Laiškas Kalėdų seneliui

Mielas Kalėdų seneli,

Šiais metais norėčiau tavęs paprašyti daug, nors galbūt ir nebuvau visai gera, kaip Tu tikėjaisi. Su daug kuo pykausi, kartais savo nuomonę reikšdavau ne vietoje ir nelaiku, nepatylėdavau, kai reikėdavo. Rėždavau visiems viską į akis, galbūt taip sukeldama kitų pasipiktinimą. Nepaisant to, būčiau dėkinga, jei išpildytum mano prašymus, kad ir kokie jie bebūtų.

Pirmiausia norėčiau paprašyti to, ko Tavęs prašė Aistė: taikos pasaulyje. Manau, niekas nenori būti Putino marionetė, valdoma jo grubių pirštų ir nesveikos galvos. Nenoriu naktį girdėti šūvių, nenoriu per TV3 žinias regėti kraupią realybę. Geriau tegul toliau rodo visai nereikšmingus dalykus, kaip zoologijos sode gimęs drambliukas ar Paryžiaus kalėdinė eglutė, bet jokiu gyvu ne karo vaizdus.

Antras dalykas, kurio norėčiau paprašyti - santarvė šeimoje. Nusibodo, tiesą pasakius, visi kivirčai, močiutės perdėtas rūpestis ir mamos absoliutus "o man dzin" rėžimas. Noriu, kad į namus galėčiau grįžti visiškai ramia širdimi. Kad nereiktų grįžtant mąstyti "Prie ko dabar prikibs?" "Dėl ko dabar riesis?" "Apie ką šiandien įnirtingai diskutuos?". Noriu turėti namus, o ne namą. Noriu turėti šeimą, o ne šeimos narius. Noriu būti rami būdama namie, o ne vis muzikos padedama atsijunginėti nuo pasaulio.

Dar norėčiau paprašyti stiprybės man. Stiprybės pasikeisti, nekišti savo nosies kur nereikia. Stiprybės pasilaikyti savo nuomonę sau ir jėgų ištverti kartais taip užknisančias dienas. Stiprybės perkęsti kitų replikas, prie kurių turėčiau būti įpratusi ir stiprybės  sunkiom dienom išstovėti ant kojų. Kartais tai būna taip sudėtinga...

Gerai būtų, jei po egle rasčiau maišelį su stebuklingomis dulkėmis, kurias paskelidusi panaikinčiau visą melą ir apgaulę, panaikinčiau visas mintis, priverčiančias žmones prisiminti kitų klaidas ir pamiršti gerus darbus. Noriu, kad pasaulyje būtų kuo daugiau to tikro nuoširdumo ir kuo mažiau kaukių. Pabodo kitų saldus melas, kuris, tiesą pasakius, visai neglosto širdies. Užkniso visų antrieji veidai, dėl kurių kaltės negali suprasti: bendrauji tuo žmogumi ar ne.

Ir būčiau be galo dėkinga Kalėdų proga gavusi kalėdinį džiaugsmą savo šeimai. Pasiilgau tikrų Kalėdų, kai gali pamiršti visus rūpesčius ir negalvoti, jog kažkada ši šventė buvo kitokia. Noriu matyti savo artimųjų laimingus veidus, o ne jų akyse įžvelgti ilgesį ir skausmą. Žinau, kažkada buvo kitaip, kažkada buvo pilniau ir džiugiau. Bet juk ir dabar tai įmanoma, tiesa? Reikia tik kažkieno pagalbos, nes manojo džiaugsmo keturiems asmenims  paprasčiausiai neužtenka...

Labai viliuosi, kad perskaitysi mano laišką ir išpildysi bent vieną norą.

Kuo nuoširdžiausiai,
Tavo didžiausia gerbėja
Rugilė

Tiesiog

Kartais norisi išnykti. Ne, nemirti, tiesiog išnykti nuo žemės paviršiaus. Prarasti egzistavimą ir pasislėpti kur nors, kaip pasislepia šokoladas mano skrandyje. Arba sutikčiau būti kaip pienės pūkas. Norėčiau tiesiog būti tokia lengva ir nuskristi nepalikus nė pėdsako, išnykti iš aplinkinių akių. Pradėti gyvenimą iš naujo. Visai nuo nulio. Atgimti iš naujo. Susikurti save tokią, kokia esu. Nebenešioti tos nugludintos kaukės, neslėpti savo ydų, klaidų ir dėl to nekompleksuoti. Norėčiau, kad visi tokie būtų. Jokio melo. Jokios apgalės. Tiesiog žmogus, nuoširdumas ir juokas. Tiesiog.

Vėl burbu

- Na vaikai, iš kokios pamokos jus paleido? - klausia direktorė, mat mes į valgyklą atėjom likus trims minutėms iki pertraukos. Nors stovim pačiam kilometrinės eilės gale.
Visi nunarinę galvas tyli.
- Tai aš klausiu, iš kokios pamokos?
Tyla. Visi baigia pasislėpti savo ir taip išaugtiniose uniforminiuose megztiniuose.
- Tai iš kokios? - jau piktai rikteli direktorė, kurios toniniai lašiniai ir kilometriniai nagai visai nesiderina.
- Iš įdomios, - neapsikentusi burbteliu bandydama išspausti šypseną.
Įsikiša rusų mokytoja:
- Rugile, tai sakyk, iš kokios pamokos jus paleido anksčiau?
- Sakau, kad iš labai įdomios.
- Rugile, sakyk, iš kokios! - vos nerėkia ant manęs ta mokytoja.
Tyliu. Abi (direktorė ir rusų mokytoja) į mane žiūri, aš spoksau į valgį nešančius mokinius tarp jų.
- Nu Rugile, jei jau klausia, tai atsakyk! - jau kone siunta ta mūsų visų mylima mokytoja.
- Informatikos, - burbteliu panosėj.
- Ak informatikos, - patenkinta vypteli ta baisi ragana, kuri dar drįsta vadintis direktore.

Taip norėjau gerai atsikrenkšėti ir spjauti tai padlai į veidą. Taip norėjau, kad negaliu, tačiau neišdrįsau. Eilinį kartą. Eilinį kartą burbtelėjau nevietoj, eilinį kartą prie manęs kažkas prikibo, eilinį kartą neišdrįsau padaryti ar pasakyti to, ko norėjau.

Ta mūsų direktorė jau vimdo. Nuvertė senąjį mokyklos vadovą, kuris tikrai visiems patiko, ir užėmė jo vietą. Jai visai nerūpi, kad mes nespėjame pavalgyti ir taip atsėdėję keturias pamokas, jai nerūpi, kad mes nesutinkam su karnavalo idėjomis, jai nerūpi, kad mes išvis į ją kreipiamės. Lašiniai lipa jai jau per gerklę (ir ne, tai nereiškia, kad nusibodo. Paprasčiausiai lašiniai pas ją visur), ryškiai raudoni ir smailūs nagai vos ne mano piršto ilgio, veidas prišpakliuotas visom priemonėm, kokiom tik įmanoma. Ir taip, su savo ignoravimu ir perdaugintu tinku ji rodo mums pavyzdį. Taip, visiems aštuoniems šimtams su trupučiu.

Šitiek daug ką keisčiau mūsų mokykloje ir apskritai savo gyvenime, jei būtų mano valia.

Deja, ne taip paprasta, kai atrodo.

Kartais reikia įdėti daugiau pastangų, nei norėtumėm. O kartais paprasčiausiai neįmanoma kažko pakeisti.

*PILDAU*

Muzika vėl gelbsti. Kai jautiesi visiškai absurdiškai, ji visada padeda. Na, beveik visada. To pykčio, persimaišiusio su nerimu, visai neliko. Ir gerai. Taip.ir turi būti.

Šiukšlinės ir mintys

Šiukšles rūšiuoti lengva. Viena šiukšliadėžė stiklui, kita popieriui, o dar kita plastikui. O mintys? Kur jas reiktų dėti, kad pastarąsias išvežtų ir sunaikintų?

Gaila, kad žmogus dar neatrado tokio mechanizmo, kuris vienu paspaudimu ištrintų visus įkyrius pamąstymus iš galvos. Prietaisai išmanėja, žmogus taip pat, tačiau minčių išliejimas lieka toks pat. Kartais užtenka balto popieriaus lapo, kartais prireikia visos dienos, praleistos skambinant vienu ar kitu instrumentu. Kartais užtenka pašnekovo, kuris sugebėtų išklausyti, o kartais nepakanka viso pasaulio dėmesio...

Taip, žmogus tikrai išradingas. Kiekvienas susikuriame savąją minčių šiukšliadėžę, kur galėtume išmesti savąsias mintis, kad šios netrugdytų. Vienas kurs eiles, kitas šoks. Vienas pieš, kitas kalbės, o trečias galbūt tiesiog tylės. Kiekvienas iš mūsų turime savąją šiukšliadėžę, mažiau ar daugiau veiksmingą. Bet nėra tokios vietos, į kurią vienu mostelėjimu viską ištremtumėme iš pasąmonės. Visur reikia pastangų, net minčių šiukšlėms išmesti.

Tačiau niekada nesusimąstome, kad kartais pamąstymus norime išlieti būtent vienam asmeniui. Būtent tam, apie kurį ir yra visos mintys ir jausmai. Kartais geriausia šiukšliadėžė gali būti būtent šiukšlių kaltininkas... Net jei ta šiukšlinė gali būti visiškai nepasiekiama.

Let it snow, let it snow, let it snow!

Mane užgriuvo visiška kalėdinė nuotaika. Absoliuti. Kiek ankstyva, bet man ji patinka.

Ne, aš nesiklausau kalėdinių dainų, nevalgau mandarinų ir nežiūriu kalėdinių filmų, kaip kad žmonės, esantys aplink mane.

Aš tiesiog pradėjau daryti atvirutes, kurias klasiokai gaus per karnavalą (jau keturiolika darbelių laukia savo teksto!). Ieškau, kaip reiks mokyklą/namus papuošti, galvoju apie dovanas, kaip jas pakuosiu... Kuriu sveikinimus ir taupymo planus, kaip surasti daugiau šlamančių artimųjų dovanoms... (Ech... Problema numeris vienas). Seilę varvinu prieš kalėdinių patiekalų receptus ir ginčijuosi su sese dėl dovanų mamai ir močiutei. Su ta prakeikta lopeta (sese) šnekėjau gal valandą, o ta visus planus nuėjo ir išdėjo močiutei. Ką pirkti žadu, kur, kaip, kada... Viską iki smulkmenų. Sakiau, kad jin lopeta.

Ir dar katasenį susmegenį nulipdžiau (Nuotraukoje: didysis - maniškis katasenis, mažasis kataseniukas - sesės). Sukišom pusės kiemo sniegą, nes pastarasis visai baigia išnykti. O gaila.

Vakare visas 43 minutes su Guste prakalbėjom telefonu apie klasės dekoravimą šienu. Pala... ne. Ne vien apie konkorėžius ir šieną, apie kažką dar pliurpėm. Nesvarbu.

Žodžiu, laukiu Kalėdų. O tu?

P.S. Taip, šio įrašo esmė ir buvo būtent pasigirti savo lipdyniu iš murzino sniego. Aš tikrai originali.

Konferecija (arba vaistai nuo nemigos)

Ta prasme, sėdžiu konferencijoj. Čia taaaaaip nuobodu, taaaaip nuobodu...

Vienas dėstytojas jau daugiau nei 45 minutes kalba, jau viršija savo laiko limitą ir nesiruošia sustoti. Jis gal jau 97 kartus sakė "cituoju" ir vis didiną šį skaičių.

Mes pristatom priešpaskutiniai. Apie trečią valandą. Dabar pusė dviejų, o man jau skauda užpakalį nuo sėdėjimo ir akis skauda nuo priverstinio išplėtimo.

Kaip klasiokė sakė, cituoju: "O aš galvojau, kad per istoriją nuobodu".

P.S. Pas mus vis dar sninga. O pas Tave?

*PILDAU*

Ta konferencija buvo visiškas išbandymas mano kantrybei. Absoliuti nesąmonė. Net mokytojai aštuntą kartą skaitė programą, kuri pasirodė daug įdomesnė už skaitomus pranešimus.

Viskas truko valandą ilgiau jei reikėjo, gerai, kad pasakiau mokytojai, jog į autobusą galiu nespėti - atkėlė mūsų pristatymą, tai gavom ištrūkti anksčiau (nors šiaip būtumėm paskutiniai pristatę). Jaučiuos tiesiog pavargusi, bet ne fiziškai (4 valandos nuobodulio prilygo valandai pietų miego), tačiau protas visiškai išsekęs. Neturiu jėgų net galvoti, ką kalbėti. Nusimato filmų naktis, nes kankins nemiga. Reikėjo įsirašyti to diedulės balsą...

Jei kada sakysiu, kad man nuobodu, priminkit 2014 m. lapkričio 21. Užsičiaupsiu tuoj pat.

Lyg bobutė, besiskundžianti prasta sveikata

Velniška diena. Taip, ji būtent tokia ir buvo. Tik nežinau, prie kurios kategorijos ją priskirti: prie velniškai gerų ar velniškai blogų.

Seniai jau nejaučiau tokio nuovargio. Skauda visas galūnes: rankas vos pajudinu(atsispaudimų kaltė), kojas taip gelia, kad nerandu joms tinkamos padėties (ir vėl šaltis jas paveikė... Pats laikas išsitraukti žieminę striukę iki kelių) ir tais pačiais pirštais vos rašau šitas nesąmones (iš kur šitie skauda, neįsivaizduoju), o galva, man rodos, tuoj sprogs (bendras nuovargis daro savo). Žodžiu, mirštu. Absoliučiai visą šiandieną man atrodė, jog dabar - ketvirtadienis. Deje. Vis dar gyvenam antradienyje, o aš jau noriu nusišaut (nepagalvokit tiesiogine prasme. Manasis "nusišaut" reiškia gerą parą miego).

Keista, šitaip pavargau, nors nieko ypatingo nenuveikiau. Na, manęs laukė tik chemijos kontrolinis (vėl nenormalus: 5 uždaviniai po du taškus. Gero įvertinimo gauti neįmanoma) ir papiešimai dėl konferencijos. Supratau šį bei tą, kol projektavau senovines gryčias: architekte nebūsiu, dailininke irgi. Mokytoja kalba apie kažkokius šešėliavimus, čia tamsiau, čia šviesiau, čia netaip nupiešei... Jaučiaus kaip puponautas iš Želėjos atsidūręs Princestijoje. Rimtai. Vienas dalykas visiškai nedašunta: ar konferencijoje neturėtų būti svarbiausia tai, ką pasakysi, o ne tai, kaip pristatymą pateiksi? Užsireikė čia vos ne per visą aktų salę išsitęsusio koliažo, nepakanka mokytojoms filmo sukurto ar dar kažko. Spaudžia iš visų galų, atsakau.

Kad gavau pailsėti, supratau tik namie gavusi sriubinį bliūdą granatų sėklyčių. Ta rūgšti skanėsto bomba atnešė tikrą atgaivą smegenims, o po to laukęs karštas dušas pamažino galūnių nuovargį. Bet rimtai - tie granatai buvo net geriau už šiandien kebabinėje valgytus vištienos kepselius, kuriuos ragavau visiškai išbadėjusi (aha, kai esi alkanas visas maistas tampa skanesnis).

Tai va. Pasiguodžiau, pasidalinau savo šiandiena ir meldžiuosi, kad Dievulis suteiktų jėgų ištverti trečiadienį. Nekenčiu antradienių. Trečiadienių dar labiau (Dvi matematikos, dvi pamokos muzikos mokykloje, vėl tas bandymas šešėliuoti, nors visai nesigaudau tame reikale, vėl suknistas vakarinis autobusas ir vėl ruošimasis kontroliniui). Perleiskit kas nors savo energijos gabalėlį man, būčiau dėkinga...

IF I STAY

"Grodama jaučiuosi lyg būčiau violančelės viduje". Būtent. Ir aš grojant pianinu jaučiuosi lyg... Lyg atsiskirianti nuo šio pasaulio, užsidaranti mažoje dėžutėje ir paskęstanti garsų jūroje.

"Visada maniau, kad violančelė - solinis instrumentas, bent iki šio vakaro". Ne, aš niekada nemaniau, kad pianinas toks yra. Bet patyriau lygiai tokią pat euforiją, kaip ir veikėja, kai ištrūkau iš klasikos pelkės ir įbridau į šiolaikinių improvizacijų balą.

"Grojau geriau nei kada nors gyvenime esu grojusi. Bet jie žiūrėjo į mane kaip statulos". Aš tą patį jaučiau, kai trečioje klasėje skambinau fortepijonu konkurse. Kaip grojau tada, gyvenime dar nesu grojusi, tačiau vis dar jaučiau ledinius komisijos žvilgsnius ir šiltą mokytojos šypseną, žiūrinčią pro užkulisių duris.

Ir... šiaip. Dar daug filmo scenų galėčiau sutapatinti su savo gyvenimo momentais. Rodos, jis buvo sukurtas remiantis mano ir dar kažkokios paauglės gyvenimo faktais. Galbūt todėl jis man taip beprotiškai patiko, nes filmo mintis buvo pati artimiausia širdžiai, kokia tik begali būti. Muzika.

Perspėju: filmą ne peržiūrėkit, o žiūrėkit. Pajauskit. Supraskit.
Tik žiūrėję filmą suprasit, kokios mintys sukasi mano galvoje.

Arba ne.

Šiaip

http://youtu.be/onHPkJZXBoY
http://youtu.be/GCz32cSWPwk

Tiesiog kartais žodžiai netenka prasmės. Tereikia įsilieti į užsupančią melodiją, įsiklausyti į garsų sąskambį ir mėgautis. Kažką prisiminti. Arba tiesiog jausti.
Kartais būna visai priešingai.
Melodija, atlikimas ir pataikymas į toną tampa visiškai bereikšmiai, telieka įsiklausyti į žodžius ir džiaugtis jais. Džiaugtis... Ne, išties netiksliai pavartojau žodį. Verčiau... Gėrėtis. Taip. Gėrėtis. Nes žodžiai sukelia nuostabą, pradžiugina ir pravikdo. Jie gali daug. Kartais net daugiau, nei galime įsivaizduoti.
Yra dar vienas variantas: prisiminimai. Nei tekstas, nei skambesys nesvarbūs. Tik prisiminimai, vis atgyjantis pasigirdus dainai mintyse. O gal ir ne tik.

Tačiau kaip yra šiais atvejais? Spręsti Tau.

Pykau, spjoviau, nusivyliau ir vėl pykau, spjoviau...

Šitaip nepykau ir šitokio nusivylimo nejaučiau jau daugybę laiko. Gal metus, gal du. O gal ir daugiau. Bet šitaip... Zlastis ima, kaip močiutė pasakytų.

Kas antro aštuntoko lūpose skamba tik vienas žodis: karnavalas. Visus metus laukiamas, su šypsena prisimenamas ir keliantis sveiką nerimą. Pamenu praeitų metų Kalėdų laukimą/šventimą mokykloje: vieną dieną nebuvo pamokų, puošėm kabinetus kaip kas išmanė. Dirbom, juokėmės, klausėmės kalėdinių dainų... Nereali diena, kai visų veidai pasipuošia šypsenomis, visi iš eilės matuojasi kalėdines girliandas ir žaisliukus ir visi, visi dainuoja "Last Chrismas, I give you my heart...". Tiesiog nuostabu. Karnavalas irgi buvo nepamirštamas: buvo paskirta tema, pagal kurią turėjom sukurti pasirodymą, laimėjom klasės puošimo konkursą ir daug daug šokom... Valgėm. Džiaugėmės dovanomis. Arba tiesiog sėdėjom tamsiame koridoriuje, kai prieš akis tau žypčiojo kalėdinės lemputės.

O šiemet... Tragedija bus, jei nieko nepavyks pakeisti.

• Karnavalas vyks ne penktokam-šeštokam ir septintokam-aštuntokam, o visom keturiom klasėm kartu.
Žiauru. Gal nebūtų taip baisiai, bet kai reikės išžiūrėti daugybę pasirodymų, nusibos. Penki - pats tas, bet ne dešimt. Be to, mūsiškiai penktokai per daug nagli - ir pasiunčia ten, kur kopūstai auga, ir dar karve del storos subinės išvadina. Nesinori su tokiais nei karnavalo džiaugsmu dalintis.

• Nėra jokios temos vaidinimams.
Pernai gerai buvo, pasakė "Žvaigždės", viskas aišku. O šiemet be jokios temos, kas ką nori, tas tą darys - visiškas balaganas.

• Klases puošti... šienu.
Taip, būtent šienu. Pasakė, kad kabinetus dabinsime "etnografiškai". Mhm. Geriausiu atveju pakabintumėm tą sodą iš šiaudų ir iš šieno kokią girliandą susuktumėm, gremėzdišką kokią. Niekas neatsižvelgia, kad gyvenam ne tam amžiui ir mums Kalėdos tikrai ne su prietarais kažkokiais ir derliumi asocijuojasi.

• Visas Kalėdų renginys truks iki AŠTUNTOS vakaro.
Pasityčiojimas. Iki dešimtos - pats tas, o čia iki AŠTUONIŲ. Paprasčiausiai, mokykla eina ubagais ir neturi iš ko užmokėti saugai toms  dviems papildomomd valandoms, kurios suteiktų šitiek laimės... Seniau "sauga" būdavo du mokytojai, ir tų pačių neprireikdavo. Grhh.

Žodžiu, tragedija. Kalbėjom aštuntokai su pavaduotoja, kuri visą šitą mėšlą organizuoja, kalbėjom ir su pačia direktore. Šnipštas. Niekam mūsų nuomonė neįdomi, nors ten MŪSŲ šventė. Tai MŪSŲ paskutinis karnavalas šioje mokykloje, po velniais. Niekam tai neįdomu.
Iškovojo kiti tiek, kad GAL bus atskirai penktokai nuo aštuntokų. Bet tas GAL optimizmo nepriduoda.

Svarstėm visokius variantus. Ir susirinkti pinigus tai saugai, kad leistų ilgiau, ir į laikraštį skundą rašyt, ir kokio šimto litų Whydoto iš tos surinktos sąskaitos paprašyt. Arba eit prie maximos, pamest kepurę, paverkt ir laikyt plakatą su tekstu "Padėkite Lietuvos ateičiai: paaukokite jų šventės labui". Dar galvojom sulaukę aštuntos tiesiog neiti iš mokyklos (bet čia jau blogiausiu atveju) arba prikabinėt ant visų kabinetų durų lapus su tekstu "Mes norim normalaus karnavalo". Žodžiu. Streikas.

Nuoširdžiai tariant, niekas nežino, ko rimtai griebtis. Į mūsų prašymus yra metami ignorai, ir tiek. Jei turit pasiūlymų, kaip išsikovoti tai, ko norim (ir visiškai realaus!), prašau, patarkit... Nes visiškai nusivyliau administracija. Jau patys surengtumėm tokį karnavalą, kokio norim, o ne su šienu ir naxui visus siunčiančiais penktokais. Atiprašant, rimtai jau.

O kokie pas jus planuojami Kalėdiniai renginiai? Ar yra tekę pabūti tokioj sitacijoj? Ką darėt? Prašau, patarkit jei tik negaila, nes... Patys nebežinom, ko griebtis.

Kas kaltas: pilnatis ir mokyklinis nuovargis? (Kilometriniai sakiniai, nieko gero)

Dabar tai jau visai susipainiojau. Nebežinau, kaip įvardinti šią dieną: ar kaip "absoliučiai nesėkmingą" ar kaip "būkim optimistais. Diena buvo pakankamai linksma"? Ir ne vien man ji tokia buvo. Daugumai mano aplinkinių.

Sesė pabudo ryte kaip širšė, iškart supratau - gero nelauk. Šiaip ryte nieko ypatingo. Mokykloje jau per pirmą pamoką klasiokė išėjo namo, nes sunegalvo, o mes per antrą matematiką "labai intensyviai dirbome". Mokytoja pikta (bent man taip pasirodė), dalinau savo sąsiuvinį į visas puses ir daug šnekėjom. Su  Toma (matematikos ir lietuvių kalbos bendrasraute) susilažinom, kad Kaune matematikų olimpiadoje tikrai nepateksiu į dešimtuką. Jei netyčia taip įvyktų - nešu jai milką, bet kadangi tai per daug neįmanoma, ji neš man šokoladą. Chach. Paskui transformavomės į bebrus - maždaug pusė klasės bandėm laimę šiame konkurse (likusieji sėdėjo antroj iš eilės matematikoj. Chach.) Valgykloj klasiokė sugebėjo lėkštę su pietumis nunešti iki stalo, bet dėdama ant stalo ją apvertė (tik ji taip sugeba) ir visas turinys gražiai buvo patiektas ne lėkštėje, o tiesiai ant stalo. Paskui buvo fizika. Kažkiek sprendėm, bet daugiau kalbėjom su mokytoju, kuris nusprendė, jog mano klasiokas užaugęs bus bikinio zonos skutėjas. Per anglų pamoką kalbėjom apie įvairius gestus ir juos įvaizdinom (maždaug visi linguoja, siunčia oro bučkius arba dainuoja dainą apie ebolą). Kita pamoka - dailė. Susiriejom su mokytoja, ale "Kodėl jūs jai turite rašyti septynis, jei jai taip gražiau? Kodėl ji čia turi dažyti mėlynai, jei jai gražiau žalia? Ar jūs girdit? Nu mokytoja, kodėl mes turim piešti taip, kaip jums gražu, o ne kaip mums patinka?". Mes kalbam, mokytoja rėkia, o berėkdama aiškina, kad mes rėkiam ant jos. Žodžiu. Audroms nurimus, pradėjus piešti, sugebėjau per daug įsklausiusi į per ausinukus skambančią muziką ir užmiršti, jog mano tušo indelis neužsuktas, ir per smarkiai sukausi. Taigi, likusią pamokos dalį šveičiau grindis. Išpyliau savo tušą, kurio neatrodė taip daug, kai jis buvo buteliuke ir sugadinau du mokytojos rankšluosčius. Chach. Per klasės valandėlę džiaugėmės savo fizikos konkursiniu darbu (paleidau lapelį, kur maždaug "pripiešk ir siųsk". Gavosi kažkoks trikampis išsigimėlis ir nemažai žodžių apačioje). Auklėtoja buvo laiminga, nes padorių žodžių lapelyje buvo mažiau nei keiksmažodžių. Vėliau atėjo seselė ir sekė apgailėtiną pasaką apie antibiotikus ir bakterijas. Ji šį sakinį "antibiotikai gydo tik bakterines ligas" (tik kitaip suformuluotą) pakartojo... pala... 6-7 kartus. Įsikalėm visam gyvenimui.
Po pamokų lėkiau į muzikos mokyklą, kur visiškai nusigrojau ir su akordeono dumplėmis susiplėšiau šaliką (arba pagražinau: šalikas ir daug, oi daug išlindusių siūlgalių). Po dviejų pamokų grojimo nebejaučiau kairės rankos, paspringau sesės nupirktais milteliais (tais kur toks mažas pakelis, viduje balti rūgštūs milteliai ir kaulas kažkoks). Tildžiau seserį stotelėj, kuri užsimerkusi grabinėjo mane ir dainavo "Matau tave pro užmerktas akis, dega širdis...". Ar kažką panašaus. O autobuse džiaugiausi priešais atsisėdusio girtuoklio kvapu.

Tai tiek. Nežinau, kol nepadribau į lovą, galvojau kad mano trečiadieniai tikrai absurdiški. Bet kai išsitesiau savo guolyje ėmiau galvoti, kad gal nebuvo taip baisu?

Taip ir nenusprendžiau, kas kaltas: mėnulio pilnatis, nuovargis, įgytas mokykloje ar trečiadieniai. Turbūt, kad pastarieji.

Klausėte? Atsakau!

Velnias. Tiesą pasakius, nesitikėjau tokio pulko klausimų. Laukiau kokių septynių, o čia - dvidešimt trys! Milžiniškas ačiū klaususiems! (Galėsiu ne taip plačiai atsakyti, chi chi. Juokauju)

Ką tau suteikia tinklaraščio rašymas?
Tinklaraščio rašymas man duoda... Palengvėjimą. Atsigavimą. Nevisada atsiranda žmogus, kuriam galiu išsilieti, o šis tinklaraštis - puiki vieta šitam reikalui. Taip pat rašymas teikia galimybę tobulėti - tuo pačiu ir lietuvių kalbą gerinu, ir neretai pamatau gerąsias ir blogąsias savo puses.

Kokią save ir savo ateitį matai po 10 metų?
Po dešimties metų aš būsiu dvidešimt ketverių, taigi, studijuosiu. Tikuosiu universitete mokysiuos ne prastesniais pažymiais nei mokykloje (kažin, įmanoma?) ir nuoširdžiai tikuosi, kad pasirinktas dalykas man patiks ir negalėsiu šūkčioti "Jėzus Maryte, kaip nuobodu!"

Linksmiausias nuotykis mokykloje?
Hm. Būtent linksmiausias? Pirmas, kas šovė į galvą - tai suvaidintos vestuvės, vykusios prieš atostogas. Kai apsirengėm turbūt kvailiausiais rūbais ir užsidėjome juokingiausias kepures, kai valgyti pradėjom nuo deserto, o pabaigėm žuvim, kai ant gretimo fotelio sėdi turkai, o klasiokė minimaliai mokėdama turkų kalbą dainuoja "Ochvidūdu Ali, ochvidūdu Ali, ochvidūdu, ochvidūdu, ochvidūdu Ali" (vieno turko vardas Ali Kemal buvo, o daina reiškia "su gimimo diena Ali, su gimimo diena Ali, su gimimo, su gimimo, su gimimo diena Ali"). Turkai šypsosi, kreivai žiūri, o mus taip juokas ima. Nežinau, ką užsieniečiai pagalvojo... (šis nutikimas iš tos operos "Reikia dalyvauti, kad suprastum, kur čia juokas")

Ką dažniausiai mėgsti veikti laisvalaikiu?
Patinka skaityti, skambinti fortepijonu ir bendrauti. Ilgai viena neištempčiau, tad man kaip deguonies reikia bendravimo, kad ir per laidą.

Kokį maistą labiausiai mėgsti?
Mano skrandis kaip likimas, beveik nenuspėjamas, tad nežinia, ko aš užsimanysiu. Pavyzdžiui vakar mamos prašiau kad parneštų jogurto, o šiandien nesvietiškai noriu bananų. Nu blyn, kaip noriu, o mano kaimeliūkštyje jo nei su žibintu nerasi (o be jo tuo labiau). Taigi, mėgstu viską, išskyrus šaltieną ir vėdarus.

Kokios tatuiruotės norėtum? (jei iš viso norėtum)
Būsiu visai ne prie minios, bet aš nenorėčiau jokios tatuiruotės (ar tatiuruotės?). Nepatinka man tiesiog. Nesmerkiu kitų, kurie turi vieną ar dvi - jei jiems gražu tai tegul turi, bet savo kūno niekam neduočiau badyti.

Kokia pamoka tau yra pati nuobodžiausia?
Jei klausimas būtų skambėjęs "Kokia pamoka pati nemėgstamiausia?", būčiau atsakiusi, kad kūno kultūra arba rusų kalba. O dabar... Gal matematika, gal chemija (šiaip ji man visai patika, bet ta mokytoja... agrrrh). O gal istorija, nes per ją belenkaip miego noriu.

Pati geriausia knyga?
Negaliu įvardinti "geriausios", nes viena pasakoja vieną, kita - kitą. Neįmanoma lyginti istorinės knygos ir fantastinės. Tačiau nekreipiant dėmesio į šį faktą, man patiko M. Gripe "Šešėlis ant akmeninio suolelio..." ir knygos tęsinys "...ir baltieji šešėliai miškuos". Dar patiko Anos Frank "Dienoraštis" bei Veronica Roth "Divergentė".

Koks tavo didžiausias troškimas?
Sako, svajonių negalima išduoti - neišsipildys. Bet labai norėčiau įstoti į NMA, gerais pažymiais baigti šiuos metus (tie šešetai duoda juoko dozę tik ketvirtadaliui paros) ir turėti pačią nuostabiausią vasarą. O kitas, didesnes svajones tikrai nutylėsiu.

Ar tu stengiesi rašyti įrašus beveik kiekvieną dieną ar tau tiesiog taip išeina?
Ne, tikrai nerašau per prievartą. Niekada negalėčiau rašyti su mintim, kad "Va, reikia parašyti, vakar nerašiau, tai bent šiandien reikia". Mintis išdėstau tada, kai jų būna daugiau arba šiaip noriu kažką pasakyti - nesvarbu, protingą dalyką ar nelabai. Man rašymas tiesiog negali būti kažkokia prievolė, rašau tada, kai pačiai norisi.

Ar planuoji ateitį sieti su rašymu?
Ech, ne vienas to klausė. Ne, tikrai neplanuoju. Nors esu labiau humanitarė nei tiksliukė, tačiau svajonių profesiją jau pradedu piešti visai kitą, su rašymu susiijusią minimaliai (tačiau taisyklingos kalbos ten reikia, nors niekas netikrins...). Rašymas, kaip ir muzika, liks tik hobis.

Ką tau reiškia pats rašymas?
Rašymas, kaip ir muzika man yra atgaiva sielai. Rašydama ar grodama galiu pasinerti į savo pasaulį, išlieti visas emocijas, o tai padarius galiu lyg daug lengviau kvėpuoti...

Parašyk dainos pavadinimą, kuri apibūdina tave.
Turbūt "Wave after wave", nes mano gyvenimas lygiai taip pat, kaip ir dainos pavadinimas - ritasi lyg banga po bangos, įvykiai keičia vienas kitą ir niekada nesustoja...

Kai pakrapštai nosį, kur dedi jos turinį?
Oj, ką priminė šis klausimas, net susijuokiau balsu.
Dabar tam reikalui yra servetėlės ir šiukšliadėžė, jei tai galima įvardinti kaip "krapštymą".
Užtat seniau, pamenu, pas senelį kambary, žiūrėdama televizorių (ten visi dėžėje rodomi vaizdai įgaudavo savitą prasmę) savo "grybus" dėdavau po spinta. Priežastis dar kvailesnė, nei pats veiksmas - klijavau ten todėl, nes močiutė neleisdavo... O juk taip smagu buvo daryti kažką, ko negalima, ar ne?

Ką manai apie merginas, kurioms pilnametystė už kalnų, bet jos jau nori įžengti į suaugusiųjų pasaulėlį?
Man, asmeniškai, jos atrodo kaip mano sesė su mamos aukštakulniais (žandai didesni už bet kokio burunduko ir eina su tais batais visai klišu klišais). Pačios turi visiškai vaikišką veidą ir net špaklius nesugeba to paslėpti, o bernų turėjusios daugiau mano močiutė gerbėjų per visą gyvenimą. Vaikšto kaip bala žino kokios elitinės, ale "va, aš brandi, o tu ne". Juokina mane tai. Pati niekada neskubėjau suaugti - viskam savas laikas. Jau geriau būti triskart vaikiškesnei nei turėtum, nei stengtis du kartus vyresnei atrodyti.

Žmogus formuoja aplinkybes ar aplinkybės formuoja žmogų?
O čia priklauso nuo sitacijos. Kartais žmogus gali pakeisti tam tikrus dalykus taip, kaip jam gali būti geriau. Kartais to padaryti neįmanoma, tad tenka pasiduoti aplinkybėms ir leistis gludinamam it akmenėlis jūroj. Bet dažniau žmogus gali keisti, o ne aplinkybės, mano nuomone.

Ką manai apie savo gautą 6?
Šeši tai šeši, apvertus visi devyni. Kam čia dar balaganą kelti, kad "Įsivaizduoji? Rugilė šešis gavo! Rugilė!". Moksliukas be dvejeto ne moksliukas, o šiandienai užteks ir šešių už teksto suvokimą, kurio visai nesuvokiau.

Apibūdink žodį ,,amžinai". Ar tau žodis amžinai yra iki mirties ar ir po mirties? Kaip įsivaizduoji kitą pasaulį?
"Amžinai" ir turėtų būti "amžinai", nes su mirtim niekas nesibaigia - ratas vis sukasi toliau, tik pamažu keičiasi veidai ir vardai. "Amžinai" tūrėtų niekada nesibaigti, tad šiuo žodžiu švaistytis nevertėtų.
Kitą pasaulį įsivaizduoju... Niekaip. Tikiu, kad kažkas yra, bet tikrai nemanau, kad skraidžiosim baltais rūbais, su aureolėm ant galvų ir su arkom permatomose rankose.

Ką manai apie žmones kurie lenda ne į savo reikalus?
Žiauriai užknisanti savybė, nes... Pati ją turiu. Užknisa mano smalsumas, neretai perdėtas. Blogiausia yra tai, kad kol lendi ten kur nereikia, pats nejauti, o suvoki tik po kurio laiko...

Kokios savybės tau labiausiai patinka žmonėse?
Noras bendrauti - su tyleniu kartais tikrai būna sudėtinga kalbėtis.
Nuoširdumas - melo neapkenčiu jau per amžius.
Paprastumas - pasikėlę pagyrūnai patys save stumia nuo manęs.
Talentas apkerėti - savo ydom, savaisiais pliusais arba tiesiog savąja šypsena.

Kiek procentu skiri žmogaus grožiui ir kiek bendravimui (kai sueini su žmogumi)?
:DDDDDDDDDDDDDDDDDDDDD
Atsiprašau. "Procentai" man su kai kuo kitu asocijuojasi (neveltui iš "a" klasės esi...)
Manau 15% išvaizdai ir 85% bendravimui. Grožio du trečdalius skiriu tvarkingumui ir vieną trečiąją bendram vaizdui (ar neturi vilko ilčių ir meškos gaurų - gal vilkolakiai egzistuoja?). O į "bendravimo savoką" manau įeina praeitas klausimas.

Koks turėtų būti tavo vaikinas?
Pakankamai pasitikintis savimi, tačiau ne savimyla - tam, kad padėtu man kovoti su manuoju savikritiškumu. Tvarkingas - nevala stumia šalin. Jis turėtų kuo daugiau šypsotis, nes paprasčiausiai visi besišypsantys žmonės daug gražesni. Ir privalėtų būti nuoširdus, nes melagių bei saldžiakalbiųnepernešu.

Kaip manai: geriau būti transvestitu ar lezbiete/gėjumi?
*Plačiai išplečia akis*.
O čia ne per daug panašus dalykas? Bet kokiu atveju bendrautum su tos pačios lyties atstovu...
Aš rinkčiausi būti normalia. O jei tokio nėra, tada būčiau "ar" - senmergė, kuri tenkinsis porno puslapiais. Va taip.

Tai tiek. Dar kartą ačiū visiems klaususiems. Jei radot klaidų - brūkštelkit komentaruose, nes visada norisi taisytis... Ačiū!

Laukiu

Drybsojau sau lovoje, mąsčiau apie gyvenimo prasmę (o jei rimtai - apie šaldytuvo turinį, ar verta eiti iki jo) ir prisiminiau vieną dalyką.

Beveik prieš metus su drauge rašėm tinklaraštį. Na, pirmas kotletas prisvilęs, bet čia jau kita istorija. Taigi, draugė niekaip nesugalvojo, apie ką rašyti, tai jai pasiūliau tokį dalyką: "Lai komentaruose skaitytojai užduoda klausimus, o kitame įraše į juos atsakysi, bus kaip tag'as, tik kitoks nei visų". Įgyvendino ji šitą mintį, bet, tiesą pasakius, visiškai nepamenu kaip ten jai pavyko...

Kad jau prisiminiau, nusprendžiau ir aš šitą reikalą padaryti.
Taigi, komentaruose laukiu jūsų visų klausimų - pačių beprotiškiausių ir pačių rimčiausių, o kitame įraše į tuos klausimus būtinai atsakysiu (net jei gėda būtų, vis tiek atsakyčiau, o jei neatsakysiu, turit teisę reikalauti šokolado). Tik anonimiškai neklauskit "ar aš tau patinku", nes tada jau keblokai būtų. Ir jei neturit ko klaust, irgi neklauskit - neprievolė gi čia (o gal...)

Šeštadienio (jau!!?) plasnojančios mintys

Skrajoja mano mintys kažkur aukštai aukštai, gal net aukščiau pačią visatą. O gal ir ne. Bet yra problema - jos vėl netupi savo vietose kaip ir priklauso mintims. Gerai: kartą, du, nu triskart į mėnesį dar nieko, tačiau kai kas antrą dieną manosios mintys palieka savo būveinę, pradedu jaustis tikrai nenormali. Nors kada aš tokia buvau...

Užsidėjau šį duetą dainų ant amžino kartojimosi. Deje, bet jos minčių neramina. Priešingai - verčia dar labiau mąstyti ir paleisti apmąstymus laisvėn. Žiūrėjau filmą - jis dar labiau sujaukė viską (tarp kitko, filmas superinis, kitaip - "Neliečiamieji"). Tikėjausi palaimą ir rasti tyloje, tačiau...
Galvoju apie praeitį, dabartį, ateitį... Kas buvo, ko galėjo nebūti, kas bus arba ko nebus. Arba tiesiog kas norėčiau, kad įvyktų. Arba kas geriau tegu niekada neatsitinka. Arba tiesiog kas lai įvyksta daug vėliau. Arba. Arba. Arba... Tiek daug pasirinkimo. Arba svajonių. Arba minčių.
Norėčiau, kad daug kas pasikeistų, kad viskas būtų kitaip, nei dabar. Nedaug tenoriu - tik vienų ar kitų akių man priešais veidą, veiklos (dėl kurios nebegaliu skųstis!) ir kartais ramybės. Taip. Šiandien iki šimtaprocentinės laimės trūksta tik keturių akių, kokių penkių šypsenų ir šešių balsų. Arba septynių.

Net kai šiandiena gavo laimę pabūti viena iš geresnių savaitėje, man kažko trūksta. Kas, kad blaiva svaigau zape su Agne ir picomis, kas, kad namie su Kamile ir sese iki vienuoliktos springau jau nebenorimu maistu, kuris toks skanus, bet jau nebelendantis į gerklę, kas, kad šypsausi. Viduje kažkas tuščia. Taip, tikrai noriu sulaukti keleto asmenų žinučių. Arba skambučio. Arba realaus pokalbio. Negaliu gyventi be bendravimo, o jei kažkurio asmens man stinga, tai jau negerai. Bėda tame, kad kitas nelabai gali ką ir pakeisti. Nebent tokio pat mąstymo, tokio pat humoro jausmo ir dar vienodesnės šypsenėlių sistemos. Nes... pasiilgstu, kai galiu rašyti kandžias replikas, arba kai galiu nuoširdžiai išsipasakoti. Arba pasijuokti. Arba tiesiog kalbėti apie viską. Trūksta, oi trūksta...

Gal miegas viską užglaistys. Gal... ir ne.

Žemyn galva

Viskas vėl atsitaisė. Taip, kaip turi būti: daug veiklos - mėgstamos ir galbūt nelabai, daug ėjimų "ant durniaus" - kartais net visai sėkmingų, dar daugiau įspūdžių - labai greit užmirštamų arba ne ir vis mažiau miego. Taip, tai mano kasdienybė. Tokia, kurią aš myliu arba įvardinu kaip "žemyn galva": visiškai beprotišką, kai kuriems protu nesuvokiamą, tačiau man pačią mieliausią širdžiai.

Kas pasikeitė? Į nuobodžią rutiną įsiterpė keletas veiklų. Manęs jau laukia gerasis "Bebro" konkursas ir merginų matematikos olimpiada, galbūt (pabrėžiu: GALBŪT) teks pabūvoti Kaune, NMA organizuojamoje matematikos olimpiadoje (beviltiška kažko pasiekti ten, kur renkasi matematikai iš matematikų, bet pabandžius nieko neprarasiu, o blogiausiu atveju gausiu mokytojos retorinių klausimų: "Rugile, kas tau dabar čia buvo?"). Dar ant kulnų mina viena lietuvių kalbos konferencija ir eilėje stovi kita, kurioje jau teko būti (tąkart klasiokas ten kanapių prisivalgė, rimtai čia).

Taip... Gera žinoti, kad veikti bus ką. Lai ir nesėkmingai, lai ir visiškai apgailėtinai, bet bent būsiu pabandžiusi. Jau minėjau, kad mano loginis mąstymas, gelbėdavęs per įvairias olimpiadas, kažkur išplaukė, tai nieko gero nesitikiu. Ech.

Nepaisant visų olimpiadų, atradau naujų veiklų: pradėjau žiūrėti filmus (šiandien peržiūrėjau "Dievų mišką", geras filmas, tikrai patiko), žadu vis prisėsti prie pianino ir pasimokyti naujų kūrinių (ne, ne klasikos, o šiaip šiuolaikinių, kurie malonūs mano sielai). Dar reikės pasibandyti NMA užduočių (gautų nelegaliai, bet...) ir atrasti laiko poilsiui. Ir skaitymui. Ir akordeonui. Ir juokui, kurio nė už ką netrinčiau iš savo gyvenimo. Juokas ilgina gyvenimą, kuo ilgiau gyvensiu, tuo daugiau nuveiksiu, kuo daugiau nuveiksiu, tuo daugiau šypsoiuos, o besišypsant lengviau juoktis!

O kaip sukasi tavo gyvenimas?

Daug noriu, ane?

Man... Vapšie reikia kažko tokio, ką prisiminčiau dar ilgai (taip, kad su liūdesiu žiūrėčiau į nuotraukas ir pati sau pavydėčiau, jog tai patyriau). Nes... Jau viskas pabodo. Noriu kažko naujo. Smagaus. Nepaprasto. Nusibodo gyventi prisiminimais, kiekvieną vakarą vartyti senas (deje, virtualias) nuotraukas ir liūdėti, kad po velnių, to nepakartosi. Niekaip. Noriu, kad apie šiandieną taip galvočiau, o ne apie praeitų sezonų įvykius. Nusibodo. Nusibodo. NUSIBODO!

Noriu kažkur vykti. Kažką naujo pamatyti. Prifotkinti skulptūrų ir pastatų, o kitą savaitę neprisiminti, kas ten per dalykai. Noriu juoktis. Naktim kimarinti kokiam viešbuty ar namely. Noriu patirti menką gėdą, kai pačiai juokinga. Noriu kažką žadinti ryte atsikėlus anksčiausiai. Galbūt netyčia vietoj klasioko paskambinti mokytojai ir šnabždėti "Leabazzzz, kelkissssss ttuuu" (tačiau nepasakyti ko nors tokio). Noriu pykti. Tramdyti pykstančius. Klausyti moralų, jog aš viską nuleidžiu juokais. Prisikimšti visą saują taip nemėgstamų zefyrų ir bandyti kažką ištarti. Slėptis nuo prižiūrėtojų. Triukšmauti ir nutilti kažkam atėjus. Svaidyti maistą pro langą kokiam burundukui į burną. Skambinti ne tiems asmenims, kuriems derėtų. Skaičiuoti savo perdribimus. Ir dar kartą juoktis. Noriu patirti. Pajausti. Užuosti. Gyventi. Taip, gyventi.

Nuaibodo rutina "Keliuosi, mokykla, namai, miegu". Noriu dienotvarkės pakitimų. Noriu. Noriu. NORIU! Nes jei taip toliau, suprasiu, ką reiškia depresija. O to tikrai NEnoriu.
Kas, kad prieš dvi savaites buvo nuostabu. Kad galėjau pamatyti nuostabius (ir nelabai) žmones, kad galėjau gyventi. O dabar... Viskas po senu gaubtu. Jau spėjau įstrigti rutulio vidury be durų išėjimui. Arba su per mažu langu tokiai kaip aš.

Sako, nėra nieko neįmanomo. Turbūt. Reikia kažką daryti. Patirti. Užuosti. Gyventi.

O gal... Taip turi būti? Gal kartais reikia pertraukos tarp įvykių, kad kūnas galėtų atsigauti, o siela pavargti?

I'm famous!

Deriam, nežinot to jausmo, kai save išvysti youtube'je?

Chach, aš žinau.

Su tom dalbajobom vestuvėm (kurias iki šiandien maniau suvaidintas tobulai) patekau į pačią viso labo motiną youtube. Ne vien aš, gal pusė mano klasės ir dar daugybę kitų.

Suvokiau 4 dalykus:
1. Aš tikrai gimus būti žvaigžde (juokauju)
2. Mano mimikos geriausios iš visų (nejuokauju)
3. Esu apsigimusi aktorė bobulencijos vaidmeniui (nejuokauju!)
4. Ir mūsų šutvė tikrai famous: kai aš žiūrėjau, buvo net 3 peržiūros! (Ir meldžiu Dievo, kad jų nedidėtų)

Tokios tokelės, labankat.

Neskaityk, užmigsi. Kažkokia man svarbi makalynė, tačiau kitiems - ne. O gal..?

Retas kuris mane pažįsta kaip nuluptą. Retas kuris žino visas smulkmenas apie mane, o tiksliau - nei vienas. Niekas nežino, kas dedasi mano galvoje ir tuo labiau - širdyje.
Kartais susimąstau, kokio velnio aš rašau. Kam skeidžiu savo mintis ir jausmus visam pasaliui, kam verkiu į telefono ekraną (taip, visi mano įrašai rašyti telefonu). Susimąstau, kad gal vertėtų sustoti ir pasiimti popierinį variantą? Tačiau nupurtau tą mintį šalin. Ne, man patinka taip, kaip yra. Kas, kad dvidešimt penki žmogučiai žinos mano nuotaiką ir jausmus, tačiau parašius viešai... Tai kas kita, nei slapto dienoraščio rašymas. Kai linksma, parašius tinklaraštyje jautiesi dar linksmesnis, nes pasidalinau savo džiaugsmus su kitais. Kai sunku ar liūdna, viešai paskelbus lyg atsikratau savo liūdesio ir lyg gaunu paguodą... nes žinau, kad kažkas skaitė. Kas, kad nėra jokio komentaro. Gal kažkas ir burnoja, maždaug "pizdu, na ir kvaiša", o gal kažkas manosioms mintims pritaria. Tačiau nesvarbu - savo fantazijose galiu įsivaizduoti savo skaitytojus kaip noriu. Tiek patenkintus mano darbu ir besišypsančius, tiek kreivai žiūrinčius į švytintį ekraną.
Ech. Žinau, esu keista asmenybė. Su keistom, kiek pasenusiom pažiūrom ir dar senesniu bendravimo būdu. Taip, gyvą bendravimą daug labiau vertinu nei sms'us, nes pastaruosius galima apgalvoti šimtus kartu. Taip, man patinka kiek keistos dainos. Užplaukia, kai klausau tik lietuviškos lyrikos, o būna, kad pro ašaras šypsausi prisimindama dainą, leistą karnavalo diskotekoje. Žinau, aš keista. Moksliukė, kuri vakarais ilgai kimarina internete ir su verkiančia širdim klausosi vis dar nenusibostančių dainų. Esu ta, kur amžinai nusišneka, nors aplink mane dar atsiranda su manimi bendraujančių. Keistai rengiuos ir dar keisčiau šukuojuos (nuo pirmos klasės - vien kuodas). Kiekvienas turim savo pliusus ir trūkumus ir kiekvienas juos vertinam skirtingai. Kiekvienas esam kitoks, savaip keistas ir įdomus. Ar man vienai taip vaidenasi?
Žinot ką? Supratau, kaip aš myliu vakarą. Kai galiu atsijungti nuo viso pasaulio ir pasilikti tryse: aš, jis ir ji. Arba kitaip - aš, maistas ir muzika. Tada galiu pamiršti visas pasaulio negandas, gilyn nustumti savo rūpesčius ir prisijaukinti svajones. Naktį - sapnus. Galiu pasinerti į kitą pasaulį, kur švytinčiame ekrane matau tik kitų bėdas, o savųjų - ne. Galiu kartu su iš išmaniojo sklindančia muzika dainuoti "Mano matrica tu, mano saulė akmuo, mano žodžiai lietus, mano meilė ruduo, mano Dievas žolėj, žiogas ore, stygos danguj, mano stygos dangui, mūza delne". Galiu keisti savo nuotaikas kartu su beoersijungianėjančiomis dainomis, lygiai taip pat, kaip galiu ją išlaikyti pastovią. Galiu savo mintyse daryti ką noriu, ir niekas neišsigąs jas netyčia išgirdęs. Kodėl? Nes kambaryje būsiu viena. Užteks šeimos nariams pasakyti "Labanakt, einu miegoti", ir manęs niekas netrugdys. Gadinsiu akis prie plieskiančios telefono ekrano šviesos, tačiau būsiu laiminga, nes būsiu atradusi ramybę. Taip, ją. Ramybę.
Dievinu tą jausmą, kai klausant dainos galiu įsilieti į jos akordus. Nebūtinai man turi būti žodžiai, kartais jie net trugdo. Bet gitaro ar fortepijono skleidžiami garsai kelia tokią palaimą... Žinau, aš dūra. Viską matau kitaip nei kiti, vietoj rožinės spalvos matau geltoną, vietoj juodos ir baltos man mirguliuoja vienaragiai, dirbantys vaivorykštes. Aha, aš ir juos matau. Žinot ką? Norėčiau dabar vasaros. Stovyklos laukų, miškų ir namelių. Norėčiau užuosti tą kvapą, kuris yra tik Blasiuose. Poilsio, nuotykių ir amžinybės kvapas. Kai rodos, jo įkvėpus apsvaigsti ir viską pamiršti. Jo įkvėpus, pasidaro gera. O ir rodos, jog iškveli ne anglies dioksidą, bet visą liūdesį iš savęs, kuris susikaupė per visus metus. Lai medžiai jį sugeria ir lai atiduoda jie ramybę. Noriu to kvapo. Dar praėjo... vos 3 mėnesiai, nuo paskutinio karto, kai kvėpavau tuo laimės oru. Liko... 8. Velnias. Daug. O neigiamų jausmų manyje daugiau nei turėtų. O gal... taip nėra?
Galėčiau šiandien rašyti ir rašyti. Lietis ir lietis. Turbūt, niekad nesustočiau. Rodos, mano mintys šįvakar begalinės. Neišsenkančios. Ir nepastovios. Jos keičiasi su muzikos tonacija ir ritmu. Arba dar dažniau.