Niekas ir audra

Lietus šniokštė už lango, apsemdamas visą, kas gyva ir negyva. Tokia gausybė lašų negalėjo aplenkti nei vieno atomo, keistai stypsančio lauke ir negalinčio pabėgti. Gatvė pavirto sraunia upe, o pro pastatų langus pamažu nieko nebegalėjai įžiūrėti. Sugebėjai įžvelgti tik pasiklydusią žaibo šviesą, kurią visada lydėdavo langus drebinantis griaustinis. Ne kasdien tokia sumaištis už lango, ne kasdien toks niekas ir mano viduje.

Šįkart oras buvo tikras antonimas mano jausmams. Kai buvo nuostabiai gražu, danguje nė debesėlio, sielos gelmėse jutau nepaaiškinamą liūdesį, matyt, atsineštą iš nakties sapnų. Vėliau, matyt, savuosius debesis grąžinau dangui - už lango apsiniaukė, o mano nuotaika prašviesėjo. Lauke siaučiant nuostabiai galingai audrai, pati jaučiau tik ramumą, arba paprasčiau tariant - nieką. Nieko nejaučiau, nieko negalvojau. Keista, kaip dažnai Niekas vis įsipiešia į mano gyvenimą. Tą pusvalandį, kai audra rodė visus savo sugebėjimus, niekas manęs negalėjo išversti iš ramaus būvio. Kas linksmino - nepralinksmino, kas liūdino - nenuliūdino. Tik audrai lauke nurimus, siautulinga sumaištis vėl grįžo pas mane. Galvoje vėl šaižios mintys, keisti sakiniai ir dar negirdėti žodžiai. Aš vėl nieko nesuprantu ir tiesiog sprogstu nuo savęs nesuvokimo. Nebežinau, kokios mano mintys. Nebežinau, kokia aš dabar. Atrodo, ne aš mintis valdau, o jos mane. Blogiausia, kad nieko nebegaliu padaryti.

Reikia visiško atotrūkio nuo savo kasdienybės. Reikia naujo ir nematyto, kad galėčiau viską pradėti pildyti iš naujo. Reikia vietos, į kurią išmeščiau visas šiukšles iš galvos ir reikia vietos, kurioje galėčiau pasipildyti naujomis, dar negirdėtomis idėjomis. Pastarąją radau, tačiau šiukšlinės - ne. To, ko labiausiai reikia, kaip visada nerandi. Visai kaip su rūbais... arba mintimis.

Atskiros pastraipos apie klaikumą

Niekada nemaniau, kad artimas žmogus gali tapti tokiu tolimu, o tolimas - tokiu artimu. Viskas vyksta per greitai arba visai nevyksta ir aš nežinau, kas yra blogiau - įstrigti ar nespėti. Turbūt tai lygiaverčiai dalykai, nes jei kur įstringi (tarkim, spūstyje), tai kažkur būtinai pavėluosi. Klaiku, juolab turint omenyje, kad aš mėgstu punktualumą. Norėčiau vėl plaukti pasroviui, normaliu tempu. Nors sakoma, kad nieko nėra normalaus, bet kažkas panašaus tikrai esti.

○●○●○●○●○●○●

Šiandienos oras buvo ir yra tarsi mano nebylios nuotaikos įgarsintojas. Jis puikiai atitiko tai, kaip jaučiuosi - jei lyja, man be proto liūdna, jei stipriau pūsteli vėjas - mane krečia baimė, na, o jei oras palyginus gražus, tai ir man ramu. Dilema: oras nuo manęs priklauso, ar aš nuo jo? Matyt, čia kaip su aplinkybėmis - kartais jos valdo mus, o kartais mes jas. Skirtumas tik tas, kad mes dažniau esame priklausomi nuo oro nei nuo jau minėtų aplinkybių.

○●○●○●○●○●○●

Kartais išties notėčiau turėti didelį sodą, kurio labirintą primenančius takelius žinočiau tik aš. Tame sode galėčiau pasislėpti, niekas manęs ten nerastų ir net nebandytų ieškoti. Ten būtų atskiras pasaulis, beveik tiesiogine prasme. Dabar manasis marsas tėra muzika ir knygos. Apgailėtina.

○●○●○●○●○●○●

Aš vis dar arkliškai pavargusi. Ne, aš nenorėjau parašyti "nežmogiškai", nes būtų per švelniai pasakyta. Tiesiog mano protas toks išsekęs, kad nė nebegirdžiu, ką mokytojai sako per pamokas, nors seniau dar kažkiek klausydavausi. Savotiško tingulio prideda ir šiltesni orai bei pirmieji vasaros pranašai - kaimynų vaikai, su didžiausiu triukšmu lekiojantys po kiemą. Klaikus jausmas, kai fiziškai nesi pavargusi, bet galva pati linksta link žemės. Išvis, viskas mano pasauly pastarosiomis dienomis yra klaiku.
Man reikia ilgesnės paros ar bent daugiau valandų miego. Kartais atrodo, kad tik poilsio trūkumas dėl visko kaltas...

Sutvarkyk mano gyvenimą

Lėtai ėjau kaimo gatvėmis. Saulė šildė visą kūną, medžių žaluma keistai bandė įpūsti gyvasties, o laimingi praeivių veidai vis bandė pažadinti ir manąją šypseną. Deja, nesėkmingai. Visas gėris, kurio taip ilgai laukiau, pagaliau pasirodė, tačiau nedžiugina. Visa, kas seniau įpūsdavo į mane pliūpsnį pozityvo, teliko pilka, slegiančia mase. Gamtos grožis, kuris privalo pakerėti, liko lygus tešlai, kurią minkiau per technologijų pamokas. Tiesą pasakius, net pastaroji suteikė daugiau džiaugsmo.

Rodos, kad mano mintys, siela ir jausmai kažkur greta Saturno, tik kūnas čia, Žemėje. Pati sėdžiu įstrigusi dabartyje, o mano visas vidus plaukioja skirtinguose laikotarpiuose - viena dalis 2014-uosiuose, kita - 2008-uosiuose, o dar kita kažkur 2021-uosiuose. Blaškausi tarp skirtingų dešimtmečių ir kartais nebesusigaudau, kas vyksta dabar, kas jau įvyko, o ką aš tiesiog įsivaizduoju. Verkiu dėl skaudžių prisiminimų, galbūt šypsausi dėl vakar dienos ir drebu dėl rytojaus. Nežinau ko laukti. Pavargau naiviai tikėtis, kad viskas jau susitvarkė. Pavargusi ieškau pagalbos praeityje, bandau išlikti dabartyje ir vėl prisimenu rytojų. Ir vėl, ir vėl, ir vėl tas užburtas ratas manyje įsuka visišką verpetą, kuris gali nusinešti visą pasaulį. Jei ne visų, tai bent mano.

Norėčiau galėti kažką pakeisti, tačiau negaliu. Norėčiau palikti savo mintis po aukščiausiu miško beržu ir gyventi čia ir dabar. Negaliu ir to. Turbūt eisiu žvejoti, gal pagausiu auksinę žuvelę. Pagavusi paprašyčiau išpildyti tik 1 norą: sutvarkyk mano gyvenimą.

Bebaimiai su baimėmis

Drąsus žmogus. Koks jis? Neturintis jokių baimių? Mokantis nuslėpti ar išvengti dalykų, kurie jam kelia šiurpą? O gal vis dėlto bebaimiu vadinama asmenybė tėra persona, kuriai velniškai pasisekė, nes jos baimės nėra sutinkamos kasdienybėje? Tokiu atveju, bailys tebūtų nelaimėlis, kurį likimas apdovanojo labai paprastomis, kasdien sutinkamomis baimėmis. Logiška, tiesa?

Tokias mintis man sukėlė šiandienos įvykiai. Žmogus, kuris, atrodo, be vabzdžių nieko daugiau nebijojo, visada ėjo pirmas, ėmė ir sustojo. Išsigando. Bebaimis individas išsigando pats savęs ir tai jam būtų sutrugdę galbūt gyvenimo įvykiui. BET. Vadinamajam bebaimiui tereikėjo spyrio į užpakalį, kad atsikvošėtų. Paprasčiau tariant - žmogui reikėjo tiesiog iniciatyvos pašonėje. O tada viskas gerai. Bent jau man, tai iniciatyvai taip atrodė.

Pasirodo, net drąsiausiam reikia paskatos ar pagalbos. Ir nereikia įsivaizduoti, kad Tau padrąsinimo į ausį niekada nereikia.

Kaip aš tingiu

Jaučiuosi kaip mažas paukštelis, uždarytas narvelyje. Oras lauke pakenčiamas, eiti būtų kur, bet vartus į laisvę uždaro arba tingėjimas, arba namų darbai. Toks kvailas jausmas, kai negali išeiti iš to nusėdėto kambario. Dar kvailesnis, kai tiesiog tingi pasijudinti. Žodžiu, išvada tokia, kad esu paukštis ir pats sau narvas tuo pačiu metu. O tai dar idiotiškiau.

Jaučiuosi kai visiška mulkė. Nu tokia prietranka, kad net vemti noris. Sėdi per lietuvių, aiškina mokytoja kitų metų kursą, suvoki, kad supranti, bet iki smegenų nedaeina. Atrodo net nervų galiukai sutingo atlikti savo darbą. Toks kvailas jausmas, toks kvailas, nors imk ir apsiverk.

Turėjau visą savaitgalį išmokti jungtukus lietuvių kalbai. Neišmokau, nes varčiausi pataluose ir klausiausi MTV muzikos. Net jei pusė grojančių dainų patenka į TOP 5 nekenčiamiausių, vis vien neįsijungiu youtube's. Tingiu.
Šiandien tų jungtukų nerašėm (pats likimas man davė šansą!), turėtumėm atsiskaityti rytoj. Išmokau, ką reikėjo? Ne. Tingiu. Net geografijos pratybas, kurias iš paskutiniųjų stengdavausi daryti pati (kad dar nors kiek mokėčiau to absurdiško mokslo), šiandien atlikau žiūrėdama į spargalka.lt. Kur netinginti mano dalis pasislėpė, neįsivaizduoju. O ir ieškoti tingiu.

Negana to, atsivertusi blogger'io lapą nesugalvoju parašyti nieko mandresnio, apart "Kaip aš tingiu". Minčių buvo, ypač per lietų važiuojant autobusu, bet vėl tingiu. Tingiu prisiminti, ką mąsčiau prieš kažkiek valandų. Va, net skaičiuoti laiką tingiu. Tingėsiu ir perskaityti tekstą ir žodį "tingiu" pakeisti į kokį sinonimą.

O Dieve, kaip tingiu. Nors imk ir stauk prie šiąnakt pakilsiantį jaunatį...

Dėmesio!!! Nykstančios rūšys!!!

Man atrodo, kad žmogiškumas ir protas (nebūtinai moksluose - tiesiog gyvenime) vis labiau artėja prie išnykimo ribos. Šių vertybių kiekis, likęs žemės planetoje - kritinis. Deja, mokslininkai nepakankamai pajėgūs, kad galėtų išgelbėti šias nykstančias rūšis.

Kartais žmogus kasa sau duobę, įlipa į ją ir pats save pasilaidoja gyvą. Paskui rėkia, kad kas nors prikeltų tą ,,numirėlį'' ir atkastų kapą. Kai žmogus, atrodo, išlipa iš tos pragaro skylės, jis arba vėl šmurkšteli vidun, arba ieško kito laisvo žemės ploto naujai duobei. Ir taip visą gyvenimą. Ar taip kažkas bando parodyti protą, tačiau nesugeba ir demostruoja tik stipriai per mažą smegenų vingių skaičių?

Kitas, kiek gudresnis (arba priešingai - dar kvailesnis) į tą savo duobę įsitempia ir draugą. Turbūt šiaip sau, dėl kompanijos. Įsitempęs parodo viso proceso ,,linksmumą'', nelaimėlis užsikrečia ir šnai - turime dar vieną kvailumo platintoją. Ar tai - žmogiškumas?

Mane juokas ima, kai pagalvoju apie tokius juokdarius. Ir gaila, ir graudu, ir juokinga pažiūrėjus į juos. Sako, visokių yra, visokių ir reikia, tačiau kai šis absurdiškas proto nebūvimas tampa užkrečiamas - tada jau visai blogai. Kaip dabar.

Tada jau juoktis nebegalima. Reikia tik verkti ir gydyti tokius ligonius tais pačiais būdais, kaip ir jie elgiasi. Gal izoliuoti, kad susiprastų ir nebeperneštų to ligos sukėlėjo? Galbūt tik tokiu būdu galime sustabdyti žmogiškumo ir protingumo išnykimą?

Tuščia galva, tuščia ir aš

Pasaulyje, bent jau mano, nieko naujo. Vis tie patys gimtadienių kalnai, standartizuotų testų kaišiojimas pro visas puses ir nuovargis. Viskas, ką galėčiau pavadinti nauju dalyku - tuščia galva. Čia tikrai kažkas keisto, mat mano makaulėje sukiodavosi bent milijonas idėjų, tekstų eilučių, planų ar svajonių. Dabar ten tikrai tuščia, o tai įrodo paprasčiausias dalykas: atsivertusi blogger'io lapą aš neturiu ko pasakyti. Net šokinėjančių minčių nėra. Arba, pavyzdžiui, kai kažkas verčia pamąstyti, ką daryti toliau, aš sau snaudžiu. Be idėjų kartais tikrai nuobodu, o kartais, tiesą pasakiusi, jaučiuosi kaip Šalčiūtė - su visiškai tuščia smegenine.

Beje, dabar visas dienas traukiu laukan. Namų darbai daromi lauke, knygos skaitomos taip pat po vyšnia. O ir visas laisvalaikis ten. Net groti nesinori, nes instrumentai tai kambary... Pagalvojau (Ura! Mintis!), kad gal laukų vėjas su saule išblukino visas smegenų ląsteles? Juk visko gali būti...

Dieve mano, man jai baisu. Jei taip toliau, visai buka liksiu. Jau dabar be laukų ir badmintono mažai kas betelpa galvoj. Ech. Nusivažiavau, bet, matyt, galima. Juk gegužė.

Geriau nežinoti

Patogiai įsitaisiusi skraidžiau pirmyn ir atgal. Sėdėdama ant supynių pakylu, pusiaukelėj nusileidžiu, vėl pakylu ir vėl nusileidžiu. Vėjas plaiksto mano pempelius (iš kuodo išsipešiojusius plaukus), o saulė pro žydinčių medžių viršūnes karts nuo karto žnybteli man į žandą. Nieko ypatingo? Turbūt, bet yra nežmoniškai gera, ramu ir šilta. Supuosi minutė po minutės, vis leisdama dingstančiai saulei paliesti mano veidą. Giliai kvėpuoju, nes noriu į plaučius įtraukti kuo daugiau to neapsakomo pavasario kvapo. Tai buvo akimirka, kai laikas sustoja arba tiesiog netenka prasmės. Paros laiką priverčia suvogti tik dangaus šviesulys ir jo būvimo vieta. Viskas užaimiršta. Viskas. Net jei jei tai padaro tik paprasčiausios medinės supynės ir pažįstamų balsų čiauškėjimas.

Tokios akimirkos galėtų tęstis amžinai. Deja... Per daug mažai nuo mūsų priklauso, arba per daug priklauso nuo kažko kito.

Dabar vėl sėdžiu užsidariusi kambaryje ir mąstau, jog jau lygiai metai, kaip praėjo solfedžio egzaminas. Lygiai prieš metus gegužės aštuntoji buvo viena iš reikšmingiausių tų metų dienų, o šiemet ši para tabuvo eilinė, kaip ir visos kitos (nors drąsu taip sakyti - identiškų parų nebūna). Keista, kai supranti, jog nežinai po kiek metų diena su tokia pačia data taps galbūt svarbiausia pasaulyje, kas, kad tik tavajame. Keista, kad mes žinome tiek mažai, nors vaizduojame išmanantys daug. Absurdiška, kad dar drįstame teigti, jog žinome, kas bus vėliau. Nė velnio nežinome, nes geriau ir nežinoti.

Kas per mintys mano galvoje, neklauskit, nes šito irgi geriau nežinoti.

Ramybės ir laimės kokteilis

Vakare atsisėdi balkone ir, atrodo, daugiau nieko ir nereikia. Vienoje rankoje tušinukas, kitoje - koks skanumynas, o ant kelių užrašų knygutė, kurioje visai ne nuobodžiai pieši žvaigždutes ir gėlytes. Tau prieš akis - galybė sužaliavusios augmenijos ir ne ką mažiau įvairiaspalvių žiedų. Giliai įkvepi - net sloga nesutrukdo svaigiam kvapui pasiekti plaučius. Užsimerki ir sėdi. Klausaisi pavasario skambesių ir lengvai šypsaisi. Ko dar reikia?

Tu sėdi, sėdi ir sėdi. Galbūt ant tos gamtos-žmogaus ribos būtum visą amžinybę. Sėdėtum ir sėdėtum. Sugerinėtum kvapus, garsus ir jausmus - būtum lyg magnetas gyvenimo grožybėms. O gal išties tokie ir esam? Gal mes esame tik kempinės, kurios sugeria viską, ką tik pajėgia?

Bet saulė lėtai leidžiasi nubučiuodama paskutinius žiedlapius. Tu dar sėdi. Nenori eiti vidun, nė trupučio, nes taip gera ir ramu tame nelemtame balkone. Bet šalta, tad tenka vėl lįsti į tą žiemą atsėdėtą kambarį. Ir užsibaigia visas grožis. Bet laimė ne. Ramybė taip pat. Juk joms nereikia nuolatinio maitinimo - įkrovei ir būna kurį laiką. Manosios įkrovos iki rytojaus tikrai pakaks.

Laimei tikrai daug nereikia. Visas sudedamąsias dalis turime čia, šalia savęs, reikia jų tik neišmesti šiukšlių dėžėn. Nebijok paaukoti pusvalandžio laimės rankiojimui - atsigriebs ir dar su kaupu. Juk yra laimė - yra noras veikti. Yra noras kažką padaryti - turime ir energijos. O kai jėgų yra, galima kalnus ir nuversti, ir iš naujo pastatyti. O tada vėl laimė. Vėl užburtas ratas. Vėl tai, ko visad norėjai.

O jei suskaičiuotum, kiek dalykų privertė tave šypsotis?

Užsimerk. Pabandyk suskaičiuoti dalykus, kurie šiandien privertė Tave bent mintimis nusišypsoti, o dar geriau - nusijuokti. Pridėk dar ir akimirkas, kurios šiaip prisidėjo prie Tavo laimės. Kiek radai tokių laimės momentų? Aš - 96 (gerai, vėl pagalvojau pošlai ir tai privertė mane vyptelėti, dabar jau 97).

Taip jau yra, kad žmonės save skirsto į tris grupes: optimistai, realistai ir pesimistai. Sakoma, kad optimistai - neretai patys nelaimingiausi žmonės, jie tiesiog susikuria savo laimės iliuziją. Bet ar tai blogai, jei tik ta įsivaizduojama laimė turi ribas? Aišku, kad ne. Realistai linkę viską vertinti kritiškai ir teisingai, tačiau tokie žmonės būna dažnai suirzę ir pavargę. Gerai, kad šios grupės atstovai į pasaulį žiūri pilkai (mato problemas ir gėrį lygiomis dalimis), tačiau nuovargis neretai skaudžiai muša, tad ne vienas realistas palaipsniui tampa pesimistu. Na, o pesimistai jau linkę jaustis taip, kaip ir turi jaustis ar blogiau. Kam? Ar kažkas gali gyventi amžinoje tamsoje?

Pati esu optimistė, tad, savaime suprantama, palaikau savo komandą. Įdomu, kaip aš suskaičiavau tiek daug laimės akimirkų per vieną (ir dar nepilną!) dieną? O gal tai ne daug, gal tik man taip atrodo (ech, vėl optimistės bruožai lenda)?

Pabandyk apsižvalgyti. Kas šią akimirką tave verčia jaustis gerai? Patogi sofa, nauja draugo žinutė, puodelis kavos ar spagečių lėkštė, o gal katinas, tyliai savo meile besidalinantis su Tavimi? O jei pasakyčiau, kad visi kartu? Tada jau turėtum 5 taškus savo laimės sąskaitoje. O jei taip iš kiekvienų dešimties minučių vis po 5 laimės dalykus, per valandą jau turėtum 30 laimingų akimirkų. Valandą mažiau, valandą daugiau, bet išlyginus paroje jau 720 džiaugsmo momentų. Daug? Ne! Gali būti ir daugiau, tiesiog žmogus neįstengia įsiminti tokios galybės smulkmenų. O gal gali, jei tik labai nori?

Pagalvok, kas Tau dažnai kelią džiaugsmą. Svaigus pavasario kvapas? Momentas, kai po mokyklos grįžti į namus? Naujai atrasta ir labai graži daina? Nauja serialo serija? Šokolado plytelė, kurią laikinai buvai pamiršęs? Gautas geras pažymys iš sunkaus atsiskaitymo? Gal Tau laimę sukelia tai, kad pavyko nusirašyti nuo špargalkės per kontrolinį? Gal Tavasis džiaugsmas - skani arbata, draugo apkabinimas, visiška nesąmonė, pasakyta praeivio, laimingi miestiečių veidai ar pražydusi vyšnia Tavo sode? Galbūt Tavoji laimė tėra dailiai nulaukuotas nagas, tačiau jis vistiek yra džiaugsmo kaltininkas.

Nebijok kaip mažas vaikas gėrėtis mažais dalykais. Dažnai mažas būna galingas, o didelis - silpnas. Net jei kalbame apie tokį slidų dalyką kaip laimę. Žinok, kad viskas, oi viskas gali būti Tavo šypsenos priežastimi, jei tik būsi atviresnis pasauliui. Nebijok nusileisti iki žiedelio, nukritusio tau prie kojos. Juk net jis gražus.

Dabar perskaičiuok laimingas akimirkas šiandien. Kiek jų dabar radai? Aš - 158. Ir žinojimas, kad tų momentų buvo dar daugiau, prideda dar vieną galingą tašką!

Kas vakarą, kai norėsi bambėti dėl savo gyvenimo, paskaičiuok dalylus, kurie privertė Tave pasijausti geriau. O visus blogus niekius pamiršk. Juos tikrai gali suskaičiuoti ant pirštų, tad nė nesivargink.

Tai kiek laimės momentų apturėjai šiandien?

Vaikštantis numirėlis

Lėtai įkvepiu ir iškvepiu. Bandau iš visų pakampių surinkti energijos likučius, kad galėčiau juos užkonservuoti. Šįkart sutikčiau angliavandenius sukaupti net ant šlaunų ir juosmens, kad tik nelemtų jėgų užtektų dviems savaitėms. (Likusias tris kaip nors ištversiu). Ateinančios keturiolika dienų bus tikrai, oi, tikrai sunkios ar bent sunkesnės nei įprasta.

Gerai. Jei pirmadienis laisvas (beveik, žemėlapio atsiskaitymai ir užsienietiški žodžiai į apkrovą nebeįeina), tai antradienį priešpaskutinis gamtamokslio protmūšio turas. Trečiadienį - standartizuotas testas, lietuvių teksto suvokimas. Ketvirtadienį dar vienas testas - rašinio rašymas. Be to, per šią savaitę reiktų išpildyti pažadą matematikos mokytojai - paruošti užduotis pirmokams.
Sekanti savaitė. Pirmadienis vėl kaip ir laisvas, antradienį - matematikos standartizuotas. Trečiadienis menkam poilsiui, ketvirtadienį socialinių mokslų testas. Be to, po pamokų eisim į gimnaziją dainuoti savo rusiškos kniaukiančių kačių dainos. Na, o patį mieliausią penktadienį - gamtos mokslų standartizuotas ir draugės gimtadienis, kuriam ant greitųjų reikia kažką sugalvot.

Tiesą pasakius, kai surašai, ne taip daug atrodo. Dienotvarkėje ir galvoje viskas būna kiek hiperbolizuota. Turbūt. Nors, realiau pagalvojus, jei jau šiandien stovėdama bažnyčioj vos neapalpau, tai kas bus už mėnesio nenoriu net galvoti. Nuovargis. Jau per didelis, matyt, net penkios dienos gulėjimo negelbsti.

Gerai, tie testai š verti, jie niekur nerodomi, jie nieko nesirašo, o ir pažymys rašomas tik tada, kai mokinys to pageidauja. Standartizuoti testai - tik savo lygiui nustatyti. Kas man paaiškins ir įaiškins, kaip iš 30 klausimų nustatyti matematikos lygį, nupirksiu medalį. Kad ir šokoladinį. Juk matematikoje temų - galybės. Laimės reikalas, kas bus šiemet. Galbūt aš labai gerai moku trupmenas, bet lygtys nesiseka. Gal aš puikiai išmanau geometriją, tačiau nesigaudau greitosios daugybos formulėse. Šnai - šiemet pusė klausimų vien lygtys ir formulės. Ir kur čia lygio nustatymas? Valstybiniame egzamine daugiau klausimų, o ir sudėta tai, kas svarbiausia. O čia - visiškai random klausimai. Net tokie, kuriuos minėjai vieną pamoką ir kontrolinį. Tai kam tie testai? Stresas yra, kad ir mažas. O joks nerimas žmogui neprideda sveikatos, tiesa?

Gerai, perdedu. Tiesiog šiandien aš pikta ir pavargusi. Atrodo, užmigsiu vakare ir atsikelsiu tik birželio devintą, todėl vengiu eiti miegoti. Bijau ryto, nes prasidės sunkiausia metų savaitė. Sunki tai sunki, bet kad ji bent maloni ir smagi būtų... Nors jei pasistengsim, galbūt pavyks ją tokią padaryti?

Pavargau. Visiškai. Eisiu filmuotis į ,,Vaikštančių numirėlių'' serijalą - tiek išvaizda, tiek būsena ten puikiau tiksiu.

Filmai

Mokykla - laisvalaikis - namai. Rūpesčiai dėl vaikinų ar naujausio telefono nebūvimo. Tonos makiažo. Ašaros dėl kažkieno ignoravimo. Aukštakuliai - per šventes. Viso labo - keturiolikti ar penkiolikti gyvenimo metai. Kas rytą bent pusantros valandos plaukų tiesinimui, antakių piešimui ir trisdešimtmetės įvaizdžio kūrimui. Neužsidaranti spinta, prigrūsta škarmalų, pirktų H&M. Visos pastangos - atrodyti ir būti bent penkiolika metų vyresnei.

Ji nori  per  greitai užaugti. Ji nematė to, ką galbūt teks matyti suaugusiai.

Mokykla - namai - laisvalaikis. Rūpesčiai - kas ir kaip bus namie, kiek liks laisvo laiko ir ar išvis liks. Makiažas - per šventes. Rytai skirti papildomoms minutėms išsekusiai  energijai atstatyti. Grįžus iš mokyklos - darbai, tik tada laisvalaikis. Ašaros dėl prarastų artimųjų, ateities baimės ir galbūt pavydo kitam, lengvą dabartį matančiam. Viso labo - keturiolikti ar penkiolikti metai. Visos pastangos - dabarties išlaikymui ir ateities kūrimui.

Ji nenori užaugti. Ji matė ir suprato tai, ką galbūt teks panešti po daugelio metų.

Gyvenimas - tai filmas, kurį apibūdintumėme ,,geru''. Filme daugybė nuotykių, įtampos, ašarų, juoko, tuštumos ir kitokių jausmų. Nerasime kino juostos be netekties ir laimės, tačiau nesunkiai aptiksime siužetą, nesutelktą į makiažo kiekį. Nes geras filmas yra gyvenimas, arba gyvenimas yra geras filmas.