Kažkur link Latvijos

Rodos, įprasta diena. Lipau į tą patį autobusą, kėliausi tą pačią valandą, kaip ir visada. Tačiau tiesa buvo kiek kitokia - šiandiena beveik visiškai neturėjo rutinos ir šiaip, daug kas draugų (ir mano) elgsenoje buvo kiek kitoniškiau.

Kaip jau minėjau, rytas buvo lygiai toks pat, kaip ir visada - kėliausi šeštą, ruošiausi, ėjau į autobusą, važiavau juo. Tik atėjus į mokyklą viskas pradėjo dardėti kitu keliu.

Vietoj skambučio, raginančio palikti savo spinteles ramybėje ir eiti į klases, pamatėme autobusą. Auklėtoja per instruktažą (ar kokį ten velnią) buvo minėjusi, kad į autobusą reikia lipti, kai jis sustoja, o je į vis dar važiuojančią trasporto priemonę, tačiau šio punkto niekas neklausė... Daug kam kelionė prasidėjo nusivylimu - teko sėdėti per arti mokytojų, nes mūsų klasiokai ir septintokai užgriozdino savo užpakaliais visą galą. Mūsų šaika, jei tik ją taip galima pavadini, atsisėdom priekyje (kaip sakoma: duokim durniams kelią (šio atvejų galą)).

Autobusas iš savo vietos pajudėjo 8:10. Pirma stotelė - kažkokia pilis Latvijoje. Keliavom su gide (toliau apie ją bus kiek plačiau), kuri gal pusę kelio šnekėjo apie kažkokias kainas ir pyragus. Supratau vieną - visai ne į ekskursijos temą, tad net nesivarginau klausytis. Nuviažiavome kaip įprasta nuvažiuoti: visi su ausinukais ausyse ir savo kuprinių/rankinių/kitų vietų, skirtų daiktams susidėti turiniu. TIK. Visi darė asmenukes, ir AŠ lindau į kadrą. AŠ, AŠ, MARTIS, RUGIS, ŽIEMKENTIS ar dar bala žino kas selfinaus. Ir visai nieko tos nuotraukos, kai daugiau jų.

Atvykę prie tos pilies, pusė ekskursantų patraukė į parduotuvėlę (Veikalą). Vos išlipus iš autobuso Rušpis sakė: "Man ta gidė kažkokia pagerianti atrodo". Kurį laiką kvėpavom grynu (o pavyzdžiui gidė - nikotino ar kokio ten šlamšto kupinu) oru. Vėliau nusprendėm ir mes į parduotuvę eiti. Mums bežingsniuojant, sutikom įvairių klasių bernus, nešinus alaus ir sidro skarbonkėmis.
Ko ir reikėjo tikėtis, auklėtoja sužinojo ir, berods, 12 indų su alkoholiu atėmė. Kaip vėliau paaiškėjo - gidė nupirko. Kiek girdėjau, iš 8c atėmė devynias skardines, o iš vieno klasioko (pašiukšlino mūsų vardą...) atėmė 3. Septintokai lyg ir nepirko.

Po visų apsipirkinėjimų kaimo larduotuvėlėje patraukėme link pilies. Nieko nepamačiau, kas būtų kitaip nei kitose pilyse. Nebent tai, kad mūsų rusų mokytoja bevertėjaudama vietoj "viduramžiai" sako "viduržiemiai".

Paskui mūsų laukė galbūt smagiausia dalis - Saldus miestas, kuriame yra saldainių "Karvutė" fabrikas. Pažiūrėjom, kaip gaminama, paskanavom tų saldainių, kurie buvo tokie tąsūs ir dar šilti... Dar dabar pamenu tą skonį (logiška, juk prieš kelias minutes vieną "Karvutę" suvalgiau). Vėliau rodė filmą apie tų saldainių gamybą ir ėjom apsispirkti. Visų krepšiuose - vien "Karvutės", irisai ir marmeladiniai saldainiai.
Su draugais išsiaiškinom štai ką: va, kodėl visos darbuotojos tokios stambios. Karvelėm atsispirti neįmanoma, turbūt. Vyrai buvo ant barzdų užsidėję tuos raiščius, tai draugė nusorendė, jog tam, kad koks saldainis tyčia netyčia į burną nepatektų.

Paskui aplankėm kažkokios pilies griūvėsius, kur lipos itin siaurais laiptais. Aš vos pralindau - "Karvutės" daro savo.

Paskutinė stotelė, kuri laukė mūsų - Tervetės parkas (miškas). Esu ten buvusi, bet neprieštaravau eiti... Visi kaip pamišę bėgo pas nykštukus (ne, ne tuos medinius, kurių pilna parke, o tuos, kurie gyvena kažkieno šventovėje - tuolete). Kol visi pridirbs ten, teko laukti. Klasiokė matė, kaip draugė įmaukė degtinės - Rupšio spėjimas pasitvirtino. Gal kiek kvaila buvo važiuoti į Tervetę tik porai valandų, mat jai visai apeiti neužtenka ir dienos. Aplankėm tik pačius pagrindinius dalykus, ir tai - nevisus.
Ekskursantų rojus buvo laipynės. Pulkais, kas dribdami (kaip aš), kas itin vikriai (kaip Rupšis) bandinėjo įveikti ruožą. Pabaigus vieną ratą, kartojom dar. Kai kas ir trečią kartą apsisuko. Vis girdėjosi replikos: "Kaip mažiukas jaučiuosi" "Prilygstu penkiamečiui". YOLO.
Buvo labirintas - du kartus pro kur įėjau, pro ten ir išėjau.

O paskui klaidžiojom. Porą kartų mūsų mieloji, kiek įkaušusi gidė nevisai tą kelią parodė, tačiau visą laiką mano ir poros klasiokių tikslas buvo kur nors atisėsti. Žodžiu, eini tam, kad sėdėtum.

O tada kelionė namo. Gal pati smagiausia dalis, kai galas tyli, o visas priekis dainuoja Starošaitės ar panašaus luomo žmonių dainas (o jei nemoka dainų, bent kas dešimtą žodį). Žaidėm "pamarskomų" iš sprigtų ir dviejų pirštų trinktelėjimo per ranką, arba šiaip juokėmės. Daug daug juokėmės.

Ir man tokia mintis buvo: o mums ir be svaiginimosi gali būti linksma, ir be sėdėjimo gale... Svarbu noras ir linksmų plaučių kompanija!

(Kas skaitys iš keliavusių ir prisimins dar kažką - brūkštelkit komentaruose :>)

Kažkas, sukirbinęs jausmų kerteles

Dabar tikrai supratau, ką reiškia "pasiilgti muzikos".

Ne, ne tos bumčikinės ar šiaip kokios įprastai būnančios mūsų telefonuose ir MP3 grotuvuose. Pasiilgau to tikro skambesio, kuris liejasi tau iš po pirštų. Nesvarbu, ar tai būtų tiesiog graži pjesė ar sudėtinga polifonija. Arba gama. Gera matyti, kaip garsai keičia vienas kitą, kaip jie nori lėkti vienas už kitą greičiau, tačiau ritmas jiems neleidžia. Visi garsai privalo būti surikiuoti, sudėti į tam tikras vietas, nes tik tada skambės nuostabi muzika, o ne padriki garsai. Gera matyti, kaip tavieji pirštai vis dar klauso ir vis dar gano klavišus.

Šiandien praverčiau visas natas, susikaupusias nuo pat pirmos klasės. Čia etiudas iš penkių garsų, o čia jau polifonija, užimanti visą klavietūrą. Rodos, visas mano gyvenimas susikaupė natose. Kiekvienas kūrinys turi savo istoriją, kurią pasakoja su pianino pagalba.
Šį išmokau labai greitai, o šis natų kratinys kimštas į galvą visą mėnesį. Šitą teko daug zulinti, o šį kūrinį grojau per pirmąjį savo koncertą fortepijonu. Anas va skambėjo kai paskutinįsyk liečiau meno mokyklos fortepijono klavišus, o vat šitą mokydamasi verkiau, nes muzikos mokykla buvo negyvai užknisusi. O štai šį ir šiandien su malonumu skambinu, nes jis buvo vienas gražiausių, o šio net neprisiverčiau groti, nors ir liepė mokytoja...

Vartydama storą, penkių šimtų įmaučių papkę nežinojau - juoktis ar verkti. Toks gumulas įstrigo gerklėje, kai prisiminisu tuos momentus, kai pirmą kartą lipau ant scenos ir kai žengiau paskutinįjį kartą kaip pianistė. Labiau norėjosi verkti, bet kažkas neleido. Galbūt sesuo, esanti kitam kambary, o gal juoko kupini prisiminimai, kurie neleidžia liūdėti...

Trūksta man tų pamokų, kai sugebėdavau su mokytoja visas (!!!) keturiasdešimt penkias minutes prašnekėti. Apie buvusį koncertą, apie orą ar apie miestelio naujienas... Trūksta ir solfedžio. Pasiklausymų apie mokytojos šuns išdaigas, dvibalsių pratimų, kai klasė pasidarydavo it kupina kačių per morčių, arba tų pašnekesių grupiokės sąsiuvinio viršelio vidinėje pusėje...
Akordeonas to nepakeičia. Dabar jo pamokos tiesiog neįdomios: ateini, pagroji, gauni natų ir išeini. O ir pats instrumentas skirtas tik nervams išlieti, tačiau jis jokiu būdu neatgaivins sielos. Tą sugebėdavo tik pianino muzika, besiliejanti man iš po pirštų...

"Tas siauras ir tamsus koridorius buvo vedantis į nežinią. Ėjau be jausmų, šaltai kaip ledas. Kažkur tolumoje mačiau lyg ir pilkus žmones, kurie susliejo į vientisą masę. Nejaučiau nieko: nei baimės, nei jaudulio, nei laimės. Nežinau, ar buvo taip baisu, ar taip nesvarbu. Atsisėdau prie fortepijono, kuris buvo scenos viduryje. Salė buvo didžiulė, o aš buvau tokia menka, palyginus su ja... Patogiai įsitaisiusi ant kėdės pradėjau groti. Nieko nejaučiau, nežinojau, ką groju. Buvau kaip robotas. "Rigodone" suklydau, bet labai nežymiai, nepasimečiau. Kitus du kūrinius (Dvariono "Preliudą a-moll" ir "Pokštą") sugrojau puikiai. Tik atsistojusi nuo kėdės atgavau sąmonę ir ėmiau mąstyti. Tada pamačiau ir komisiją ir nemenką kiekį žmonių, kurie žiūrėjo tiesiai į mane. Grįžau tuo pačiu koridoriumi, kuris buvo jau daug, oi daug šviesesnis. Tik jo gale laukė ne vidury scenos stovintis fortepijonas, o besišypsanti mokytoja, kuri tarė: "Šaunuolė"."
(Vienas iš mano gyvenimo įvykių, nutikęs 2009 m. ankstyvą pavasarį. Jis vienas iš tų, kurių neįmanoma pamiršti... Juk ne kasdien tenka groti konkurso trečiąjame ture...)

"O ta muzika turi būti kaip upė - srauni, tačiau tolygiai tekanti. Ji turi neiškią pradžią ir nesibaigiančią pabaigą. Muzika turi skambėti tavo širdyje, o tik tada tavąjame instrumente. Nebus meilės muzikai - nebus lopšinės, užburiančios klausytojo ausį ir užtemdančios protą."

Vaikystės takus prisiminus

Vieni nori greičiau suaugti ir palikti namus, kiti priešingai - sugrįžti į itin mažas dienas. Spėkit, prie kurių esu aš. Draugai tikrai lengvai pasakytų, nes niekada nemėgau surūgėlių ir vertinau saikingą vėjavaikiškumą, kai nebaisu pakvailioti, susigėsti ir po poros dienų tik juoktis iš to įvykio. Taip, aš, asmeniškai, norėčiau būti kokių penkių metų ir būti "neišmanančia daug ko, bet linksma", kaip sakoma vienoje dainoje.

Bandžiau prisiminti, kas vaikystėje buvo tokio gero, kad noriu grįžti ten, o ne eiti visai kiton pusėn. Supratau vieną - paprastos, tačiau laimingos dienos. Kiek paklausinėjusi artimųjų, kiek pasiknisusi savo fantazijoje, pabandžiau sulipdyti savo dieną, kokia ji buvo prieš maždaug dešimt metų. (Savaime suprantama, močiutė daugiausia pasakė, bet...)

Tik nubudusi, mažoji Rugilė puola rengtis. Už lango šviečia saulė, kuri nuo pat ankstaus ryto puikiai atlieka savo darbą. Ta pati saulė matė daug mergaitės dienų, matys ir šią, jei tik pilki debesys netrugdys šio malonumo.
Pirmiausia Rugilė bėga pas senelį ir močiutę. Ji puikiai žino, ką sakys "Labas rytas, miegojau gerai, galėsiu eiti pas Dovilę su Kamile?". Maždaug tie patys žodžiai jos lūpose būna kasdien. Mergaitė žino, koks bus atsakymas - senelis tylės, o močiutė sakys "Ar vėl prašysies pas jas į kiemą, jei norės, pačios tave pasikvies...". Tik kas toliau bus - nelabai nuspėjama. Arba Rugilė išzys bėgti laukan, arba bus arčiau gatvės, kad pamačiusi drauges, pamojuotų. Taip ji padarė ir tąryt.
Mergaitė atsisėdo balkone, ir pro turėklų plyšelį stebi gatvę. Vienas traktorius, antras... Draugės namo durys uždarytos, reiškia jos dar pusryčiauja. Neilgai trukus jos prasiveria, ir trys vaikai pro jas išlekia laukan - Dovilė (mergaitė, su kuria visi nori draugauti), Miglė (mažoji Dovilės sesė, kuri visiems trugdo) ir Ričardas (vyresnysis Dovilės brolis, kuris nelabai nori su jomis žaisti). Rugilė bėga į kiemą - gal greičiau draugai pastebės, kad ji nori žaisti.
Mergaitė vaikštinėja po soda ir akies kampučiu stebi draugės menkai tesimatantį kiemą. Ji žino, kad tikriausiai Dovilė pirma nueis pas Kamilę, arba Kamilė pas ją. Tas Rugilę itin siutino - juk ji pirmoji norėjo pasakyti "labas" Dovilei! Ji pyko ant močiutės, kad ši neleidžia pačiai bėgti pas draugę, mat ji gali dar miegoti. Galėtų pasakyti močiutei, kad matė draugus išeinant į kiemą, tačiau tada babulė supyktų, kad Rugilė spoksojo į kitą kiemą...
Kaip ir tikėjosi, Dovilę ji išvysta jau su Kamile. Jos eina pro Rugilės namą iškelta galva ir apsimeta nematančios draugės. Pyksta. Rugilė irgi pyksta, tačiau tebesėdi sode. Ji žino, kur kaimynės eina - į parduotuvę. Aišku, Dovilę senelis pasiuntė nupirkti batono, ir davė pinigų čiulpinukui. Dovilė gera, nupirks ledinuką ir Kamilei, mat su ja pirmiausia susitiko. Rugilę pavaišinti čiulpinuku pinigų neužtenka, tad ir vaidina, kad jos nemato.
Po keliolikos minučių sode vis dar sėdinti mergaitė vėl mato drauges. Aišku, sučiulpinukais rankose. Rugilei močiutė juos valgyti leidžia retai, mat jie "prigrūsti daug chemijos", ir geriau duodavo daugiau pinigų šokoladiniams saldainiams. Visa bėda ta, kad jos draugėms pinigų saldainiams neužtekdavo, ir Rugilei neišeidavo kartu su jom eiti į parduotuvę...
Dar po kelių minučių mergaitė pamatė ateinančias drauges. Dabar jos ją pastebi - nesvarbu, kad Rugilė sėdi toje pačioje vietoje. Tada draugės ją pasikviečia pas save, ir vištelė Rugilė bėga pasakyti močiutei, kad išbėga ir bus "arba pas Kamilę, arba pas Dovilę, arba su dviračiais gatvėje".
Tada prasideda žaidimai - gaudynės, slėpynės, slepgaudės, brolelis brolelis, slaptosios agentės, tuku tuku... Aišku, žaidimų metu būdavo, kad pas nykštukus reikėdavo eiti. Į kambarį eiti nei viena nenorėdavo - o kas, jei nebeišleis, arba lieps eiti pietų valgyti, arba dar blogiau - kaip visai mažiukams miegoti? Problema buvo didelė, o į kelnes daryti nesinorėjo - kokia gėda būtų...
Sugalvojo vaikai po balkonu, tuščioje vietoje daryti. Visų trijų draugių namai vienodi, po visų balkonais yra lyg kambarys su trim sienom. Ten jos ir susitarė, kad bus jų tuoletas... Baisu buvo tik, kad niekas nepamatytų...
Per pietus, kai laikrodis rodydavo pirmą valandą, mergaitės bėgo žiūrėti "Mėnulio jūreivę". O jei jį netyčia užsižaidusios praleisdavo - viskas, blogai. Supykusios ir sėdėdavo kažin kiek laiko ant žemės. Tas filmukas buvo apie tikrą "svajonių" gyvenimą - "didelės" mergaitės, kurios eina į mokyklą, berniukai, kurių jos taip gėdijasi ir kiekvienoje serijoje kažkoks blogiukas, kurio dėka jos virsdavo nuostabiomis kovotojomis. Žiūrėdavo mergaitės susižavėjusios ir svajodavo pačios tokiomis būti - didelėmis, einančiomis į mokyklą ir didvyrėmis. Tik berniukų nenorėjo.
Pasibaigus filmukui, draugės tapdavo "Mėnulio jūreivėmis" - kovodavo, eidavo į mokyklą, berniuką (Dovilės brolį) slapta stebėdavo... o jei nesinorėjo būti kovotojom, jas piešdavo. Su didelėm akim, su žemę siekiančiais plaukais ir itin trumpais sijonais. Paskui viena kitai dovanodavo tuos piešinius...
Blogai būdavo, kai ateidavo valgymo metas. Rugilei turbūt buvo blogiausiai - jai močiutė liepdavo ne tik pavalgyti, bet dar truputį palaukti, "o gal draugės nepavalgė dar". Tos kelios minutės būdavo tokios ilgos...
Po pietų žaidimai tęsdavosi. Dažniausiai išsitraukdavo jos dviračius arba kreideles. Dviračiais važinėti greitai nusibosdavo, o užtat piešti ant asfalto ir paskui ant jo žaisti - vienas malonumas. Kartą viena "didelė" kaimynų mergaitė parodė, kaip galima nusipiešti tikrą namą ir jame žaisti. Oj, daug valandų ten praleisdavo Dovilė, Kamilė ir Rugilė. Mamos vakare pykdavo, kad kelnės labai nuo kreidelių murzinos, bet, kaip mergaitės sakydavo, "pyko, pyko ir nustojo".
Labiausiai Rugilė nemėgo laipiojimo į medžius. Kaimynės vikrios buvo - šmurkšt ir jau medyje. O ji bijojo aukštai lipti, o jei nukris, o jei mama su močiute sužinos, ką jos veikia? Tad dažniausiai Rugilė sėdėdavo ant antros nuo žemės šakos, jei labai įsižaisdavo - ant trečios.
Kas tiesa, tas nemelas - smagiausi žaidimai būdavo vakare. Tada ir vienos ar kitos tėvai prisijungdavo, pamokydavo kokių nematytų, negirdėtų žaidimų...
Patys baisiausi ir labiausiai visą smagumą gadinantys žodžiai buvo "Nu Rugile, einam jau namo". Mergaitė žinojo - mamos dar galima išprašyti kiek ilgiau pažaisti, o močiutės žodis buvo šventas. Ir tekdavo nunarinus galvą eiti namo, mat ją visad pirmą parsišaukdavo kambarin...
Pavalgiusi ir nusipraususi Rugilė eidavo miegoti. Prieš užmigdama pykdavo ant savo šeimos, kodėl ji tokia bloga ir kodėl taip anksti liepia eiti namo. Ji dar pro langą matydavo, kaip draugės laksto... Rugilė ir paverkdavo, ir pagalvę pamušdavo, kai niekas nemato - juk toks pasaulis neteisingas...

O kodėl aš sugalvojau tokią dieną aprašyti? Šiandien rūsyje radau du atvirukus: ant vieno matėsi kiek gremėzdiška "Mėnulio jūreivė", o viduje buvo tekstas: "Dovile sveikinu su ateinanča vasara no Rugilės". Kitas atvirukas buvo daug dailesnis, tačiau su ta pačia jūreive - iš kart prisiminiau, kaip mes pykdavom ant Dovilės, nes ji labai gražiai piešia... Teksto viduje nebuvo. Dovilė arba nespėjo, arba neapsisprendė, kuriai duoti - man ar Kamilei...

Apimta panikos, pasibaisėjus savimi, galit neskaityt - nepyksiu. Nakties liūdesys ir/arba nebe vienodas rėžimas

Tikriausiai pirmą kartą taip susirūpinau savo išvaizda. Taip, kad nebe vienodai šviečia mano spoguota (kas, kad nebe taip kaip anksčiau) oda, ploni ir trumpi plaukai, skirtingų spalvų akys ir raudoni skruostai. Vienodai nebešviečia ir mano figūra.

Nežinau, kodėl būtent šįvakar man taip užplaukė, bet žinau vieną: kažkas ne taip. Kažkas tam turėjo įtakos. Bet... kas?

Iki šiol buvau vadinamoji poxuistė, prisižiūrėjau tiek, kad būčiau tvarkingai ir tiek. O dabar? Kažin, tokios mintys vienam vakarui ar ilgesniai laiko atkarpai?

Nervai ima, kai pagalvoji, kad niekad neturėsiu tokių kasų, kaip, tarkim, kitos. Atsigimiau į mamą - plaukai ploni ir lėtai augantys.
Dar labiau nervai ima, kai pamąstau apie savo veidą. Galėčiau dėti kilogramą pudros - tačiau nuo jos spuogų tik gausėtų, galų gale visai nepaslėpčiau jų. Žinau savo odą. Raudoni žandai - kiek žinau, nepanaikinamas dalykas. Kapiliarai oer arti odos, ir tiek... Ką gi, liksiu burokas.
Nervinuosi ir apie akis pagalvojus. Nei didelės, nei gražios. Skirtingų spalvų, tarp kitko. Blakstienos irgi nei ilgos, nei labai juodos.
Nosis kaip išsigimusi bulvė.
Figūra vėl gi - ant pilvo barankos, kuriom naikinti paprasčiausiai neturiu jėgų. Kojos, na, kaip kojos, tarkim. Rankos panašios į žmogaus.

Na taip, kas gražu, kas ne, nustatė pati žmonija. Tačiau man daug kas, kas gražu draugams, negražu man. Pavyzdžiui špakliaus tona, dviračių takas tarp šlaunų, trumpi plaukai (visada vertinau ilgus ir storus) ir panašiai.
Žinot, kai pamatot merginą ir pamanot "kokia jin graži, kad aš tokia būčiau", "kokie jos plaukai gražūs", "kokios blakstienos" ir pan. O pas mane viso to nėra. Nei trupučio. Esu prasta merga kai snarglys. Ir tiek.

Kodėl, kodėl viskas, kas manyje blogai yra paveldėta iš mamos? Vėpliškumas, nusišnekėjimas, silpnos akys, liurbiška išvaizda - visi tie paveldėti požymiai tik duoda dinkstį kažkodėl pykti ant mamos.

Nekenčiu savęs, nekenčiu. Sako, jei yra išvaizda, bet nėra proto - viskas bus trumpam. Jei nėra gražios išvaizdos, bet yra protas - gali niekada nieko ir nebūti. O jei ir tas ir tas yra - viskas gali būti tobula.

Sako, kad reikia save mylėti. Kad tai būtų taip paprasta... Būtų lengva, jei rasčiau savyje nors kažką gražaus. Bet dabar nerandu.
Tikiu, kad už ekrano skamba replikos "perdėtas savikritiškumas". Bet jis neatsiranda iš niekur. Pastebėjot, kad labiau savikritiški būna neišvaizdūs žmonės? Reiktų daryti išvadas.

Juokinga, kai mergina turi tobulą figūrą, dideles akis su dar didesnėmis blakstienomis, kurių visi pavydi ir dar ji drįsta sakyti, kad ji negraži. Paklausus, kas jai joje negražu, atsako, jog didelės ausys.

Nu tai wtf.

Kodėl visose merginose, apie kurias pagalvojau, randu kažką gražaus, o savyje - nieko? (Na gerai, vienos draugės išvaizdoje neaptikau nieko to, ko galėčiau pavydėti)
Niekada taip nepergyvenau dėl savo "grožio". Nemeluoju, niekada šitaip.
Jei kažkas iš pažįstamų ras kažką gražaus manyje ir įrodys man, kad tai tikrai gražus bruožas (ne taip, kad "tavo akys labai didelės, o palygini - vos ne čiurka europoj), prisiekiu, nupirksiu čiulpinuką. (Tikiu, kad taip nebus, todėl drąsiai pažadu).

Viliuosi, kad iki kol sulauksiu pilnametystės, virsiu gulbe iš ančiuko (cha, svajone lik sveika). O, kad taip kada nors nutiktų...

P.S. Jei kas žinotų, kaip išimti raudonį iš skruostų, būčiau dėkinga, kad pasidalintumėt :D

*PILDAU*

Aistė sugebėjo mano nervus nuraminti. Šiaip būčiau skolingai jai 3 čiulpinukus (įaiškino, kad kitos specialiai šviesin su špakliu odą ir rausvin skruostus, o man nuo gimimo taip, tad džiaugtis turiu. Dar prisakė, kad mano kojos gražios (toks buvo maždaug: ???, bet nesvarbu), ir prisakė, kad turiu daugybę gražių vidinių savybių). Pagal ją, čiulpinukų aš jai turiu nenešti ir juos valgyti tol, kol suprasiu kokių tobulų savybių turiu. Arba tol, kol nusibos čiulpinukai. Arba kol kišenė pratuštės. Bet va ji tai žmogus randa net blogame gero...

Einu šautis, skaityti nebūtina

*Įslėjimas: įrašas nieko vertas, parašytas itin prastos nuotaikos personos. Gali daryti neigiamą poveikį jūsų psichikai arba tiesiog susprogdinti galvą dėl nesamonių galybės.*

"Įprastai nusižudyt norėdavau kokiam ketvirtadieny ar penktadieny, o šiandien tik antradienis ir aš jau noriu nusišaut" - vakar taip pasakė viena draugė.
Puikiai ją suprantu. Pakankamas skaičius atsiskaitymų, kad vakare netektų sukti galvos "ką veikti". Gan sunkios temos (bent jau aštuntokų galvoms) ir mokytojai, kartais tampantys tikrais beširdžiais.

Ką man daryti, neįsivaizduoju. Kai kažkas kažkur siūlo dalyvauti - negaliu atsisakyti. Visada man patiko būti įvykių sukūryje (ar taip rašomas šis žodis?), jaustis visiškai išsekusiam po savaitės ir mokslo metų gale džiaugtis savo pasiekimais. Ką gi - ryt laukia anglų kalbos konferencija, vietoj matematikos uždavinių (kurių nifiga nesuprantu) darysiu mokytojų dienai sveikinimą, o jei priims į būrį tapsiu "komisijos nare" septintokų "protų mūšyje". Kol kas planų tiek.

O jei kalbant konkrečiai apie šiandieną, mano visa smegeninė tapo tikra atomine bomba, kuriai sprogus nieko neliks. Bent jau manęs tai tikrai.
Atsėdėjau lietuvių pamoką, kuri šiaip gan patikdavo (logiška, jei humanitarams matematika nėra prie širdies...). Po vakarykščių dviejų pamokų, praleistų bandant suprasti sudurtinio pažyminio taisykles (mokytojos duotam lape jos parašytos kažkia pontifinų kalba), per pirmąją trečiadienio pamoką jau džiaugiausi "prašviesėjusiu" protu. Prašviesėjo tiek, kad tikrinantis namų darbą turėjau laiko paraityti raides ir jas paversti sraigėmis.

Tikriausiai pats didžiausias trečiadienių siaubas - dvi matematikos. DVI PAMOKOS IŠ EILĖS. Mokytoja tikisi, kad mes idealiai prisimenam, ką mokėmės prieš metus. Cha cha. Ir dar kartą cha. Kankinomės su nelemtais laipsniais, teigiamais neigiamais ir dar suneigintais. Vos ta pabaisa (mokytoja, kuri realiai lyg ir nebūtų baisi) išgirsta kažką sakant "ėė, gavos tau ta eilutė?", tuoj nusprendžia, kas eina prie lentos. "X eilutę prie lentos užrašys mums..." ir tada mini širdies smūgis. Ir taip, kai labiausiai nenoriu, išgirstu sakinį užbaigiant taip: "... Rugilė.". Ragana kažkia ta mokytoja, kiaurai mus mato.

Fizika - pusė pamokos maždaug "mokyytojau, išleeeeiskit pavalgyyyt". Tarp prašymų vėl skaičiavom. Trys pamokos iš eilės vien skaičiuoti. Kill me, please.

Per anglų atsiskaitinėjom monologą. Mokytojai buvo gera nuotaika (!!!!!!!!), ir jei pažymys laviruodavo, tarkim, tarp 9-10, keldavo įvertinimą mokinio naudai. Man, kaip visada, kliuvo vadinamasis fluensis (kaip rašosi nežinau, neklauskit). Bet žinant mokytojos gerą nuotaiką, gavau dešimt. In your face, anglų monologe. Muhaha.

Ir liko dailė su klasės valandėle. Ir akordeono pamoka. Šitų neskaičiuoju.

Vieninteliai geri dalykai per visą dieną - anglų įvertinimas, valgykla ir naujiena, kad į ekskursiją važiuosim. Į Latviją - į Tervetę trumpam (nykštukų pažiūrėt), po pilis kažkokias ir į saldainių "Karvutė" fabriką. Kilogramai atvyko žaisti! Aj, dar kažkur. Nepamenu.

Ir viskas. Ta prasme, VISOS geros naujienos. Pakenčiamai dienai man bent aštuonių reikia.

Ką gi, einu šautis su duru rankena. Nakčiai turėčiau atsijungti.
Adios samigos, beibys.

Iš serijos "Neperprantu žmonių, šneku ką noriu"

Kiek žinau, para visiems lygi: dvidešimt keturios valandos. Visiems diena trunka vienodą laiko tarpą ir nė sekundės daugiau. Kodėl vieni spėja per dieną nuveikti vos keletą dalykų, o kitų darbams suskaičiuoti neužtenka rankų ir kojų pirštų kartu sudėjus?

Pasižvalgykim po dviejų vienmečių darbotvarkes. Jos yra klasiokės, pamokų turi lygiai tiek pat, tik viena gyvena mieste, o kita - blūdija kaime.

Miestietės diena:

7.00 - keliasi. Valgo, rengiasi ir kitaip ruošiasi į mokyklą.
8.40 - išeina iš namų.
8.45 - jau tupi mokykloje.
8.00 - prasideda pamokos.
14.45 - pamokos baigiasi, eina namo. Reikėtų daryti projektą, tingi.
14.55 - lėtai parėjo namo, persirengia.
15.10 - valgo, žiūri televizorių.
16.00 - prisėda prie kompiuterio.
17.00 - išeina į lauką.
18.00 - pareina iš treniruotės, eina į lauką.
20.00 - parsivelka namo.
20.10 - valgo, žiūri televizorių.
20.30 - pradeda daryti namų darbus.
21.00 - namų darbus "baigė".
21.10 - vėl sėdi prie kompiuterio, padeda broliui/sesei papiešti.
23.50 - pradeda ruoštis miegui.
00.30 - eina miegoti.

Na, paskaičiavus, ne tiek mažai jau ir padarė, ar ne? O dabar pažvelkime į...

Kaimietės dienotvarkę:

6.00 - keliasi, ruošiasi.
7.00 - jau sėdi autobuse.
7.30 - nudardėjo į miestą, eina į mokyklą.
8.45 - jau mokykloje, eina į klases.
8.00 - prasideda pamokos.
14.45 - pamokos baigiasi, lekia daryti projektą.
15.30 - eina į muzikos mokyklą.
15.45 - prasideda pamoka muzikos mokykloje.
16.30 - baigiasi pamoka muzikos mokykloje, eina į biblioteką.
16.45 - eina į vaistinę, namiškiai prašė šio bei to nupirkti.
17.00 - lekia į parduotuvę, ryt mokykloje technologijų pamokai reikės produktų (miestietė neturi laiko jų nupirkti).
17.13 - atlėkė į stotelę.
17.15 - atvažiuoja autobusas.
17.50 - parsivilko namo, persirengia.
18.20 - jau daro namų darbus.
19.30 - daugmaž visi namų darbai padaryti. Eina dar pasimokyti groti.
20.00 - trumpai pasimokiusi, padeda sesei, ko ši nesuprato savo namų darbuose.
20.30 - sėdi prie kompiuterio
21.30 - valgo, žiūri televizorių.
22.00 - dar valandai prisėda prie kompiuterio (ar telefono) arba eina miegoti.

Yra skirtumas? Šioks toks matosi, manau. Miestietė neturėjo laiko padėti daryti projekto, nors šiaip sakė, kad darys. Miestietė nesugebėjo nupirkti produktų, kuriuos kaimietė kitą rytą autobusu veš ir paskui pėsčiomis temps į mokyklą.

Nežinau, gal tik man atrodo, kad tokie tik vaidina, kad nieko nespėja. Visą gyvenimą buvau aktyvistė, visur dalyvavau, visur padėdavau ir vis vien viską spėdavau. Gal dėl to man protu nesuvokiama, kaip turint šitiek laiko jo nesugebėti išnaudoti? Nežinau... Suvokiu tik vieną: tokių žmonių nesupratau ir nesuprantu. Gal kada nors pavyks juos pateisinti...

Tiesa, ta kaimietės dienotvarkė yra visiškai tokia pat, kaip mano. Paėmiau vidutinę - ne per daug perpildytą, bet ir ne visai tuščią.
Miestietė - tipinė mano klasiokė su savo darbais. Ech... Kartais pagalvoju, kad tikrai pravertų tos papildomos valandos, kurias praleidžiu autobuse ir kurias laisvai išnaudoja mieste gyvenantys bendraamžiai.

Išvada? Susigalvokit patys. Vienam galbūt atrodys vienaip, kitam - visai kitaip...

O kokią išvadą parašytum Tu?

Vaikinų kietumo simptomai arba kaip atrodo išvertabybiai

Internetas pilnas tekstų, keikiančių "tobulas" išverstapapes merginas. Bet niekur neteko matyti tekstų, keikiančių... Išverstabybius vaikinus. Nejaučiu bandos jausmo, tad šįkart išliesiu savo mintis ne apie blondinkas, o apie visus kietakus.

"Kietuolio" vaikino savybės, kurias visi pastebi (į sąvoką "visi" neįeina patys kietuoliai):

• Visada sėdi išsižergę, kitaip tariant, išverstabybio sėdėsena. Kodėl - paprasti žmonės nesugeba paaiškinti. Gal tokia jų kūno kalba sako "imkit mane ir skaitykit"?

• Švari kalba - mėmių kalba. Kietuoliai ne mėmės, tad į savo pasakojimus karts nuo karto (geriausia - kas trečiame žodyje) įtalpina po rusišką keiksmažodį ar šiaip kokį žargoną. "Nu karoče, pyzė tada man buvo. Karoč tas pydaras kai varė ant manęs, tai eik tu naxui". Girdėta, ar ne?

• Presas yra, o proto? Ne, tikriausiai. Nors darbe, kurį jie dirbs (pas kokį ūkininką traktoristu) proto tiek ir teprireiks, o raumenys bus naudingi.
Tiek to, šią savybę galima pateisinti.

• Kelnės - stiliaus esmė. Jos būtinai turi būti su kažkur žemai esančiu klynu, tubūt dėl to, kad savo pempelį galėtų patogiai pasidėti. Kito paaiškinimo neturiu.
Būna išimčių, kai vaikinui tinka tokios kelnės ir jis atrodo tiesiog stilingai, o ne jas dėvi primetinėdamas kažkokį vau. Bet tokių turbūt vienetai...

• Šukuosena - "Aš gaidys, tu kvailys". Sustatyta skiauterė vos ne didesnė už pačią galvą arba tiesiog žavingai suvelti plaukai. Gerai, jei tai daroma sąmoningai ir su saiku (pripažinkim, visiškos ližės irgi nėra gražu...), bet jei ribos peržiangiamos... Jiems lieka būti tiesiog gaidžiais.

• Eina išsižergęs mokyklos koridoriumi, muzika visu garsu. Ir darykit jūs jam ką norit. Prieisi ko paklauti, atsakys ne tau, o tavo krūtinei. Ir ką jūs jam padarysit.

Visi tie svegeriai pamiršta, kokios savybės iš tiesų yra vertinamos: mandagumas - pradedant "ačiū", baigiant žiūrėjimu į akis, o ne kur kitur. Nuoširdumas - šypsena ir paprastad pašnekesys visada būna daug mielesnis už žargonų kupiną pasakojimą. Galų gale paslaugumas - kažkam kažką padėti, užleisti vietą eilėje, panešti sunkesnį nešulį (pavyzdžiui, mano klasiokas (žr. į nuotr.) - nešė penkių klasiokių kuprines su maišais vos ne pusę kelio)... Visos tos savybės vis labiau grimzda į užmarštį. Bet pripažinkim, tikrų džentelmenų dar liko, tik reikia sugebėti juos labiau pastebėti!

Banga po bangos

Pareinu namo ir nutėškiu kuprinę į kampą. Įdrimbu į lovą - man prasideda penktadienis.

Palengva persirengusi puolu valgyti. Savaitės pabaigoje aš itin daug valgau, tad sukirtusi vieną lėkštę prisidrėbiu antrą. Pastarąją gan nesunkiai įveikusi palieku visus likimo valioje ir užsidarau savo apartamentuose.

Ir tada leidžiu laiką pasimėgaudama. Mėgaujuosi, nes penktadienis, džiaugiuosi, kad niekur nereikia skubėti. Kambarys šaltas, palendu po kaldra. Iš telefono sklinda tyli, raminanti, bet liūdėti neverčianti, nieko liūdno neprimenanti daina. "Wave after wave...", tyliai sau nusidainuoju.
Atsidarau "Pergalės" saldainių maišelį. Neskubu jų valgyti, net pačiai keista, kaip jų nemažėja... Visi socialiniai tinklai pakeičiami į "online" statusą. Atlikus savo ritualus internete padedu savo išmanųjį į šalį, tačiau iš jo tebesklinda ta pati daina. "Wave after wave", vis kartojasi šie žodžiai. Užsimerkiu. Širdis plaka dainos rimtu, žodžiai ir melodija pasiekia giliausias smegenų kerteles ir iš jų iššluoja visas mintis.

Jaučiu tik šokolado ir muzikos darbą - visišką ramybę. Šokoladas tebetipsta man ant liežuvio, o visas kūnas įsiliejęs į muzikos bangas.

O kaip Tu supranti, kad savaitgalis atėjo?

Miego trūkumas ir banalybės kratinys

Nežinau, kiek kartų apie savo dieną/rutiną/eilinius įvykius rašiau. Nežinau, kiek dar rašysiu. Suvokiu tik vieną: aprašyti visą dieną ir suvogti, kad ji nepraėjo veltui, yra nuostabu.

Taigi, katinas ryte budino mane pusvalandį. Jis VISADA mane pradeda žadinti 5.50, o šįkart tik 6.20 išsiridenau iš savo guliuo su šlapiu veidu - mano draugelis itin įnirtingai laižė, baksnojo ir kitaip darkė mano skruostus. Žaibiškai apsirengiau, susišukavau ir kitaip susiruošiau. Tik tuolete užtrukau - matyt, užsnūdus buvau, mat įėjau 6.41, išėjau 6.48 (taip, aš žiūrėjau į laikrodį įeidama. Norėjau žinoti, ar dar yra laiko atlikti gamtinius reikalus ar teks datempti iki mokyklos. Ir taip, į telefono ekraną žvilgetėlėjau ir išėjus - vyliausi, kad dar spėsiu sukirsti sūrelį. Deja deja.).

Autobuse teko sėdėti su sese, kuri nesutiko užleisti vietos prie tako. Nepaisant to, klausiausi draugės guodimosi, kad kai ji kažkam reikalinga - ji visad išklauso ir pataria. Kai jai reikia žmogaus, kuris išklausytų - visi draugai dingsta. Puikiai supratau ją, tačiau nieko pasakyti jai negalėjau - tiesiog taip yra, ir viskas...
Nuėjau į mokyklą be ypatingų nuotykių, ir ačiū Dievui.

Baisiajame pastate šiandien nebuvo LABAI baisu. Verčiau pakenčiama, gal net geriau nei pakenčiama.
Pirmoji normali ekonomika praėjo gan greitai ir įdomiai - žaidėm žaidimą, kur išsitraukėm išteklius, turėjom sugalvoti, kokį verslą su jais kursim. Kai "rinka atsidarė" visi kaip laukiniai rėkavo (arba beviltiškai kartojo, bet tikriausiai sau): "Kas turi žemės?!" "Kam blet sandėlių reik?!" "Kas turit kokių darbuotojų? Belekokių? Perku belekokius darbuotojus" ir taip toliau. Na, bent jau nenuobodu buvo.
Kūno kultūra. Pati po ligos buvau, tad nesportavau. Keikiausi mintyse tik tiek, kad ryt nuo kroso neišsisuksiu.
Per istoriją baisi naktis. Klasė tik per ją būna angelai be aureolių, nors ir mokytoja minėjo rugsėjo pradžioje, kad "aš ne kaleimo prižiūrėtojas".
Chemija... su pakankamai dūra mokytoja (nifiga nesuoranti, ką ji aiškina) ir lediniu (ta prasme šaltu) kabinetu. Išprašėm, kad išleistų į valgyklą, nors ir gan sudėtingai. Bent pavalgėm.
Visų (ne)siaubui - lietuvių. Cielos dvi. "Įdomesniu būdu" nagrinėjom ištrauką iš "Metų", jei smulkiau - iš "Pavasario linksmybių". Ketvirtadalio žodžių nesupranti, bet neesmė. Per dvidešimt minučių turėjom pagaut apie ką tekstas, jį suprasti ir priedu dar plakatą padaryti. Kad reiks pristatyti, visi pamiršo, tad gavosi maždaug kalbėjimas su persipynusiu mekenimu.
Ačiū Dievui, iš muzikos buvom išleisti, nes turėjom daryti anglišką stendą geografijai. Apie Belgiją. Viliuosi, kad anglų mokytoja nesugalvos įdėti kokių nuotraukų su mumis iš kelionės į Belgiją... Tiesa, man tą stendą nebuvo būtina daryti, bet buvo pažadėtas dešimtukas į kaupiamąjį anglų pamokoj ir visas dešimt tiesiai į dienyną už geografiją... O vėliau sužinojau, kad man su klalsioke prieš kitataučius reikės pristatyti tą projektą. Atlyginimas - 10 į dienyną anglų kalbos skiltyje. Raminomės taip, kad turkai a taip, a taip nieko nesupranta, belgai labai malonūs - suvoks, kad mes jaunesni nei belgų komandos nariai ir gal ne tiek protingi, o lenkai vienu ar kitų atveju ant mūsų vis vien užsirovę...

Padarius projekto dalelę išlėkiau į muzikos mokyklą. Vėl sėdėjau koridoriui, tada sėdėjau su akordeonu (aš vis dar nežinau, ar jis taip rašosi) ant kelių. Jaučiausi kaip bulvė spintoj. Grabaliojaus kažką. Jei nemeluojant - nesigrabaliojau. Visai. Nepaisant, gan įdomu mokytis kažką naujo. Nors pianinas man labiau buvo prie dūšios...

Susitikus su sese, laukėm autobuso ir dardėjom namo. Padėjau močiutei padaryti kvietimus į kažkokią jos draugijos rengiamą vakaronę senukams (pasitikrinau informatikos žinias). Namų darbus buvau padarius jau vakar, naujų rytojui negavau, o kitom dienom tingėjau daryti. Mano jėgų ištekliai riboti, tad pagailėjau savęs.

Dabar sėdžiu su sloviku nesaldintos žaliosios arbatos (kodėl stiklainis, neklauskit) ir bandau ją vėsinti (nesėkmingai). Jaučiu, kad ją išgėrus apkrausiu pagalvę savo didele ir sunkia galva pilnom 8 valandom. O taip norėtuos dvylikos...

Artyn rutiniškos laimės

Beveik dvi savaites mindžiojus kelią į mokyklą ir vieną dieną davus tam takui pailsėti suvokiau, kad mano gyvenimas juda artyn rutinos. Tie patys medžiai, tos pačios plytelės. Tas pats pastatas ir reguliariai važiuojantys autobusai. Viskas taip įprasta... ir taip sava.

Net pati stebiuosi, kad man džiaugsmą kelia itin kasdieniški dalykai, kurie šiaip jau yra tapę rutina.
Tarkim, pertraukos tarp nuodožių pamokų, kai visa klasė tamsiam koridoriuj susėda ant grindų ir žaidžia geometry dash. Visų veidai mirguliuoja nuo išmaniųjų ekranuose besikeičiančių šviesų, o ausis kurtina klasioko įjungta muzika. Tada viską pamiršti - už kelių minučių prasidėsiančią pamoką, namie laukiančius darbus ir kitus ne itin malonius dalykus. Džiaugiesi šia sekunde, kurią užpildo pakenčiami žmonės ir ne itin aktyvus veiksmas. Kalorijas degina nebent protarpiais iš lūpų išsiveržiantis juokas.
Arba džiaugsmą gali kelti ir autobuso laukimas, kai šalia yra bent koks žmogus, su kuriuo gali pašnekėti, kurį bent kiek pažįsti ir kuris bent kiek turi noro su tavimi papliurpti. Tas pusvalandis gali virsti juoku praturtintu laiku, kurio įvykius prisiminsi geriausiu atveju dvi dienas į priekį. Bet juk tai vis geriau negu nieko, ar tik man taip atrodo?

Niekada nemėgau surūgėlių, kurie laimę mato tik itin dideliuose įvykiuose ir pamiršta kasdienius džiaugsmus. Galėčiau burnoti juos kiek širdis geidžia, bet susimąstau: gal aš irgi itin dažnai tokia būnu?

Ar verta liūdėti dėl šūdniekių, kai įmanoma džiaugtis paprastais dalykais? Gal kartais vertėtų pabūti vaikais (ne tais, kuriem galvoje tik plantšetiniai kompiuteriai, bet tie, kurie tampa laimingi sugavę drugelį pievoje) ir atrasti laimę kasdienybėje?

Vertėtų prisiminti seną kaip pasaulis posakį: "Lazda turi du galus". Šypsosies tu - šypsosis tau, liūdėsi pats - liūdni veidai žiūrės į tave...

Naujienos iš kasdienybės sūkurio

Tiesą pasakius, labai, labai norėjau šį rudenį nesusirgti. Ta prasme, peršalimu ar gripu. Tačiau likimas mėgsta ignoruoti tavąsias svajones, ir štai - tenka gulėti lovoje su trim šalikais ant kaklo.

Žinot tą jausmą, kai gerklė dega? Logiškai mąstant, ugnį gesiname su šaltu vandeniu ar gesintuvo putomis, o ne liepžiedžių arbata. Kandangi aš visą darau kitaip nei kiti, savąją gerklę gesinu ramunėlių arba jau minėtų liepžiedžių gėrimu. Pamiegu, pažaidžiu telefonu, išgeriu arbatos ir vėl miegu. Va čia tai gyvenimas.

Visa bėda yra tame, jog man, kaip Žiemkenčių šeimos narei sirgti nederėtų. Juk pasak lietuvių kalbos diktanto, visi grūdai žiemos neapkentę, o tik kvietys su rugiu žiemas ištveria, tad ir vadinami jie žiemkenčiais.
Visiem (tuo tarpu ir man) buvo labai juokingas tas žodis rugys, kurį suolo draugė tardavo rugis, lygiai taip, kaip mane vadindavo. Juokingas dėl to, kad per daug asocijavosi su mano vardu. Tad po tos lietuvių pamokos, vykusios prieš porą dienų, aš tapau Rugiu iš Žiemkenčių šeimos. Priklausau rimtiems žiemos kentams, pasak Gustavo (ne, ne iš "Gustavo encikloledijos" ir net ne tos lyties persona). Smagu, sakyčiau.

O toliau... Mano gyvenimas teka gan įprasta vaga. Mokslai, važiavimas autobusu, namų darbai ir poilsis...
Skiriasi viskas nuo kasdienybės tik tuo, kad dabar pašonėj vis dažniau sesė. Tai bijo, tai neramu, tar dar koks kakas problemų. Užknisa.
Be to, pradėjau lankyti akordeoną (ar kaip jis ten vadinasi...). Pirma pamoka pusė velnio, negalių skųstis, tačiau per daug nesidžiaugiu. Einu ten tik todėl, kad namuose yra tas instrumentas, tai kodėl nepasimokius? Nors tiesą sakant, man nei jo garsas, nei pats valdymas ne prie dūšios... Bet vis ne tuščiai dykinėsiu, kad ir daugiau laiko tikrai būtų neprošal...

Puikiai suprantu, šis įrašas buvo visiškai nerišlus, tiesikg nuotrupos iš mano gyvenimo. Tačiau išsipasakoti labai norėjau, kad ir tuščiai ir visai be ryšio...

Kaip aš kaime atsidūriau

Kažkada, už jūrų marių, o jei tiksliau - prieš keturiolika metų, vieną mėnesį ir penkias dienas, Kretingos miestelyje suplazdėjo dar viena maža širdelė. Ji tyliai tuksėjo ir buvo tvirtai buvo pasiruošusi darbui...

Viskas būtų buvę gerai, jei nebūtų vieno defekto... Asmens, kuriam priklausė ta rusenanti širdis, klubai nebuvo pilnai išsivystę, tad mažai gyvybei teko prikabinti keisčiausius įtvarus. Klausite, kam tie įtvarai? O gi tam, kad kaulas prasitrintų sau nuolatinę stovėjimo vietą. Vietą, kur turės stovėti daug daug metų...

Po kiek laiko kūdikis su savo mama buvo išleisti iš ligoninės. Kur dėtis? Tėvai buvo jauni, nei iškiliausių rūmų, nei modernaus namo nebuvo užgyvenę, tad apsistojo vienam iš mamos tėvų bute. Kūdikiui tai buvo senelių butas - bent pagal giminės medį taip turėjo būti. Nors ateityje tie seneliai nelabai kč ir tereikš jai...

Nežinau kada, bet gyvybė buvo pavadinta Rugilės vardu. Tuo metu mažąjai Rugilei nei vardas, nei pavardė buvo nė motais, tačiau to nepasakysi apie ateitį...

Gyveno laiminga šeima tam bute, kol kažkaip atsidūrė pas senelius iš tėvo pusės. Dabar jau kaime - gan nemažam name su nemenku, bet ir ne per daug dideliu sodu. Kaip ten jie atsirado, man sunku pasakyti. Gal jiems nusibodo ten, gal aniem, "Kretingos seneliam" to buto prireikė, o gal tiesiog tėtis norėjo gyventi ten, kur ir užaugo... Kas čia supaisys.

Taip ta gyvybė atsidūrė kaime. Ten ji praleido savo visą vaikystę... Lakstė po sodą, rinko derlių savo skrandžiui darže, gaudė drugelius ir bėgo nuo varlių.
O kaip Rugilė šiandien? Ji tebegyvena tam pačiam kaime, tebekvėpuoja tuo pačiu kaimo oru. Rytais dvidešimt kilometrų bilda į mokyklą, o po pietų tiek pat atgal. Dabar Rugilė nekenčia savo vardo, nes jam galima rasti įvairiausių asocijacijų. Pradedant rugiu baigiant rūgpieniu. Ne per labiausiai ji myli savo pavardę, mat ir iš ten įmanoma išgriebti pravardę martis.

Kas šiandieninei Rugilei liko iš kūdikystės? Vardas, mama, dvi močiutės ir senelis. Dar liko daktarų perspėjimas "nepatartina nešioti batų aukštesniais kulnais, nes klubai labai greitai gali vėl iškrypti". Liko kažkokia neapykanta Kretingai, kodėl - Rugilė atsakyti negali. Ji nemėgsta to miestelio, ir tiek. Išsilaikė ir keleta nuotraukų, kuriose sunku pasakyti, ten ta pati mergaitė ar visai nepažįstamas padaras...

Naudota literatūra:
# UAB Aistės swag idėjos ir pageidavimsi įrašams
# UAB močiutės pasakojimai ir padavimai
# UAB Rugio nuotykiai ir prisiminimai

Kažkas. Ne. Taip.

Tyla. Suzvimbiantis telefonas. Nieko nekeičianti žinutė. Kapsenimas už lango. Vėlgi - apgaulingas. Tai ne lietus. O gaila.

Ašara. Arti ir toli. Giliai ir nelabai. Ašara išlieka ašara - ji vis tiek atlieka savo funkciją. Drėkina akį arba nuolauna nuoskaudas. Gilias. Paviršutiniškas. Laikinas ir amžinas.

Pranešimas facebook'e. Kažkas įkėlė naują nuotrauką. Tai - šeštokė. Veido panašiai nesimato. Visas grožis - prikimšti papai ir chujovi antakiai.
Siaubas mano akyse. Pasišlykštėjimas širdyje. Pirštas, liečiantis mygtuką "atgal".

Nervai. Mane palikęs katinas. Dar viena ašara. Dvipusė aš. Skirtingos mano nuomonės. Viltis. Padėka. Pyktis. Nenoras ir noras. Vėl pyktis. Nežinomybė. Galiausiai - nuovargis ir telefono ištrėmimas...

"Pabudome ir kelkimės!". Bet ar taip paprasta?

Baigėsi vasara, baigėsi ir mano žiūrėtas "serialas" "Mano baisiausia gyvenimo savaitė". Pagalvojau: o kokia bus mano savaitė? Jei aprašyčiau visą dieną, įrašas baigtųsi Afrikos pietinėje dalyje, tad apsiribojau tik tuom, ką nuveikisu rytais...

Rugsėjo pirma, pirmadienis.
5.50 pažadino katinas, kuris įnirtingai paksnojo mano veidą. Laiko susiruošti buvo pakankamai, kas yra itin keista. Į mokyklą važiavau su nervus ėdančia seserimi ir įsakinėjančia mama. Nusipirkus gėles ir po ilgų ginčų su sese įsigijus šokolado dėžutę, nusigavom ir iki mokyklos, kur manosios auklėtojos ir klasiokių dar nebuvo - teko sėdėti bernų apsuptyje.

Rugsėjo antra, antradienis.
5.52 pažadino katinas ir, sprendžiat iš mano šlapio veido, jis gan ilga baksnojo ir laižė mano veidą žadindamas kietai įmigusį kūną. Užmerkiau akis aštuoniom minutėm, atmerkiau 6.16 jau žadinama kažkatro iš namiškių. Laiko susiruošti mažai, bet lengvai spėjau (dėkoju savo įpročiui rūbus susidėti iš vakaro). Iš namų išėjau su įsibaiminusia sese, kuri autobuse apsiverkė, nes pagalvojo, kad draugė juokiasi iš jos žioplumo (iš tikro juokėsi iš mano itin plastiško įdribimo į trasporto priemonės sėdynę). Nukeliavau iki mokyklos keturis kart pamesdama striukės diržą, palydėjau sesę iki jos klasės ir šį kartą prie spintelių džiaugiausi kiek platesne kompanija nei vakar.

Rugsėjo trečia, trečiadienis.
5.48 vėl pažadino katinas. Rengiausi itin lėtai, gavai pylos nuo namiškių, kad esu slunkis. Nepaisant to, spėjau kaip ir visada. Kas buvo autobuse ir einant į mokyklą - nepamenu, o jei nepamenu, nieko ypatingo.

Rugsėjo ketvirta, ketvirtadienis.
Iš miegų karalystės pažadino katinas. Kada - nepamenu. Antrą kartą akis pramerkiau jau 6.10. Iš namų išėjau su itin pozytyviom mintim ir kūkčiojančia sese pašony, mat toji bijojo šiandien laukiančios šokių pamokos. Autobuse pasisėdėjimas buvo gan geras - grojo tokio tipo dainas kaip "Uopa gangam stail" arba "Aim a singl leidi, aim a singl ledi, sou put jor hends ap!"... Kelias į mokyklą buvo irgi visai nieko - kartu ėjo klasiokas, ne vien sesuo. Nosį rietė keisti, mėšlą primenantys kvapai, bet nieko. Atėjus į mokyklą pirma mintis: "Pyyyze, kai šilta čia..."

Rugsėjo penkta, penktadienis.
Rytas tragiškas, paprastai tariant. Vėl prikėlė katinas, nepamenu nei kada, nei kokiom aplinkybėm. Tiesą sakant, iš viso ryto veiklos pamenu tik tiek, jog visą laiką atobuse sau niūniavau "Ten, kur vakarais mes jausdavomės, taip gerai ir ten, kur rytais..." Tai viena iš stovyklos dainų, kas nežino. Tik tiek. Nieko daugiau mani smegeninė neatkuria... Kažkas įtartino, blemba.

Rugsėjo šešta, šeštadienis.
Pati atibudau aštuntą. Taip, 8.00. Jaučiausi kaip supermenas. Pasirąžiau, pasnūduriavau dar kiek ir iš po pagalvės išsitraukiau "Divergentę". Porą valandų paskaičiusi, išsiridenau iš lovos (per prevartą...). Perfektino rytas, ane?

Rugsėjo septinta, sekmadienis.
Tik ryte, prisikėlusi dešimtą supratau, kokia sunki buvo mano savaitė. Jaučiausi kaip išsunktas obuolys... Obuolys, virtęs kai kurių itin mėgstamu skysčiu - sultimis. Gal ir reikšmingomis, bet visiškai bejėgėmis. Grįžtant prie ryto, vėl skaičiau. Tik ne "Divergentę", o jau "Insurgentę". Vėl buvau išritinta iš lovos ler prievartą... Mat eilinį kartą ant stalo garavo pusryčiai.

O kaip pralėkė Tavo rytai šią savaitę?

Perfektino mandarino

Vat tokių dainų (dienų) aš ir pasiilgau. Tokių, kai rytas nuteikia itin pesimistiškai, bet viskas apsiverčia aukštyn galva ir vakare tau stogą rauna. Ta proga net Maironiu tapau - mūza aplankė.

Kai viskas tau atrodo juoda
Paskubėki tu į puodą,
Dar vadinamą busu,
Ten labai labai dušnu.
Paklausyki psy dainų,
Susirask blogų draugų,
Ir iškipęs iš dušnynės
Nukeliauki į landynę.

Džiaukis mace ta prakeikta,
Ir klasiokus apšnekėk,
Juokis iš seksovų mūzų
Ir dar mokytoją perkalbėk.
Tu dalinkis gerumu -
Namų darbų stebuklu.
Nepamirški ir skriestuvo
Ar nelūžusio pieštuko.

Bėgi tu iš pamokų -
"Priežasčių gi aš turiu!"
Vėl sėdėki ant sofutės
Lauki tu gi šokančios bobutės,
Vėl keliausi skrandį pildyt
Net jei gaila pinigų, 
Džiaugias skrandis galįs virškint
Laikas eiti kur kitur.

Nukeliausi bibliotekon,
Rasi daug mažų draugų
Šimtalapių dalmantinų
Ir kitų margų knygų.
Rasi vieną išskirtinę -
"Divergentė" ji vardu!
Džiaugsies laime begaline
Net jei laukt reiks dar ilgai...

Ir sėdėsi tu stotelėj,
Kepins saulė ta kaitri,
Nei skaityti nenorėsi,
O taip šaukia iš toli toli...
Atvažiavus autobusui
Sėsi pamiegoti
Parvažiavus tu namo
Eisi baliavoti.

O kokia buvo Tavo diena?

Kai neįlendu į standartus...

Šiandien buvo daug progų pastebėti savo keistus pomėgius, visai neapkenčiamus dalykus ir įpročius... Atsigulusi į lovą po šiltra kaldra dar daugiau jų pastebėjau ir neiškentusi nuprendžiau juos išdėstyti čia. Priešingu atveju, neužmigsiu ir dar ilgai mąstysiu ar keisti savo požiūrį į tam tikrus dalykus, ar ne...

1. Nusišnekėjimas.
Tikriausiai pagrindinis mano bruožas. Kai kurie savo durnas mintis laiko galvoje, kiti - išleidžia į laisvę. Aš, matyt, prie pastarųjų... Dar viena problema - kartais pasakau kažką, kas neturi būti juokinga ir nėra, o kiti supranta, kad tai turėjo būti ale prikolas ir jis ale buvo nepavykęs. Tai maždaug gaunasi taip, kad vėl nusišnekėjau, nors tiesiog pasakiau vieną iš savo minčių...

2. Neapykanta besifotkinantiems.
Nežinau, iš kur ji tokia atsirado. Gal paveldėjau iš ko nors arba tiesiog taip yra dėl to, jog pati kamerų bijau kaip velnias biblijos ar kryžiaus... Tiesiog pamačius, kai kas nors fotografuojasi su "taikos" ženklu arba anties veidu, mane savotiškai supykina...

3. Ant manęs - tik ilgesnės striukės.
Žinau, mano stiliaus pojūtis atostogauja nuo pat du tūkstantųjų metų rugpjūčio pradžios. Bet vieną žinau - ilgos striukės atrodo tikrai apsurdiškai. Tačiau negaliu, nu tiesiog negaliu nešioti tų trumpų, vos inkstus dengiančių. Man yra patogios ir šiltos tik ilgesnės... net jei ir tenka sulaukti replikų "eina kai bapsė".

4. Amžinas ledynmetis.
Jei kitam būna tik vėsu, man jau bus nesvietiškai šalta. Mėgstu šilumą, ir jei net kiek sukaitus tampu raudona kaip burokas arba raudonas nagų lakas, vis vien labiau toleruoju karštį nei šaltį. Man pačiai visada būna gerokai vėsiau nei kitiems, tad jei aplinkiniai eina užsimetę tik bliuskutę ir mokyklynį švarką, mane matysit jau su ilga, bet plona striuke.

5. Rietenoms - ne!
Nekenčiu kai ant manęs kažkas pyksta arba kai šalia manęs kažkas pykstasi. Ypač, jei netinkamu metu netinkamoje vietoje. Man bloga nuo visų rėkimų, ašarų ir panašių barnių požymių. Esu taikos žmogus, jei kas nepatinka, geriau pratyliu sukandus dantis, ir tiek...

6. Šypsenėle, nepabėk...
Tai vienas iš mano savybių, kurias pastebėjau šiandien. Pastebiu, kad klasiokė žiūri į mane skersai - nusišypsau jos pusėn. Vėl žiūri pro kampą - vėl atsisuku besišypsanti į tą pusę. Visada stengiuosi pykčiui neatsakyti pykčiu ir tai jau tapo savotišku įpročiu...

7. Kam skubėti augti?
Pasižiūrėjau į savo bendraamžes - pudra, tušas, gerokai tamsinti antakiai, kablai ar smailūs aukštakulniai... Viso labo jos - aštuntokės. Gerai, šiek tiek makiažo dar niekam nepakenkė, bet kai jo prisideda tiek, kad rodos, tiek ten turi ko slėpti, tai net baisu darosi...
Arba kokios devintokės vaidina labai jau suaugusias. Jos net nežiūri į pusmečiu jaunesnį asmenį, o jei šis su reikalu kreipiasi - piskiu dar išvadina (esu mačius tokį reginį... beprotystė kažkokia). Kitą kartą man jau norisi tiesiog sėdėti namuose, nes pagal mano išvaizdą ir manieras galėčiau sau rasti vietą... Geriausiu atveju šeštoje klasėje.

8. Sijonai ir kelnės
Dažna mergina pamiršta, kad merginos turi tik joms skirtą rūbą - sijoną (suknelę). Na, kokia Škotija išimtis. Kai pana neturi sijono savo spintoj, man jau čia kažkas žiauraus atrodo. Arba kai turi, bet išsitraukia tik per prievartą - irgi nekažką. Reiktų prisiminti, kad kelnės skirtos labiau vaikinams, o džinsai buvo sukurti tam, kad darbininkų kelnės neplyštų... Aš pati kad ir dažniau nešioju kelnes (su sijonu šalta, o tokio šilto kaip seniau močiutės nešiojo nevilkėsiu gal, gi nemadinga...), bet merginų rūbą labiau myliu. Kai ilgiau panešioju sijoną, vėl girdžiu replikas "Kaip mergytė su sijonuku". Jei kelnės - brandumo požymis, tai lieku be žodžių.

Ech, kuo daugiau galvoju, tuo daugiau randu savo pomėgių ir savybių netelpančių į šiandienienius standartus. Pagal šiuolaikines taisykles esu skiriama prie "Visiškų atsilupėlių" gaujos, nes man tiesiog nepatinka tai, kas patinka visiems. Ką gi.

O ar tu įlendi į jaunimo pagamintą gardą? Ar turi kokių keistų pomėgių, trugdančių tame garde tilpti?

Net ne direktorės ir ne ministro kalba

Šiandien noriu tiesiog visus visus, kurie skaito mano tinklaraštį, pasveikinti (ar paguosti?) su Rugsėjo pirmąją. Gerai pagalvojus, ši diena gali tapti nebloga švente (jei tik labai nori!), o ir mokslo metai sugeba nebūti visiška katastrofa, jei labiau pasistengi, ar ne?

Palinkėsiu galbūt labai kasdieniškų, bet nuotaikos negadinančių dalykų:

♣ Daug daug šypsotis - lai šypsena Tau tampa įpročiu ir lai nebereikia šypsotis tik tam, kad atrodytum graži. Geriau tegu ji būna nuoširdi, ir va toookia (išskėčiu rankas) plati.

♧ Auklėtoja mums linkėjo supratingų, o aš palinkėsiu pakenčiamų mokytojų. Tegu tie pabaisos netampa rakštis subinėj, o būna tikrais mokytojais - paaiškinančiais, kai ko nesupranti, per daug nebaudžiantys, jei kažko neatlikai, ir suprantantys prikolus, net jei kažkas labai nevykusiai pajuokavo...

♣ Neerzinančių klasiokų. Ne visiem nusišypso laimė ir duoda tokius klasiokus, apie kokius svajojai. Tačiau tegu jie arba nelenda į akis, arba lai būna tokie, su kuriais būtų gera sėdėti net nepakenčiamoje matematikoje!

♧ Būk visko varikliukas - jei niekas nesistengia išjudinti pamokos - padaryk tai Tu! Jei niekas nesiruošia kurti scenarijaus mokyklos kalėdiniam vakarėliui - parašyk jį Tu! Jei niekas nesiruošia už Tave padaryti Tavųju namų darbų - taip pat padaryk juos pati...

♣ Būk tokia, kokia visad norėjai būti! Norėjai būti lieknesnė? Sportuok! Norėjai būti protingesnė? Mokykis! Norėjai mažiau nusišnekėti? Laikyk liežuvį už dantų! Norėjai būti kaip Oksana Pikul? Ką gi, pasidaryk melioną plastinių operacijų ir kasdien sunaudok apie du kilogramus špakliaus!

♧ Įgyvendink šešiolika savo svajonių ir padėk pasiekti svajonę draugui! Kodėl šešiolika? Todėl, kad mano protu, tai nemažas skaičius, tačiau turėtum spėti tai padaryti per mokslo metus. O kam padėti siekti savo tikslų draugui? Dviese eiti visad smagiau, o ir reikia prisiminti, kad lazda turi du galus...

♣ Rask laiko sau ir savo mokslams. Nepamirš savęs ir kas tu esi, tačiau neapleisk mokslų... Bernų bus iki gyvenimo galo, o mokyklą pabaikti vėliau sudėtinga.

♧ Neapsunkink savo kurpos arba rankų. Tašė ar kuprinė per sunki? Pakratyk ją geriau - ne tik lobių atrasi, bet ir sau naštą palengvinsi...

♣ Ir svarbiausia - brangink tai, ko nenori niekad pamiršti. Nesvarbu, ar tai būtų Minedo veidas, ar nuostabiasi vasaros prisiminimai - brangink tai, kas Tau yra itin svarbu, ir nepamiršk apsidairyti - gal šalia yra dar daugiau dalykų ir žmonių, kurie verti vietos Tavo mintyse?

Kad ir kaip baisiai būtų nuskambėjusi ta mano kalba, kuri aštuoniasdešimt penkiais procentais primena aštuonių personų iškalbas mokykloje per Rugsėjo pirmąją - vis vien linkiu, kad visa tai (ir dar daugiau!) išsipildytų ateinančiais mokslo metais! Kam tiesiog mokytis, kai galima mokantis svajoti?