Visi ir kiti - kodėl jie skirstomi? (Klausimas be atsakymo)

Šiuolaikinė visuomenė prigrūsta visokiausių kvailų stereotipų. Kojos turi būti tokios, liemuo - anoks, antakiai būtent tokie o ausys, va, anokios. Individo selfiukuose būtinai turi būti žmogus, papūtęs lūpas ir įtraukęs žandus, o mąstysena ir minčių ilgumas neturi peržengti feisbukinio lygio. Visi turi būti visi, o sakant visi, turima omeny visus šiuolaikinius reikalavimus atitinkantį žmogų. Kiti lieka kitais, į sąvoką visi tie kiti netelpa. Juk kaip galima būti asimetriškais antakiais, raudonom ausim ar su gelbėjimosi ratais ant liemens ar šlaunų? Kaip kažkas, besifotografuojantis selfiui gali šypsotis (pabrėžiu - šypsotis!!!), o po nuotraukom dėti ne emoji ar citatas, tokias kaip ,,Aš žiūriu į tave pasaulį", arba ,,As jau ne tavo mazuti as jau laisvas paukstelis branguti"? Juk mes - vienas pasaulis, kaip galime toleruoti kitokius?

Pasaulis per daug skirstomas į visi ir kiti. Bet kaip galima pavienes asmenybes sutapatinti į vieną žodį? Juk kiekvienas - vis kitoks, originalus ir nepakartojamas. Nerasime dviejų vienodų asmenybių, net tarp be proto besistengiančių būti identiškomis. Apgailėtina, kai sąvoka visi apibūdina ne tiesiog masę žmonių, o būtent tam tikros rūšies gyventojus. ,,Visi tai daro". ,,Juk visi taip rengiasi". ,,Juk niekas taip negalvoja". ,,Niekas neturi tokio, kaip čia būsi balta varna?". ,,Aj, ten ta kita, kuri neturi draugų". "Va ana, ta kita, kuri sovi prie Petrutės, kokiais ji rūbais...". Ir bla bla bla bla. Bet pastebėjote, kad net sakiniuose Visi virsta Niekuo, o kiti taip ir lieka kitais? Galbūt tuštybė visada pranyksta, tik, deja, vis atgimsta kituose asmenyse?

Tačiau absurdiškiausia yra ne tai, kad pasaulyje per daug stereotipų ar tai, kad tie stereotipai - visiškas bullshit. Apgailėtina yra tai, kad kiti tampa visų pykčio išliejimo taikiniais. Dar apgailėtina, kad kiti per daug bijo tapti patyčių, apkalbų ir šmiežto taikiniais, todėl vis daugiau originalių ir nepakartojamų sielų liejasi į vieną masę - į Nieką. Bet ką gali padaryti visų ištarti žodžiai? Juk jie tėra feisbukinio lygio, o beto, ,,Žmogų suteršia tik tai, kas išeina iš jo vidaus". Galbūt kitiems nederėtų bijoti visų? Galbūt tereikėtų daugeliui išdrįsti būti tokiais, kokiais jie nori būti ir nesivaikyti standartų (juk standartiniai dydžiai dažniausiai netinka visiems idealiai, nors turėtų tikti)? Jei visi nebijotume būti kitais, gal išvis išnyktų visi?

Gerai, svajone lik sveika. Kol kas kitokiems tegaliu pasakyti, kad liktų tokiais, kokie nori būti ir kuo mažiau galvotų apie tai, ką sako visi. Kitų pasaulis daug margesnis, tad jei jau tokį turi, gal derėtų ir išsaugoti tą margumyną ir nekeisti jo į pilką visų masę? Juk rankų darbo gaminiai daug vertingesni už fabrikų pagamintus vienodus daiktus, tai kiekvieno spalvingas pasaulis taip pat turėtų būti vertinamas daug labiau už tūkstančius tiražų turinčias kopijas. Ir, svarbiausia, kiti privalo nepasiduoti visų įtakai. Juk ,,Žmogų suteršia tik tai, kas išeina iš jo vidaus".

Keistai liūdinanti nostalgija

Pati prieš keletą dienų rašiau apie tai, kad pokyčiai yra neišvengiami, kad visi tampame kitokiais vos pajudėjus laikrodžio rodyklei. Bet visgi, kaip keista, kai su tuo susiduri staiga ir ten, kur mažiausiai tikiesi... O jei dar tas aplinkinių (o gal mano?) pasikeitimas tampa širdies skauduliu, išvis jautiesi pasimetęs. Tada tebenori užsidaryti ir galvoti, galvoti, galvoti...

Šiandien vėl ėjau takeliais, kurie mano, bet mažesnių kojyčių buvo minti, prastraksėti ar pralėkti tūkstančius kartų. Sėdėjau medyje, kuris šimtus dienų laikė mano ir draugų svorį ir nė karto nenulūžo. Keista, koks tas medis dabar mažas... O seniau taip buvo sunku į jį įsikabaroti! Sėdėjau ant žolyno, kuriame, atrodo, niekas nepasikeitė. Buvau ten, kur paskutinį kartą vaikščiojau (tiklsiau - laksčiau ir strikinėjau) prieš devynerius metus. Kokia nostalgija! Viskas nė nepajudėję, tik keistai tapę ankšta...

Ir dar tie žmonės. Žmonės, su kuriais prabėgo visa tavo vaikystė, žmonės, kurie turi daugiau, nei bet kokie kiti praeiviai - bendrus prisiminimus. Draugai, kurie milijonus kartu kartu su tavimi juokėsi arba juokino, verkė arba tapo tavo ašarų priežastimi. Seniau apie juos galėjai žinoti viską, o dabar težinai vardą. Net tikslios gimtadienio datos nepameni, tai ką jau kalbėti apie mėgiamas spalvas, muziką ar hobius. Ir kai su jais susitinki po šitiek laiko... Pasikeitimai tiesiog alsuoja tau į veidą. Matai, atrodo, tą patį žmogų, su tais pačiais, tik kiek ištįsusiais bruožais. Tačiau viskas, absoliučiai viskas jo viduje tapę svetima. Toks jausmas, kad bendrautum su nauju žmogumi. Keistas jausmas, toks keistas, kad net nebežinai, nė ką su jais kalbėti. Siaubinga, kai senų ir kažkada buvusių geriausių draugų būryje tampi visiškai svetimu, jautiesi lyg atstumtu. Ir dėl vienos, kvailos priežasties: mes pasikeitėm. Du draugai - į šiaurę, o aš, trečioji, į pietus.

Po tokių susitikimų apima keistas liūdesys, kurį paaiškinti sunku. Kodėl norisi liūdėti? Ar dėl to, jog pasikeitėm? Juk tai - normalu ir naudinga kiekvienai asmenybei! Ar norisi paslėpti šypseną dėl to, jog jautiesi svetimas sename būryje? Bet turi naujų draugų. Neturėtų būti skaudu. Tai kodėl? Kodėl tas nakties sekėjas užklumpa tada, kai turėtum tik dar labiau įtvirtinti savo laimę?

O kažkada mes šaukėm vienas kitą: ,,Ei, geriausia drauge!", kažkada verkėm dėl to, nes kitas verkia. Lakstėm tais pačiais takais ir kopėm į tuo metu didelius medžius... o dabar liko tik prisiminimas, susitraukęs pasaulio vaizdas ir tylus, per daug nedrąsus ,,labas" senam draugui...

Dabar tikiuosi, kad taip išsiilgtas naktinis lietus nuplaus keistai skaudžią nostalgiją. Kaip toj dainoj: ,,Let the rain wash away all the pain of yesterday"...

Užknisantys galbūt

Gyvenimas kartais tikrai užknisa. Ypač kai jis toks nepastovus, skaudus ir linksmas. Ypatingai kasdienybė verčia rėkti tada, kai ji būna visokia vienu metu. Kai ji sugeba tave paversti laimingu, piktu, beprotišku ir nusivylusiu per tą pačią sekundę, jautiesi lyg plakamas skaudžiomis jūros bangomis, kurios plukdo tave tolyn ir tolyn... Arba bent priverčia įsivaizduoti, kad plauki, nors iš tiesų stovi vietoje. Tada gyvenimas itin knisa. Taip kartais norisi jam užvožti, bet, deja, jis - kaip vėjas. Nei pagausi, nei atkeršysi už tau padarytą žalą.

Kodėl, kodėl negali visada viskas būti tik gerai? Kodėl negalima nors dieną jaustis visiškai laimingu, kodėl negalime ištverti be pykčio ir liūdesio? Na taip, kažkur mačiau mintį, kad gyvenimas - kaip fortepijono klaviatūra. Juodi klavišai - tai neigiami jausmai, o balti - visa laimė. Ir visi klavišai dalyvauja muzikoje, nes tik esant visiems garsams muzika bus graži. Tačiau... juk ir be padidintų ar sumažintų garsų melodija gali skambėti. Kam ta juoda? Kartais gyvenimas man panašus į lietuviškose mokyklose esančią sistemą - visko tiek daug, kad net sunku viską sutalpinti savo galvelėje. Tai galbūt lengviau būtų išmetus tamsius atspalvius? Bet nei muzika, nei paveikslai nebebūtų tokie žavingi. Absurdas.

Bet yra kaip yra. Nieko negalime padaryti, nes gyvenimo, arba vėjo, dar nesugebame pažaboti. Realybė knisa, bet gal todėl ji ir yra graži? Galbūt. Išties, per daug mūsų gyvenimuose visko. Per daug ,,galbūt", per daug jausmų, per daug minčių. O gal patys galime viską supaprastinti ir nors vieną parą įsivazduoti, kad viskas yra gerai? Galbūt ir galime... Galbūt...

Laiko pasekmės - gluminantys pokyčiai

Ar kada nors yra buvę, kad atsikėlus jautiesi visai kitu žmogumi? Ar buvo kada apėmęs jausmas, kad visiškai pasikeitei, kad nebesi tas, kuris buvai ankčiau? Ar yra tekę nebeatpažinti savęs? Turbūt taip. Manau, kiekvienas tai jautė ir patyrė, kiekvienas kažkada buvo pasiklydęs savo kailyje. Ir tai yra visiškai normalu.

Juk mes keičiamės ne kas metus, ne kas mėnesį ar dienas. Mes augam ir bręstam vos pasikeitus sekundei. Augam būdami bet kokio amžiaus - trisdešimt šešerių ar devyniolikos, keičiamės net tada, kai mažiausiai to norim. Vienas senovinio laikrodžio sutiksėjimas - pasikeitimas. Antras tiktelėjimas - dar vienas pokytis. Ir tik to pačio laiko klausimas, ties kuria sekunde pasijausi kitoks, nei buvai anksčiau. Galbūt jau rytoj sėdėsi susimąstes ir kartosi sau: ,,Kas dabar kitaip?", o galbūt ramiausiai skriesi pavėjui dar kelis metus ir beprotiškai gerai jausies savo kūne ir mintyse. Ir tik laikas, visko atskleidėjas, parodys.

Ar būna, kad dar vakar nuoširdžiai kalbėjai su žmogumi, o kitą dieną net nenori pažvelgti jam į akis - toks svetimas jis tau atrodo? Ar teko kartoti: ,,Aš jo nebepažįstu..."? Ar kažkada nustebai, išgirdęs draugo atsakymą į tavo klausimą? Turbūt, kad taip. Ir tai taip pat visiškai normalu.

Juk keitiesi ne tik tu, bet ir visi aplinkiniai. Petras, Inga, Antanas, Onutė, Jonukas ar Milda - nesvarbu. Visi tavo draugai ar praeiviai gatvėje keičiasi ties kiekviena užminta asfalto plytele ar sutiktu nauju veidu. Jie galbūt lygiai taip pat kas rytą jaučiasi pasimetę, kaip ir lygiai taip pat kas vakarą klausia: ,,Kas aš?". Galbūt vienas iš tavo draugų keičiasi tolygiai su tavimi, po mažą kąsnelį, o kitas tuo tarpu ryja gyvenimo naujienas dideliais kąsniais. Galbūt jūsų grupelė draugų kvėpuoja pasikeitimais ta pačia kryptimi, o galbūt kiekvienas jūsų sekate palei naują kvapą vis į kitą pusę. Vėl gi - tik laikas atskleis, kaip yra iš tiesų. Ir nereikia dėl to nerimauti, kad ir kokia tiesa bebūtų - draugai, kaip ir vėjas, atplaukia ir išplaukia. Tik galbūt vienas vėjo gūsis išgelbės nuo kaitros, o kitas tik atvėsins ir taip žvarbią žiemą. Ir vėl gi - tik laikas atvers visas rytojaus kortas.

Kiek daug gali laikas, kiek mažai galim mes. Kartais. Būna, kad belieka tik apsiprasti su ,,Naujuoju aš", o būna, kad norim likti tokie, kokie buvom. Galbūt nuo mūsų priklauso, kokiu tempu keisimės? Iš dalies. Bet nuo beprotiškai lekiančio laiko nepabėgsi. Nors kartais norėtųsi, tiesa?

Lekiant gyvenimo delnais

Kažkas mano gyvenimui gerokai spyrė sėdynėn, nes šis tiesiu taku ėmė lėkti beprotiškai greitai. Kartais atrodo, jog pati nebespėju paskui savo sielą, kuri pastarosiomis dienomis - labai užsidegusi (na, arba, kaip jau sakiau, paspirta). Dieną suspėju atlikti galybę darbų, naktį - nebe tiek daug miegu. Užsimaniau permainų ir su dideliu pasididžiavimu skelbiu, kad štai, jos vyksta.

Pradėjau nuo savo kambario pokyčių. Štai, jau turiu atsinaujinusią kažkodėl mėgstamiausią sieną. Gerai, gerai, dar vasara, bet tas tapetuotas plotelis akivaizdžiai primena rudenį. Galbūt todėl, kad jau pasiilgau šnarančių ir keistas istorijas pasakojančių lapų, plytinčių man po kojomis. Kitą vertus, iki rudens - vos dvi savaitės, tad rudeniniai lapai kambaryje nepamaišys. Ant vasariškų ir gėlėmis nusėtų tepetų kabo ir rankų darbo, kaip visada belekoks pamokų tvarkaraštis. Mėgstu tvarką kambaryje ir netvarką ant sienų - kažin, tai yda ar privalumas?

Po kambario pertvarkymo ėmiausi tinklaraščio. Dovilės (jos pristatinėti, manau, nereikia) rankomis ir vaizduote buvo sukurtas naujas mano tinklaraščio dizainas. Ačiū, Dovile! Virtualus ar ne, vis dėlto - tai pasikeitimas. Be visa to, atsinaujinau savo bloggerio profilį - iš Rugio išaugau į Rugilę, kuri visada kažką garsiau šaukia pasauliui.

Prie pokyčių galiu priskirti ir motyvaciją persitvarkyti visą kambarį, kad nereikėtų kelias minutes ieškoti menko daikto tarp galybės visokių menkniekių jūros. Dar reikia suspėti prikvėpuoti paskutinių vasarinių saulės spindulių, dar reikia to, ano... Oi, kad tik spėčiau paskui savo sielą, kūlversčiais lekiančią per kasdinybės delnus!

Ir vis dėlto, juk visada po nakties išaušta rytas. Manasis - jau čia ir tikiuosi, kad jis bus vasariškas - ilgas, saulėtas ir sklidinas sveiko lėkimo.

Laimės būveinė ir liūdesio sostas

Diena - mūsų laimės būveinė, o naktis - tai liūdesio sostas.

Kasnakt mus aplanko milijardai minčių - būtent tiek, kai mažų šviesulėlių, žvaigždžių, galėtume surasti neaprėpiamose dangaus platybėse. Kasnakt užmiegame su viltimi, kad ryt bus geriau. Ir, o laimei, dažniausiai taip ir būna. Bet tik dieną. Naktį, pristigus veiklos, vėl viskas atrodo siaubinga. Žiauru, tiesam

Apgailėtina, kai mūsų vaizduotė valdo mus, o ne mes ją. Naktį, kai akys nemato realių vaizdų, prisipiešiame sau didžiausių problemų, kurios galbūt tėra raudonosios skruzdėlės dydžio. Lakios fantazijos pagalba ištęsiame  savo nelaimes kaip Rusijos platybes ir pamirštame, kad problema - tik mažo ir bejėgio vabaliuko dydžio. Paverčiame save didžiausiais nelaimėliais, tokiais, kurie nesugeba pakilti nuo savo suknisto gulto ir kažką pamatyti. Paverčiame Asmenybę į Nieką. Sutrypiame save. Ir vien tik per vaizduotę. O gal kalta naktis? Nakties platybėms karaliaujant, užmirštame, kad esame svarbūs, kad kiekvienas iš mūsų - reikalingas. Nebeprisimename grožio ir vieninteliu šviesuliu mums tampa galbūt pilnas mėnulis, galybė žvaigdžių ir nuotaika, kuri dažniausiai būna nekokia. Nakties aklinoje tamsoje mūsų ramsčiu tampa tik liūdesys, todėl vis stipriau remiamės į jį. O jis klampus, kaip pelkės - vis traukia gilyn ir gylin - link tikro pragaro. Taip ir prasmengame žvaigždėtame pelkyne.

Dieną, priešingai nei naktį, daug dažniau galime matyti save besišypsančius. Juk karaliaujant šviesai matome visą, kas mielą širdžiai - gerą orą, skanų patiekalą, laimingą šeimos narį ar kokį kitą menką džiaugsmelį. Visas grožis sumuojasi į bendrą laimės masę, todėl turint visus pojūčius daug paprasčiau jaustis laimingais ar bent jau tikėti geresniu rytojumi.

Juk diena - mūsų laimės būveinė, o naktis - tai  tik liūdesio sostas.

Vaikiškas aklumas

Visiems būna nuobodžių, liūdnų, smagių, bet su nekokia pabaiga dienų. Visi jas ištveriame ir slenkame tolyn. Būna dienų, kurių niekas negali sugadinti. Būna, kad apsimeti nematantis blogybių ir taip paverti savo šiandieną Rojumi. Yra, kas moka tai daryti kasdien, yra, kam reikia treniruotis.

Išdidžiai skelbiu, kad vėl drįstu blokuoti savo negandų nešėjus. Rutuliojantis barniams, kylant audroms ar tiesiog liūdesio lietui aš paprasčiausiai tampu akla. Vėl praregiu tada, kai viskas, kas bloga, būna nuslinkę link tolimiausių Paukščių tako kampelių. Taip lengviau gyventi. Užsimerki, susikuri svajonių pasaulį ir tau gera. Tiesą pasakius, nežinau, ar tai naudinga mano ateičiai. Juk pasaulio blogybės - pagrindinės mūsų pamokos, o aš savotiškai bėgu iš jų. Bet taip lengviau. Drįstu sau įsitegti, jog ,,Jei nematysiu, to nebus". Vaikiškai paika. Bet kartais galima būti vaiku, kaip kartais reikia būti brandžiu. Juk pats gyvenimas reikalauja pusiausvyros - jei nebūsime vaikiški, brandžioji sūpuoklių dalis tik svers mus žemym, o mes tik slysime ir slysime link bedugnės. Niekam to nereikia, tad kartais privalome atrasti savyje vaikiško paikumo ir drąsos užsimerkti, kai kažko nenorime matyti. Būtent taip daro vaikai.

Dabar mano dienos - Rojus. Saulė, ilgos dienos lauke ir jausmas, kai telefoną palieti tik vėlai vakare! Vaikų šurmulys aplink, kai savo noru su jais užsiimi, nemažai veiklos ir daug daug laimės. Kiekvienas susikuriame savitą Rojų, tokį, kuris mus įrėmintų džiaugsmingoje drąsoje. Aš jau susikūriau. Bet jau vakar dienai, šiandienai ir rytojui. Bent jau iki per stiprios nelaimės šviesos, kuri ir aklą priverstų matyti.

Kartais galima užsirakinti laimėje ir užsimerkti atvykstant liūdesiui. Juk pusiausvyros mūsų gyvenimuose reikia, kaip reikia ir vaikiško juoko mažame žmogelyje.

Mėšlo gabalo jausmas arba kaip dabar jaučiuosi arba kažkokia painiava

Momentais mano gyvenimas tobulas. Guli sau po obelim, traškini saldžiausias kriaušes ir klausaisi muzikos. Nieko daugiau nereikia. Kartais pabūni neapmokama aukle kaimynų vaikams - dėl smagumo. Diena, su tokiom akimirkom, drįsta vadintis ,,gera" ar net ,,puikia". Kartais ji suranda drąsos ir save apibūdinti kaip ,,nuostabi".

Tačiau būna dienų, kai visas gyvenimas - kaip mėšlo gabalas. Visi kabinėjasi, aiškina, kad nieko nemoki ir viską darai blogai. Niekas nepradžiugina, neprašviesina nuotaikos ir nesukelia šypsenos. Tada norisi visiems asmeniškai išrėkti ,,Tu esi mėšlo gabalas!". Bet susilaikai, pamąstęs, kad ne jie, o aš esu tas mėšlas. Susitūri savyje klyksmą ir vėl kenti.

Kenti tol, kol ateina vakaras. O tada... atsiguli ir vardyji mintyse dalykus, kurie šiandien buvo gražūs ar bent nesugadino nuotaikos.

Gan lengvas pabudimas. Saldus miegas. Ilgas miegas. Skanūs pusryčiai. Neblogas filmas. Skani kriaušė. Gera namiškių nuotaika. Saulėta diena. Ledai. Poilsis po obelimi. Man patinkanti muzika. Smagus vaiko juokas. Gaivus žolės kvapas. Apsitaškymas vandeniu su seserimi. Šaltas dušas vidury dienos. Kieme skraidantys popieriniai lėktuvėliai. Skanūs pietūs. Skani vakarienė. Stiklinė vandens, kai beorotiškai norėjau gerti. Įdomi laida per televizorių. Ir t.t.

Su tokiais smulkiais dienos grožybių prisiminimais užmiegu. Dažniausiai. Ir liūdesys, ir mėšlo gabalo jausmas nebespaudžia.

Beje, nuo mėšlo gabalo jausmo ir šokoladas gelbėja. Bent jau mane. Suvalgei plytą - ir gyvenimas gražesnis.