link rytojaus. Kaip ir turi būti.

Rizikuoti

Kartais gyvenimas tiesiog numeta kažkokią galimybę ir tik nuo mūsų priklauso, ar mes ja pasinaudosime, ar ne. Galime atmesti pasiūlymą ir toliau gyventi savo nykiame, pilkame, ir galbūt net nuobodžiame, bet saugiame pasaulyje. O galime daryti atvirkščiai. Galime griebtis net menkiausio pokyčio, tegul jis būna ir vienai nakčiai. Galime imti viską, ką galime ir dažnai nudegti, bet dar dažniau patirti visišką euforiją.

Bet reikia rizikuoti. Judėti tolyn. Tam, kad nestovėtum vietoje. Ir visai nesvarbu, ar aplinka, į kurią greitu metu turėsi patekti, tave gąsdina. Mes visi bijome nežinomybės. Bet kartais joje slypi tokie nuostabūs dalykai, kokius prisiminti su nostalgijos ašarom galėsime dar ilgai.

Judėti. Rizikuoti. O gal pasiseks?

Tik

Tik virpantys ausų būgneliai, plėšomi pamėgtos Arctic Monkeys dainos. Tik vakaro tyla ir skalijantys šunys už lango. Keisti šviesos pliūpsniai ir margaspalvis dangus, turėjęs užtemti jau gerokai seniau. Tik aš. Muzika. Netylantis messenger langelis ir keistos mintys. Tik nedylantys vaizdai. Tik šimtai ryškiausių akių variacijų mano galvoje. Nedylantys prisiminimai. Tik mintys.

Vartau prisiminimus tarsi nuotraukų albumą. Keista ar ne, bet visur ryškaiusiai prisimenu akis. Ir balsus. Ties kai kuriais neegzistuojančiais vaizdas stabteliu ir stebiu. Pereinačias spalvas. Balsus, nuostabiai derančius prie realiai skambančios dainos. Sustoju, nes noriu pamatyti. Vėl. Ir vėl. Ir vėl. O aš tik noriu pamatyti. Akis. Tik akis.

Savęs. Ieškoti.

Kartais sunku suprasti, kas dedasi viduje. O kartais ypač sunku suvokti, kas vyksta ten, širdies kamputyje. Kartais tai tampa neįveikiamu uždaviniu, dėl kurio laužome galvas kasdien, diena iš dienos. Neretai net susidaro įspūdis, kad visas žmogaus gyvenimas pralekia tam, kad gyvasties savininkas suprastų, kodėl jis čia, žemėje. Nelieko laiko kitam. Viskas - tik begalinės mintys ir savęs ieškojimas. Ir tos mintys kaip debesys - nenuspėjamos, nepaaiškinamos ir pačios įvairiausios. Kartais slegiančios. Kartais džiuginančios mus. Kartais kitus. Keista, kaip šiandien kai kas dar gali netilpti į fizikinius dėsnius. Keista, kad visko nesutalpinome į artimetinius skaičiavimus, nors įprastai mėgstame tą padaryti.

Ir nėra blogai klaidžioti, šokinėti mintimis ir nežinoti, kas tu. Tam turėsi visą gyvenimą. Blogiau yra nenorėti sužinoti ir išsigąsti nepastovių ir beprotiškų apmąstymų. Ir neieškoti. Savęs.

Metai

Žmonės ateina ir išeina iš mūsų gyvenimų. Atsiranda galbūt netikėtai, tarsi ilgai lauktas vasaros lietus, o išeina dar staigiau - tarsi klyksmas. Trunkantis tik sekundę, bet užgniaužiantis kvapą ir dar ilgai skambantis mintyse. Košmaruose. Kiekviename nutilusiame sakinyje. Širdyje išlikusiame juoke.

Žmonės ateina ir išeina, o mes liekam. Savo kovoje už būvį. Gyvenimą. Kartais būna be galo sunku, nors, atrodo, turim viską - atkaklumą, kantrybę ir ryžtą (taip ,,viską" įvardina Vanda Juknaitė). Kovojam iki paskutinio iškvėpto oro gurkšnio, kuriuo mėgausimės taip, kaip dar nesame to dare. Suklumpame. Užsidarome savo stikliniame pasaulyje. Kaip aklas mato vaizdus tik savo vaizduotės pagalba, taip mes iriamės oer gyvenimą net neįsivaizduodami, kas toliau. Bet turim kai ką. Praeitį. Kuri stumia mus priekin tam, kad ją pamirštumėm. Kad ir kaip parodaksaliai tai atrodytų.

O tie minčių šuoliai ir diegliai kažkur krūtinėje nesiliauja. Niekada. Net jei kovojame. Tai, kas patirta, o dabar išnyko tarsi rūkas gniauš mus iki to paskutinio atodūsio. Primiršime, bet nepamiršime.

Ir ką gali metai. Bejėgiai, tačiau tokie stiprūs metai.

Prisiliesti. Prie muzikos

Prisiliesti. Arba sukelti nepaaiškinamą ausį rėžiančią aimaną, arba nuostabią melodiją. Įkvėpti. Iškvėpti. Pasidalinti ta nepakartojama akimirka su kitais, net jei labiau mėgsti dviejų vienatvę. Išdrįsti įsiklausyti. Į kiekvieną garsą, kurį jau po milisekundės išgausi. Įsižiūrėti. Į kiekvieną taškelį, puošiantį penklinę. Pajausti. Pamilti. Instrumentą ir gyvenimą su juo. Įsimylėti. Muziką. Pajausti melodijos rimtą, išvysti spalvas ir istoriją, kurią norėtum pasakyti. Prisiminti gražiausia. Išnaikinti pilką tylą. Tarsi išnykti nuo žemės paviršiaus ir pasinerti į spalvas savo galvoje. Spalvas, kurias nupiešei su muzika. Leisti širdžiai plakti kartu su taktu. Net jei tektų groti per greitai.

Pasikrovus tos neapsakomos optimistiškos energijos grįžti į gyvenimą. Šmaikščiame vėjyje pasislėpti nuo kaitrios saulės, kurią dangstys galvoje dar ilgai skambanti melodija. Ir lėkti per gyvenimą. Kartu su muzika. Vienintele, kuri nepaveda ir neišduoda.

Rojaus kampelis

Tą kartą, kai žmogus geltonais marškinėliais mane, dar visai mažutę, pakėlė ir liepė pažadėti, kad čia būtinai grįšiu, man tas reikalavimas nuskambėjo... kiek juokingai. Nedrįsau pažadėti, nes nuo manęs mažai kas priklausė. O aš juk pažadų nelaužau. Bet sėdėdama ant geltonmarškinio rankų tyliai tyliai, kad niekas negirdėtų, sau mintyse ištariau: aš čia grįšiu.

Ir grįžau. Kitą kartą. Ir dar kitą. Ir dar sekantį. Keista, kaip šitaip galima prisirišti prie vietos. Keista, kaip elementarūs dalykai tam tikromis aplinkybėmis įgauna magišką prasmę. Tada jie užburia. Pavarčia tave tuo, kuo visad svajojai būti. Kokiu svajojai būti. Ir net po daugelio mėnesių, žiūrint tik virtualius vaizdus iš to Rojaus kampelio, atrodo, pameni kiekvieną smulkmeną. Kiekvieną žingsnį, visas dainas, skambias juoko variacijas ir pačias gėdingiausias sekundes. Kartais atrodo, kad pameni net švelnų (arba nelabai) kamuolio prisilietimą, žolės švelnumą ir apsiniaukusio dangaus giedrumą. Atrodo, jog prisimeni kiekvieną tau ištartą žodį ir širdį užplūdusį jausmą. Tokie prisiminimai nenyksta. Stebuklai lieka mintyse amžiams.

Būdavo, kad ten esant tesvajodavau apie močiutės kotletus ir savo minkštą lovą. Būdavo, kad planuodavau, kaip čia grįšiu vėl ir vėl, iki tol, kol būsiu per sena net dirbti. Keisčiausias iliuzijas, kurias dažniausiai pasiliekame sau, ten įgarsindavome ar net vaizduodavome. Ir neatrodydavo jos kvailai, net jei buvo visiškai nerealios. Žinot, kai įsimyli, net jei dar nežinai, ką reiškia meilė? O jei įsimyli vietą? Kelis namukus, mišką ir trumpai nupjautą veją?

Nors nuo pirmos dienos praėjo beveik ketveri metai, viską pamenu... beveik nepriekaištingai. Vis dar aidi juokas žmonių, su kuriais dalinausi  gražiausiomis dainomis. Ausyse vis dar spengia povų klykavimas, taip nervinęs rytais. Net kitur išgirstas švilpukas vis dar priverčia atsisukti. Prieš akis plyti senos medinės sienos, kuriose įamžintos nuoširdžiausios istorijos. Tarsi raminamieji širdyje dar plazda gitaros bruzdėjimas ir naktinio laužo liepsna. O dainos... Nuo pačių tobuliausių iki gadinančių klausą, atliekamų scenoje ir garsiai, kad niekas negirdėtų, namelyje prieš miegą. Namelyje, kuriame nė viena galbūt nesugeba padoriai dainuoti. Tylūs pašnekesiai ir slopinamas krizenimas, tildomas bomžpakių šaukštu. Tarsi viskas gyvenimas telpa trijose lovose. Net po šitiek laiko pėdos dar jaučia vandens dviračio pedalų nelygumus, o rankos dar mena pirmą kartą laikytus šutuvą ar beisbolo lazdą. Ir tik keturiasdešimt dienų. Tik šaukštas mano gyvenime, o šitaip pasaldina skonį.

Ir negaliu aš jų paleisti. Vaizdų. Garsų. Gavaus Rojaus kampelio kvapo. Jausmų, kuriuos sukelia tik jie. Turėčiau, jau turėtų būti laikas. Senoms svajonėms juk nelemta išsipildyti - kitur jos vis dėlto nerealios. Bet negaliu. Per giliai įstrigo į širdį, o viltis juk miršta paskutinė...

Ir nesvarbu, kiek reikės laukti. Po kiek laiko grįšiu. Aš grįšiu. Nes tokie dalykiai tave lydi visą gyvenimą.

Pavasaris, debesys ar tyla - kas supaisys?

Kartais apima toks jausmas, kad pavasaris įkvėpė į visų sielas kažkokio neapsakomo pozityvo. Tarsi šiluma būtų užplūdusi ne tik orą, bet ir pačias kiečiausias širdis. Lyg čiulbantys paukškčiai čiauška ne tik ryto tylumoje, bet ir kiekvieno mintyse. Atrodo, besišypsančios saulės spinduliai, žaidžiantys languose, pakuteno žemiečių pėdas ir šie keistai ėmė šokti nepaprastai gyvą šokį. Pavasario. Įkvėpimo. Nestebinančio. Kaip ir gera nuotaika. Ar laimingiausio pasauliečio šypsena. Žmonės sujudo. Kaip paukščiai. Lengvai ir aukštai.

Bet nors ir pasaulis, rodos, sudrebėjo, net pirštų galiukai jaučia ramybę. Atrodo, šitiek triukšmo, o iš tiesų - visiškas niekas. Tyla. Ramybė. Visas optimizmas per pasaulį plaukia tarsi debesys - apšviesti, skaidrūs, bet ramūs. Ir nieko daugiau nelieka. Žydrynė ir balti pūkuoti kamuoliai joje. Kaip sapnas. Kaip gyvenimas neskaudžioje tyloje. Laimėje. Beprotystė? Turbūt. Tarsi tyla būtų tik amžinas žaidimas, o ne trumpalaikis įkvėpimas. Keista. Ir kiek parodaksalu.

Atrodo, gali būti žmonių apsuptyje, tačiau visiems - nesvarbu, jog esi. Egzistuoji lyg šešėly, įgauni išsvajotą stebėtojo poziciją. Snaiperis? Nebent laimės. Pavyduolis? Tik baltas. Vėlgi - kaip debesys. Matai visą Žemės grožį, bet gali keistai pasislėpti. Pabėgti tarsi nieko nežinant. Regėti tai, ką nori matyti. Įkvėpti. Iškvėpti. Pavasario kvapo. Nepaleisti.

Ir ta skaidrios tylos laimė - kiek ji truks? Amžinybę kaip žaidimas, ar trumpiau už gyvenimą? Nuspręsim mes patys. Turbūt. Galbūt. Juk viską sprendžiam. Mes. Ir pavasaris.